„Kelionė“ 2026 m. Nr. III (39)
Gydytoją neonatologę dr. Aušrinę Pliauckienę (g. 1978) vis sutinku Santaros klinikose, Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, kai tėvų kvietimu lankau ir krikštiju jų mažuosius stebuklus. Gyd. Aušrinė yra šio skyriaus vedėja.
Apsilankymai Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje visuomet paliečia giliau nei patogu ir labiau nei tikiesi. Tai skyrius, kur daug skausmo, baimės, bejėgystės, neatsakomų klausimų ir tuo pat metu – vilties ir tikėjimo, tikrumo ir tylos. Nors ir nelengvi apsilankymai čia veikia gydomai, o po jų reikia laiko, kad sugrįžtum į ne tokią gilią kasdienybę.
Kaskart apsilankius šiame skyriuje stebina ir džiugina personalo supratingumas, švelnumas, tad su man kylančiais klausimais – kaip šiame Dangaus prieangyje išbūti jautriam, empatiškam ir žmogiškam – pasibeldžiau į gydytojos Aušrinės duris.
Pokalbį vis įžemindavo netylantys skambučiai ir neatidėliotini klausimai – nes čia svarbiausia ne „aš“, o „Tu“, ne lankytojai, personalas, o mažieji didvyriai.
Labai džiaugiuosi, kad ištaikėte laiko susitikti. O tai nėra paprasta! Ir dabar mūsų pokalbį sunku pradėti dėl netylančio telefono, dėl neatidėliotinų situacijų, kai būtini nelengvi sprendimai. Ir šitaip – kasdien. Kaip išgyvenate tokį tempą ir viską aprėpiate?
Nežinau. Praėjusią savaitę sėdėjau ant keturių kėdžių: vadovas atostogavo, taigi, dirbau už centro vadovą, skyriaus vedėją ir gydantį gydytoją, dar universiteto studentai… Beje, šiuo metu prižiūriu ketverias statybas.
Ant keturių?.. Tai jau net ne susinaikinimo mintys, o veiksmai!
Ne, ne, manęs šitie dalykai tikrai nepaims. (Juokiasi.) Jeigu tiek dalykų sukrinta į vieną vietą, vadinasi, toks mano kelias, taip man duota.
O kaip Jūsų gyvenime atsirado medicina? Galbūt tai lėmė aplinka, kurioje augote?
Pati pradžia ir buvo šeimoje – esu medikų šeimos vaikas. Gyvenome Panevėžyje. Mano tėtis yra ginekologas. Visą vaikystę ir jaunystę girdėjau, kad turiu tapti gydytoja, nes vyresnė sesuo medicina nesidomi.
Įdomi buvo mano vaikystė: nuo paauglystės po pamokų žygiuodavau pas tėtį į ligoninę. Ten eidavau į sanitarinį kambarį, kur man atnešdavo placentą, ją supjaustydavo ir aš tuos pjūvius siūdavau. Taip mokiausi siūti audinius. O kaip geriau išmoksi siūti nei treniruodamasi siūti placentą? Tai beveik gyvas organas, dar visas šviežias…Vėliau tėtis ateidavo patikrinti, kaip tos siūlės atrodo.
Nors buvau vaikas, mane jau traukė tokie dalykai. Kitiems tai būtų atgrasu, o aš net ir dabar, rodos, jaučiu tą placentos kvapą.
Tokia buvo mano vaikystė. Medikės kelias buvo tarsi mano programa, kuri patiko ir buvo įdomi man pačiai, o ir namuose tvinksėjo svajonė, kad kas nors šeimoje tęstų medikų liniją.
Nuostabu, kad tėvų ir Jūsų troškimai sutapo. O ar buvo svarstymų, ką galėtumėt rinktis, jei vis dėlto ne mediciną?
Architektūrą! Ji mane visą laiką žavėjo. Ir dabar mielai užsiimu statybomis, nes keisdama veiklą pailsiu, tai man labai padeda. Jeigu kurį laiką neturiu jokio projektėlio, darosi neramu. Man patinka statyti, remontuoti.
Pailsite statydama? Kiti negali prisiruošti net smulkiems remontams, nes žino, kiek vargo tai kainuoja, o Jums strateguoti, prižiūrėti ir valdyti statybų procesus yra poilsis?
O taip. Susidėlioju planus, šiek tiek pasipiešiu ir jau jaučiuosi pasivaikščiojusi tame pastate. Paskutines statybas, kurias dabar vykdau, suplanavau dėl to, kad viename aukcione nusipirkau senovinių puodelių su lėkštutėmis. Tada man viskas susidėliojo galvoje ir supratau, kad mintyse jau vaikštau po būsimus namus.
Labai įdomu, bet grįžkime prie medicinos. Mediko pašaukimas išties atsakingas ir garbingas, o Jūsų situacija dar ypatingesnė. Esate Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus vedėja. Kaip tarnystės kelias nuvedė Jus į darbo su vaikais ir naujagimiais sritį?
Tėtis visada norėjo, kad sekčiau jo pėdomis ir būčiau ginekologė. Po to pradėjo dvejoti – mano sudėjimas mažesnis, o ginekologui reikia daug jėgos, tad jis pasiūlė pasirinkti ką nors lengvesnio. Terapija man visą laiką atrodė nuobodoka, chirurgija – per sudėtinga. Tad nusprendžiau, kad anesteziologija ir reanimatologija man bus kaip tik.
Kol auginau vaikus, leidau sau profesinę pauzę. Vaikams paaugus nusprendžiau rinktis anesteziologijos rezidentūrą.
Tuo metu reanimacijos gydytojo specialybė buvo labai paklausi, nes per ją atsivėrė vartai važiuoti į užsienį, praktiškai nebuvo įmanoma ten patekti. Tad pasukau į vaikų intensyviąją terapiją. Įstojau į rezidentūrą ir čia supratau, kad su vaikais dirbti man patinka.
Ciklo Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje metu mane lyg koks nušvitimas ištiko: „Vau! Juk čia yra ta vieta, apie kurią aš taip ilgai tyliai svajojau, nė pati to nežinodama.“ Palieti tą mažą, trapų, švarų, mielą, švelnų, tokį nekaltą, tokį tyrą kūnelį… Paglostai, paguodi. Vaikas yra kaip veidrodėlis, toks geras atspindys. Niekada nemeluos. Jeigu blogai – tą parodys.
Vaiko būklė greitai kinta. Jeigu gerėja, jis sveiksta daug greičiau nei suaugęs. Aišku, jeigu blogėja – taip pat greitai. Bet vaikai turi daugiau atsargų.
Be to, čia kasdien matau ir patiriu, kad tėvų tikėjimas, ypač tikėjimas, jog viskas bus gerai, kad vaikas vieną dieną pasveiks, duoda geresnių rezultatų. Ir tai, kad galiu būti šios istorijos dalimi, mane labai žavi.
Užsiminėte apie tėvus. Deja, ne visi vaikai iš Jūsų skyriaus sugrįžta į gyvenimą žemėje, kai kurie kyla tiesiai į dangų. Suprantama, kad tėvai gali turėti ir nerealių lūkesčių, kad padarysite daugiau nei galite. O kartais juk galite padėti tik oriai išbūti dovanotą laiką žemėje. Kaip tai išgyvenat?
Išgyvenam dėl kiekvieno vaiko, tikrai būna labai graudu ir sunku. Stengiamės būti kartu, kalbėtis su tėvais, skiriame tam tiek laiko, kiek reikia. Stengiamės įkvėpti tėvams dėkingumo ir džiaugsmo už tą laiką, kuris dar yra likęs. Už kiekvieną dieną, kai jie turi galimybę pabendrauti su savo vaiku – tai yra visas jų turtas.
Dėl to labai susibendraujam su tėvais ir, net jei naujagimis neišgyvena, palaidoję vaiką jie nebijo grįžti pro tas pačias duris ir mes toliau bendraujame, kartais net kartu kuriame projektus.
Jiems svarbu čia patirti bendrystę, jaukų, šiltą, tikrą bendravimą, svarbu gauti atsakymus į jiems ramybės neduodančius klausimus. O jeigu nežinome, esam sąžiningi, sakome: „Eisim ieškoti atsakymų.“
Toks betarpiškas bendravimas kuria stebuklus. Jis guodžia ne tik tėvus, bet ir mus. Vyksta abipusis dalinimasis: gėrio dalybos kiekvienoje baisioje situacijoje dar krisleliu jį padidina ir sukuria stebuklą – tikrą gyvenimą.
Tokioje situacijoje daugybė dalykų, kuriuos sureikšminame gyvendami lyg būtumėm nepažeidžiami ir nemirtingi, tampa bereikšmiai, tiesa?
Tikrai taip. Pas mus dirba ir psichologai, o visų mūsų bendrystė pakelia, gydo, padeda išgyventi net sunkiausias situacijas. Nors atrodo, kad vaikus čia atlydėjusios šeimos tikrai gali palūžti, būdami kartu mes sugebame pereiti ir didžiausius sunkumus. Ir už tai esu dėkinga visam kolektyvui.
Jūsų skyrius labai guodžia ir ramina tėvus, dažniausiai pirmą kartą matančius, kad jų vaikas itin sunkiai serga ir gyvybė vos rusena. Kaip Jūsų komandai pavyksta vis iš naujo nešti jiems viltį?
Mūsų skyrius yra unikalus, tokių Lietuvoje vos du. Tad čia aptarnaujame pusę Lietuvoje labiausiai sergančių naujagimių. Manau, kad ir dirbti čia ateina ypatingi žmonės. To negali daryti bet kas, ir ne kiekvienas gydytojas čia galėtų dirbti.
Mūsų centro vadovas doc. Arūnas Liubšys subūrė tokį vieningą kolektyvą, kad mes vienu balsu kalbam, esam susiję bendromis vertybėmis ir panašiu požiūriu.
Tai, kad čia dirba išskirtiniai žmonės, patvirtina ir vaikų tėvai, kurie vis klausia: „Iš kur toks jautrus ir empatiškas kolektyvas? Kaip jūs atsirenkate darbuotojus?“ Žinoma, visada padeda ir sukaupta patirtis.
Tai juntama ir maloniai stebina kaskart apsilankius pas jus kaip kunigui, ateinančiam patarnauti mažiesiems. Nuostabiausia, kaip įsikūrus visai prie skausmo ribos, šitaip kantriai išlaikyti tą gerumą ir meilę…
Tikriausiai kažkas duota iš vidaus, gal net paties Dievo, kad galėtume šituo keliu eiti ir jame matytume gėrį net tuomet, kai padėti gali tik tiek, kiek gali… Nesame visagaliai, darome tai, ką galime, ne visada mums pasiseka.
O kaip susitaikote su tomis nesėkmėmis?
Padeda žinojimas, kad tik patiems stipriausiems yra lemta nešti sunkiausią kryžių. Jei kaip medikai negalime sukurti trokštamo stebuklo, bent kaip žmonės stengiamės, kad buvimo laikas kartu būtų kuo šviesesnis.
Pastebėjau, kad rūpindamiesi naujagimiais, jų tėvais ir komanda, neapsiribojate turimomis galimybėmis, vis ieškote naujų būdų ir formų, kaip atliepti į visus poreikius, kurių neaprėpia valstybė.
Kasdien dirbdami aiškiai matome, kad vien sienų, šiltos aplinkos ir medicininės aparatūros neužtenka norint pasiekti tikslus, kuriuos sau keliame. Kai kuriems vaikų poreikiams patenkinti reikia savų lėšų. Jaučiam tėvų dėkingumą ar norą prisidėti – jei ne jų vaikui, gal kitam reikės pagalbos… Ir kai susibūrė gražus entuziastų būrys, įkūrėm Pagalbos naujagimiams labdaros ir paramos fondą „Pieno lašas“.
Siekiame rinkti lėšas ir panaudoti jas mažųjų pacientų ir jų tėvų bei dirbančios komandos gerovei. Be to, siekiame ir darbuotojus paskatinti nors nedidelėmis, bet maloniomis, komandą suburiančiomis ir tonizuojančiomis veiklomis. Stengiamės bent kartą per metus surengti bendrą išvyką, sprendžiame ir kvalifikacijos kėlimo reikalus, nes Lietuvoje norint tobulėti tikrai reikia ir nemenko asmeninio indėlio. Kartais atrodo netgi kiek nesąžininga – iš savo atlyginimo dar turi ir kvalifikaciją kelti, juk neužtenka tik paskaityti reikiamą literatūrą – pildom įvairiausius biurokratijos reikalavimus.
Džiaugiamės, kad sulaukiame paramos ir galim įgyvendinti ne vieną projektą. Nemažai jų jau ir įgyvendinome padedami kitų fondų ir labdaros teikėjų. Anksčiau daugiau generuodavome idėjas, o dabar galime ir patys įgyvendinti mažesnius ar kiek didesnius projektus.
Tikrai dažnai būna, kad poreikis skubus, gyvas – reikia čia ir dabar, o biurokratiniai keliai laiko neskaičiuoja…
Taip, kartais reikia kokio nors aparatėlio konkrečiam pacientui ir jo tolesniam gydymui namuose, bet matai, kad tėvai negali jo įsigyti. Tuomet patys skubiai gelbstime ir džiaugiamės pačių įkurtu fondu.
Prie visų veiklų – dar rūpintis ir fondo veikla. Kaip viską spėjate? Ar nenukenčia asmeninis gyvenimas ir šeima?
Yra toks posakis: jeigu trūksta laiko, reikia dar vieno darbo. (Juokiasi.) Mane tonizuoja gėrio kūrimas. Kai matau, kad dėl mano pastangų kitiems yra geriau, ir aš jaučiuosi atgaivinta, to gėrio gavusi. Namiškiai labai nepriekaištauja – vakarienė visada šilta prie šeimos stalo, turime ir bendrų veiklų.
O Jūsų vaikai jau dideli?
Greitai bėga laikas – vienas vaikas dešimtokas, o kitas – jau abiturientas.
Ir abu jau moka siūti placentą?
Deja, nė vienas iš jų nesiruošia rinktis medicinos. Tikrai būčiau nudžiugusi, o ir senelis svajojo apie medikų tradicijos tąsą mūsų šeimoje. Tačiau net neabejoju, kad priverstinai šio kelio siūlyti negalima – nieko neišeis. Tad stengiuosi palaikyti ir paremti tai, kas mano vaikams sekasi, įdomu. Juk darbas turėtų būti ir veikla, ir malonumas.
Mama, žmona, vaikų gydytoja ir dar administracinis darbas. Kuri iš šių veiklų išsunkia labiausiai?
Vienareikšmiškai – vadovavimas, administracinis darbas. Čia kasdien kyla problemų, o resursų turi tiek, kiek turi. Tad man administracinis darbas yra sudėtingiausia ir reikliausia jėgų veikla. Kolektyvas didelis – per 100 žmonių. Viena kolektyvo dalis labiau susigyvenusi, kita neseniai prisijungusi. Jaučiu, kad ir lūkesčiai yra gana dideli. Gelbsti tai, kad dirbu ne viena, su kolegomis dalinamės užduotimis.
Nors ir suvokiu, kad niekad nepavyks padaryti taip, kad visi būtų laimingi, labai stengiamės dėl pacientų, jų tėvų ir kolektyvo gerovės. Norisi, kad pats galėtum didžiuotis ir būti ramus, kad padarei viską, ką galėjai.
Kaip pavyksta darbo iššūkių neparsinešti į namus, neperkelti į asmeninį gyvenimą?
Dažniausiai pavyksta, bet būna ir išimčių. Dėkoju Dievui, kad mano streso slenkstis, matyt, yra kiek aukštesnis nei įprastai. Nurimti padeda ir turimi pomėgiai – be minėtų statybų ir sendaikčių paieškos, mėgstu augalus – sukišti rankas į žemę mane veikia raminamai. Su vyru Aivaru randame laiko du tris kartus per savaitę atsipalaiduoti šokių aikštelėje, šokant salsą at tango. Be to, dar vienas poilsio būdas – pažintinės kelionės, kurias organizuoju saviškiams.
Ar dirbdama reanimacijoje, kur matote tiek daug nelaimingų įvykių padarinių, nejaučiate didesnio noro saugoti savo artimuosius?
Laimei, čia veikia racionalumo filtras. Matydama itin sudėtingus atvejus ir grėsmingus nutikimus, pasidalinu su artimaisiais. Žinoma, nuasmenintai. Kalbamės apie galimas grėsmes, apie tai, kad nepasverti per drąsūs sprendimai gali turėti tragiškų pasekmių.
Jūsų vaikai batuto tikriausiai neturi?
Neturime batuto ir niekad neturėjome. Batutai, mano supratimu, turėtų būti uždrausti. Kaimynai buvo kartą pasistatę, vaikai trumpai pašokinėjo – vienas susižalojo, tuo ir baigėsi…
Tiesa, mano jaunėlis vairuoja motociklą, bet matau, kad jis gana atsakingas – žiūri į tai kaip į susisiekimo būdą, o ne žaidimą. Vyresnėlis vairuoja automobilį. Su abiem vaikais diskutuojame apie galimas grėsmes ir, manau, kad tai padeda išlikti atsakingiems.
Kalbino Kęstutis Dvareckas
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotrauka
