„Kelionė“ 2026 m. Nr. II (38)
Toji šviesa…
Prisimenu ją taip ryškiai, lyg būtų neišblėsusi nuo tos akimirkos, kai ją išvydau. Sunku apibrėžti jos spalvą; galima teigti, kad ji apima visus aukso atspalvius – nuo šviesaus iki tamsaus ir beveik juodo, pamarginto žaliais obelų lapų šešėliais. Šilta, švelni, vilnijanti kaip liūto karčiai, ji liejosi pro rytinį miegamojo langą veržliai lyg maloningas krioklys; man, vaikui, užgniauždavo kvapą iš džiaugsmo, šitam auksui dosniai pasklidus ant nublukusios antklodės.
Virtuvėj brazdėjo senelė, jau nukaitusi pusryčių puodus nuo pečiuko rinkių ir besiruošianti daržan žliūgių rauti – sumes jas paršiukams į lovį; skambėjo tėvo balsas, nedrąsus ir nuolankus, matyt, vėl prašė trirublės. Virtuvėj tamsu ir nejauku, pečius netraukia, sienos, nuėjusios drėgme ir suodžiais, drėgnas ir medinis suoliukas su emaliuotu dubeniu praustis, o vienintelis langas amžinai apgaravęs ir atrodo it apsiraudojęs.
Troškau, kad tamsią virtuvę peršviestų saulė – nuo viršaus iki apačios, negailestingai, aštriai, pelenus, suodžius ir garus paversdama mirgančiomis dulkėmis.
Tomis, kurias vėliau matysiu senųjų meistrų paveiksluose lyg sudėtinę dažų dalį, suteikiančią kūriniui slėpiningumo ir jausiu knygose kaip nematomą magnetinį lauką.
Bet tai dar tik bus.
Tame buvime nutols užmarštin auksinis miegamasis ir tamsioji virtuvė, mirusiųjų balsai nusės apleistų namų sienojuose ir prabus tik retsykiais kaip alkanos kirvarpos.
Nenutildysiu jų niekaip, net jei atidaryčiau duris ir įleisčiau virtuvėn šiek tiek auksinės šviesos. Judrių amžinybės kvantų į sustingusio laiko erdvę.
Nemėgau virtuvės, jos tamsos, pelenų ir garų, lyg senas nukaršęs kuinas kretančio šaldytuvo, suolo su dubeniu ir nelemto radijo taško, šeštą ryto užgrojančio LTSR himną. O labiausiai nemėgau lango, pasmerkto amžinam verksmui ir nematančio ryto saulės.
Todėl kiekvieną rytą bėgdavau į sodą.
Sode auksinės ryto šviesos daugiausia. Šiltos, meilingos, guodžiančios, audžiančios virpančius ateities pavidalus ir kuždančios, kad šitie audiniai bus nuostabūs. Supuosi vyšnioje ir man gera, kad dar toli iki vidurdienio, kai saulė pakyla į zenitą ir virsta nuožmiu dangaus sargybiniu, o stingdančioje kaitroje prabunda demonai ir vaiduokliai. Toli iki vakaro, kai šviesa ima pilkėti ir šalti, pereidama į prieblandą ir galiausiai virsdama raudona pašvaiste, atveriančia sapno prieangį, kuriame slypi nepermaldaujamas nebūties siaubas.
Tą šiltą, sirpią šviesą regėdavau sodo agrastuose – dideliuose, geltonuose, su persišviečiančiomis žaliomis gyslelėmis. Jie atrodė it dailūs juvelyriniai dirbiniai, išskobti iš malachito, aukso ir gintaro. Net ruda valktis ant apvalaus šonelio – meniškas ažūras.
Apyniai apsunkusia girta liūtimi drimba nuo pirtelės sienos, minkšti žalsvai geltoni spurgiukai, plazdėdami it Hermio sandalų sparneliai, skleidžia svaigią žinią apie senovės graikų bakchanalijas. Obelis, kuri tokia patogi laipioti, kad įlipus nesinori išlipti, supa nokstančius obuolius, į k-uriuos be-spoksant, prisisapnuoja eilėraščio eilutės: Skam-ba obuoliai / atsidaro juose rausvos durelės / i-šeina sapnai vaikų…
Ir kai toji gyvastinga, malonės pilna auksinė ryto šviesa ima krypti vakarop, sunkdama, kietėdama, virsdama į prieblandą, pelenus ir garus, užplūsta nejaukus nerimas.
Aš trokštu būti su šviesa ir šviesoje. Aš nenoriu, kad ji išeitų. Man patiktų, jeigu niekada nesutemtų. Kai šviesu, aš nebijau mirties.
Bet šviesa pasitraukia. Ji užleidžia vietą tamsai.
Sutemsta.
Naktis gili it šulinys, kuriame nėra vandens. Tik žvaigždės šviečia virš galvos, mažėdamos ir toldamos. Neverta tikėtis, kad kažkas iš žvaigždžių palenks svirtį ir ištrauks mane iš šulinio gerklės.
Nes kas gi aš šitoj nakty? Niekas… dulkė… ir ne auksinė, o pati paprasčiausia – žemės, šlyno, peleno ir suodžių.
Glaudžiuosi prie tamsos, ir ji mane priima, apgaubia vėsa, leidžia pasiklausyti nakties garsų – svirplių ir cikadų, apuoko ūbavimo, medžių traškėjimo, kai sausos pušys it šaukštai daužosi viena į kitą. Naktis it antklodė, kuria gali užsikloti ir užmigti. Samanų ir kerpių patalas. Apgirtusių apynių baldakimas.
Tamsa priima mane kaip žemė priima kaulus, žvynus, dantis, išsielektrinusius plaukus ir audinius. Nebyliai ir gailestingai, kantriai sluoksniuodama ir akimirkų, ir dienų, ir tūkstantmečių atmintį.
Bet kodėl tamsoje taip spaudžia širdį, kodėl taip nepakeliamai baisu? Kodėl būti tik kauleliu ir fosilija atrodo taip neteisinga? Kodėl po šitomis ryškiomis nebyliomis žvaigždėmis norisi nepaguodžiamai verkti?
Kodėl ryto šviesoje tokių klausimų nekyla?
Ar tamsos kvantas kitoks nei šviesos?
O koks yra prieblandos kvantas?
Priešaušrio, apyaušrio, brėkšmos, prietemos, sambrėškio, tamsumos… Kas bus įnirus į ją kaip į rūką, miglą, ūkaną, šaltį ir šerkšną, o gal – į lietų, rudenį, voratinklius, dienos aklėjimą, vakaro stingulį ir užsibuvus ant jos slenksčio, žyminčio perėjimą iš nakties į rytą, iš vakaro į naktį?..
Prieblanda paženklinta mirtino liūdesio. Ir įkūnija vietą, kurioje užsibūti nereikia. Nebent toji pilka ramybė taptų sava ir priimtina – kaip savotiškas dvasinis būvis, kai ir šviesa, ir tamsa gąsdina ir nė vienos nesinori rinktis.
Nuostabiojoje C. S. Lewiso knygoje „Di-džiosios skyrybos“ ir Dangaus, ir pragaro prieangyje tvyro brėkšma, kuri po truputį keičia savo pavidalą: Dangaus prieangyje kyla saulė – aušta, o pragaro mieste brėkšma pilkėja ir sunkėja – atei-na naktis.
Kas bus, kai viename prieangyje patekės saulė, o kitame – galutinai sutems?..
Turbūt išsipildys mano svajonė – šviesa nebeišeis. Man nebereikės jos vytis per tamsius kambarius ir užgriozdintus koridorius. Ji išsilies kaip Lewiso „Didžiosiose skyrybose“ pavaizduotas angelas-krioklys, džiūgaujantis ir triumfuojantis, ir mano vaikystės sodas su nuostabiais sapnų obuoliais išsiskleis lyg senųjų meistrų drobėje.
Argi ne tai tu ir norėjai man pasakyti, mano rytine saule – iškalbėti savo meiliu šiltu balsu, vilnijančiu it šilkiniai liūto karčiai?..
Persmelkti kiekvieną būties daiktelį savo auksiniu spinduliavimu, primindama, kad visa yra paskolinta, visa suteikta iš malonės?.. Kad niekas nedingsta be pėdsako, kad mylintieji susitinka, kad šviesa neblėsta?
Kad galiu plačiai atverti duris į tamsią virtuvę, pradžiuginti apsiraudojusį langą; pelenai, traukiami vėjo, išlėks pro kaminą, garai pavirs smėlio dulkėmis, o prieblandoj skendinčiam dubeny ims žaisti saulės zuikučiai.
Ir kirvarpų balsai liesis su ryto saule pro miegamojo langą, ir trauksim kartu į kelionę Dangaus prieangio link. Nebebaugins artėjanti naktis ir tolstančios žvaigždės – dabar nebe mes, o jos turės mus vytis.
Viršelis – Virgilijus Šonta. Veidrodinis peizažas. 1983. Lietuvos fotomenininkų sąjunga