„Kelionė“ 2026 m. Nr. II (38)
Žano ir Linos Talandžių durys atviros visiems. Abiejų troškimas atverti namų duris ir tapo pamatu kurti šeimą. Įkūrę Padubysio kaimo bendruomenę jie čia priima norinčius sveikti priklausomus asmenis. Negana to, augina septynis vaikus. „Bet turim aštuonis, – sako. – Vienas jau amžinybėje.“
Daugelis yra girdėję Žano istoriją, jo liudijimas skambėjo ir „Kelionės“ puslapiuose, tačiau šįkart kalbamės su Lina Talandiene. Ką reiškia būti mama, turint būrį vaikų, kai tavo namų durys atlapotos? Kai šalia – ir pasaulio nuvargėliai, ieškantys kelio švieson. Ir ūkis. Ir amžinai dėl Dangaus Karalystės nerimstantis vyras?.. Kai prie stalo kartais sėdasi trisdešimt, o tu galvoji – ką ant jo padėti. Kai daliniesi visa kuo, ką turi. Negi neaplanko abejonės, nesvyra rankos, nesinori bent lašelio privatumo ar didesnio patogumo?..
„Būna visko“, – sako Lina, tačiau pasakodama apie pereitus baimės, abejonių ir tamsos slėnius, prisimena ir švelniai, bet tvirtai vedančią Viešpaties ranką, Jo ženklus ir stebuklus. Jai kalbant su visišku paprastumu ir pasitikėjimu, galima pajausti, kaip kambarėlis prisipildo Dangaus.
Lina, daugelis yra girdėję apie Žano kelionę arba bent jau ragavę garsiųjų Jūsų sūrių, bet šiandien labai norisi išgirsti Jūsų istoriją. Norisi klausti, nuo ko prasidėjo šis kelionė? Ar padėti priklausomiems asmenims Jus paskatino socialinio darbo studijos?
Taip, socialinė veikla mane lydėjo visą gyvenimą, ir šios studijos nebuvo atsitiktinis pasirinkimas, nors galiausiai bakalauro darbo taip ir neapsigyniau.
Studijuodama išgyvenau troškimą pagyventi ir tarnauti krikščioniškoje bendruomenėje. Užsidegiau juo, kai Europos savanorių seminare Kulautuvoje išgirdau vieną pranciškoną, kalbantį apie bendruomenę. Iki šiol atsimenu degančias jo akis. Pagalvojau – jei noriu į bendruomenę, dabar pats laikas, dar esu studentė, neturiu nei šeimos, nei darbo…
Kai papasakojau apie savo troškimą vienai bičiulei, ji pasiūlė: „Tai važiuok į Pakutuvėnus.“ „Kur???“ Visiškai neįsivaizdavau, kas tai yra. O ji ten rengdavo vasaros stovyklas.
Mano troškimo Rūta nepamiršo ir vėliau mane pakvietė į Pakutuvėnus kaip socialinę darbuotoją – juk puiki praktika, o buvau bebaigianti ketvirtą kursą. Paklausiau, su kuo reikės dirbti. Sako: „Su narkomanais.“ „Juokaujat! Aš netinku, neturiu čia jokios patirties…“ Tada Rūta padavė telefoną broliui Gediminui Numgaudžiui ir jis pradėjo kažką pasakoti, o aš pajutau, kaip jo klausantis man ėmė darytis taip gera, taip ramu… (Juokiasi.) Bet vis tiek sakau: „Nebepasakokit. Netinku aš, nevažiuosiu.“ Nors augau su geriančiu tėčiu, neturėjau jokios patirties dirbant su priklausomais asmenimis. Kokia iš manęs specialistė? Turėjau praktikos tik vaikų dienos centruose.
Br. Gediminas, tai išgirdęs, pradėjo juoktis ir pasakė: „Šitie tokie pat vaikai, tik tiek, kad su barzdom.“ Dar paklausė: „O kaip tavo reikalai su Jėzumi?“ Sakau: „Komuniją norėčiau priimti.“ – „Na, tai viskas aišku, atvažiuok.“
Įsėdau į traukinį ir – Žemaitijon. Pamačius jos kalnus apėmė jausmas – važiuoju namo. Nors aš juk aukštaitė, iš Pakruojo…
Pakutuvėnuose mane pasitiko šlovintoja Violeta, sušneko žemaitiškai, jai smuikas ant peties – ir man viskas iškart pasirodė taip sava! Tik suskambėdavo giesmės, o man ašaros upeliais…
Kas rytą eidavom melstis brevijoriaus – rytmetinės. Pradėjau skaityti psalmes – nieko nesupratau, lyg kita kalba būtų parašyta. Tik ašaros byra per tas maldas. Po kiek laiko paėmus tas pačias psalmes, atrodo, kiekvienas žodis tau kalba – taip giliai, taip stipriai… Taip įvyko susitikimas.
Kaip atrodė gyvenimas Pakutuvėnuose?
Atvykau po Sekminių, tuo metu prasidėjo vasaros stovyklos. Daug mokymų, šlovinimo, žmonių… Jaučiausi taip, lyg nuo visko man būtų sutinusios smegenys. Paprašiau br. Gedimino: „Duokit man kokio nors paprasto darbo.“ – „O tu nori sakramentų?“ – „Noriu.“ – „Tai eik ir klausyk.“ (Juokiasi.)
O kaip sekėsi darbuotis su priklausomais asmenimis?
Susidraugavom. Bandėm laikytis taisyklių, melstis, priimti vienas kitą, ir Dievo malonė veikė. Tuo metu ir susipažinau su Žanu. Jis atvažiavo į stovyklą ir pasiliko bendruomenėje.
Taigi, jau buvo po atsivertimo?
Taip, jis jau buvo išgyvenęs savo „mirtį“, kai Dievui sakė: „Atleisk, kad nepasinaudojau gyvenimu. Jeigu gyvensiu, pasitarnausiu kitiems.“ Tai buvo jo blaivybės pradžia.
Rudeniop baigėsi stovyklos, visi išvažiavo, taip pat ir kelios ten gyvenusios moterys. Liko tik bend-ruomenės nariai. Turėjau vadovauti, o tai buvo nelengva – visi vyrai bendruomenėje vyresni kaip keturiasdešimties, o man – vos dvidešimt. Kokia aš jiems vadovė? Supratau, kad reikia komandos. Į ją pasikviečiau Žaną – mačiau, kaip jis stengiasi. Pradėjom daugiau bendrauti.
Vis dėlto po kiek laiko nusprendžiau grįžti į Vilnių – norėjosi atsitraukti, uždaryti duris, kad nebesinešiočiau tų žmonių sunkumų, kad nebeskaudėtų dėl jų. Grįžau, įsidarbinau virtuvėje.
Vis dėlto retkarčiais nuvažiuodavau į Paku-tuvėnus. Žanas paprašė, kad parašyčiau jam kokį laišką. Pradėjome susirašinėti. O tuo metu jau meldžiausi dėl šeimos.
Nuo paauglystės troškau didelės šeimos ir atvirų namų. Mano mėgstamiausias serialas buvo „Be namų negerai“ (Juokiasi.) Visuomet lydėjo mintis apie šeimą, kurioje gali prisiglausti tas, kuriam to reikia. Pamenu, kaip su drauge kalbantis sakydavau, kad įsivaizduoju savo namuose didžiulį stalą, prie kurio daug vaikų, daug žmonių…
Iš kur kilo toks troškimas?
Man buvo gal šešiolika, kai vieną rudens pavakarę eidama mieste sutikau moterį su dviem mažais vaikais. Ji paklausė, kur gyvena kunigas, pasakė, kad ieško nakvynės. Pasisiūliau palydėti iki bažnyčios. Buvau šalia, kai moteris pasibeldė į duris, bet jos neįsileido. Ką dabar daryti? Negi galiu palikti ją ir eiti namo? Kaip tuomet miegosiu?..
Ėjom per visą miestą iki jos draugų namų, nepriėmė. Nuėjom į policiją, nusiuntė į ligoninę. Ligoninėje irgi nepriėmė, tada ėjom į mokyklos bendrabutį, ten pasakė „ne“, bet patarė nueiti į senelių namus. Kai ten atsidūrėm, duris atidarė vyresnio amžiaus žmogus ir nieko neklausinėdamas pakvietė vidun: „Vaikeliai, užeikit, turbūt valgyt norit…“ Viduje pamačiau ant sienos kabantį kryžių su Nukryžiuotuoju ir man iš akių pasipylė ašaros.
Nors ir taip jau svajojau apie didelę šeima, šis įvykis dar labiau sustiprino troškimą turėti tokius namus, į kuriuos nebijočiau parsivesti žmonių, ieškančių pagalbos. Tokį troškimą turėjo ir Žanas.
O kaip klostėsi santykis su juo? Ar prisimindama savo paauglystės svajones galvojot apie tai, kad drauge galėtumėt kurti atvirus namus?
Viešpats pradėjo mane kalbinti, rodydamas, kad bendrystė su Žanu yra daugiau nei broliška draugystė. Gal ji jau perauga į meilę?.. Vis dėlto kurį laiką nepriėmiau tos minties… Galvojau: „Nesąmonė, jis dešimčia metų vyresnis, o koks baisus buvo jo ankstesnis gyvenimas… Jo istorija kaip kriminalinis serialas! Negi galėtume kurti šeimą?“
Pamažu prisileidau tą mintį, o mudviejų draugystė užaugo iki santuokos. Ir jau daugiau kaip dvidešimt metų keliaujam drauge.
Ar Žanas taip pat turėjo abejonių?
Vienu metu jis irgi buvo išsigandęs savo jausmų, pasakojo, kaip bėgo pas brolį Gediminą kalbėtis, ką daryti, nes įsimylėjo.
Stipriausias momentas buvo, kai vieną vakarą susėdome Pakutuvėnų bažnyčioje dviese ir kalbėjomės, ką darysim toliau. Atrodė labai sudėtinga – kaip galime kurti šeimą, kai esam atėję iš visiškai skirtingų pasaulių?.. Vis dėlto mus vienijo troškimas turėti atvirus namus.
Po kelių mėnesių maldos ir apmąstymų supratau, kad santuoka – mano ir Žano apsisprendimas. Dievas suteikė galimybę susitikti, bet sakramentas – laisvas pasirinkimas, kurį padariau Dievo akivaizdoje. Kai būna sunku, prisimenu tą apsisprendimo momentą ir savo priesaiką: ir varge, ir džiaugsme, ir ligoj, ir skausme norėjau keliauti kartu. Ir tikiu: jei iki šiol Dievas padėjo, stiprins ir toliau.
Pamenu, tuomet, kai dar meldžiausi prašydama šeimos, kartą mano širdyje suskambėjo klausimas, tarsi Viešpats sakytų: „Ar tu suvoki, kad joks žmogus tavęs nepadarys laimingos? Tik Aš galiu tave padaryti laimingą.“ Kai tik pradedu murmėti, kad esu per mažai mylima ar gaunu per mažai dėmesio, prisimenu tą klausimą ir tai, kad tikrasis džiaugsmas yra Jėzuje. Jis man yra pažadėjęs apsčiai gyvenimo.
Apsčiai gyvenimo matyti ir Jūsų namuose! Būrys vaikų, bendruomenė, ūkis… Papasakokite apie savo kelionę susituokus.
Su vienu bičiuliu Žanas svajojo apie reabilitacinės bendruomenės kūrimą Lietuvoje. Tas draugas, pardavęs savo butą, nupirko sodybą. Kai ten atsikraustėm, mūsų vyriausia dukra jau buvo pusantrų metukų. Į bendruomenę sveikti atvažiavo keturi ar penki vyrai. Gyvenome visi drauge, bet kai laukiausi antro vaiko, supratau – nebegaliu taip. Gimus vaikams norėjosi daugiau privatumo, o čia viskas buvo bendra. Sakydavau, kad nebesuprantu, ar Žanas – mano vyras, ar ne. Supratau, kad tarnauti yra gera, bet šeimai reikia atskiros erdvės.
Tada mano vyras supyko, kad nebenoriu tarnau-ti, ir pareiškė: „Važiuojam pas vyskupą.“ Nuvažiavom pas Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį, o jis sako: „Viskas gerai, galit tarnauti, tik šeima turėtų gyventi atskirai. Turi būti tvarka: Dievas, šeima ir tada bendruomenė.“
Kaip Žanas priėmė naują gyvenimo regulą?
Sunkiai. Žanui norėjosi, kad viskas būtų kartu. Iš pradžių ir aš to troškau, bet gimus vaikams viskas ėmė keistis. Išsikėlėme į Rusnę, tačiau visą laiką ieškojom galimybės įsigyti namus šalia bendruomenės. Niekaip nesisekė…
Vieną dieną vyras pasakė: „Važiuokime pasimelsti į Šiluvą, prašysime, kad Marija padėtų mums susirasti namus.“ Netrukus radome skelbimą apie parduodamą sodybą Padubysyje – nuo Šiluvos vos dvidešimt kilometrų. Persikraustėme į slėnį prie Dubysos.
Vis dėlto Padubysio namai netrukus irgi prisipildė žmonių?
Pas mus nuolat lankydavosi draugai, anoniminiai alkoholikai. Dėl to lauko virtuvėlėje įrengėme namelį svečiams. Vienas atvyko pagyventi, antras. Jau, žiūrim, ir nebetelpa į tą namelį.
Kartą vasarą susirinko būrelis: dukterėčia, jaunesnė mano sesuo, dar kelios mergaitės – apie dešimt vaikų. Neplanuota stovykla. Kitais metais vaikai klausia: „Ar šiemet bus stovykla?“ Taigi, kitais metais pakvietėm keletą bardų, kad padainuotų. Jie – iš anonimų, sako: „Ir mes norim stovyklos.“ Tada atvažiavo anoniminiai alkoholikai ir ta stovykla mūsų kieme išaugo iki 60 žmonių…
Ir vėl pilni namai! Net kunigui sakiau: „Ne-suprantu: pabėgome į kaimą, ieškodami ramybės, o čia vėl pilna žmonių!“ O jis atsakė: „Taip, galite užsidėti ant vartų užrašą „Privati valda“, bet tada ir Dievo malonė pasitrauks iš namų.“ Taip ir liko tos durys atviros…
Pamažu vėl ėmė burtis reabilitacinė bendruomenė, bet juk nebuvo plano, kad tai vyks?
Ne, planas buvo namai šeimai. (Juokiasi.) Buvom sutarę, kad Žanas važinės į bendruomenę, kuri liko prie Rusnės, bet atstumas buvo per didelis… O kai pradėjo prašytis žmonės, reikėjo kažką daryti. Paskui nusipirkom sodybą už kelių kilometrų, kur dabar ir veikia bendruomenė.
Žanas sako, kad tai ne tiek reabilitacijos bend-ruomenė, kiek prieglauda – čia ateina tie, kurie nebeturi kur eiti. Parapijos anksčiau turėdavo špitoles, kur priglausdavo pastogės neturinčius, panašiai ir čia. Kad žmogus patektų į reabilitaciją kitur, kartais reikia laukti kelis mėnesius, o jam reikia pagalbos šiandien. Ateina ir daliniesi tuo, ką turi. Žinoma, yra ir dienotvarkė, ir bendruomenės taisyklės…
Kol vaikai buvo maži, dalintis namais buvo paprasčiau. Jiems visi svetimi žmonės būdavo tiesiog draugai. Na, o kai vaikai paaugo, ėmė darytis ankšta.
Kurį laiką pas mus ant durų kabėjo jubiliejinių metų plakatas su Jono Pauliaus II citata: „Atverkite namus Kristui!“ Nors ne visada tai lengva, bet stengiamės, kad taip ir būtų.
Kas dar įkvepia tas duris nuolat laikyti atlapotas?
Iš pradžių jaunatviškas entuziazmas, o dabar – tiesiog nebegali kitaip. (Juokiasi.) Yra namai, yra kur pernakvoti, yra maisto, kuriuo galim pasidalinti. Tai kodėl gi ne?..
Įkvepia ir tai, kad matai pasikeitusius gyvenimus. Tuomet suprantu, kad pabuvimas čia žmogui padeda. Tai duoda daugiausiai džiaugsmo.
Kokia dovana matyti, kaip keičiasi žmonių veidai!
Tai tikrai matosi! Ypač tų, kuriuos po ilgo laiko palydi pas kunigą ir žmogus atlieka išpažintį, priima Komuniją. Nieko nėra brangiau šioje žemėje kaip matyti tas nušvitusias akis…
Bet veikiausiai ne visada toks susitikimas įvyksta? Juk gali atverti namų duris ir širdis, drauge melstis, lydėti, bet ar įvyks – priklauso ne nuo tavęs…
Taip, tai – to žmogaus ir Dievo reikalas.
Kovo 8-ąją gavau didžiulę dovaną. Tą dieną draugė mane pakvietė į moterims skirtą Veikliųjų žmonių banketą. Ten netikėtai sutikau vieną moterį, kuri kadaise glaudėsi pas mus. Priėjusi prie manęs ji pasakojo: „Aš įtikėjau, priklausau bendruomenei, auginu dukrytes ir turiu socialinį būstą. O to gyvenimo pokyčio pradžia buvo pas jus…“ Kokia dovana tai išgirsti! Juk ji pabuvo, išėjo, ir nieko daugiau apie ją negirdėjom…
O kas sunkiausia šioje kelionėje?
Būna labai sunku, kai, rodos, jau džiaugiesi, kad žmogui taip gerai sekasi sveikti, ir staiga – atkrytis… Tada skauda. Juk vis viena prisiriši, susidraugauji, susigyveni. Ir kiekvieną kartą, kai žmogus išeina, atsipjauni dalį širdies.
Ši patirtis man kalba apie Tėvo širdį, parodo, kaip Dievui skauda dėl kiekvieno iš mūsų. Jei man, kaip dukrai, kaip žmogui, skauda dėl brolio ar sesės, tai kaip Viešpačiui skauda dėl mūsų neatsiliepimo ar pasidavimo nevilčiai.
Buvo toks laikas, kai važiuodavau į sodybą skaudama širdimi – po atkryčių, išėjimų, dar išgirsti ir visokių kalbų. Ima kilti klausimai: kokia šios tarnystės prasmė, gal tik iliuzija, kad galim padėti žmonėms, gal jie tik naudojasi tuo, ką čia gauna?..
O kartais sunku priimti ir savo neturtą – gali pasidalinti tik tuo, ką turi. Kalbu ir apie dvasinius turtus, ir patalpas, maistą… Kartais norėtųsi naujesnių, gražesnių patalpų, apstesnio maisto, bet turi tiek… kiek turi.
Nėra šis kelias rožinis ir lengvas. Turi pereiti ir tuos skausmo slėnius, nevilties, tamsos, murmėjimo… Išbūni tą sunkų laiką ir vėl gali tarnauti.
Skauda tada, kai santykis tampa artimas… O kaip jis užsimezga, kaip atvykę žmonės pasidaro tokie savi?
Anksčiau ūkyje kartu su bendruomenės žmonėmis gamindavom sūrius. Tada didžiąją dienos dalį leisdavau ten. Dirbi kartu, valgai, bendrauji…
Kai dirbame sūrinėje, dažniausiai būnu su vienu žmogumi. Pieną katile reikia maišyti valandą. Kai pieno daug, jis nebetelpa į vieną katilą, tada sėdime dviese ir maišome. Tą valandą niekur nepabėgsi. Po truputį pradedi kalbėtis, o tada jau gilyn, gilyn… Žmogus pamažu atsiveria, papasakoja apie savo praeitą gyvenimą. Kai pasidalina apie išgyventą skausmą, supranti, kaip nelengva jam buvo ateiti iki šios akimirkos, tuomet tavyje užgimsta atjauta ir meilė.
Jūsų bendruomenė ypatinga ir tuo, kad čia itin svarbus darbas – žmonės darbuojasi ūkyje.
Ūkyje žmonės užsidirba duoną sau ir tam, kuris ateis. Tai, kad bendruomenė išsilaiko iš savo darbo, suteikia daug laisvės – juk projektai apriboja, tuomet gali priimti tik tam tikrą skaičių žmonių.
Vieniems toks darbas tinka, kitiems ne… Bet svarbus ir jo terapinis poveikis: kaip ir minėjau, svarbiausi pokalbiai, liudijimai, atsivėrimai ir įvyksta dirbant paprastus rankų darbus – malkas kraunant ar sūrinėj dirbant. Tai vyksta taip natūraliai, kitaip nei atėjus pas psichologą. Besišnekučiuojant gali pakreipti: „Gal norėtum pokalbio? O gal maldos? Gal reiktų vienuolyne pabūti, o gal tiesiog žmonai ar vaikui paskambinti? Gal metas su antstoliais klausimus išspręsti?..“ Taip pamažu randasi atsakymai, sprendimai.
Pamenu pas mus gyvenusią moterį, kuri labai jaudinosi iš teismo gavusi raštą, susijusį su jos vaiku. Nuvažiavome į pamaldas Šiluvoje. Ji sėdėjo pakrašty ir telefonu kažkam garsiai pasakojo apie tą dokumentą. Šalia sėdėjęs vyras sako: „Atsiprašau, bet aš viską girdėjau. Esu advokatas, gal galiu jums kuo nors padėti?“ Tai jai buvo stebuklas.
Be pagalbos ieškančių žmonių turite ir būrį savo vaikų! Kiek jų?
Turime aštuonis vaikus: keturias mergaites ir keturis berniukus. Septyni yra su mumis, o vienas sūnus jau danguje – jis žuvo per autoavariją. Buvo šešerių. Autobusėliu važiavo Žanas, du vyrai iš bendruomenės ir du mūsų vaikai. Mažasis, kuriam buvo ketveri, išgyveno, o vyresnėlis žuvo. Buvo vasaris, autobusiukas nuslydo nuo kelio ir atsidūrė upelyje… Be sūnaus mirė ir du kiti kartu važiavę vyrai…
Kas padėjo išgyventi šią didžiulę netektį?
Bendruomenės maldos ir, žinoma, vaikai. Kai turi daugiau vaikų, neturi kur dėtis, tiesiog privalai gyventi ir jais pasirūpinti ir pats atrasti gyvenimo džiaugsmą – negali leisti sau nugrimzti į liūdesį.
Savo gedėjimą daugiausiai išgyvenau per giesmes: nuvažiuoji į maldos grupės susitikimą, tik išgirsti giesmę ir verki, verki… Turėjau pereiti visus gedėjimo etapus.
Auginti septynis vaikus ir dar atverti namus naujo gyvenimo ieškantiems priklausomiems asmenims – tai skamba neįtikėtinai. Kaip atrodo jūsų kasdienybė?
Veiksmo, kaitos nemažai. Šiuo metu bendruomenėje nėra nė vieno vairuojančio – tad didelė mano tarnystės dalis kelyje. Vežioju vyrus į ligoninę, į probaciją, vaikus – į mokyklą, į būrelius. Net juokauju, kad turiu firmą „Skiručių taksi“.
Vien auginti šitokią gausią šeimą – rimta tarnystė!
Kai auginom šešis, o Jurgis jau žuvęs, sakiau – Dieve, leisk mane atostogų, pasiduodu. Bet Viešpats rado būdų prakalbinti – dar gimė mažoji. Per mūsų jauniausią dukrą Domicelę Viešpats mane ypatingai ugdo.
Kartais nubundi ryte ir nežinai, kaip reikės padaryti tai, ką turi. Bet jei tik nepasiduodi baimei, matai, kaip Viešpats siunčia pagalbą, žmones, finansų… O jei pasiduodi baimei, tuomet tikrai pralaimi. Kun. Erastas, kuris anksčiau tarnavo Šiluvoje, sakydavo, kad klupti yra žmogiška, pasilikti nuodėmėj – velniška, o keltis – dieviška.
Ar vis dar būna momentų, kai norisi sakyti: „Gal jau užsikabinkim tą ženklą „Privati valda“?
Žinoma, būna akimirkų, kai pavargstu. Atsimenu, buvo momentas, kai galvojau – nebeturiu jėgų, nebenoriu bendruomenės, tegu dabar jau tarnauja kiti. Jaučiausi išsisėmusi, pervargusi.
Tuo metu nakvynės paprašė žmonės, važiavę iš Baltarusijos. Nors patys yra iš Vokietijos, jie 15 metų tarnavo bendruomenėje, rodos, Kazachstane. Po vakarienės man plaunant indus, vienas iš jų pasilenkė prie manęs ir sako: „Ar tu supranti, kad ši bendruomenė yra Dievo valia? Dar ne laikas pabaigti.“ (Juokiasi.) Atrodė, kad Viešpats kiaurai mane persmelkė… O nieko tam žmogui nebuvau sakiusi apie savo abejones.
Kartą pas mus iš Kyjivo pernakvoti užsuko ukrainiečių šeima, vykdami į varžybas Taline. Panakvojo, grįžtant jiems sugedo automobilis, dar dvi naktis nakvojo. Vėliau, kai pas juos viskas buvo užminuota, atvyko pas mus pagyventi. Tada, kaip sako Žanas, mūsų šeima buvo didžiausia – dešimt bendruomenės vyrų, mes devyni ir devyni ukrainiečiai. Tikras iššūkis: kaip gyvensim? Ką valgysim?.. O paskui matai, kokie gražūs tos draugystės vaisiai!
Kai atvažiavo pirmąkart, buvo vakaras. Atvyko aštuoniese. Ryte pasižiūriu pro langą – stovi penkiavietis automobilis. „Jūs su šituo atvažiavot?“ – „Su šituo.“ Grįžtant juos sustabdė policija, mergaites išsodino į autobusą… Pradėjom melstis jiems autobusiuko.
Atvažiavo kartą Žano bičiulis, sunerimęs dėl karo, o Žanas kaip tik ketino važiuoti į Ukrainą. Jiedu pasišnekėjo, atsisveikino, tada bičiulis padavė Žanui voką ir sako: „Čia tavo misijai Ukrainoj, panaudok, kaip nori.“ Voke buvo lygiai tiek pinigų, kiek reikėjo tam autobusiukui. Per visokius vargus pirkinys buvo pristatytas tai šeimai į Ukrainą ir moteris, jį pamačius, pasakė: „Čia tikrai Dievo dovana – būtent tokį autobusiuką mačiau maldoj…“ Per tą istoriją mes, galima sakyti, susigiminiavom.
Galbūt tie santykiai ir yra gražiausias vaisius, ateinantis per tas visiems atviras duris?
Taip, draugystė – didžiausia dovana.
Suprantu, kad ir su Žanu vienas kitą palaikot. Ar jam irgi būna panašių krizių?
Būna, bet Viešpats turbūt tuos momentus numatęs, nes paprastai krizės mūsų neištinka vienu metu. Kai vienas išgyvena krizę, kitam būna šviesesnis laikas. Kartais aptariam kokią situaciją, ir suprantu, kad tai, kas man atrodė juokinga, Žanui rodėsi kaip kažkas neįveikiamo. O jei abiem atrodytų neįveikiama?..
Kartais nutinka taip, kad atskirai meldiesi, susitinki ir sakai: „Žinai, kokia man kilo mintis besimeldžiant?..“ O Žanas atsiliepia: „Ir man ta pati atėjo!“ (Juokiasi.)
Toks gyvenimas vienoje dvasioje…
Tikriausiai porai tai ir yra svarbiausia. Viską galima ištverti, kai gali kartu melstis, dalintis. Svarbu tik išplėšti tą laiką bendrai maldai ir buvimui drauge.
Taip pat svarbu nuolat klausytis mums kalbančio Viešpaties. Žanas įsigijo jauną kumelę, prijaukino. Iš pradžių labai jos bijojau. Praėjo pusmetis. Dabar, kai grįžtu namo ir išlipu iš automobilio, ji per visą pievą pas mane atbėga žvengdama, nes pažįsta mano balsą, durų atidarymo garsą… Tas pats ir su avelėmis – jos iš tolo atpažįsta mūsų autobusiuko garsą ir atbėga visa banda – žino, kad atvažiavom šerti… Žiūrėdama į jas galvoju: duok, Dieve, kad aš taip atsiliepčiau į Tavo šnabždesius…
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotrauka