„Kelionė“ 2026 m. Nr. II (38)
Kada tik draugams ar naujiems pažįstamiems kalbu apie Belgiją ir noriu kuo nors juos nustebinti, būtinai paminiu, kad jau 1899 m. balandžio 29-ąją vienas belgas inžinierius savo sukurtu elektriniu automobiliu pasiekė 105,88 km/h greitį. Kamilis Ženaci (Camille Jenatzy) jau tada važinėjo elektra varoma mašina ir pavadino ją „La Jamais contente“ – „Vis Nepatenkinta“ – savo žmonos garbei. Jei su Kamiliu klausytojai jau pažįstami, stengiuosi nustebinti istorija apie garo mašinas: pirmasis jų išradėjas taip pat buvo belgas, jėzuitas Ferdinandas Verbiestas, ir tą garu varomą mašinėlę sukūrė XVII amžiuje, anksčiau nei kiti žinomi garo variklių išradėjai. Šiuo automobiliuku dar negalėjai važiuoti, tai buvo žaisliukas Kinijos imperatoriui linksminti (ir jam įsiteikti). Taip įsibėgėjusi galiu pasakoti apie katalikybės skleidimo mechanizmus. Apie misionierius Kinijoje.
Šįkart jums pasakosiu apie keletą įsimintinų katalikų misionierių Kinijoje. Apie Andrių Rudaminą, nes jis mūsiškis (pasaulyje dažnai pristatomas lenku, bet lenku tame pasaulyje pristatomas ir šv. karalaitis Kazimieras). Apie Ferdinandą Verbiestą (Ferdinand Verbiest), belgą iš flamiškos dalies (ak, Belgijos, kaip šių laikų karalystės, tais laikais taip pat dar nebuvo). Apie prancūzą šv. Joną Gabrielių Perborą (Jean-Gabriel Perboyre). Ir apie dar vieną flamą – Frederiką Vincentą Lebę (Frédéric Vincent Lebbe).
Andrius Rudamina (1596–1631)
Galima sakyti, kad viskas prasidėjo nuo šv. Tomo, to, kuris pasakė netikėsiąs Prisikėlimu, kol neįdėsiąs piršto į Kristaus žaizdas. Taigi tas pats šv. Tomas tarp 65 ir 68 krikščioniškosios eros metų evangelizavo Aziją. Pastebėtas ir Indijoje, ir Kinijoje. Kai pasakojam apie Andrių Rudaminą, taip pat pradedam nuo Indijos, nes 1625 m. rugpjūčio 22 d. Goa mieste jis pirmasis išsilaipinęs lietuvis. 2025 m. buvo švenčiamos šio išsilaipinimo 400 metinės, prie Goa katedros atidengtas paminklas, gautas popiežiaus Leono XIV sveikinimas. Lietuviškai išleista Elzės Milašiūtės ir Laimono Talat-Kelpšos knyga „Rudamina. Pirmasis lietuvis Indijoje“. (Tad man baisu ką ir bepasakoti, nes Visi Viską Jau Žino!)
Andriaus tėvas, norėdamas atitraukti sūnų nuo jėzuitų, išsiuntė jį studijuoti į Liuveną. Studijavęs teisę, matematiką, fiziką, astronomiją ir geografiją, po tėvo mirties Andrius vis tik 1618 m. įstojo į jėzuitų naujokyną, Vilniuje pradėjo teologijos studijas (bendramoksliai – poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir būsimas šventasis Andriejus Bobola). Vėliau išsiųstas į Romą, 1623 m. ten gavo kunigystės šventimus ir su kitais jėzuitais 1624 m. išsiųstas į misijas Azijoje.
1900 m. Amerikos lietuviai popiežiui Leonui XIII rašydami laišką dėl Andriaus Rudaminos, SJ beatifikacijos bylos viską taip papasakojo: Kun. Andrius Rudamina Vilniuje, studentėliu į mokslus bevaikščiodamas, išsigelbėjo nuo didelio pavojaus, gyvas atlikęs terp liepsnų nuo užsidegusio parako. Ryman nusiųstas tapo dėl augštesnių dvasiškų mokslų. Če užmanė Indijos misijonorium palikti ir tame užmanyme per sapną patvirtintas tapo. Pasirodė jam žemės kamuolys, į keturias dalis padalytas ir trimis savo dalimis ant Jezaus Draugystės užgulęs. Ypatingai prislėgtais rodėsi tie, kurie laikė parėmę Rytų pusę, nes iš niekur neturėjo jokio paraminimo. Tik vieni Aniuolai tuos Rytų Apaštalus meiliai šnekino ir, nušluostę nuo jų veido prakaitą gražiausiomis skepetomis, Dievui jas aukavo. Ir Dievas rodėsi meiliai tą auką priimąs ir iš triuso ir prakaito savo tarnų besidžiaugiąs ir už kiekvieną prakaitu sudrėkintą skepetą puikų vainiką suteikiąs ir tuomi jų dušias gaivinąs. […]
Beplaukiant per marias, Andrius per ištisą kelionę teip užsilaikė ant laivo, jog ne kiteip visų buvo vadinamas, kaip tik Šventojo vardu, nes ir sveikiems, o ypatingai ligoniams su didžiausiu pasišventimu tarnavo, visus, net ir prasčiausius darbus su noru atlikdamas. Laivui priplaukus Goos miestą, su tokiu atsidavimu tarnystę prie ligonių pildė, jog pats drugiu susirgo ir nuo to laiko niekad jau nebegalėjo nuo tos ligos pilnai bepagyti.
Taigi, Goa Rudamina užsikrečia maliarija ir po metų išsiunčiamas į Kiniją. Pasveiksta, dirba Makao mieste, paskui Hangdžou, ten suserga tuberkulioze ir perkeliamas į Fudžou, kur klimatas palankesnis sergantiems plaučiams.
Jėzuitas Jonas Bružikas, tarpukaryje rūpinęsis Andriaus Rudaminos beatifikacija, rašė:
„Greitai išmokęs sunkios kinų kalbos, Andrius jau spėjo parašyti keletą gražių knygelių.“ Tai dažnai kartojama informacija, kad Rudamina kartu su italu jėzuitu Juliumi Aleni (Giulio Aleni) parašė knygą kinų kalba „Pasikalbėjimai su kunigu“ (Kouduo Richao). Bet tai nėra jo parašyta knyga. Tai kino Li Jiubiao užrašytos patirtys kalbantis su skirtingais misionieriais, tarp jų ir Rudamina. Rudamina nespėjo kinų kalbos išmokti tiek, kad dar ir ja rašytų. Jis naudojo 1605 m. Antverpene spausdintus paveikslėlius, aiškindamas įvairias teologines tiesas.
Li Jubiao su Rudamina (vadino jį Mokytoju Lu, Lu Ande) rašo susitikęs 1630 m. kovo 3–gegužės 5 d. ir gegužės 1–9 d. – jau po metų. Su Juliumi Aleni (Mokytoju Ai) susitikimų būta daugiau, nes šis jėzuitas daug keliavo, kai Rudamina turėjo likti sveikatai palankioje vietovėje, iš jos neišvykdamas. Knygoje mokinys kinas smulkiai aprašo Rudaminos astronomijos pamokas, jam rodomus paveikslėlius: „Mokytojas aiškino: tai sielos pragare. Tas, kuris nupieštas plačiai išžiota burna, reiškia, kad jis klykia.“ „Čia sielos skaistykloje. Šitas pavaizduotas rankas sukryžiavęs ant krūtinės, tai reiškia, kad jis paklūsta Viešpaties nurodymams.“
Kad Rudamina nelabai sklandžiai kalbėjo kiniškai, rodo ir toks pokalbis 1632 m. kovo 23-iąją. „Mokytojas Lu paklausė: „Jau išeini? Noriu tau dovanoti savo širdį!“ Sutrikusiam mokiniui vertėjas paaiškina, kad Rudamina turi 18 paveikslėlių su nupieštomis širdimis ir nori juos parodyti.
Paveikslėliai buvo mažučiai – 9 x 6 cm. Pirmame pavaizduoti šventieji ir išminčiai, dovanojantys širdį Jėzui, antrame – širdis, viršuje angelų prilaikoma, o iš apačios ją puola Trys Priešai: kūnas, velnias ir pasaulio klystkeliai. Taip aptariami visi paveikslėliai. Lygiai taip Rudamina mokiniui rodo ir aiškina „Darbštaus ir tinginio žmogaus“ dešimt paveikslų, pvz., „štai du velniai nusidėjėlius tempia į liepsnojančius pragaro nasrus“ (vario raižiniai su lotyniškomis poemomis hegzametru, „Occasio accepta, neglecta“, trijų autorių Antverpene išleistas dvylikos paveikslėlių rinkinys. Rudamina kelionėje du bus pametęs?). Štai ir garsioji „Rudaminos parašyta knyga“.
Tie žymieji paveikslai „Apie širdį“, kaip įprasta to meto mokomoji priemonė, saugomi ir Briuselio karališkojoje bibliotekoje.
Mirė Andrius Rudamina 1631 m. rugsėjo 5 d., 35 metų tesulaukęs.
1900 m. Amerikos lietuvių jau cituotame laiške popiežiui rašoma:
Prieš smertį palinksmintas tapo regėjimu Šv. Ignaco. […] Parėdytas buvo rubais Kynų kunigo ir padėtas bažnyčioje pagal Kynų paprotį, idant norintiejie galėtų jo kuną aplankyti. Septintoj dienoj rugsėjo mėn. antroj adynoj po pietų, bažnyčiai esant uždarytai, ir misijos perdetiniui su Kyniečiais savo kambaryje beesant, kilo bažnyčioje didis bildesis. Atbėgo visi, tik nieko nerado, tik pajuto kvapą teip gardų, jog negalėjo atsistebėti. Kunigas Julijus, kitame mieste gyvenęs, liudijo, jog toje valandoje, kada kun. Andrius miręs, pasirodžiusi bažnyčioje teip didi šviesa, jog galėjusi but lygi su vidudienio šviesa.“
„O prieš tą koplytėlę pastatė bažnyčią su 4 kambariais, kame Kyniečiai krikščionįs galėtu susirinkti ant rekolekcijų, arba šventų dumojimų. Visi to miesto krikščionįs palydėjo kuną į kapus. Koplytėlės arba sklepo angą užritino puikiu akmeniu, ant kurio iškalė ženklą kryžiaus ir šį parašą Kyniškoj‘ ir portugališkoj‘ kalbosę: „Tėvas Andrius Rudamina, paeinąs iš Lietuvos, kunigas, atėjęs Kynų karalystėn Evangelijos skelbtų: čionai penketą metų padirbėjęs, pasimirė 5 d. rugsėjo m. 1631 m.“. Kunigas Jonas Levickis, Jezavita, (teipogi Lietuvoje iš garbingų tėvų gimęs ir į paskirtą sau misijos vietą Tonkino karalysten bep‘laukdamas, laivui susikulus, paskendęs), 26 d. sausio mėn. 1646 m. teip rašo: „Amž. at. Perdėtinis, tėvas Andrius Rudamina, garbinamas yra terp Kyniečių krikščionių, kaipo išpažintojas. Prie jo kapo ir dabar da krikščionįs savo sielvartuosę ir bėdosę renkas ir didžio suraminimo datirsta.“
Ferdinandas Verbiestas (1623–1688)
Ferdinandas Verbiestas gimė 1623 m. spalio 9 d. Piteme, Flandrijos regione. Mokėsi pas Briugės jėzuitus, baigė humanitarinius mokslus, vėliau Šv. Amando kolegijoje, Liuveno katalikiškame universitete, studijavo filosofiją, 1641 m. stoja jėzuitų noviciatan. Studijuoja matematiką pas garsųjį Andrė Takė (André Tacquet), tęsia teologijos mokslus Sevilijoje, 1655 m. tampa kunigu, vėliau išsiunčiamas Kinijon.
Pekine jį pasikviečia kitas jėzuitas, Johanas Adamas Šalas fon Belas (Adam Schall von Bell), nes kuria astronomijos laboratoriją. Per mokslą bandys kinų aukštuomenę atversti katalikybėn. Reformuodami kinų kalendorių (radę daug klaidų astronominiuose skaičiavimuose) 1664 m. lapkričio16 d. Verbiestas ir Šalas sulaikomi kaip sąmokslininkai prieš valdžią ir su kitais jėzuitais uždaromi kalėjiman. Bet įvyksta žemės drebėjimas. Tokio stebuklingo sutapimo nustebintas jaunas imperatorius Kangxi ne tik išlaisvina Verbiestą, bet ir paskiria jį visų matematinių skaičiavimų prezidentu. Jie susidraugauja. Imperatorius mokomas geometrijos, gauna Ferdinando jam specialiai išverstus Euklido raštus. Verbiestas perrašo kinų kalendorių.
Imperatorius džiaugiasi, nes Verbiestas jam sukonstruoja sferinę zodiako astroliabiją, ekvinokcinę astroliabiją, sekstantą, klepsidrą, termometrą, dangaus gaublį, – bronzinės replikos tebedemonstruojamos senojoje Pekino observatorijoje. Imperatoriui palinksminti išranda hidraulinius vargonus ir mažą garinę mašinėlę. 65 cm ilgio garu varoma mašinėlė pūkšdama važinėja po imperatoriaus kiemą. (Pats Verbiestas smulkiai aprašo veikimo mechanizmą 1687 m. leidinyje „Astronomia Europea“. Veikianti žaisliuko replika mūsų laikais demonstruojama Briuselyje, Autoworld muziejuje.)
1688 m. Ferdinandas Verbiestas nukrinta nuo arklio ir sausio 28 d., sulaukęs 64 metų, miršta. Imperatorius suteikia jam pomirtinį mandarino laipsnį ir duoda Nan-Hai-Jin vardą (Nuoširdžiai Žmogiškas). Jo kūnas palaidojamas šalia Mateo Riči (Matteo Ricci) ir Adamo Šalo. Šiuos tris jėzuitus kinai (ir likęs pasaulis) gerbia iki šiol.
Jonas Gabrielius Perboras (1802–1840)
Ne belgas, prancūzas, bet man labai svarbus šventasis. Prancūzijos Montgesty kaime 1802 m. gimęs, vyriausias iš aštuonių žemdirbių Perborų vaikų (šeši jų taps kunigais ir vienuoliais). Dar studijuodamas dirba mokytoju ir su mokiniais lanko kalinius, rūpinasi vargšais. 1826 m. įšventintas į kunigus. 1831 m. – lazariečių noviciatas. Jis nori į Kiniją, nors yra labai silpnos sveikatos. Jo tikras jaunėlis brolis Liudvikas prieš metus ten išvyko, bet nepasiekęs Kinijos kelionėje mirė. Jonui Gabrieliui 30 metų. Valdžia jo į Kiniją neleidžia. Gydytojai jo į Kiniją neišleidžia. Bet jis toks užsispyręs.
1835 m. kovo 24-ąją iš Havro per penkis mėnesius jis atkeliauja į Makao. Reikia prisitaikyti ne tik prie kitokio klimato, bet ir prie kitos kultūros. Kadangi europiečiams dabar draudžiama atvykti Imperijon, jis turi apsimesti kinu. Jo priekinė galvos dalis nuskusta. Plaukai supinti į ilgą kasą. Ir ūsai! Jis atrodo kaip kinas, rengiasi kaip kinas, šukuojasi kaip kinas.
1836 m. sunkiai suserga. Po trijų mėnesių pakilęs iš ligos patalo apylinkėse randa du tūkstančius krikščionių, labai skurstančių. Ne vienoje – dvidešimtyse vietų gyvena tie kinai krikščionys. Per šešis mėnesius lankant krikščionis, per lietų ir sniegą jo pėsčiomis nueita 1500 kilometrų.
1838 m. jis sužino apie dar du tūkstančius krikščionių sielų. Joną Gabrielių ima abejonė ir neviltis.
O vieną dieną Viešpats jam taria: „Ko bijai? Ar aš už tave nenumiriau? Priglausk pirštus prie mano šono ir nustok bijotis, kad esi pasmerktas.“
1839 m. rugsėjo 15 d. ginkluota grupuotė jį suima. Jis dar bandė slėptis miškuose, bet vienas jo katechumenas už kelis skatikus jį išdavė. Tampomas iš miesto į miestą. Tardomas, kankinamas, dienas klūpo ant geležinių grandinių, nuplakamas 110 bambuko smūgių, nes atsisako užminti kryžių, vėliau metams įkalinamas.
1840 m. liepos 15-ąją Uhano miesto Učango kvartale nuteisiamas mirti. Rugsėjo 11-ąją jis nukryžiuojamas: pririšamas prie kryžiaus formos kankinimų stulpo ir lėtai pasmaugiamas. Uždusintas aikštėje, egzekucija vieša: kad visi matytų, kad bijotų visi.
Pirmasis Kinijos kankinys šventasis. Po jo mirties vienas mokinių paperka sargybinius ir palaidoja kūną šventintoje krikščioniškoje teritorijoje. 1843 m. popiežius Grigalius XVI paskelbia jį Dievo tarnu.
1860 m. po Tiandzino sutarties ir Pekino konvencijos, pasibaigus Antrajam opijaus karui, prancūzų valdžia išreikalavo kulto laisvės Kinijoje. Dabar misionieriai gali ne tik laisvai vaikščioti, bet eiti ir statyti bažnyčias. Taip po dvidešimties metų Perboro palaikai pergabenami lazaristams į Paryžių.
1889 m. popiežius Leonas XIII beatifikuoja Perborą. 1996 m. popiežius Jonas Paulius II birželio 2-ąją Joną Gabrielių Perborą kanonizuoja. (Dar 120 Kinijos kankinių šventaisiais popiežius paskelbs 2000-aisiais.)
Visi pamename, kas nutiko 2020 m.
Kovido epidemija. Koronos virusas, po pasaulį pasklidęs iš Kinijos Uhano miesto. To paties miesto, kurio aikštėje buvo pasmaugtas pirmas Kinijos šventasis.
Uhane dūstantys vietiniai kinai katalikai ir piligrimai meldė šiame mieste kadais uždusinto šv. Jono Gabrieliaus Perboro užtarimo.
Frederikas Vincentas Lebė (1877–1940)
(Šio Dievo tarno gyvenimą atpasakosiu taip, kaip aprašiau knygoje „Triukšmaujantys: katalikai“).
Rugpjūčio 19-ąją Gente, advokato šeimoje, gimė Frederikas, vyriausias iš aštuonių vaikų, šeimoje šauktas Fredžiu. Vincento vardą jis pasirenka gaudamas Sutvirtinimo sakramentą, šv. Vincento Pauliečio, neturtėlių draugo, garbei.
Dar visai vaikas, vienuolikmetis, jis perskaito apie Joną Gabrielių Perborą, misionierių lazarietį kankinį ir tuoj pat apsisprendžia rinktis tokį pat kelią.
1895 m. lapkričio 6-ąją, vos baigęs mokyklą Ipre, aštuoniolikos, Vincentas stoja į lazariečių seminariją Paryžiuje. (Kunigų misionierių kongregacijos būstinė Šv. Lozoriaus ligoninėje. Lazariečiai XIX a. lyg ir pakeičia jėzuitus misijose.) Jis taip uoliai imasi mokslo ir maldos, kad pašlijus sveikatai yra išsiunčiamas į Romą, kad kiek atsipalaiduotų ir pasirengtų grįžęs mokytojauti. Tačiau Romoje jis sutinka Pekino vyskupą, stebuklingai likusį gyvą po Kinijos Boksininkų sukilimo ir išmeldžia grįžtant į Kiniją pasiimti jį kartu.
1901 m. Kinija. Veihajaus uoste Austrijos laivynas šaudo iš patrankų pranešdamas, kad atvyko. Iš uosto pusės taip pat patrankų šūviai laivus sveikina. Jaunasis Vincentas visiškai sutrikęs. Lipantį iš laivo jį pasitinka vietos kunigas ir apibara, kam tas neša savo lagaminą. Lagaminus nešioti – kinų darbas. Misionieriai netampo savo lagaminų patys. Per pietus jį atitraukia nuo seminaristų valgyklos stalo – sodinasi tarp kunigų, nes kiti seminaristai yra kinai. Europiečiai nevalgo su kinais, žinok savo vietą, toks yra etiketas, seminariste Vincentai.
Jau po kelių dienų iš dviejų kinų ima mokytis kalbos. Bet jau po penkiolikos dienų užtinka jauną misionierių, daužantį kiną lazda. „Tu išmoksi man paklusti!“ – šaukia Vincento kolega.
Pabalusiam Vincentui jis aiškina, kad smūgiai – vienintelė kinams suprantama kalba. Visi taip sako. Pats pamatysi, taip tiesiog reikia.
Vincentas bando pasakoti apie padėtį Pekino vyskupui. Vyskupas sako: „Tu naivus, toks misionierių elgesys – tai prigimtinė nuodėmė, europietiška puikybė, susidievinimas – ir tu, dvidešimtpenkiameti vaikėze, čia nieko niekada nepakeisi.“
1901 m. spalio 28-ąją Vincentas Pekine įšventinamas į kunigus. Kaip vikaras išsiunčiamas į Dakoutūną (Ta-Kow-Tun). Kaimyninio miestelio gyventojai verkia. „Boksininkai“ atėjo ir nužudė daugiau nei penkiasdešimt krikščionių. Nė vaikų nepasigailėjo. Sukapojo gabaliukais. Kitus palaidojo gyvus. Vincentas sako, kad reikia atleisti. Jei žudikai nori sugrįžti į gimtąjį kaimą, tegul pasikrikštija. „Boksininkų“ grupės vadas norėtų grįžti. Bet senukas Vangas, kurio visus vaikus, visą šeimą vadas Tchangas išžudė, atleisti negali. Vincentas sako, kad nužudytieji kankiniai jo vaikai dabar pas Dievą. Tchangas klūpomis prašo atleidimo. Vangas jam liepia keltis ir apkabina žudiką. Apkabina, atleidžia ir… miršta, neatlaiko senuko širdis. Sukrėstas budelis apsikrikštija ir tampa vienu uoliausių katalikybės skleidėjų.
Nuo pat 1644 m. Kinijos imperatorius, žengęs į sostą, įsakė visiems kinams augintis ir pintis plaukus į kasą. Kas tą kasą nusikirps – tam mirties bausmė. Vincentas nori būti kinų pusėje taip karštai, kad prašo namiškių pagalbos. Vincento sesuo paaukoja savo plaukus – atsiunčia iš Belgijos paštu į Kiniją broliui nusikirptus, kad tas iš jų susipintų ilgą kasą, kaip visų kinų. Abu šviesiaplaukiai, brolis ir sesuo.
Siao Han Tsun kaimelis grįžusį ilgakasį Vincentą pasitinka džiaugsmingai. Jis skaito tokias įkvepiančias paskaitas nekrikščionims kaimiečiams, kad jo pasiklausyti užsigeidžia ir didžiūnai kilmingieji. Jie sako: „Palaimink mus, tėve. Mes visi krikščionys.“ Tą dieną būti pakrikštyti pasiprašė 1300 žmonių.
1915 m. Vincentas įsteigia pirmąjį kinišką katalikų dienraštį. „Pasaulio Gėris“ (I-che-pao) tampa skaitomiausiu Šiaurės Kinijoje, jau po metų tiražas pasiekia 20 000 egz., o Antrojo pasaulinio karo metais, prieš išnykdamas, laikraštis leistas daugiau nei 50 000 egz. tiražu.
Lebė taip triukšmauja, kad konsulato prašymu yra perkeliamas į pietus, o vėliau ir visai ištremtas atgal Europon.
1926 m. spalio 28-ąją popiežius Pijus XI Romos Šv. Petro bazilikoje įšventina šešis pirmuosius pasaulio istorijoje kinus vyskupais. Vincentas Lebė dalyvauja ceremonijoje.
1920–1927 m. Vincentas Lebė rūpinasi gausiai Europon plūstančiais kinais studentais, randa jiems kur gyventi, įkuria asociaciją. (Vienas studentų, Tchangas, rašytojo ir dailininko Hergé (labiausiai žinomo kaip „Tenteno nuotykių“ komiksų serijos autoriaus) draugas, jo knygų „Mėlynasis lotosas“ bei „Tentenas Tibete“ herojus, prieš išvykdamas iš Šanchajaus studijuoti į Belgiją susitinka su Lei Ming-Yuanu – Vincentu Lebe.
1927 m. Lebė grįžta į Kiniją. Gauna Kinijos Respublikos pilietybę. Dabar jo vardas Lei Ming-Yuanas (kiniškai poetiškai – „Tolumoje dainuojantis griaustinis“).
1939 m. Japonija užpuolė Kiniją. Japonų lėktuvai bombarduoja pabėgėlių vilkstinę, kurioje ir Lei Ming-Yuanas. Lei Ming-Yuanas su neštuvais fronte gelbsti sužeistuosius. Kinai tiki, kad kulkos tėvo Vincento nekliudo. Apie Lei Ming-Yuaną šnibždamasi, kad bombos jo neliečia. Kad nesprogusią iki jo atsiritusią bombą jis tiesiog koja paspiria ir ta nurieda sau.
Lei Ming-Yuanas – Tolimas Griaustinis.
1940 m. Lei Ming-Yuanas, Vincentas, yra Chiang Kai-sheko pusėje. Komunistai jį kaip šnipą suima kovo 9 d.
Keletą mėnesių laikytas kalėjime, komunistinio perauklėjimo muštro nukankintas, sulaukęs 62 metų, atvežtas į Čongčingą (Chungking), laikinąją Kinijos Respublikos sostinę, birželio 24 d. Frederikas Vincentas Lebė miršta.
Beatifikacijos byla pradėta 1988 m., dabar jis oficialiai – Dievo tarnas.
Šaltiniai:
• 1900. Balsas Amerikiečių Lietuvių į Tėvą Šventąjį Leoną XIII ir gyvenimai dviejų didžių Dievo tarnų, Lietuvių: Kun. Andriaus Rudaminos, Jezavito ir Kunigaikščio Merkelio Giedraičio, žemaičių Vyskupo lotyniškai ir lietuviškai (lotiniškas tekstas če apleistas).
• Luc Foccroulle Dominique, Pierre Bar. Tonnerre en Chine. Vincent Lebbe. Coccinelle BD, 1993.
• Claude Soetens, La vie de Vincent Lebbe (1877–1940), dans Histoire des Saints et de la saintete chretienne, tome X, Edit. Hachette, 1988.
• Hergé fils de Tintin, Paris, Flammarion, 2002.
• Kouduo richao. Li Jiubiao‘s Diary of Oral Admonitions A Late Ming Christian Journal. Translated, with Introduction ant Notes by Erik Zürcher. Volume I. Joitly published by Institut Monumenta Serica. Sankt Augustin, 2007.
Viršelis – Misionieriai Europon parveždavo įdomybių: batukai rištoms kinių pėdoms. Mariemonto muziejus