„Kelionė“ 2025 m. Nr. IV (36)
Su teatro režisieriumi Oskaru Koršunovu (g. 1969) susitikome dar vasarą. Turėjęs reikalų Varėnoje, Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio komisijoje, jis nusprendė apsilankyti mūsų sodyboje Dzūkijos miškuose. Vakaras buvo ilgas. Kalbų – daug. Tačiau tai, ką po kurio laiko ištraukiau iš diktofono, nepaprastai nustebino. Mudu su Oskaru niekaip negalėjome žinoti, kas vyks vėlyvą rudenį Lietuvos kultūros lauke. Ir kaip stipriai vėl bus kartojamas žodis „laisvė“.
Oskarai, savo spektaklius pradėjai kurti dar tada, kai Lietuvoje dygo pirmieji laisvės daigai. Puikiai žinai, ką reiškia cenzūra ir kritika už požiūrį, kuris kitiems yra nepriimtinas. Ar dažnai jautiesi nepatogus?
Mano karjeros pradžioje buvo labai daug pasipriešinimo. Labai daug. Nuo mėginimų nuimti spektaklius iki nuolatinės kritikos. Turbūt nėra tokio režisieriaus Lietuvoje, kuris būtų tiek kritikuotas.
O kodėl?
Daug priežasčių. Dabar viskas – jauni, jauniems. Anuomet aš buvau išsišokėlis, pacanas, kuris atėjo ir ėmė kurti kitokį teatrą. Tokie išsišokėliai – nepriimtini. O ir konkurencija buvo stipri – Eimuntas Nekrošius, Rimantas Tuminas. Su šviesaus atminimo Tuminu beveik kartu pradėjome, kartu debiutavome toje pačioje Vilniaus mažojo teatro scenoje, netgi glaudėmės vienoje grimerinėje.
Vėliau, kai mūsų trupė pradėjo gastroles užsienyje, atsirado daug pavydo. Bet tai – normalu. Anuomet interneto nebuvo, papasakoti apie save galėjai tik tiek, kiek pasakodavo spauda. Mes prizų gaudavome tiek, kad jie nebespėjo spausdinti, dažnai informacija taip ir likdavo – tik užsienio spaudoje. Tai dabar interneto portaluose ir socialiniuose tinkluose gali rašyti kiek tik nori!
Kai iš laiko perspektyvos žvelgi į tavo karjerą, ar tau neatrodo, kad gimei per anksti? Ar gerai jautiesi savo laike?
Aš patekau į labai įdomų laiką. Ir gerai sakai, yra požymių, kad laiką truputį aplenkiau, – mano spektakliuose galima įžvelgti ateities pranašysčių, o kai kurie spektakliai taip ir nebuvo deramai įvertinti, nes jie tiesiog išėjo per anksti. Kad ir „Ugnies veidas“.
Tai, ką šiandien teatre jaunimas stato, aš stačiau prieš 20 metų, tos pačios pjesės, tie patys autoriai. Bet menininkui visada yra geriau aplenkti laiką, nors tuo metu gal jis ir jaučia diskomfortą, yra kritikuojamas. Negali vilktis paskui, jei nori kalbėti, turi būti priekyje.
Atsimenu Brežnevo laikus. Sėdėdavau mokyk-loje ir man atrodydavo, kad laikas sustojęs, kad daugiau jau nieko įdomaus nebeįvyks ir mano gyvenimas niekada nepasikeis. Tokia – amžinybės kapsulė. Per istorijos pamokas stebėdavausi – tiek pasaulyje visko būta, o mes štai sustingę, įšaldyti. Ir jei kas tada man būtų pasakęs, kad teks išgyventi intensyvų pokyčių laiką, matyti, kaip byra imperija, kaip vyksta stiprūs geopolitiniai, kultūriniai pokyčiai, nė už ką nebūčiau patikėjęs.
Vis dėlto man teko laimė gyventi teatrui pačiu dėkingiausiu laiku. Sovietmečio agonijoje teatras buvo įdomus ir svarbus. Mačiau įdomiausią Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus kūrybos laiką ir netgi prie jų prisijungiau. Savo pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“ pagal Daniilo Charmso pjesę pradėjau repetuoti dar Sovietų Sąjungoje. Tai buvo 1988–1989 metai, kūriau uždraustą Charmsą, pjesę turėjau atsispausdinęs spausdinimo mašinėle. Tiesą sakant, nelabai buvo aišku, ar man išvis leis ją pastatyti. „Ten būti čia“ premjera įvyko kovo 22 dieną jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ir tai, ko gero, buvo pirmasis jau visai kitos Lietuvos spektaklis.
Savo teatrą įkūrėme 1999-aisiais, tuo metu, kai Lietuva jau pradėjo atsigauti, kai rengėmės stoti į Europos Sąjungą. Griūvanti Berlyno siena mums atvėrė pasaulį, savo istorija mes jam buvome įdomūs. Ką jau kalbėti apie mus – aukso laikas, galimybių laikas. Užšokome ant tokios didžiulės bangos ir padarėme stulbinamą karjerą.
Šiandien tokių galimybių jauni žmonės neturi.
Dėl to, kad yra daug pasirinkimų, daug teatrų, labai daug aktorių? Turi būti be galo įdomus, netikėtas, naujas, talentingas, kad atsidurtum viršūnėje?
Mes buvome iš Rytų Europos, iš uždaros teritorijos, kažkas naujo, nepažinto. Dabar nebėra nei tokių sąlygų, nei tokių festivalių, nei tokio susidomėjimo.
Tai buvo teatro laikas. Mano karta yra tarsi paskutinė didžiosios teatro režisūros generacija. Sunku šiandien paaiškinti, kaip mums tada viskas atrodė, bet pamėginsiu: 1984 ar 1986 metais man į rankas su rimčiausiais prisaikdinimais nesubraižyti patenka „The Queen“ plokštelė. Drebančiomis rankomis dedu ją ant patefono, jausmas toks, lyg dabar rankose laikyčiau ateivių nuotraukas. Ir jei anuomet kas būtų pasakęs, kad po 10 metų viskas pasikeis, tos pačios grupės gitaristas man spaus ranką įteikdamas prizą, kad su juo kalbėsiuosi, kelsiu taurę šampano – argi būčiau patikėjęs? Ne! Bet tas kitas vaikinas, kuris tą apdovanojimą gavo, gerdamas šampaną jau nesistebėjo, jam atrodė, kad taip ir turi būti.
Šis skirtumas buvo įmanomas tik tame laike, kuriame aš pradėjau ir kuriame aš kūriau. Todėl suprantu jaunimą, kurį šis laikas taip domina.
Tačiau šis auksinis unikalus laikas turėjo ir tam tikrų pasekmių. Ne visi jį priėmė, ne visi suprato ir ne visi išliko…
Aš ir nesakau, kad jis buvo lengvas, labiau – svarbus istorijai. Sudėtingas, nelengvas, pavojingas, nuolatinės kovos laikas. Ir sovietų kariuomenė, ir Afganistanas, ir psichiatrinės ligoninės, – ne visur dalyvavau, kai kur praslydau, bet tikrai žinau, ką tai reiškė.
Nuo Afganistano išsisukau atsigulęs į psichiatrinę ligoninę. Milicija mus su draugu nukėlė nuo Vilniaus sporto rūmų stogo, kur norėjome pakabinti trispalvę. Kai mane išmetė iš stojamųjų, apšlapinau Lenino paminklą Lukiškių aikštėje šaukdamas: „Aš jums visiems dar parodysiu.“
Labai įdomu iš laiko perspektyvos pažvelgti į tam tikrus dalykus, kurie tada atrodė absurdiški, o paaiškėjo, kad visai geri. Neįstojau į aktorinį, nes, pasirodo, turėjau tapti režisieriumi. Nesėkmė gal kartais yra sėkmė.
Taip romantiškai pasakiau, kad mokykloje skaitydamas istorijos vadovėlį maniau, jog niekas niekada jau nesikeis, tačiau tame pasaulyje už geležinės sienos aš greičiausiai nebūčiau išgyvenęs, nes konfliktas yra mano kraujyje. Aš ir dabar kon-fliktuoju su sistema, bet toji sistema buvo visiškai kitokia. Kartais galvoju, kad mes taip troškome laisvės, nes žinojome, ką reiškia gyventi nelaisvėje. Nesąmoningai. Nesuvokdami jos svarbos. Štai todėl naujasis socializmas, kuriuo taip žavisi jauni žmonės, man yra nepriimtinas. Suprantu, kuo jie žavisi – gražios idėjos, humaniškos, – tačiau jos turi ir kitą, tamsiąją, pusę. Mes tai išgyvenome, todėl laisvė mums tampa svarbiau už viską.
Skirtingai suvokiame laisvę. Bent jau man atrodo, kad laisvė turėtų kalbėti ir apie atsakomybę, ir apie ribas…
Esu pilietis ir puikiai suprantu, kad kelias yra vienas – tam tikra harmonija, tam tikra pusiausvyra. Vienas svarbiausių principų yra gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą – ne tik fizinę, bet ir moralinę. Stengiuosi išlaikyti tą pusiausvyrą, adekvatumą, tačiau idėjomis visada esu laisvo individo pusėje.
Kas, tavo akimis, yra laisvas individas?
Gebantis kurti ir būti laimingas. Kai panašios temos, kokias dabar formuluoji, man iškildavo vaikystėje, mamos klausdavau: kuo tu tiki? Ji atsakydavo tikinti gėriu. Tas jos pasakymas atrodydavo nei šioks, nei toks, nes ką tai reiškia – tikiu gėriu? Dabar tą suvokiu žymiai giliau, mama, matyt, įskiepijo. Tiesą pasakius, neturiu blogų kėslų. Kai kalbu apie laisvę, turiu galvoje tuos kėslus, kuriuos galiu laisvai realizuoti ir juose jokio blogio nėra. Tačiau pasaulis yra ne toks, blogis jame egzistuoja, čia ir prasideda konfrontacija. Taigi, svarstydamas laisvo individo sąvoką, pirmiausia galvoju, kad jis yra atviras gėriui ir jame laisvas.
Kaip manai, ar teatras šiandien turi galimybių išgyventi gerąjį savo laiką kalbėdamas apie dalykus, kurie yra itin svarbūs?
Tokio teatro, koks buvo, kokį myliu aš ir tu, nebebus. Jis negrįš, o ir nereikia, kad grįžtų. Sudėtingas, metaforinis teatras formavosi kaip tam tikra rezistencija, opozicija sistemai. Tada buvo procesai, kurie, tikiu, daugiau nepasikartos. Kultūriniai procesai mūsų nebeužklups, nes technologijos daug ką pakeitė. Viena yra aišku, kad viskas vyksta nenuspėjamai ir neįtikėtinu greičiu. Mano pirmojo spektaklio „Ten būti čia“ pabaigoje pagrindinis personažas klausė: kas gali pakeisti įvykių eigą ne tik žemėje, bet ir kitose planetose? Moteriškas balsas iš dangaus jam atsakydavo – pelytė. Tačiau atėjo 1990-ieji, įvyko milžiniška techtoninė slinktis, pakeitusi ir pasaulį, ir mus. Dabar mūsų akyse pasaulis vėl absoliučiai keičiasi.
Gyvename propagandos laike. Mūsų tyra siela, kuri ramiai gyveno iki 2000-ųjų, šiandien yra veikiama technologijų, interneto, socialinių tinklų. Juose yra daug nuostabių dalykų, tačiau – ir be galo pavojingų, totalios manipuliacijos visuomene įrankių.
Mūsų pokalbyje jau išgirdau tiek daug temų, kurios galėtų tapti spektakliais. Kodėl netampa?
Aš nežinau. Teatrai gyvena praeitimi, ne ta labai tolima arba ta praeitimi, kurią išties reikėtų apmąstyti, pavyzdžiui, Sibirą, genocidą, – tai amžinosios temos. Kalbu apie kažkokius senus trendus, kurie kinta neįtikėtinu greičiu. Pastebėjai, teatras daug kalba apie tvarumą, tai svarbu, bet šiandien – tikrai ne pati svarbiausia tema.
Galima pastebėti, kad technologijų sprogime mąstantis žmogus renkasi atsitraukimą. Ar atsitraukti visada yra blogai?
Aš manau, kad mes turime laisvę elgtis taip, kaip norime. Net ir atsitraukti. Šiek tiek keista, kai atsitraukia jauni žmonės, jei pabėga į sodybas, miškus. Jaunas žmogus turi dalyvauti pasikeitimuose, kurti, tam jis ir yra jaunas.
Man nuolatos kyla dilemos. Viena vertus, mane traukia šokti į įvykių sūkurį, keisčiausiais būdais atsidurdavau tai revoliucijoje, tai kare, daug tokių įvykių būta, kartais net ne mano valia. Ir dabar su tavimi prieš savo valią kalbu apie įvykius, apie kuriuos galbūt nenorėčiau kalbėti. Tačiau kita mano dalis visada norėjo į sodybą, į mišką, prie upės, – mama norėjo, kad tapčiau miškininku, jai ta specialybė atrodė perspektyvi. Norėčiau būti visur, priešakyje ir tuo pačiu nebūti niekur. Nežinau, kas yra geriau.
Dar vienas giliai tūnojęs mano noras tapti rašytoju atsiskleidė tik dabar, kai atsirado feisbukas, anksčiau rašydavau tik teatre ir apie teatrą, neturėjau progos apžvelgti kasdienybę. Bet ir feisbukas pasikeitė, auksiniai laikai baigėsi, dienoraščių čia niekas neberašo… Egzistuoja noras atsitraukti į save, gyventi savo vidiniame pasaulyje, bėgti nuo visų įvykių, – svajoju apie vienuolystę. Aš nuolat užmiegu įsivaizduodamas save atsiskyrėlį kokioje nors sodyboje, savo pilyje, o rytą pabundu ir išbėgu į vyksmą. Kita vertus, juk sąmoningai kūriau sistemą, kad tuose įvykiuose atsirasčiau. Teatras yra tarsi paukščių gaudyklė, jis turi nuolat reaguoti į tai, kas vyksta visuomenėje.
Kalbino Laisvė Radzevičienė
Viršelis – Linos Macevičienės nuotrauka
