„Kelionė“ 2025 m. Nr. IV (36)
Su poete, aktore ir dramaturge Daiva Čepauskaite (g. 1967) pokalbio susitikome Kauno nacionaliniame dramos teatre, kur ji dirba teatro dramaturge. Klausiu Daivos, ar savo laiku pasitraukus iš aktorystės dabar ji, stebėdama repeticijas, pačiõs scenõs nėra žadinama kaip aktorė? „Aktorystės patirtis man pasitarnauja rašant, ir to visiškai pakanka“, – sako Daiva. Šis pokalbis – apie pasirinkimus ir ramybę, ateinančią atsisakius to, kas išblėsta.
Daiva, ačiū, kad skyrėte laiko susitikti pokalbiui…
Aš, kaip introvertė, dėl interviu turiu šiek tiek lipti per save, bet jaučiu, kad tai yra mano pareiga. Turiu kalbėtis su žmonėmis, jeigu jiems mano gyvenimas yra įdomus. Tai yra pareiga skaitytojams, žiūrovams, žmonėms, kuriems aš kuriu. Jeigu jie man užduoda klausimą, esu pasiryžusi atsakyti. Nė vienas nedirbame sau. Mūsų visų kūryba yra skirta kažkam. Tai – dialogas.
Dažnai gyvai susitinkate su tais žmonėmis, kurie skaito Jūsų tekstus, pažįsta Jus per kūrybą?
Nesu iš tų autorių, kurie dažnai susitinka su savo skaitytojais. Dažniausiai sutinku juos atsitiktinai, bet gyvai žmonės sako tik komplimentus, kritiką nutyli. Kritikuojama dažniausiai socialiniuose tinkluose, ten visi labai drąsūs. Bet negaliu sakyti, kad daug tos kritikos sulaukiu. Paradoksalu, kad šiais socialinių tinklų laikais, kai žmonės turi galimybę bet ką ir bet kada kam nors parašyti, vis tik retai gaunamas grįžtamasis ryšys.
Ar prisimenate pirmąjį impulsą rašyti, pirmuosius savo tekstus?
Pirmas impulsas rašyti atsirado paauglystėje, kai pradėjau galvoti apie mane supantį pasaulį, formuluoti mintis apie save, apie tai, kas esu, dėl ko gyvenu. Natūraliai mėginau tuos savo klausimus ar atradimus išreikšti. Kažkas ima teptuką į rankas, kažkas – muzikos instrumentą. O man tiesiog reikėjo save užrašyti. Matyt, turėjau žodžiais nusakyti visas savo būsenas, jausenas, atradimus.
Pradėjau nuo dienoraščio. Tiesiog rašiau paaug-lišką dienoraštį, ir tikrai niekada negalvojau, kad būsiu rašytoja, gyvensiu iš rašymo. Neturėjau tokios svajonės. Neprojektavau tokios ateities. Net nežinau, kaip tai atsitinka. Tiesiog pradedi tai daryti.
Paskui ta veikla plečiasi, auga, išauga iš dienoraščio. Atsiranda noras parodyti kitiems, pasidalinti, sulaukti atsako. Taip ir augi su tais tekstais, o paskui apsidairai ir pamatai, kad jau ir duoną iš to valgai.
Išsaugojote tų jaunų dienų tekstų ar dienoraščių?
Kažkur yra tie dienoraščiai, bet nelaikau jų vertybe. Nemanau, kad juos kada nors panaudosiu. Tai man kaip išaugti drabužiai, kaip atminimas.
Esate citavusi Donaldo Kojoko ištarą, kad jauna, nepažabota energija gimdo poeziją. Ir tai vyksta iki 35-erių. Nusistebėjote, kad toks protingas žmogus, o šitokią nesąmonę sako. Kai kalbamės apie pirmuosius Jūsų tekstus, dienoraštį, kokia pati tuo metu buvote?
Įdomu dabar pagalvoti apie tai. Paradoksalu, kad aš būdama tikrai introvertiška, turėjau ir nemažą polėkį gyvenimui, nuotykiams. Nesunkiai pasiduodavau visokioms avantiūroms, nerdavau stačia galva į bet kokią kelionę. Dabar nedrįsčiau belstis viena ten, kur tuomet nusibelsdavau – į pavojingas, nesaugias vietas.
Pavyzdžiui, kažkada Kaune buvo toks turistų klubas, su kuriuo apie 90-uosius sugalvojom kelionę į Kaukazo kalnus. Visa mūsų grupė nusipirko skrydžio bilietus, o aš likau be bilieto. Nusprendžiau, kad nuskrisiu pati, tačiau gavau bilietus dviem paromis anksčiau negu visi. Neturėjau jokio viešbučio, išskridau viena, dvi paras laukiau atskrendant grupės ir tyrinėjau apylinkes tuometėje Čečėnijos-Ingušijos teritorijoje. Nakvojau oro uoste. Tiesiog klaidžiojau gatvėm ir laukiau.
Tuo laikotarpiu studijavote mediciną. Kaip pasukote į teatrą?
Kai pradėjau studijuoti mediciną, jau, matyt, antrame kurse, supratau, kad kažkas ne taip, jaučiausi ne savo vietoje. Desperatiškai ieškojau ko nors, už ko galėčiau užsikabinti. Išbandžiau daug ką: ėjau piešti, mėginau šokti. Kaune sunkiai prigijau. Turbūt intuityviai reikėjo kūrybos. Sąmoningai nesuprasdama, ko noriu, ko man reikia, tiesiog bandžiau kažkur pramušti galva sieną. Išsivaduoti iš ten, kur buvau.
Tada visiškai atsitiktinai pamačiau skelbimą laikraštyje, kad Jaunimo teatras-studija, vadovaujama Stanislovo Rubinovo, kviečia naujus narius. Ten mane priėmė, ir šiandien aš esu čia (aut. past. – Kauno Nacionaliniame dramos teatre). Tuo metu teatras man buvo vieta, kur galėjau save realizuoti priimtinu ir įdomiu būdu.
Užsiėmimai studijoje vykdavo kiekvieną vakarą po keturias valandas. Teatras mane įsiurbė, nors tebestudijavau mediciną. Po kelerių metų teatro studijoje man buvo pasiūlyta darbo vieta teatre.
Aktorystė man buvo lyg mano vidaus išlaisvinimas, eksperimentas su savimi. Buvo įdomu tai daryti, sakyčiau, man neblogai sekėsi.
Vis tik po kurio laiko pajutau, kad kaip aktorė stoviu vietoje. Viską, ką galėjau suvaidinti, suvaidinau, nebeturiu didesnių svajonių, pasiekiau savo lubas. Vėl atėjo diena, kai turėjau rinktis, nes ir vaidinti, ir rašyti buvo per daug. Turėjau labai daug darbo, vaidindavau maždaug dvidešimtyje spektaklių per mėnesį. Kai gimė dukra, nusprendžiau likti namuose ir rašyti. Taip buvo tiesiog patogiau. Taigi, vėl grįžau į savo introvertišką narvelį.
Tokiomis aplinkybėmis Jūsų sprendimai labiau intuityvūs ar racionalūs?
Manau, kad racionalumas man yra paskutinis etapas. Pirmiausia atsiranda nuojauta, kad kažkas negerai. Tada pradedu analizuoti, kas negerai, vėliau jau protas sudėlioja taškus, suformuluoja, kad reikia rinktis, keisti, veikti. Tai ilgas procesas. Tokiose kryžkelėse neapsisprendi staiga, ilgai nešiojiesi problemą, svarstai, kartais net pavargsti nuo diskusijų su savimi. Padarius sprendimą visada palengvėja. Esmė yra nebijoti jo priimti, juk niekas tau neužkals durų vieninteliame tavo pasirinkime iki gyvenimo galo.
Kaip toks vidinis ratas, kai kažkas ne taip, ieškau sprendimo, bet nerandu, koreliuoja su impulsu kurti? O gal tai daugiau nesaugumo būsena, paralyžiuojanti kūrybiškumą?
Bet kokią patirtį gali panaudoti kūrybai. Patirtis neprivalo būti teigiama. Kuo ji įvairesnė, tuo turi gilesnį šaltinį. Savo ieškojimus pavadinčiau keliu, kuris mane užaugino. Kiek tai suteikė impulsų mano kūrybai, sunku pasverti. Priėmusi tinkamą sprendimą, įgaunu ramybę. Anksčiau maniau, kad ramybė ir kūryba sunkiai koreliuoja, kad kūrybai reikia dirgiklių. Dabar taip nebegalvoju. Matyt, tas supratimas keičiasi su amžiumi ir branda. Dabar ramybė man yra geras fonas kūrybai.
Jums komfortiškiau kaita ar pastovumas?
Mėgstu pastovumą, nes tai saugumo zona. Nors esu linkusi susirasti iššūkių. Neįsivaizduoju savo atostogų be kalnų. Bent kartą ar du per metus su visiškai nepažįstamais žmonėmis išeinu į kalnus. Susitikti su kitų profesijų ir interesų žmonėmis man – ne tik iššūkis, bet ir labai gera perkrova. Atsitiktiniai žmonės atveria naujų patirčių. Eiti per kalnus fiziškai nėra lengva, bet savęs nugalėjimo pojūtis, pergalė, kai pasieki tikslą, suteikia didžiulį malonumą. Man kalnai nėra rekordų siekimas ar tikslas užlipti kuo aukščiau, ne to man reikia. Čia turbūt randu iššūkių ir tą kaitą, apie kurią klausiate.
Prieš keletą metų esate sakiusi, kad poezija šiuo metu pasitraukusi.
Taip, grynos poezijos šiuo metu nerašau. Jei gimsta vienas ar du eilėraščiai per metus, to nevadinu aktyviu poezijos rašymu. Dabar toks etapas, ir neieškau tam paaiškinimų. Neturiu ką pasakyti poezijos kalba. Galbūt Donaldas Kajokas buvo teisus? Nors jis ir pats paneigė tokią teoriją…
Dabar rašau kitus tekstus ir manau, kad juose vis tiek yra nemažai poezijos. Tik poetinis mąstymas transformuojasi į kitus žanrus.
Kalbamės Nacionaliniame Kauno dramos teatre, esate teatro dramaturgė. Koks Jūsų darbas čia? Ar rašančiam žmogui įmanomos fiksuotos darbo valandos?
Teatre dirbu labai įvairius darbus: rašau įvairios paskirties tekstus, inscenizacijas, pjeses, dalyvauju repeticijose, padedu režisieriams visokiausiais teksto klausimais, kartais redaguoju, kupiūruoju ir visaip kitaip dalyvauju bendrame spektaklio kūrimo procese. Tai yra darbas pagal konkretų tvarkaraštį ir darbo valandas. Mitas, kad rašymui reikia įkvėpimo ar tinkamos nuotaikos. Rašymui labiausiai reikalinga disciplina.
Savo savaitės darbo krūvį dabar esu paskirsčiusi per pusę: pusę savo laiko skiriu darbui Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kitą pusę – kitai kūrybai, kitų teatrų užsakymams.
Pusė laiko – tarnyboje, kita pusė – laisvoje kūryboje, kurią renkuosi pati, bet ir ji turi gana griežtą darbotvarkę, terminus.
O kai dalyvaujate repeticijose, Jumyse nenubunda aktorė?
Ne, aš labai komfortiškai jaučiuosi stebėdama spektaklį iš salės. Žiūrėdama į tai, kas vyksta scenoje, girdžiu tekstą, kurį parašiau, prieš premjerą jaudinuosi kartu su visais aktoriais nė kiek ne mažiau nei būdama scenoje. Visavertiškai dalyvauju teatro kūrybos procese ir tuo džiaugiuosi. Mano darbas labai įvairus: kinta temos, režisieriai, komandos, pastatymai. Tokia dinamika neleidžia užmigti kaip dramaturgei arba ilgėtis aktorystės. Aktorystės patirtis man pasitarnauja rašant, ir to visiškai pakanka.
Kokia dalis Jūsų kūrybos šiuo metu skiriama vaikams?
Neskirstau kūrybos į vaikams ar suaugusiems. Tai iš esmės nėra kažkas kitokio. Kartais stebiuosi, kodėl rimti rašytojai vengia kūrybos vaikams. Man tai atveria naujas patirtis, atpalaiduoja žaismingus kūrybos kanalus, leidžia juokauti, nežiūrėti į viską per rimtai.
Jūsų knyga vaikams „Baisiai gražūs eilėraščiai“ yra apie didžiausias vaikų baimes. Jei parašytumėt eilėraščių rinkinį apie didžiausias savo baimes, apie ką tie eilėraščiai būtų? Ko pasaulis dabar labiausiai bijo?
Mano didžiausia baimė – kad nieko blogo neatsitiktų mano artimiausiems žmonėms.
O pasaulis… bijo karo, bijo netekti namų, bijo mirties, šluojančios tūkstančius gyvybių žemėje, kur, atrodo, visiems turėtų užtekti vietos. Pasaulis bijo, kad bus užvaldytos ir sunaikintos vertybės. Pasaulis bijo netekti laisvės, demokratijos. Aš taip pat jaučiu visas tas baimes.
Bet tuo pat metu jaučiu ir žmonių drąsą. Nuostabu matyti, kad Lietuvoje užaugo karta drąsių, laisvų, išsilavinusių, protingų žmonių, kurie dabar stovi už mūsų vertybes. Vadinasi, trisdešimt penkerius metus viską darėme ne taip jau blogai – užauginome tokius žmones.
Kaip, suėmus baimėms, atgaunate ramybę?
Kartais reikia žmonių palaikymo, būdama su žmonėmis galiu patikėti, kad ne viskas pasaulyje yra blogai. Kartais atvirkščiai – reikia pabėgti, vienuma guodžia. Kartais reikia pasivaikščiojimo su šunimi, tai ramina. Kartais perskaitytas geras eilėraštis nuvalo smegenis.
Daiva, šioje advento pradžioje noriu klausti, kaip švenčiate Kalėdas?
Kalėdos man visada tokios pačios. Renkamės pas tėvus, visada atvažiuoja brolis su šeima. Visada tie patys mamos paruošti valgiai, kasmet ta pati žuvies sriuba, ir visai nenoriu, kad Kalėdos būtų kitokios. Kalėdos man – proga apmąstyti praėjusius metus, parodyti meilę ir dėkingumą savo artimiausiems, pasidžiaugti, kokie turtingi esame turėdami vienas kitą.
Kalbino Lina Macevičienė
Viršelis – Linos Macevičienės nuotrauka
