„Kelionė“ 2025 m. Nr. IV (36)
„Visi šventieji buvo apsisprendę prisiimti kančią ir ją iškęsti Dieve. Dar daugiau! Ne vienas šventasis kančios troško ir jos ieškojo. Ne vienas su džiaugsmu pasitiko ligą, nelaimę, skurdą, kankinimus ir galop mirtį. Tai yra nuostabūs faktai, bet tikri. Kančios troškimas ir džiaugsmas kęsti yra vienas iš būdingiausių šventos asmenybės ženklų“ (A. Maceina). Tokius „nuostabius faktus“ švietėjai iki pat XX a. pradžios laikė įrodymu, kad religija yra liga, o tikintieji – sunkesni ar lengvesni ligoniai.
Krikščionys atrodo ypač nesveiki: juk „Bažnyčia mums rodo kryžių kaip idealą, kaip atnaujintos žmonijos modelį“ (Kūdikėlio Jėzaus Marija Eugenijus). Vadinasi, jau du tūkstančiai metų mums kaip modelis ir gero gyvenimo receptas siūloma, anot Cicerono, terrimum suplicium (liet. „siaubinga bausmė“) – tai, nuo ko norisi sprukti už devynių marių.
Psichologai gūžčioja pečiais: jų supratimu, žmogus, kaip ir gyvūnas, visada ieško malonumo ir vengia skausmo. Vadinasi, krikščionys – dėkojantys už ligas, tramdantys kūną askezėmis, slaugantys raupsuotuosius ir leidžiantys save žiauriai nukankinti – greičiausiai yra tiesiog mazochistai, savo ir svetimo skausmo vampyrai, o didžiausias iš jų – pats Dievas, atidavęs nukryžiuoti savo Sūnų?..
O krikščionybei, taip unikaliai iškėlusiai kančios vertę, ima grėsti ne mažiau unikalus pavojus: patikėti, kad kančia savaime priartina dangų, tad yra… vertinga kaip tokia. Be to, šimtmečius skelbus iš sakyklų, kad Dievas labiausiai lepina silpnuosius, šiandien net ir netikintys linksta rinktis nuskriaustojo vaidmenį tikėdamiesi socialinės naudos. „Kas neverkia, tas negauna žįsti“ – byloja ispanų patarlė.
Kančios tema tokia kebli, kad teologai – tiek galvoti biblinio Jobo bičiuliai, tiek mūsų amžininkai – bejėgiškai skėsteli rankomis ir paskelbia skausmą ne mažesniu slėpiniu už patį Dievą. Tačiau krikščioniui slėpinys reiškia ne kažką paslėptą, prie ko uždrausta ar bent neprotinga artintis. Priešingai: slėpinys yra tai, ką Dievas mus kviečia pažinti kaip mums itin svarbų dalyką, nors jis toks neaprėpiamas, kad neišsemsime per amžinybę. Tad kodėl krikščionių šventieji mus vis ragina mylėti kryžių?
Pažaidos akmuo
Skausmo ir kančios apstybė gerojo Dievo sukurtame pasaulyje visada buvo, yra ir bus svariausias argumentas krikščionybei užsipulti. Klausimai nesikeičia nuo Jobo laikų: jei Dievas geras, kodėl leidžia tiek neteisybės, skriaudų? Gal Jis nėra toks geras? O gal nepajėgia su blogiu susitvarkyti ar yra jam abejingas? O gal Dievo apskritai nėra, ir Bažnyčia štai jau dvidešimt amžių žarsto placebą ir „opiumą liaudžiai“ žadėdama atlygį dausose?
Klasikinę šio kaltinimo išraišką pateikė F. Dostojevskis romane „Broliai Karamazovai“: Ivanas tiki Dievą, bet neigia Jo sukurtą tvarką. „Dievą aš pripažįstu, <…> bet aš grąžinu Jam savą įėjimo bilietą“ – mat „pašaukdamas Ivaną būti, Dievas yra jam tarsi davęs bilietą įeiti į Jo kūriniją ir dalintis Jo kūrybos vaisiais“ (A. Maceina).
Klausimą paprasčiausia išspręsti iškeliant Dievo teisingumą: tuomet kančia yra bausmė už mūsų prasižengimus, o Kristaus auka – Dievo permaldavimas, kai Jo Sūnus numaldė Jo rūstį prisiimdamas mūsų užsitarnautą bausmę. Deja, į šią schemą niekaip netelpa tokie kentėjimai kaip Jobo – juk netgi Dievo akyse šis vyras teisuolis. O kaipgi tie, kurie tiesiog nespėjo „prisidirbti“? Ivanas pabrėžia, kad kalba „ne apie suaugusiųjų kentėjimus. Jie valgė obuolį, ir trauk juos velniai.“ Jam rūpi žiauriai nukankinti baudžiauninkų vaikai. Savo gausybe šią schemą suplėšo ir milijonai suaugusiųjų („prisidirbusiųjų“), per kruviną XX a. nukankinti nacių, stalinistų, raudonųjų khmerų, maoistų…
„Atvirai kalbant, kiekvieno mūsų gyvenime esama situacijų, kurių nepajėgiame kontroliuoti, paaiškinti, pakeisti ar suprasti. Tokiu dramatišku neišvengiamo ir absurdiško pažaidos akmens simboliu Jėzui ir Jo mokiniams tapo nukryžiavimas. Mes praktiškai neturime pozityvios tokią neišvengiamą kančią paaiškinančios teologijos. Dauguma krikščionių, užuot kentėję kartu su Kristumi, nukryžiavimą pavertė mechanine „pakaitine atpirkimo teorija“ (R. Rohr).
Pats Jėzus atmetė tą fariziejišką žmogaus puikybės sukurtą schemą, kad bausmę atkentėti būtina, ir jei to nepadaro vienas, jo vietą turi užimti kitas. Pavaikščiojus su Juo bent dieną dulkėtais Šventosios Žemės keliais tampa aišku, „kodėl Dievui labiausiai patinka ligoniai, neįgalieji, silpnapročiai, taigi, „mažutėliai“. Jie atviri kaip delnai, ištiesti išmaldai, kaip vieškelis Viešpaties pėdoms. „Didieji“ yra uždarę visus kelius Dievui į juos įeiti“ (J. Ivanauskaitė).
Štai kodėl konkretaus žmogaus gyvenime skausmas, kančia gali tapti lemtingiausio susitikimo kryžkele: „Ko gero, liga gera tuo, kad pamatai, kokiame pragare gyvenai iki tol. Jeigu, žinoma, pamatai. Nes neretai tas pragaras būna viena iš tavo ligos priežasčių. Tupėdamas tame pragare ir nieko nekeisdamas, gali susilaukti tik dar didesnių kančių. <…> O gal liga yra išorinės jėgos prievarta tiems, kurie iki tol nedarė jiems skirtų dalykų, tačiau dar yra vilties, jog pasitaisys ir ims daryti. Ne tik perspėjimas, kad laikas susirasti, ką privalai daryti, bet ir barikada skersai neteisingo kelio“, – parašė mirtina liga susirgęs Gendrutis Morkūnas. Ir pridūrė: „Kai pasidarė dar blogiau negu tada, kai kas dieną ėmiau galvoti apie mirtį, prisiminiau, kad buvau apleidęs tikėjimą.“
Tada mokslininkas fizikas net pasikalbėjo su kunigu: „Akys, beje, visai neatsivėrė. Tik ėmiau žiūrėti kitaip ir kitur, kur anksčiau žiūrėti nepatiko, o dabar tai tapo gyvenimo dalimi. <…> Jaučiau, kad prasideda kažkas naujo“. Tik tas „nauja“ nuo pat pradžių glūdėjo žmogaus viduje kaip tikriausia jo savastis: „Tarsi Angelas Sargas man atvertų dar vienas duris į mažytį palėpės kambarėlį, užverstą nežinomais ir pažįstamais, bet naują paskirtį įgijusiais rakandais. Sapnas apie slaptas, nelaistytų, tačiau gyvybingų gėlių pilnas patalpas, kurias staiga atrandu skersai ir išilgai išvaikščiotame savo gyvenimo pastate“ (J. Ivanauskaitė).
Skausmas yra toks paveikus, kad vien dėl to visada tampa pažaidos akmeniu: „Kančia nubūtina žmogų. Ji padaro jį mažiau esantį. <…> Todėl tokiam žmogui pasilieka du keliai: arba slinkti ir toliau ligi visiško žlugimo, arba ieškoti naujo pagrindo nebe savyje, bet anapus savęs. <…> Ne vienas pasirenka pirmąjį kelią ir žūsta. <…> Nestatoma būtis kančios esti suardoma iki galo. Kančia yra savotiškas būties vėžys, nesulaikomai ir nesustabdomai ėdąs žmogaus egzistenciją. Todėl mes ir matome pasaulyje slankiojančią daugybę kreatūrų, kurias kančia nužmogino ligi visiško jų neatpažinimo.“ Tai – „tamsioji ir pragariškoji“ kančios pusė, kaip rašo A. Maceina.
Tokia kryžkelė buvo Golgota: Kristaus kryžiaus papėdėje stovėjo du žmonės, savo noru atėję iškęsti „nekruvinąją meilės kankinystę“ – jie buvo paimti į dangų netgi su kūnu (apie šv. Joną taip tvirtina tradicija). Dar ten kabojo du plėšikai, varu atvaryti ir prievarta nukryžiuoti šalia Kristaus. Vienas jų atsigręžė į Jėzų ir tapo pirmu šventuoju, Jo paties kanonizuotu. Tačiau antrasis, pastatytas į tą pačią kryžkelę, pasirinko kažką kitą. Štai kodėl nėra (ir niekada nebus) kančią paaiškinančios teorijos: skausmo įprasminimas visada yra konkretus, kaip ir pats skaudėjimas.
Šventųjų kančios troškimas
Kryžiaus teologija irgi yra artimesnė poezijai nei teoriniam svarstymui: net filosofė Editha Stein (šv. Kryžiaus Teresė Benedikta) „Kryžiaus mokslu“ pavadino būtent konkretaus žmogaus, Kryžiaus Jono, biografiją. Tačiau šių žmonių – ne tik ką tik paminėtų šventųjų, pasirinkusių vienuolines „kryžiaus pavardes“, bet ir širdies judesiams jautrių menininkų – liudijimai atskleidžia keletą tokių skausmo aspektų, kurie iš pradžių mus pribloškia ir net atstumia. Tik pajėgę ilgiau prie jų išbūti pajuntame prisilietę prie kažko giliai teisingo.
Geroji krikščionybės žinia praneša, kad skausmas, daugiau ar mažiau persmelkiantis kiekvieno žmogaus gyvenimą, yra vertingas. Instinktyviai atpažįstame, kad ši žinia – teisingesnė už saldžiausias žadančių gyvenimą be kančios giesmes, nes krikščionys pripažįsta neskanų, bet tikrą dalyką: žmogaus gyvenime skausmas yra neišvengiamas. Tačiau Evangelija nebūtų geroji naujiena, be antrosios dalies: šis visuose įsmigęs spyglys turi prasmę. Dar daugiau: tam tikru būdu jis ir yra… Dievas. Tik kol kas jį pajėgiame pažinti vien kaip ilgesį: „Jei galėtume į du žodžius sutraukti septynis dieviškuosius žodžius, Jėzaus ištartus ant kalno, manau, šie giliausi visų žmonijos kalbų žodžiai būtų meilė – žodis, perteikiantis tai, kas dieviškiausia danguje, – ir skausmas – tai, kas švenčiausia žemėje“ (L. M. Martinez).
Čia kalbama apie vadinamąją meilės žaizdą. Tai – skaudžiausias Bažnyčios mokytojų mistikų Kryžiaus Jono ar Teresės Avilietės išgyvenimas, bet kartu ir saldžiausias bei brangiausias jų turtas. Juk ta kankinanti tuštuma ir jos skaudėjimas yra tikriausias ženklas, kad širdyje ką tik Kažkas buvo (Edith Stein).
Stygius yra ženklas, kad džiaugsmas tikrai egzistuoja – kitaip žmoguje nežiojėtų šita jam paruošta juoda skausmo skylė. Paprastai ją užkišame kasdieniais bruzdesiais, ir jei juose panirę dar randame laiko paprašyti Dievą „apsaugoti mus nuo pikto“, tai „piktu“ vadiname bet ką, kas pertrauktų tą mūsų sukimąsi voverės rate.
„Galbūt apie Dievo bausmę lioviausi galvoti tada, kai ėmiau patirti Jo malonę. <…> Dievo malonę, iš pradžių tik kaip labai tolimą ir tykų garsą, ėmiau patirti tuomet, kai į mano gyvenimą atėjo skausmas. Stipresnis, stipresnis, stipresnis ir galų gale nebepakenčiamas fizinis skausmas. <…> O vieną naktį įvyko neįtikimas dalykas! Į mane prabilo Dievas“ (J. Ivanauskaitė). O kaipgi dar Dievui iki mūsų prisišaukti? Tik skausmas pajėgia taip be kalbų sustabdyti ir nutildyti net labiausiai susireikšminusį.
Tik būkime atsargūs taip liudydami: „Kai aprašoma kančia, tuo pačiu metu negalima kalbėti apie džiaugsmą; reikia truputį palūkėti ir tik tada kalbėti. Bet tai išgyvenama beveik vienu metu, tik suvokiama kartais paeiliui“ (Kūdikėlio Jėzaus Marija Eugenijus). Krikščionis nesako, kad skausmas yra gerai, bet tvirtina, kad jis – naudingas.
Žeidžiantis ugninis žaltys, išlietas iš vario ir iškeltas ant stulpo, tampa gydančiu ženklu kiekvienam, kas jo įgeltas pakelia akis į jo atvaizdą (Sk 21). Žinoma, tai nereiškia, kad turime lįsti į brūzgynus tampyti už uodegos tokį žaltį: nuo pat pirmųjų krikščionių persekiojimų Bažnyčios tėvai draudė savanoriškai ieškoti kankinystės: jie pasimokė iš Kristaus, kuris gydė, guodė, maitino, stygių perkeisdamas į priartėjusios Dievo karalystės džiaugsmą. „Esu dėkinga savo ligai, nors priešinuosi jai ir su ja iš paskutiniųjų kovoju“ (J. Ivanauskaitė).
Tačiau neišvengiamas, taigi Dievo duotas, skausmas turi būti priimamas kaip dovana – taip, kaip kūriniui dera priimti viską, kas jį pasiekia iš Kūrėjo rankų, o dar labiau, jei tas Kūrėjas yra mylintis, taigi tik gera linkintis Tėvas. Kartais tas atradimas griūte užgriūva: „Liga mane stumte įstūmė į svaiginančią skausmo, džiaugsmo ir meilės gelmę, kurion visada veržiausi, bet stačia galva į ją įpulti neleido įvairiausi kasdienybės saugikliai. Tikiu, kad yra laimingųjų, kurie už būties pilnatvę sumoka ne tokią baisią kainą“, – užrašė J. Ivanauskaitė.
„Judėjų ir krikščionių išganymo istorija gyvenimo tragizmą integruoja, juo pasinaudoja ir per jį pelno atleidimą. Judėjiškoji krikščionybė neatskiria problemos nuo sprendimo, problema – sprendimo dalis. Biblinio apreiškimo genialumas pasireiškia tuo, kad neneigiama tamsioji dalykų pusė – nupuolusiajam atleidžiama, o nuopuolis pasitarnauja tam, kad būtų pasiekta žadėtoji pilnatvė“ (R. Rohr).
Norint šį paradoksą suprasti tenka į mūsų ribotą tridimensinę pasaulio sampratą įvesti ketvirtą – vertikalią – ašį. Toji ašis – pasitikėjimas Dievu, kuris yra „be minties apie blogį“, anot stebinančio J. M. Garrigueso knygos pavadinimo. Tai reiškia gyventi tikint, kad visa, ką Jis liepia ar leidžia – net baisiausi dalykai – atneša gėrio vaisių tada ir ten, kur mes iš savo ribotos perspektyvos nepajėgiame įžvelgti (M. A. Fuentes). Taip mąstyti – tai tarsi išspręsti populiarų galvosūkį: trijulėmis vieni po kitais išdėstytus devynis taškus sujungti keturiomis tiesėmis neatitraukiant pieštuko nuo popieriaus. Tai pavyksta tik „išeinant“ už menamų išorinio kvadrato kraštinių.
Dar viena svarbi dvasios mokytojų įžvalga: rinktis sunkiausią kelią – taigi kančią ir skausmą – saugiausias kelias į Dievą, nes juo einančio neapgaus nė vienas iš trijų sielos priešų: pasauliui kančia yra papiktinimas arba kvailystė (plg. šv. Paulius), kūnui – didžiausias baubas, o demonui – visiškai nepriimtinas dalykas, nes jį, puikybės ir melo dvasią, pažemina ir apnuogina. Anot šventųjų, velnias ar jo statytinis antikristas sugeba mėgdžioti griežčiausias askezes, daryti stebuklus, cituoti Šventąjį Raštą ir apsimesti šviesos angelu, tačiau tiesiog nepajėgia nusižeminti ir paklusti. „Blogio silpnumas slypi tame, kad jis nepajėgia užkariauti silpnumo. Nesvarbu, koks galingas būtų blogis, jį visada nugali laisvas, mylintis galios atsižadėjimas“ – laikysena, kurią krikščionyse labiausiai niekino F. Nietzsche (Kreeft, p. 184).
Štai kodėl „šiais laikais suvokti savo laikinumą ir baigtinumą yra didesnis maištas nei troškimas suardyti amžiną pasaulio tvarką ir būti nemirtingam. Tikruoju maištininku tampa nebe antžmogis, o tas, kuris drįsta viešai prisipažinti, kad yra bejėgis, silpnas, Evangelijos žodžiais tariant, „mažutėlis“. Argi ne maištas buvo popiežiaus Jono Pauliaus II paskutiniai gyvenimo metai, mėnesiai, dienos? Šio didžio „mažutėlio“ mirtį visi suvokėme kaip neįkainojamą pamoką, nors iki tol daugelis burbėjome, kad seno, ligoto, kenčiančio žmogaus vieši pasirodymai tampa sunkiai pakeliami, beje, ne tiek jam pačiam, kiek mūsų jautrioms sieloms“ (J. Ivanauskaitė).
Dėl tos pačios priežasties „šventieji kančios ieškojo ar net ja džiaugėsi. Kančia jiems buvo proga nusikratyti senuoju žmogumi ir apsivilkti naujuoju. Ji buvo vienintelė proga ir vienintelis kelias, nes nenuodėmingai žmogų nubūtinti gali tik kančia“ (A. Maceina). „Ar tik nebus taip, kad skausmas atrišdamas padaro nemedžiagišką ir apvalydamas supaprastina?“ (L. M. Martinez). To ir siekia teisinga krikščioniškoji askezė.
Apie askezę
„Puoselėdami susivaldymą parodome, kaip smarkiai krikščioniškas gyvenimas skiriasi nuo pasaulio gyvenimo. Jei mūsų gyvenime nėra asketizmo elemento, jei laisvai pasiduodame kūniškiems troškimams (nors ir išlaikydami ribas tuose dalykuose, kurie leistini pasaulyje), po kiek laiko patirsime, kad mums darosi sunkiau tarnauti Kristui. <…> Tikintysis <…> labiau nei kiti žmonės jaučia savo kūno maištingumą ir nuolat besikeliančią jo puikybę, aiškiau suvokia savo tingumą bei polinkį nuolaidžiauti sau ir žino, kad jo arogancija turi būti sugniuždyta. Štai kam reikalinga kasdienė savidisciplina“, – sako D. Bonhoefferis. Tačiau pastorius iškart pabrėžia ir askezėje slypinčius pavojus: „Asketizmas – tai savanoriškai pasirinkta kančia: tai labiau passio activa nei passio passiva, ir kaip tik dėl to esama tam tikro pavojaus. <…> Mes būsime gundomi imituoti Kristaus kentėjimus. <…> Motyvacija asketiškumui kur kas ribotesnė – kad lavintumės efektyviau tarnauti ir labiau nusižemintume.“
Į askezes gali įsimaišyti ir psichologiniai motyvai, apie kuriuos galėtų daug papasakoti kovojantieji prieš paauglių polinkį į savižalą. Fizinis skausmas padeda nukreipti dėmesį nuo daug labiau žeidžiančios emocinės ar dvasinės kančios. Taip šv. Teresė Avilietė puse lūpų prisipažino, kad griebdavosi didžiausių atgailų siekdama užgožti nepakeliamą Dievo ilgesį. Tiesa, tuoj priduria, kad liovėsi tą daryti, nes pasiplakimai, ašutinės ir kiti vienuolynuose naudoti savižalos būdai (beje, lengvesnių formų savižalą panaikino tik Vatikano II susirinkimas) pasirodė bejėgiai nustelbti jos širdyje atsivėrusią meilės žaizdą. Dėl perdėtų fizinių atgailų bergždumo net ir griežto asketo pavyzdžiu laikomas šv. Kryžiaus Jonas, pats jaunystėje ne kartą atgailaudamas perlenkęs lazdą, perspėjo sergėtis „gyvuliškų atgailų“ ir paragino verčiau klusnumu lenkti savo valią ir protą – tai būsianti daug naudingesnė auka ir askezė.
Kančia yra tik įrankis ir savaime neišlaisvina, tad ir savęs kankinimas automatiškai į dangų nenuveda. Tamsiųjų naktų yra daug, bet ne visos jos nuskaidrina, kaip taikliai pažymėjo Thomas Mertonas. Tai ypač teisinga, kai kalba eina apie radikalų savęs apiplėšimą: tik Dievas gali imtis kraštutiniu būdu išmėginti žmogų, nes Jis vienas žino, kiek žmogus pajėgia pakelti ir kas jam išeis į naudą.
Jobas gavo maksimalią „dozę“, nes buvo teisuolis, taigi, pajėgus ištverti skaistyklą žemėje. Tačiau tokių kaip jis – vienetai. Daugumai duodama tik vos vos lūpomis prisiliesti prie Kristaus išgertos kančių taurės, kad persigandę nepabėgtume nuo mus skausmo žaizdre gryninančios kalvio rankos. „Kristaus gyvybė negali mumyse ir pasaulyje plėstis be kančios. Todėl kančia ir auka nėra atsitiktinė. Ji nėra nei įvykis, nei nelaimė, kurios galėtume išvengti: tai būtinybė. <…> Šį mistinio Kristaus Kūno kūrybos dėsnį turime priimti ir realizuoti, bet tai nereiškia, kad turime išradinėti aukas, aukotis patys savo valia. Dievas tuo pasirūpina; pats Jėzus Kristus laukė Tėvo skirtosios valandos. Net nematyti, kad Jis būtų praktikavęs nepaprastus apsimarinimus“ (Kūdikėlio Jėzaus Marija Eugenijus).
Apgaulingas aukos vaidmens žavesys
„Mes neadoruojam kančios, mes tik pripažįstam, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas ja kiaurai persmelktas. <….> Krikščionis neieško kančios, bet nuo jos ir nebėga. Jis priima tai, kas neišvengiama, ir įtraukia savo kančią į gėrio apyvartą“ (L. S. Černiauskaitė). Šią svarbią išmintį esame tragiškai pamiršę: sako, dabar net trimečiai vaikai pargriuvę nesikelia, bet knirkia, kol gimdytojas atskuba jų pakelti.
R. Rohro minima tendencija, deja, šiandien ryškesnė nei bet kada anksčiau: „Kurį laiką Amerikoje priimtinu dalyku laikyta „sužeistojo tapatybė“: užuot pasinaudoję savuoju sužeistumu dėl pasaulio atpirkimo, žmonės mielai tapatinosi su aukos vaidmeniu, kad pelnytų užuojautą ir pateisintų savo nesugebėjimą ko nors imtis, keistis. Jėzus ir tie, kurie pašventino savąsias žaizdas, išsilaisvino patys ir padėjo išsilaisvinti kitiems.“
Pasirodo, didžiausia bėda yra tai, kad… „modernusis pasaulis nėra blogas – kai kuriais atžvilgiais jis gerokai per geras“, kaip prieš beveik pusantro šimtmečio nuspėjo G. K. Chestertonas: „Jis kupinas sulaukėjusios ir iššvaistytos dorybės. Kai sulaužoma religijos schema, laisvėn ištrūksta ne tik ydos. <…> Ištrūksta ir dorybės; jos klaidžioja daug aršiau ir daro baisesnę žalą. Modernusis pasaulis pilnas senųjų krikščioniškų dorybių, kurios išėjo iš proto. Dorybės išprotėjo todėl, kad buvo atskirtos viena nuo kitos ir klaidžiojo vienatvėje. <…> Kitiems humanistams rūpi tik gailestis, ir jų gailestis (man labai gaila, kad turiu tai pasakyti) dažnai neteisingas.“ Jam būtų pritaręs VIII a. rašęs šv. Beatas Liebanietis: ir jo laikais būta „neteisingo gailestingumo, kuris, atleisdamas laike, ruošia ugnį anapusybėje“.
Gailestingumas yra Dievo savybė, tačiau Jis sėdi teisingumo soste, tad šios dvi dorybės turi būti protingai derinamos. Štai kodėl visų vienuolynų regulos numatė ypatingai rūpintis ligoniais, tačiau sergantysis ir toliau laikytas laisvą valią tebeturinčiu ir už savo bei kitų sielas atsakingu asmeniu. Dėl to jis turėjo ne tik privilegijas, bet ir pareigas – rodyti kitiems pamokantį kantrybės pavyzdį, dėkoti slaugytojams ir melstis aukodamas savo kančias Dievui. Taip šv. Ignacas, „jei matydavo, kad kas nors [namuose] serga ne šitaip, bet nuogąstauja, yra nekantrus ir priekabus, palaukdavo, kol pasveiks, ir tuomet nubausdavo“, o juk jis garsėjo tuo, kad aplink namų ligonius dieną naktį tupinėdavo kaip mama ir pritrūkęs pinigų vaistams ar sergančiojo ūpą keliančioms priemonėms, liepdavo ūkvedžiui parduoti ne tik namų rakandus, bet ir savo apklotus.
Tai atskleidžia esmiškai skirtingą požiūrį į kenčiantįjį: krikščioniui ne tik auka visada turi prasmę, bet ir pats sužalotasis beveik niekada nėra pasyvus. Tai – paradoksalus mokymas, nes įgalina silpnuosius primindamas, kad jie yra… nusidėjėliai, kitaip tariant, ne pasyvios aukos, kitų veiksmų objektai, bet aktyvūs veikėjai, tik neigiami. Tačiau pripažinę, kad kiekvienas esame daugiau ar mažiau prisidėjęs prie pasaulyje liulančios blogybių masės, kartu gauname galimybę ir šį tą nuveikti ją kuopiant: užuot bejėgiškai aimanavę kamputyje, galime pradėti realiai gerinti pasaulį savo tolimesniais pasirinkimais, kaip ligšioliniais jį bloginome.
Tačiau šis atsakymas visiškai netinka susidūrus su svetimu skausmu: „Sava mirtis gal ir ne tokia baisi. Viskas, kas savo, – šiek tiek prijaukinta. Užtat svetima kelia tikrą siaubą. Svetimą kančią matyti ir priimti daug baisiau negu savąją, o jos suvokti išvis neįmanoma. Neapykanta pasauliui. Neapykanta Dievui“ (J. Ivanauskaitė).
Nekaltųjų kančia šluote nušluoja mūsų pomėgį moralizuoti: „Įdomu, ką barbariškos nusikaltimo ir bausmės teorijos šalininkai sapaliotų atsidūrę vėžiu sergančių vaikų palatoje? Ką veblentų stovėdami prie lovelės, kurioje nuo ūminės leukemijos miršta dvejų metų mergytė angelo veidu ir plika nuo chemoterapijos galvyte? Kaip pažiūrėtų į akis mamai, kurios berniukas ką tik užgeso, taip ir neįgyvendinęs savo svajonės nukeliauti į Disneilendą?“ (J. Ivanauskaitė). Tada tegalima išbūti šalia kenčiančio, ištverti, išskaudėti: „Apie skausmą nereikia klausti, skausme reikia užjausti, atjausti, būti šalia ir laikyti tą, kuriam skauda, už rankos“ (J. Ivanauskaitė). Toks buvimas stebinamai primena šv. Teresės raginimą… iškęsti Dievo artumą: „Koks tikras dalykas, kad Tu pakenti tą, kuris iškenčia, kai Tu būni su juo!“ (Gyvenimas 8, 6).
„Neįgalus asmuo – Dievo didybės ir galybės atspindys“, – Jono Pauliaus II žodžius citavo J. Ivanauskaitė. Šioje vietoje turime dar kartą spręsti galvosūkį „išvesdami tieses“ už mums įprasto mąstymo „kvadrato“ ribų: išvysti žmogų ne kaip atskirą, bet Dievo įaustą į vientisą žmonijos audinį.
Tuomet net ir embriono, kūdikio, merdinčio ar nuovokos niekada neturėjusio žmogaus skausmas įgyja mums net neįsivaizduojamą vertę: „Didžiausios gyvenimo blogybės – jos yra ne kas kita, o privalomo gėrio sukliudymas, stygius – gali būti (jau buvo ar dar tik bus ateityje) dingstis nusižeminti, supratingai pažvelgti į skausmą ar svetimą nesėkmę, išsiugdyti atjaučiančią širdį.“ (M. A. Fuentes). Ir taip nuvalkiotas posakis „svetimo skausmo nebūna“ krikščioniui staiga akimirkai atskleidžia nuojautą, kad kažkokiu žodžiais neišreiškiamu būdu skausmas, kančia yra gyvenimo šerdis, esmė – meilė… yra Dievas.
Apie skausmo prasmę
Apie gamtos žiaurumą, kylantį iš kūrinijos kentėjimo, užsiminė dar šv. Paulius. Tačiau „tiktai mokslas, įvesdamas Gamtos dėsnių, kuriems žmogus paklūsta kartu su visa Žemės kūrinija, sampratą, atvėrė naują – skausmo solidarumo su visa gyvybe – mat-menį“, užrašė savo dienoraštyje Jurga Ivanauskaitė, persakydama Czeslavo Miloszo mintį. Skausmas suvienija ir su kitais – visais žmonėmis: „Visumą išmokstame matyti tik nupuolę žemyn, pakliuvę – ir ne vieną kartą – į bėdą; tada pradedama ilgėtis kitų ir savo vientisumo. <…> Skirtingai nei sėkmė, nesėkmė ir kančia sulygina žmones. <…> Skausmas taip lengvai nepraeina, todėl, skirtingai nei laimė, jis atveria duris į nesumeluotą, ilgalaikę bendrystę“ (R. Rohr).
Tos bendrystės neišgyvena nepažįstantieji kančios: „Imi galvoti, kad nors tame bėgiojančių ir švilpaujančių pasaulyje yra visos reikalingos užribiui atitverti užtvaros, taip atsitverdami sveikieji patys patenka į užribį. <…> Suprasti tai man padėjo liga. Reikėjo daug jėgų ir laiko, kad suvoktum, jog sirgdamas esi arčiau to, ko siekia kiekvienas žmogus. Po to kartais ateidavo mintis, kad iš to mūsų, pavargėlių ir visokių kitokių, užribio nesinori net išeiti. <…> Būdamas ten, pasijunti tarsi stovėtum ant aukšto kalno, kurio papėdėje bėgioja žmonės, kvepia pyragaičiai, gailiai verkia vaikai ir dvokia benzinu. Taip keistai stovėtum, viena koja. Stovėtum ir nenorėtum nuo to kalno leistis“, – G. Morkūnas kalba apie ligoninėse atsiradusias koplytėles. Ten ateiti – tai įprasminti skausmą. O tada kenčiantysis staiga į pasaulį ir save pažvelgia… paties Dievo žvilgsniu.
Ką gi, krikščionybė yra nuolatinis iššūkis gyventi paradokse, didžiulėje įtampoje tarp priešybių, kai labiausiai norisi vieną iš jų panaikinti, ištirpinti kitoje. „Pagonybė skelbė, kad dorybė – tai pusiausvyra; o krikščionybė paskelbė, kad dorybė yra konfliktas, dviejų regimai priešingų aistrų susidūrimas. <…> Tai stiprus gyvenimo troškimas, pasireiškiantis pasirengimo mirti pavidalu. „Kas pražudys savo gyvybę, tas ją išgelbės“ yra ne šiaip mistiška ištarmė šventiesiems ir didvyriams. Jūreiviams ir alpinistams tai kasdieniškas patarimas“ (G. K. Chesterton).
Štai kodėl negali būti jokio teorinio atsakymo į kančios problemą. Kitaip nei galvotieji jo bičiuliai, pasiūlę net keturias hipotezes, „Jobas tą instinktyviai jaučia. <…> Šiuo atžvilgiu kančia jam ir pasilieka nesuvokiamas dalykas. Užtat jis duoda atsakymą savo egzistencija. Jobas kančią prisiima ir ją iškenčia. Jos akivaizdoje jis apsisprendžia sujungti ją su Dievu ir sudėti savo likimą į Jo rankas nenustodamas vilties, kad Viešpats pergalės jo kančios situaciją“ (A. Maceina). Lygiai kaip praėjus keletui šimtmečių padarys Jėzus Kristus, gyvas Dievo atsakymas į kančios problemą.
Šaltiniai:
• Rohr, Richard. Kristi aukštyn. Katalikų pasaulio leidiniai, 2015.
• Kūdikėlio Jėzaus Marija Eugenijus. Dvasios dvelksmas. Katalikų pasaulio leidiniai, 2014.
• Morkūnas, Gendrutis. Puodukas kefyro ant palangės. Bernardinai.lt, 2012.
• Kreeft, Peter J. The Philosophy of Tolkien. Ignatius Press, 2005.
• Černiauskaitė, Laura Sintija. Džiaugsmynas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.
• Martinez, Luis M. Šventoji Dvasia. Katalikų pasaulio leidiniai, 2022.
• Bonhoeffer, Dietrich. Mokinystės kaina. Tikėjimo žodis, 2013.
• Maceina, Antanas. „Jobo drama“, in Raštai, III, Mintis, 1991.
• Ivanauskaitė, Jurga. Viršvalandžiai. Tyto Alba, 2007.
• Chesterton, Gilbert K. Ortodoksija. Aidai, 1998.
Fuentes, Miguel Angel, IVE. Atleidimo kelias. Katalikų pasaulio leidiniai, ruošiama spaudai
Viršelis – Nežinomas dailininkas. Nuėmimas nuo kryžiaus. XIX a. pab.–XX a. pr. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
