„Kelionė“ 2025 m. Nr. IV (36)
Neseniai viena kolegė papasakojo apie pernai pavasarį patirtą sunkią avariją. Per sankryžą jau užsidegus raudonai šviesai vis dar skubėjęs automobilis partrenkė ją einančią iš šv. Mišių – ir ne bet kokią, bet jai ypatingą šventinę dieną. Patirti daugybiniai lūžiai, įskaitant dubens kaulų, trys operacijos, daugiau kaip pusę metų trukusi reabilitacija.
Tikėjausi išgirsti tokiu atveju gana dažnus klausimus: O kodėl aš? Už ką Dievas mane baudžia? Kodėl Dievas mane pamiršo? Kaip yra, kad pasaulis toks neteisingas? Užuot išklausiusi tokius klausimus išgirdau jaudinantį pasakojimą, kaip per šią traumą ir ligą ji atrado, kad Dievas kviečia į naują pradžią santykyje su savimi ir su visu pasauliu. Vietoj kartėlio – gili vidinė įžvalga, vietoj kaltinimo – dėkingumas už daugybę Dievo meilės ženklų, parodytų ir per artimuosius, ir per pašaliečius, ir per medikus. O svarbiausia – pasitikėjimas, kad nors Viešpats leidžia mums patirti kančią, net ir tokią, kuri atrodo nenupelnyta, Dievas joje lieka mums ištikimas.
Galėtume sakyti, kad ne visų ligos užkluptų žmonių istorijos tokios gražios, ne visų pabaiga yra laiminga bent iš mūsų žmogiškos perspektyvos jau čia ir dabar. Tiesa. Tačiau mano kolegės istorija primena, kad liga visuomet paliečia visą žmogų. Kai susergame, kenčia ne tik kūnas – sujuda ir visa mūsų vidinė visata: mintys, jausmai, santykiai, tikėjimas. Taip kiekviena liga, net ir nemirtina, gali tapti svarbia dvasinės kelionės dalimi – kartais labai skaudžia, kartais netikėtai vaisinga. Ligos dvasinis vaisius, galėtume sakyti, priklauso nuo to, kiek bendradarbiaujame su Dievo malone – o ši, anot apaštalo Pauliaus, Dievo meilės dėka, nuolat liejama į mūsų širdis dovanai (plg. Rom 5, 5).
Ligos sukelta krizė: pavojus ir galimybė
Tačiau liga niekada neturėtų būti piešiama rožinėmis spalvomis – ji yra ne tik dvasinė galimybė, ji taip pat reiškia tikrą skausmą, netektį, net bejėgiškumą ir realią riziką prarasti viltį bei pamesti vidinį kompasą. Kitaip sakant, liga gali mus atvesti į krizę. Žodis krizė yra senas ir daugiareikšmis. Jis kildinamas iš graikų kalbos, kurioje reiškia ir „apsivalymą“, ir „sprendimą“, „teismą“. Krizė visuomet yra lūžio momentas – tarsi lazda su dviem galais. Viena jos pusė – pavojus, netektis, skausmas. Kita – naujų galimybių pradžia.
Kai žmogus suserga, jis neretai praranda ne tik sveikatą, bet ir dalelę savęs: savarankiškumą, saugumo jausmą, net pasitikėjimą Dievu. Tokia netektis sukelia visą spektrą vidinių reakcijų – nuo neigimo, pykčio, derėjimosi iki gilaus liūdesio ir baimės. Tačiau, kaip įžangos istorija primena, krizė gali tapti ir galimybe. Ji skatina žmogų atrasti naują ryšį su savimi, su kitais ir su Dievu. Ji sugriauna mūsų prasmių sistemas, tačiau taip pat atveria galimybę kurti naujas, brandesnes prasmes ir atrasti kitokių galimybių.
Kaip mano istorijos herojė tuo pat kartu pasidalino, ji dar visiškai nesupranta, į kokį naujumą ją Dievas pakvietė per šią traumą. Tačiau viena yra tikra: ji daug giliau patiria tiek paprastų gyvenimo dalykų ir galimybių: vaikščioti, matyti, girdėti, skonėtis – tiek ir kitų žmonių gerumą.
Krizės įveikimas nereiškia grįžimo į „buvusią būklę“: ligos vieną kartą paliesti, mes nebesame tokie patys nei fiziškai, nei dvasiškai, net jei ir visiškai pasveikstame fiziškai (beje, dažnai taip neįvyksta). Tačiau kiekvienos krizės įveikimas – tai kelionė naujos brandos link, kai išmokstame ne tik atlaikyti sunkumus, bet ir atrasti prasmę pačioje kančioje.
Ta nauja gyvenimo, buvimo, ištvėrimo prasmė regima ne iš karto, galbūt niekada nesuvokiama iki galo, bet vis tik ji reali, besiskleidžianti, auganti – lyg tos Dievo karalystės sėklos Jėzaus palyginimuose – ne tiek mūsų pastangų, kiek atvirumo Dievo malonei dėka.
Ligos krizė tikėjimo šviesoje: kaip elgtis?
Pirmiausia reikia prisiminti, kad ne kiekviena liga yra krizė. Kartais ji tampa tik laikinu sustojimu, kvietimu persvarstyti gyvenimo ritmą ar prioritetus. Bet kai liga sukrečia iki širdies gelmių, kai įprasti būdai „susitvarkyti“ nebeveikia, prasideda krizė. Ji yra dvasinė tiek, kiek žmogui tampa labai sunku rasti prasmę, viltį, ramybę ar jėgų šaltinius savo įprastose dvasingumo praktikose ir pasaulėjautoje. Atrodo, kad iki tol maitinusių vidinių šaltinių visai nebėra arba jie išdžiūvę. Tokiais atvejais net tikėjimas, kuris anksčiau stiprino, gali tapti sunkiai patiriamas ar net skaudus – ypač nebrandaus religingumo atveju, kai vyrauja baudžiančio Dievo įvaizdžiai. Toks vidinis sukrėtimas yra labai žmogiškas – jis liudija ne tik silpnumą, bet ir žmogaus autentiško ryšio su Dievu, kuris „neužgesina net rusenančio dagčio“ (Iz 42, 3), ilgesį.
Kaip galime padėti žmogui, kuris serga ir išgyvena dvasinę krizę? Pirmiausia – klausydamiesi. Ne skubėdami aiškinti ar moralizuoti, bet nuoširdžiai išklausydami, kas jam teikia paguodą, kas skaudina, iš kur semiasi stiprybės. Šiam klausymuisi gali padėti paprasti, bet labai svarbūs klausimai: „Kaip jautiesi? Kas tau sunku, kas padeda? Kas tau teikia vidinės stiprybės? Kur randi ramybę?“ Tokie klausimai ne tik leidžia žmogui išsikalbėti, įvardinti sunkius jausmus, patirti, kad yra išklausytas, bet dažnai padeda jam pačiam pamatyti, kur slypi vilties šaltiniai.
Kartais, kaip moko pačia niūriausia iš raudų psalmių laikoma 88-oji psalmė, mūsų vilties šaltinis susitraukia į paprasčiausią kreipinį „Viešpatie Dieve, mano Gelbėtojau“. Nors aiškaus atsako į raudą ir skundą, atrodo, nėra, malonės dovana pasireiškia tiesiog pajėgume tęsti pokalbį su tariamai nesančiu Dievu. Kaip kitos raudos psalmės ir Jobo knyga vienu balsu liudija, kantrybė ilgainiui duoda vilties vaisių – „žinau, kad mano Gelbėtojas yra gyvas“ (plg. Job 19,25 ir Ps 22).
Dažnai iš žmonių girdžiu, kad jie nežino, kaip būti šalia sunkiai sergančio žmogaus, paliesto dvasinės krizės: „Nežinau, ką sakyti, nesimokiau teologijos…“ Tačiau svarbiausia yra ne žinoti teisingus žodžius ar pamokymus, o būti šalia kito taip, kad jis jaustųsi priimtas ir išgirstas. Kaip „Kančios problemoje“ rašė C. S. Lewisas: „Kai reikia ištverti kančią, truputis narsos padeda labiau nei daug žinojimo, truputis žmogiškos užuojautos – labiau nei daug narsos, o labiausiai už viską gelbsti net mažiausias Dievo meilės lašas.“
Gijimas – daugiau nei pasveikimas
Krikščioniškoje perspektyvoje gijimas – ne vien kūno atstatymas, bet viso žmogaus integracija. Tai procesas, kuriame Dievo malonė veikia per santykį: su savimi, su kitais, su Dievu.
Kai žmogus atranda, kad jo skausme glūdi ne tik praradimas, bet ir galimybė augti, gimsta nauja viltis. Tokia viltis ne visada reiškia pasveikimą, bet visada reiškia daugiau gyvenimo – net ir ligos ištiktam.
Sielovadinė pagalba tokiame kontekste – tai klausymasis ir prasmių kūrimas kartu su sergančiuoju gailestingos Dievo meilės šviesoje. Ji neprimeta atsakymų, bet padeda ligoniui atpažinti, kur jo ar jos gyvenime veikia Dievas. Kartais per paprastus dalykus: meilės žvilgsnį, atleidimo žodį, gailestingumo patirtį. Kartais per tinkamą klausimą ar paraginimą, atkreipiantį žvilgsnį į dar neatrastus vidinius šaltinius. Toks buvimas leidžia žmogui išgyventi ligą ne kaip Dievo bausmę, bet kaip paslaptį, kurioje slypi Jo švelni ir kantri meilė.
Dažniausiai ligoniams nereikia daug žodžių. Jiems reikia žmonių, kurie nebijotų būti šalia jų kančioje. Tai gali būti kunigas, sielovadininkas, šeimos narys ar draugas. Tokį buvimą gražiai apibūdina žodžio „gailestingumas“ lotyniškoji šaknis – cum passio, „kentėjimas kartu“. Tai ne pasigailėjimas, o dalyvavimas kito kančioje taip, kad ji taptų šiek tiek lengvesnė. Kartais tai tylus sėdėjimas prie ligonio lovos, kartais malda už jį, kartais paprastas klausimas: „Kaip tu šiandien jautiesi?“ Per tokį palydėjimą ligonis gali atpažinti, kad net ir tamsiausią naktį Dievas yra šalia. O kai žmogus tai pajunta, prasideda tikrasis gijimas – ne visada kūne, bet visada širdyje.
Tylus, bet galingas veikimas
Krikščioniškas tikėjimas kviečia mus žvelgti į ligą ne tik kaip į nelaimę ar netektį, bet ir kaip į vietą, kur Dievas veikia tyliai, bet galingai. Kristus, kuris pats iškentėjo kančią, yra šalia kiekvieno sergančiojo – ne kaip teisėjas, bet kaip bičiulis, kuris laiko už rankos.
Todėl, kai lankome ligonį ar jį palydime, galime atsiminti: nereikia žinoti visų atsakymų. Dažnai užtenka tiesiog būti – švelniai, su meile, su įsiklausymu. Toks mūsų buvimas šalia yra mažas ženklas tos didžios Meilės, kuri viena gali perkeisti net didžiausią skausmą.
1 il. Mykolas Sauka. Savanaudiškas delnas (fragmentas iš parodos „Vaikų kambarys“ Paryžiuje). 2023. Mykolo Saukos kolekcija. Augustino Žukovo nuotrauka
2 il. Mečislovas Sakalauskas. Vinco Svirskio kryžiaus fragmentas su angeliukų galvutėmis. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus
Viršelis – Mykolas Sauka. Savanaudiškas delnas (fragmentas iš parodos „Vaikų kambarys“ Paryžiuje). 2023. Mykolo Saukos kolekcija. Augustino Žukovo nuotraukos fragmentas
