2025 m. spalio 23 d. į Viešpaties glėbį iškeliavo poetė, pedagogė, partizanų ryšininkė, tremtinė, Biblijos vertėjo prel. Antano Rubšio sesuo Teresė Rubšytė-Ūksienė. Dalinamės prieš keletą metų žurnale „Kelione“ skelbtu pokalbiu, kuriame Teresė pasakoja apie laisvės kovas, ryšius su partizanais, čia užgimusią pirmąją meilę, o drauge – apie persekiojimus, teismus ir tardymus, ilgesio kupinas dienas Sibire ir grįžimą į vis dar sovietinę Lietuvą.
„Kelionė“ 2023 m. Nr. I (25)
„Atvažiavo saugumiečiai, viską išvartė, iškratė, pravirkdė mamą. Bet geriausiai atsimenu, kaip lakštingalos čiulbėjo, koks rūkas buvo tą naktį…“ – taip apie savo suėmimą, prieš išvežant į Sibirą, pasakoja partizanų ryšininkė pedagogė Teresė Rubšytė-Ūksienė (g. 1931). Jai, užaugusiai šeimoje, kur buvo puoselėjama lietuvybės dvasia, dalyvavimas pogrindinėje veikloje, pagalba partizanams atrodė tarytum savaime suprantamas dalykas. Teresė ne tik darbavosi kaip ryšininkė, bet ir pati rašė pogrindžio spaudai (slapyvardžiai: Rūtelė, Klevas, Daina).
Teresė su „Kelionės“ skaitytojais dalijasi savo gyvenimo liudijimu: pasakoja apie laisvės kovas, ryšius su partizanais, čia užgimusią pirmąją meilę, o drauge – apie persekiojimus, teismus ir tardymus, ilgesio kupinas dienas Sibire ir grįžimą į vis dar sovietinę Lietuvą.
Besikalbėdamos prisiliečiam ir prie Teresės brolio Antano Rubšio (1923–2002) – kunigo, profesoriaus, Šventojo Rašto vertėjo į lietuvių kalbą – istorijos. Jis tais neramiais laikais sprendė dilemą: likti ir stoti į nelygią kovą ginant tėvynę ar atsiliepti į pašaukimą ir su seminarija pasitraukti į Vakarus. Kaip pasakoja Teresė, tąkart ant Nemuno kranto jam apsispręsti padėjo lemiamą akimirką perskaityti Šventojo Rašto žodžiai.
Šie ir kiti pasakojimai veriasi mums susitikus Šilalėje, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos namuose, kur Teresė, jau perkopusi devintą dešimtį, ir šiandien uoliai darbuojasi, rūpindamasi laisvės kovų dalyvių paveldu. Neseniai pasirodė jau devintasis jos sudarytos rinktinės „Erškėčių keliu“ tomas, tačiau liudijimų lobynas dar neišseko ir šiandien Teresė dar turi ką nuveikti, kad kaip ji sako, „ainiai nepamirštų mūsų tautos kančių priespaudos metais“.
Terese, sovietmečiu aktyviai dalyvavote pogrindinėje veikloje: buvote partizanų ryšininkė, rengėte ir platinot pogrindžio spaudą. Tačiau pradėti pokalbį norisi nuo pradžių. Natūraliai kyla klausimas, ar meilė Lietuvai, tiesai, Miško broliams atėjo iš šeimos? Papasakokite, kokioje šeimoje augote.
Iš tėvelių patyriau tik šilumą ir gerumą… Mūsų šeima, kaip ir kitos tuometinės šeimos, buvo gausi.
Daugelis mamos brolių jau buvo išvažiavę į Ameriką, ir močiutė labai norėjo, kad mama liktų Lietuvoj. Taip ji ir padarė, labai jauna ištekėjo už turtingo ūkininkaičio Pranciškaus Šlepavičiaus. Susilaukė jie dukters Emilijos ir sūnaus Juozo. Sūneliui tik gimus, užsidegė jauja, kur grūdai džiovinami, vyras puolė gesinti. Po to, matyt, staigus plaučių uždegimas, jo draugas – mano tėvelis Matas Rubšys – dar vežė pas gydytoją, bet trečią dieną jau buvo ant lentos… Mama liko našlė ir našlavo penkerius metus. Vaikai augo, vienai sunku, ūkis didelis – 50 hektarų.
Pirmas mamos vyras, kai jį vežė pas gydytoją, paprašė savo draugo pagloboti mamytę, jai pagelbėti, ką nors parašyti, nes mama buvo beraštė, o tėvelis baigęs keturias carinės progimnazijos klases, mokėjo rusiškai, angliškai, buvo Amerikoj gyvenęs. Po penkerių metų tėvelis pasipiršo.
Galima sakyti, kad mama Jūsų tėčiui buvo patikėta kaip palikimas…
Iš tiesų. Taigi, jie susituokė. Gimė dar šeši vaikai, iš viso – aštuoni. Rubšiukų – keturi broliai: Stasys, Petras, Antanas, Matas ir dvi seserys – Apolonija ir aš. Kai gimiau, vyriausieji broliai jau buvo ženoti, sesuo turėjo du vaikus, bet gyvenom tuose pačiuose namuose.
Visi vaikai šeimoje troško mokslo. Prisimenu tėvelio žodžius: „Vaikai, mokykitės – ką išmoksit, ant pečių nenešiosit.“
Tėvelio žodžiai davė vaisių: vėliau kone visi Jūsų šeimos vaikai tapote pedagogais…
Visi penki Rubšiukai buvo mokytojai. Tik vienam Petrui tėvelis sakydavo: „Petriuk, tu nesimokyk, aš tau Lapkalnį [jo tėviškės žemę] paliksiu.“ Tai jis, baigęs keturis skyrius, toliau nebesimokė, padėjo tėveliui ūkį tvarkyti. Ir taip visi dirbom prie ūkio. Prisimenu, augau jau su antruoju sesers Emilijos vaiku, žaisdavau su juo, o su brolio vaikais karves ganiau. Tokia ta vaikystė.
Gera atmosfera buvo namuos, labai gera. Kas rytą tėvelis uždainuodavo „Sveika, aušra“, tada žinodavom, kad jau reikia keltis. Giesmes visokias traukdavom ir lauko darbus dirbdami dainuodavom. Laukuose dirbant vieną posmą nuo vienos kalvos Rubšiukai, o kitą jau nuo kitos – Žiliukai iš Dargalių kaimo. Tarp jų ir Stasys (prelatas S. Žilys (1924–2021) – kunigas, apaštališkasis protonotaras, – red. past.), jiedu labai draugiškai sutarė su broliu Antanu.
Ar vaikystėje matėsi, kad Antanas linksta į kunigystės kelią?
Nieks to nejautė. Linksmas labai buvo, mėgstamas jaunimo, ir šokėjas, ir sportininkas. O į bažnyčią eidavom visi. Likusiems namie sekmadieniais neleisdavo nei uogauti, nei grybauti, nei riešutauti, jeigu nepasibaigė Mišios ir negrįžę kiti iš bažnyčios. Namuose palikdavo vieną arba du žmones pagal gyvulių skaičių, pagal darbus.
O lietuvybės, lietuviškumo dvasia šeimoje irgi jautėsi?
Nuo šeimos ir prasidėjo tas lietuviškumas, Lietuva buvo čia svarbiausia, kito kelio nebuvo. Paskui daug davė mokykla, mokytoja Stanislava Petkienė, atsimenu, mažiukus vaikus sustatydavo ir mes žygiuodavom Vilniaus vaduot: „Mes be Vilniaus nenurimsim“.
Antanas 1944-ųjų rudenį prieš išvažiuodamas į seminariją sakė: „Tėveli, kinkykit arklius, važiuokit. Čia nebus gyvenimo, važiuokit toliau.“ Tėvelis atsiliepė: „O kun aš padariau blogo, kun aš nuskriaudžiau, kas mum gal būti, kur bus geriau kap Lietuvoj?“ Ir viskas. Nors jau matė karo baisumus: Dargaliuose buvo iššaudyta Rupšlaukių šeima, Kvėdarnoj žudynės, Rainius jau matė visi, ir 1941 m. trėmimai jau buvo skaudžiai palietę… Mane ypatingai per Simoną Gaudėšių.
Ar galit papasakoti, kuo Šilalės vaistininkas filantropas Simonas Gaudėšius buvo svarbus Jūsų šeimai?
Sesuo Apolonija eidavo į mokyklą Laukuvoje, septyni kilometrai kelio, o ji gležnutė, nesveika. Jos mokytojas pašnekėjo su Simonu Gaudėšium, Šilalės vaistininku, jis globodavo vaikus, kurie norėjo mokytis, duodavo kambarį. Gaudėšius ne tik davė kambarį seseriai, bet ir šelpė mūsų šeimą.
Prisimenu, buvau kokių šešerių: jis pasisodindavo mane ant kelių, man baisiai patikdavo ilga jo barzda, tai glostydavau ją, o Gaudėšius patenkintas juokdavos: „Mokykis, mokykis, kai baigsi keturis skyrius, aš tave į mokslą leisiu.“ Tas pažadas man buvo didelis dalykas. Ir… man pabaigus tuos keturis skyrius jį išvežė į Sibirą. Kaip aš verkiau, kaip pykau… Ir ant tėvų, kodėl jie neparsivežė Gaudėšiaus į namus, kodėl neišsaugojo. Juk vieną mokytoją išsaugojom, padarėm miške palapinę, nešdavau jam valgyt…
Tada, man baigus keturis skyrius, brolis Antanas sakė: „Neik toliau mokytis, būk pas mamą, mamai reik pagelbėti. Išsimokyk siuvėja, apsiūsi visus, būsi naudinga.“ Ir palikau karvių ganyt…
Paskui jau brolis Stasys po trejų metų karvių ganymo pasakė: „Mamyte, leiskim jai mokytis. Aš geriau už ją dirbsiu.“ Jis pats pradėjo mokytis tik tada, kai aš baigiau gimnaziją, jau apsiženijęs. Stasys buvo nepaprastai gabus, bet persirgęs pleuritu, tad į kariuomenę jo neleido, o atėję rusai reikalavo eit į armiją. Tada tėvelis paslėpė jį bunkery ir ten Stasys savarankiškai mokėsi kalbų – prancūzų, vokiečių, rusų – skaitė knygas. Naktimis ateidavo pavalgyti, nusiprausti.
Man karves beganant, vieną dieną Antanas pasikvietė ir liepė diktantą parašyti. Kitą rytą nusivedė į Laukuvą stoti gimnazijon. Antanas einant kelyje davė nurodymus laikyti egzaminą į antrą klasę, o užbaigus mokslus joje, eksternu baigti trečią, kad nesiskirtų amžius, paliepimą įvykdžiau.
Ar tuo metu Antanas jau buvo įstojęs į kunigų seminariją?
Taip, Antanas jau buvo išvažiavęs, grįždavo retai.
Mačiau, kaip tėvelis su arkliuku išvežė Antaną į Telšių kunigų seminariją. Bėgau ant to kalno, kur anksčiau buvo mūsų sodyba, ten augo klevai dideli, šimtamečiai. Tą klevą apsikabinau ir žiūrėjau, per visą kaimą lydėjau akimis išvažiuojantį Antaną. O paskui su visa seminarija jis pasitraukė į Vakarus. Labai siuto stribai, kurie ateidavo naktimis jo ieškoti.
Antanas dvejojęs – bėgti ar pasilikti. Juk ir Antanas, ir Stasys Žilys priklausė Lietuvos Laisvės armijai – buvo įsipareigoję ginti Tėvynę, dar gimnazijoj buvo suimti, kelis mėnesius tardomi Tauragėje, NKVD tardymo kalėjime, kuris vadinamas Šubertine, pagal namo savininką Otto Šubertą. Taigi, žinojo, kas jų laukia. Jie nuo raudonųjų teroro saugojo savo žmones, turėjo ginklą… Elena Zdanavičiūtė-Dargienė pasakojo, kaip susitiko jie su Antanu prie Nemuno. Antanas dvejojęs – bėgti ar pasilikti. Tada paėmęs Šventąjį Raštą nežiūrėdams bakstelėjo ir pataikė: „Eik pasirinktu keliu.“ Dilemą išsprendė jiems tas mestas burtas, bet išvykdami galvojo, kad trumpam, kol baigsis karas…
Antano pasitraukimas šeimai turėjo savo kainą: nuolatiniai tikrinimai, kratos…
Vieną vakarą brolis Stasys, kuris slėpėsi, parėjo valgyti ir stribai užpuolė, jis ant viškų užšoko ir nutaikęs progą bėgo. Pamatę pradėjo šaudyti, šaukdami: „Va, tavo banditas Antanas nubėgo!“ Dėl Antano tėvelį visą laiką kviesdavo į saugumą, klausinėdami, kur sūnus banditas. Tardydavo, kelias paras išlaikydavo. Mat Antanas jau gimnazijoj pasižymėjo antitarybine veikla – atsišaukimus rašė, Laisvės armijoj dalyvavo. Tų tardymų išsekintas 1946 m. tėvelis susirgo ir mirė.
Terese, o kaip prasidėjo Jūsų bendravimas su partizanais? Kaip įsitraukėt į pogrindinę veiklą?
Namuos būdavo vienas kambarys didesnis, sakydavo – didžioji troba, ten jaunimas susirinkdavo, žaisdavo ir rimtai kalbėdavosi. Prisimenu dar kaip vaikas tuos pasikalbėjimus – ten prasidėjo politinė veikla, vėliau tie patys jaunuoliai išėjo į mišką. Reik jiems pagelbėti! Mama virdavo valgyt, aš nešdavau, taip ir įsitraukiau… Man buvo keturiolika.
Kartais partizanai ateidavo pas mus ir pamiegodavo kambary dienos metu, tuomet aš ir brolis Matas eidavom sargybą.
Atsimenu, kartą dirbom lauke ir didelis būrys partizanų praėjo. Netrukus iš paskos – rusai. „Ar nematėt banditų?“ „Matėm, matėm!“ – ir parodėm visai į priešingą pusę.
Ryšys su partizanais Jums labai brangus, artimas. Kaip matėt partizanus, kokie jie buvo?
Man jie buvo didvyriai. Ne tik buvo – ir dabar yra. Geriausi vyrai, aukščiausios moralės išėjo į mišką.
Kai baigiau gimnaziją, gailėjau – išeisiu dirbti, nebeturėsiu ryšio su partizanais. Bet patekau į mokyklą, kur gyveno mano draugė Stefa Galminaitė, kuri mokytojavo Kvėdarnoje. Atvažiavau apsižiūrėti ir tą pačią naktį jau susipažinau su naujais partizanais: iš Kęstučio apygardos patekau į Žemaičio. Tada jau prasidėjo rimtesnė veikla.
Kokia tai buvo veikla?
Pogrindžio spauda, jos platinimas. Tapau ryšininke, iki tol mūsų šeima buvo tik rėmėjai, maitintojai.
Svarbu ir tai, kad Jūsų eilėraščiai buvo spausdinami partizanų leidiniuose, pagal juos – dainuojamos dainos… Ar jau nuo vaikystės tas patraukimas kūrybai buvo ryškus?
Dar vaikui man vis savaime kas susirimuodavo… Bet nesigirdavau niekam, kad nevadintų kvailike (juokiasi). Kad rašau partizanams, šeima nežinojo. Mama matė, kad dalyvauju [partizanų veikloje], ir pati perduodavo siuntinius. Kai Žemaitis (partizanas Vladas Montvydas (1911–1953), Žemaičių apygardos vadas – red. past.) atnešdavo paketą perduoti į Kęstučio apygardą, mama imdavo pintą krepšį, padės tą siuntą į dugną, ant viršaus sūrį, kiaušinių ir važiuodavo pas savo brolį į Dvarvyčius.
Žemaitis atrasdavo laiką, kad nebūdavo stribų, nesekdavo. Jis žinojo, turėjo ryšininkus, kurie pranešdavo apie stribų judėjimą, todėl partizanai su stribais niekada nesusitikdavo. Būdavo, išeidavau su Žemaičiu ir Bedaliu (partizanas Bronius Alūza – red. past.), keletą valandų pasišnekėdavau, pareidavau – mama nemiega. „Mamyt, kodėl tu nemiegi?“ „Miegu, miegu.“ Niekad nėr pabarusi ar papriekaištavus.
Regis, partizaninėj kovoje buvo svarbi informacinė spaudos funkcija, bet pavyzdžiui, leidinys „Malda girioje“ skirtas tik grožinei kūrybai. Kam reikėjo grožinės kūrybos partizanų bunkery?
Pakelti dvasiai. Svarbu žinoti, kad jais, partizanais, lietuviai dar tiki, kad jų kova reikalinga. Tuose kūriniuose buvo išsakytos ir žmonių patirtos nuoskaudos, ten atsispindėjo ilgesys, skausmas, kančia.
Spauda buvo labai svarbi. Žemaitis net ruošėsi pereiti į pasyvią kovą – ne ginklu, o per spaudą…
Vien iš to, kiek dėl Jūsų verbavo žmonių, sekė, matyti, koks tas darbas buvo svarbus. Panašu, kad stribai geriausiai suprato jo vertę… Pasipriešinimo dalyvius sekė, suiminėjo, trėmė, areštavo. Terese, Jūs visa tai matėt, bet nepabūgot. Iš kur ta drąsa?
Jaunystė. Tuomet negalvoji nieko, net negalvoji, kad bus blogai.
Mačiau, kad seka, rytais rasdavau palanges nutupėtas, bet Dievas saugojo. Atgavus Nepriklausomybę sužinojau, kad net keturi žmonės buvo užverbuoti mane sekti, viena iš jų – už sienos gyvenusi mokytoja…
Žinojau, kad pas stribus yra mano laiškai, tai pranešė partizanas Benamis (partizanas Ignas Čėsna (1927–1951) – red. past.), kuris mane ir Elytę Vitkutę-Samaną bei Ireną Petkutę-Neringą įjungė į pogrindžio spaudą. Stribams vejantis nuo peties jo planšetė nuslydo, o ten buvo mano poema „Vėlinių naktį“, eilėraščiai, laiškai. Jie trejus metus ieškojo, kas rašė.
Partizanė Irena Petkutė-Neringa buvo Jūsų bendražygė?
Aš ją įkalbinau rašyti į pogrindžio spaudą. Mokėmės kartu gimnazijoj, labai gabi poetė buvo. Kartą ją saugumas pagavo, paleido užverbavę, sutarę, kad teiks jiems žinias, o ji – tiesiai pas mane, pasisakė. Jokio pykčio ant jos neturėjau. Patikėjau ja, suvedžiau su partizanais Žemaičiu ir Bedaliu. Neringa kvietė kartu eiti į mišką, bet aš negalėjau – rūpinausi mama. O tarp partizanų buvo vaikinukas, su kuriuo ji draugavo. Tada išėjo į mišką ir nebegrįžo – nusišovė, kad nepakliūtų stribams antrą kartą.
Po to dar pusmetį Jus sekė, bet jau pusę metų žinojot, kad esat įtariama – apie tai laišku Jums pranešė partizanas Bedalis. Gyvenot baisioje įtampoje?..
O kaip kitaip… Žinojau, kad suims. Kaip nežinosi… Buvo kita mokytoja, tokia pat juodaplaukė kaip ir aš. Ji turėjo pilką paltuką, ir aš turėjau pilką. Abi kartu eidavom į mokyklą Severėnuos. Kartą ją vieną einančią įsisodino į viliuką ir išsivežė. Paskui ji sakė: „Mane pavežė, apsiriko, kažkas tau bus negerai.“ Jau mačiau, kad man padai dega.
Tuo metu studijavau Vilniaus pedagoginiam institute, neakivaizdiniam skyriuj. Rudenį nuėjau pas Švietimo skyriaus vedėją prašyt, kad leistų mokytis stacionare: „Išleiskit mane studijuoti.“ O jis: „Išleisiu, bet ar spėsi?“ Ir papasakojo, kaip atėję saugumiečiai pareikalavo iškviesti mane į Švietimo skyrių…
Netrukus buvot areštuota. Ar galite papasakoti, kaip Jus suėmė?
Atvažiavo saugumiečiai, viską išvartė, iškratė, pravirkdė mamą. Bet geriausiai atsimenu, kaip lakštingalos čiulbėjo, koks rūkas buvo tą naktį… Kokia graži gamta! Džiaugiausi tuo – o gal paskutinį kartą… Kiekvienu momentu džiaugiausi.
Sunkiausia – atsisveikinti su mama. Sakiau: „Neverk, mama. Už trijų dienų pareisiu, už trijų savaičių, už trejų metų – vis tiek aš sugrįšiu. Tik tu neverk…“ Tik daugiau nei po metų lagery, kai gavau pirmą laišką, sužinojau, kad ji gyva.
Kai mane areštavo, nebijojau. Išsigandau tik tada, kai suėmę pasakė: „Geriau prisipažink, mažiau muš. Juk tavo laiškai, eilėraščiai pas mus yra“, – išsigandau, kad jei tikrai smarkiai muš, ko nors neišplepėčiau. Mano tikslas buvo, kad nei draugai, nei namiškiai – niekas be manęs kalėjime neatsidurtų. Tada būsiu laiminga. Dar laiminga buvau, kad tuomet, kai mane areštavo, nepasiūlė užsiverbuoti. Gal ir suprato, kad su manim nieko nebus…
Kas vyko po to, kur Jus vežė, kaip tardė?
Pasodino į viliuką, iš šonų vyrai, aš – kaip karalienė vidury (juokiasi). Vežė į Varnius. Ten – tardymas. Sakiau: „Neprisipažįstu dėl jokių ryšių, nieko.“ Grasino, vardino bendražygius. Galvojau, Viešpatie, jeigu dabar visus šituos žmones pastatys į akistatą, man geriau negyvent, juk jie galvos, kad aš išdaviau.
Išaušo rytas. Įsodino į sunkvežimio kėbulą, užmetė brezentą ant galvos, iš šonų – keturi stribai su šautuvais. Kur veža – nežinau. Laimei, brezente buvo maža skylutė ir pro ją pažiūrėjus supratau – į Klaipėdą. Ten, Salomėjos Neries gatvėje, Saugumo rūmuose mane toliau tardė. Visą pusmetį: nuo 1953 m. pavasario iki rudens.
Suėmus procedūros labai nemalonios, apžiūri, kad nebūtum kur nors ko nors pasislėpus. Buvo užtrauktukas, sagutės treninguose – išpjovė, kelnės krenta… Kameros kaimynė Stasė – tokia lipšni, tokia gera – man greitai tas kelnes sutvarkė. Tai buvo pirmoji kameros pamoka – susitvarkyti.
Ta Stasė kameroj uždainavo partizanų dainą pagal mano eilėraštį „Sugrįžk, Klajūne“. Neišsidaviau, tik davėsi man tokia mintis: nepatikėk ja, nepatikėk. Jau čia nešvaru… Žemaitis mus buvo išmokęs niekuo nepasitikėti.
Kaip vyko pats tardymo procesas, ar nekankino? Kaip atsakinėjot į nuolat užduodamus klausimus?
Naktį būdavo tardymai, o dieną miegoti neleisdavo, tik atsiremsi į sieną – „Kelkis, į karcerį!“ Žinoma, pervargsti, bet išmokau ir vaikščiodama pamiegot.
Tardytojas Dorochovas buvo geras, labai kultūringas. Nepriekabiavo, nesmurtavo, tik klausinėdavo. O klausimai visada tie patys… Vis naktimis išsikviesdavo, bet mačiau – nebeturi ko tardyti, vis tas pats ir tas pats. Atnešdavo Puškiną: „Skaityk, mergaite.“ Ir jis sau dirba, aš – sau. (Juokiasi.) O tardymai turėjo būti ilgi: išvesdavo vakare, o parvesdavo į kamerą tik ketvirtą penktą ryto.
Paskui byla buvo atiduota naujam tardytojui. Jau šitas ne saldainis… Būdavo baisu, kad nesumaltų…
Kai mane tardė, nebuvau didvyrė. Ieškojau lengvesnio kelio, kad nieko neišduočiau. Todėl sakydavau, kad mane partizanai vertė rašyti, kad grasino, jog nušaus. Sakiau, kad rašiau iš baimės, kad vertė Benamis – jis jau buvo žuvęs. Žemaitis mokino per tardymus remtis tais, kurie jau žuvę, arba tais, kurie lojalūs sovietų valdžiai. Kad niekam nepakenktume…
Jūsų istorijoje išryškėja ypatingas, net romantinis santykis su partizanais, ypač su Klajūnu, kuriam buvo skirtas eilėraštis, tapęs daina, ir Ignu Čėsna-Benamiu arba Žentu. Prisiminimuose pasakojate epizodą, kaip Klajūnas iš pamiškės parlydėjo Jus namo ir paprašė pabučiuoti kaip brolį. Ar galima sakyti, kad jis – Jūsų pirmoji meilė?
Tada ir mačiau jį tą vienintelį kartą, bet įkrito į širdį: aukštas, lieknas, gražus, mėlynakis vaikinas. Pasiprašė viršininko palydėti panelę, o aš buvau dar tik mokinukė… Bet ar tai meilė? Greičiau susižavėjimas. Meilei to neužtenka. Žavėjausi juo, kaip ir kitais partizanais.
O su Benamiu jau kitaip… Draugavom metus, daug laiškų rašydavom vienas kitam. Per ryšininkus gaudavau po keletą laiškų iš karto. Paskutinįkart susitikom 1951-ųjų vasario 16-ąją. Išėjo jisai per laukus, per pusnynus, pasakęs: „Lauk. Aš tau atnešiu pirmų žibučių.“ Nebesulaukiau. Tais metais Benamis žuvo. Čia jau, sakyčiau, buvo meilė kaip reikiant.
Tai jam, nuslydus nuo peties planšetei, mano poema „Vėlinių naktį“ pakliuvo į saugumo rankas. Benamis norėjo ją išleisti. Savo draugei Jadzikei palikau jo man rašytus laiškus ir nuotrauką. O ji išsigandus juos sudegino. Gaila! Puikūs buvo laiškai, Benamis – gabus literatas…
Sugrįžkime prie kalinimo patirties. Pusmetį truko Jūsų tardymai, tuomet buvot perkelta į kalėjimą…
Mane nuvežė į kalėjimą prie Dangės. Ten jau galėjau miegoti. Gulėjau, pro langą žiūrėjau, su žuvėdrom žaidžiau, ir žinoma – sportavau. Kameroj – lovos dviaukštės, buvo patogu prisitraukimus daryt. Juk buvau sportininkė, gimnazijoje krepšinį, tinklinį žaidžiau, bėgau… Kalėjime tiek judėjau, kad praplyšo mano batai. Paprašiau tardytojo, kad leistų namiškiams atvežti man batus. Brolis Matas atvežė lengvučius rudus tuflius, o ant pado parašyta „Tera, laikykis“.
Kalėjime ramiai pabuvau dvi savaites. Ir staiga: „S vesčiami!“ (rus. atgal su daiktais – red. pas). Kur dabar veš? Kas dabar bus? Atvežė atgal į Salomėjos Nėries gatvę. Tada gal pirmą kartą išsigandau. Visokių tardymo būdų teko girdėti, kad apnuodija, hipnotizuoja, visokius velnius daro… Kas čia bus? Ar būsiu pajėgi atsilaikyti? Kitą rytą – ir vėl s vesčiami. Įsodino į kalėjimo mašiną, vadinamą čiornaja vorona, ir veža nežinia kur. Vežė į Lukiškes Vilniuje. Naujas etapas.
Terese, į kalėjimą pakliuvot nepadariusi namų darbų – tai yra neišmokusi Morzės abėcėlės…
Kalėjime dar Klaipėdoj buvo, kad man beldžia į sieną, o aš nieko nesuprantu. Vilniuje – tas pats. Kaip išmokti? Nuvarė į pasivaikščiojimo aikštelę, staiga iš kitos įskrieja muilo gabaliukas. Aš jį greit į kišenę, parėjus žiūriu – jame įraižyta visa Morzės abėcėlė. Nepraėjo pora valandų, jau šnekėjomės su kaimynais. Ir kaip įdomu – visos Lukiškės gyvos! Tik reik pasisaugot, kad nematytų sargybinis. Jei pamatys – karceris.
Lukiškėse pagaliau sulaukėt ir savo bausmės paskelbimo. Papasakokit apie teismą ir Jums skirtą bausmę.
Į teismą kartu su manim vežė milicininką. Su juo važiavo advokatas. Tas milicininkas buvo nušovęs savo žmonos meilužį. Kai ėjom pro salę, kur jį teisė, mačiau, kad ten pilna žmonių, jo artimųjų. Nuvedė į salę, kur vyko mano teismas – tuštutėlaitė. Vidury – keturkampis narvas, kampuose sargybiniai. Aš – kaip žvėriukas narve. Jokio liudytojo, jokio žmogaus. „Eina teismas.“ Parodija.
Man siūlė 25-erius metus bausmės. Bet neprisipažinau, tai sumažino iki dešimties metų lagerio ir po to dar penkeri be teisės sugrįžti. Iš viso – penkiolika nelaisvės metų. Mane nuteisė už „tėvynės išdavimą“ ir pasipriešinimo spaudos platinimą.
Ar Jums leido pasakyti paskutinį žodį?
Leido. Paskutiniai mano žodžiai teisme buvo: „Ir mokytojausiu, ir rašysiu.“
Advokatas sakė: „Rašyk kasacinį skundą.“ Nerašiau. Nusibodo po tuos kalėjimus – vežkit greičiau į lagerį. Visą laiką dirbus norėjau veiklos.
Galima sakyti, kad kalėjimas buvo priverstinės atostogos?
Priverstinės atostogos su ilgesiu širdyje. Kad būtų kokia žinia apie namus, būtų buvę ramiau. Nežinia baisi.
O kaip Jus sutiko lageris?
Nuvežė į Puksoozero stovyklą Archangelske. Mus, aprengtas vatinėm kelnėm, su veilokais, kepurėm, per pūgą varo į lagerį. Prie vartų toks namelis, ten – eilė moterų. Viena, šviesi šviesi, pasižiūrėjo į mane, aš – į ją. Nuėjom. O aplink – kriminalinės nusikaltėlės. „Papjausim, fašistus atvežė!..“ – taip jos mums šaukė.
Apie mėnesį mus laikė karantine – sargyba saugojo, išeidavom tik valyti takų zonoje, kasdavom sniegą ir valgydavom, gerdavom jį – o buvo skanu…
Po to laiko atėjo daktaras ir skirstė mus į brigadas. Pasiguodžiau, kad mano kelis skaudamas – buvau nukritus krepšinį žaisdama. Manęs nepaskyrė į brigadą. Tada išsigandau: mano draugės – Vanda, Irena – eis, kaip aš atsiskirsiu… Kitą rytą nuėjau pati pasiprašyti, kad paskirtų. Ta šviesioji moteris, kuri dirbo buhalterijoj, mane užšnekino. Sako: „Rašyk laiškus, perduosiu.“ Parašiau – namiškiai gavo.
O koks džiaugsmas buvo, kai iš namų atėjo pirmas siuntinys! Jame – džiūvėsiukai, suspirginti lašinukai, svogūnai, česnakai, medaus, lašinių… O tie lašiniai kaip mus gelbėdavo! Duodavom gabalą prižiūrėtojai – paskirdavo laisvą dieną (juokiasi).
Buvom pasidalinusios „šeimom“ – tam tikras ratas moterų, su kuriomis viskuo dalindavomės. Mes buvom keturios: Vanda, Irena, kita Irena ir aš. Aš vyriausia, tai kaip mama buvau – mano pareigos: rašyti skundus, laiškus. Vyresnė Irena buvo kaip tėvas, jos darbas – iš plastiko daryti širdutes, kryžiukus siuntiniams. Vandai – šeimininkauti, valgyt virti, o Irenai – būti pasiuntinuke. Visos buvom šilališkės…
Lagery sutikau įvairiausių tautybių žmonių: ir graikė, ir turkė, ir latvė. Viena moteris – turbūt uzbekė – labai inteligentiška, buvusi profesorė. Jos parašytą knygą pasisavino, išleido ne jos vardu… Ji taip norėjo, kad jos knygą išversčiau iš rusų kalbos. Ir man sakydavo: „Rašyk, rašyk, tavo eilėraščiai skambūs…“
Skaudžios tos dienos…
Kas padėjo ištverti tą sunkų laiką?
Lageryje buvo daug vyresnių moterų, senučių. Jų malda ir bendros maldos labai stiprino. Tas vyresnes moteris itin gerbėm.
Bet atvirauti labai ir lagery neatviravom – nežinai, kas gali būti. Išmokau tylėti… Man dar brolis Antanas buvo sakęs: „Ką žinai, žinok sau.“ Tą kartojo ir Montvydas-Žemaitis.
Lagery mane gelbėjo sangvinikės charakteris, o dabar jau esu daugiau melancholikė…
Papasakokit apie lagerio buitį, darbus, sąlygas.
Pirmiausia, ten buvo nuostabūs vasaros vakarai, baltos naktys, kai nesutemdavo, atsiguli – skaitai knygą. Vietovė labai graži, lageris ant ežero kranto. Valtelės jame irstosi, kažkur armoška groja, dainuoja – o rusų dainos labai gražios graudulingos…
Ir taip traukė į Lietuvą…
Kartą atvažiavo sesuo manęs aplankyti. Prieš duodant pasimatymą lagerio viršininkas pasikvietė ir pasiūlė: „Jūs turit autoritetą, jumis pasitiki kaliniai, dalinkitės su mumis žiniomis, tai duosim laisvą pasimatymą.“ Sakau: „Oi, kaip būt gerai! Tik kad aš nei autoriteto neturiu, nei tokių pažįstamų, kurie man ką nors pasakotų…“ Tada gavau trumpą pasimatymą su saviškiais, tarp mūsų vaikštant sargybiniui. Bet vis tiek pamačiau!
Dirbom… Žiemą lauke labai baisūs darbai: įkrenti į sniegą, šalta, kol atsikasi medį, o dar reikia aptvarkyti, nupjauti. Pasiprašiau į siuvyklą. Priėmė, bet pirmieji mėnesiai nelengvi, kol išmokau. Mechanikas Ivanas buvo rusas, lietuvaitės su juo neprasidėjo, už tai netaisė mašinų. O tos išklerusios, elektrinės. Siuvyklos viršininkas Prusakov buvo geros dūšios žmogus, pasitikėjo politinėmis kalinėmis.
Kitą žiemą vėl patekau į siuvyklą, bet vyriausias meistras žydas pradėjo priekabiauti. Džiaugiausi, kad iš ten išvežė.
O kur tuomet?
Vežė į Permės sritį, į Gajvos lagerį. Pakeliui Kyrove nakvojant užpuolė žiurkės. Bet radom tokių tazikų, į juos sudėjom duoną, kurią turėjom, tada jau leido mums užmigti…
Buvote nuteista ilgiems metams lagerio, bet Jūsų mama pasistengė, kad sugrįžtumėt anksčiau…
Taip, ji parašė prašymą sutrumpinti bausmę ir dėl jo mane paleido. Atsėdėjau trejus su puse metų, o buvo skirta – dešimt ir penkeri.
Taip ir nutiko, kaip tą naktį, kai buvot suimta, sakėt mamai: grįšiu po trijų dienų, trijų mėnesių, trejų metų. Sugrįžot po pusketvirtų…
Taip ir nutiko, grįžau į Lietuvą. Bet, o Dieve, kaip skaudu buvo išvažiuot ir palikt ten žmones – tai pats skaudžiausias dalykas!
Kai grįžau, Laukuvoje buvo Škaplierinės atlaidai. Mama bažnyčioje. Norėjau bėgti pas ją, bet manęs neleido – dar ant plento sutiko draugų kompanija. Tada sužinojau, kad Irena žuvo, kad nebėra partizanų… O aš grįžau tikėdama, kad dar gyvi tie vyrai.
Taigi, mane sutiko draugai. Buvo džiaugsmo ašarų iki pat vakaro!.. Po pamaldų bičiuliai atsivedė mamą į tą butą, buvom kartu – džiaugsmas begalinis. O tos vietos, kai parėjau, tokios brangios… Netoli namų – senas senas kryžius, dar labiau palinkęs nei buvo…
Džiaugsmas sutikti artimus. Bet apskritai, ar lengva buvo sugrįžti į nelaisvą, sovietinę Lietuvą?
Matyti Lietuvą nelaisvą buvo sunku. O dar ta degtinė… Brolis, kuriam tėvelis paliko Lapkalnį, dirbo brigadininku, man grįžus sako: „Einam, Tera, kartu, brigados pabaigtuvės bus.“ Ateinu pas jį – daug žmonių, daug triukšmo ir visur samagonas, dvokė degtine.
Taigi, buvo ir nusivylimo, bet turėjau tikslą mokytis, ieškotis darbo, rūpintis mama…
O kaip Jums pavyko tęsti mokslus?
Jau negalvojau, kad galėsiu mokytojauti. Mąsčiau, gal stoti į mediciną? Stoti galėjau bet kur, nes turėjau sidabro medalį. Bet bijojau pjaustyti žmogų, širdis neleidžia… Ką darysi, brolis parnešė vadovėlius, mokytis fizikos, chemijos, anatomijos. Ruošiausi stojimams. Sesuo nuvažiavo į Vilnių paimti mano atestato ir ten sužinojo, kad visi dokumentai tebegalioja – mane visus metus laikė neišbraukę iš studentų sąrašų. Tiesiog niekas nežinojo, kur aš dingau… Taigi, tuomet perstojau iš Vilniaus instituto į Šiaulius. Sesers ir jos vyro, kuris dėstė Šiaulių institute, dėka dokumentus tylomis perdavėm rektoriui, mane priėmė, nors neįrašė į sąrašus.
Baigusi studijas grįžau ir įsidarbinau. Atėjau pas Švietimo skyriaus vedėją su dokumentais, lagery gautais pagyrimais, nebloga charakteristika. O ji: „Mergaite, gal važiuokit toliau nuo čia. Bus lengviau dirbti…“ Sakau: „Bet aš čia gimiau, čia užaugau. Nieko neužmušiau, nepavogiau… Man nebus sunku čia dirbti, žmonės pažįsta mane.“ „Gerai, palik prašymą.“ Jaučiau pareigą pasirūpinti mama, padėti jai senatvėje.
Po metų darbo ta pati vedėja išsikvietė mane ir pasakė: „Mes negalim leisti jums dirbti. Švietimo ministerija netvirtina jūsų.“ Tada vykau į ministeriją ir ten man pasakė: „Patvirtinti negalim, bet ir išvaryti iš darbo – irgi ne.“ Taigi, laikinai galėjau dirbti. Tas „laikinai“ tęsėsi trisdešimt metų.
Skaudžiausia, kad išdirbusi mokykloje visą likusį sovietmečio laiką, sulaukusi laisvos Lietuvos buvau iškart atleista iš darbo, o mokykla uždaryta, palikta tik pradinė, kurioje man vietos neatsirado.
Tad nuoskaudų likę – ne Lietuvai, bet tiems, kurie atėjo į valdžią. Savivaldybėje dirbo vienas buvęs mano auklėtinis. Kartą mane pakvietė į posėdį, ten išsakiau savo nuomonę dėl neteisybės, kurią mačiau: viską susikrovė viršūnės, žmonės liko apgauti. Tada mano auklėtinis pasakė: „Mokytoja, taip raudonieji šneka.“
Grįžusi į Lietuvą atsidėjote mokslams ir darbui. Kiek vėliau ištekėjote už savo mokyklos direktoriaus Domo Ūkso, kuris, reikia pastebėti, buvo komunistų partijos narys. Natūraliai kyla klausimas: kaip vienuose namuose tilpo komunistas ir politinė kalinė?
Su būsimu vyru sutarėm: jo praeitis neužklius man, o mano – jam. Pradėsim gyvenimą nuo naujo taško. Taip ir laikėmės. Galų gale, Domas pats suprato, kad Tarybų santvarka laikina. Jo tėvelis sakydavo: „Džiaukis, Domai, kad turi žmoną. Ji tave išgelbės – šita valdžia ne amžina.“
Domas buvo neteisingai įsitikinęs, kad du jo brolius sušaudė ar pakorė partizanai. Tik vėliau išaiškėjo, kad jie buvo nužudyti su saugumiečių žinia. Vėliau Domas susitaikė, supratęs, kad ne partizanai kalti dėl brolių mirties.
Tačiau idėjinis komunistas mano vyras niekada nebuvo.
Vis dėlto reikia manyti, kad Jūsų artimieji nesidžiaugė dėl Domo…
Oi, kaip nesidžiaugė! (Juokiasi.) Nei artimieji, nei draugai – ėjau visiškai prieš srovę. Brolis Petras su manim nesišnekėjo kelis metus. Stasys pažinojo Domą kaip direktorių, ramino: „Geras žmogus, nieko nesakykit.“ Mamai jis irgi patiko, bet – kam šliūbo nepaėmę?..
Papasakokit apie ryšį su broliu Antanu? Kada įvyko pirmasis jūsų susitikimas po brolio pasitraukimo į Vakarus?
Susitikom su Antanu jau po Nepriklausomybės. Jis mus paliko, kai man buvo trylika, o kai susitikom – jau šešiasdešimt…
Pirmos žinios apie Antaną pasiekė 1957 m., kai grįžau iš lagerio. Tačiau jis iš mūsų žinią gavo anksčiau – ją perdavė viena vokietaitė. Kai vokietukai, vadinami Vilko vaikais, 1945–1946 m. ėjo po namus išbadėję ir prašydami maisto, viena mergaitė užėjo pas mus. Mama su broliais ją pamaitino ir perdavė Mato rašytą laišką Antanui. Vėliau tą laišką Antanas pasakė gavęs. O mes iš jo nežinojom nieko.
Taigi, žinių gavau tik grįžusi iš lagerio. Pradėjo siųsti siuntinius, vaistus, medžiagą… Iš tos medžiagos pasisiuvau tokį kostiumėlį. Prisimenu, mokykloje iš paskos eina mokinukai, mano auklėtiniai, ir kartoja: „Stiliaga, stiliaga…“ (Juokiasi.)
Kartą nusiunčiau Antanui savo nuotrauką su tuo kostiumėliu… O kaip aš verkiau, kai brolis Matas jau po Antano laidotuvių, atvežė jo nuotraukų rėmelius. Vienoje pusėje – mama, kitoje pusėje – ta mano nuotrauka. Antanas, pamatęs kokią rimtą mano nuotrauką, vis liepdavo būti linksmai ir sakydavo: „Linksmą ir Dievas myli“…
Paskui Antanas jau gyveno Lietuvoje, dėstė čia?..
Jis gyveno Amerikoje, bet atvažiuodavo dėstyti seminarijose – Telšių, Kauno, Vilniaus. Vienu metu jau buvo apsisprendęs grįžti gyventi į Lietuvą. Net buvo nusipirkęs bilietą į vieną pusę. Iš Kanados atėjo paskutinis atvirlaiškis: „Greit, Tera, susitiksim. Iš Kanados kalnų tiesiai į Lietuvą atskrendu.“ Ir staiga kita žinia – Antaną ištiko insultas. Jam buvo gydytojų užginta laipioti po kalnus. Dar nežinojom, kad jis mirs, bet tą dieną, kai Antanas turėjo atskristi į Lietuvą, susirinkom Vilniuje pas seserį Polę – norėjom pabūti kartu. Tuo metu iš vyskupijos atėjo žinia – Antanas mirė. Buvo 2002 m. rugpjūčio 27-oji…
Žmonės atsimena Jūsų brolį Antaną su ypatinga meile. Kaip kunigą, profesorių, kuris neįtikėtinai daug pasiekęs, išsilavinęs, į lietuvių kalbą išvertęs Šventąjį Raštą, bet liko neįtikėtinai paprastas. „Kelionės“ bendradarbis kun. Kęstutis Dvareckas dalinasi prisiminimais, kaip klierikai, išgirdę, kad atvyks dėstyti prel. Antanas, nusigando, jog tai, ką kalbės profesorius, jiems bus per sudėtinga. Bet jam atėjus, pamatė „senelį, kuris apie Biblijos pranašus kalba taip paprastai, tarsi pasakotų apie savo kaimynus“.
Taip, toks Antanas ir buvo… Visada atvažiuodavo jis ta pačia striukike, ta pačia kepurike – be jokio prašmatnumo. Kai susitikom po šitiek metų pirmą kartą, galvojau: aha, jis žmogus tiek pasiekęs, o aš – toks menkas vabalas… Bet apsikabinom ir atrodė, kad visai nebuvo tų metų, rodos, viskas čia pat.
Antanui vis rašydavau laiškus, žinojo jis ir tai, kad aš išteku už Domo – išsiskyrusio žmogaus, komunistų partijos nario, bet man nepriekaištavo. Vėliau tik vienąkart atvažiavęs pasakė: „Tera, paimkit šliūbą.“
Atėjo toks laikas, kai Domas pradėjo sirgti. Įsišnekam. Klausia: „Jei aš numirčiau, kur mane palaidotum?“ Sakau: „Prie tavo tėvukų.“ – „Kodėl?“ – „Mes gyvenam šeimoj, bet Dievo palaiminimo nesam gavę. Tad negalim būti kartu po mirties.“ – „O kur man tave palaidoti?“ – „Prie mano mamos Laukuvoj…“ Po to pašnekesio praėjus kiek laiko mirė jo pirmoji žmona. Po pusmečio jis man sako: „Paimkim mudu šliūbą.“ Abu atlikom viso gyvenimo išpažintį. Vaikai buvo mūsų liudininkai… Taip tyliai, užrakintoj bažnyčioj…
Ir kai vėliau brolis Antanas man vėl sakė: „Tik jūs paimkit šliūbą“, – jam atsakiau: „Kad, Antanai, mes jau…“ Kaip jis apsidžiaugė!
Rodos, kažkoks išsipildymas, pilnatvė. Dabar esate jau našlė, likote viena ir iš savo gausios šeimos. Galite matyti, kas šiandien darosi pasaulyje, kuris vėl niokojamas karų ir neramumų… Kaip šiandien, pati perėjusi pasipriešinimo kovas, tremtį, žvelgiate į tai, kas vyksta Ukrainoje?
Vienas vaikinukas, kai Ukrainoje prasidėjo karas, atbėgęs pas mane pasakė: „Žinai, teta, dabar aš suprantu, ką tu pasakojai.“ Tad jaunimas tik dabar supranta, kas buvo Lietuvoje, iš Ukrainos pavyzdžio. Dabar ten vyksta tas pats, kas Lietuvoje buvo, visiems tai sakau. Iš esmės rusų politika ir žiaurumas nesikeičia. Man baisu ir be galo gaila Ukrainos…
Terese, išgyvenote pasipriešinimą, tardymus, kalinimus… Grįžusi visą gyvenimą paskyrėte darbui, šeimai ir pasipriešinimo kovų dalyvių atminimo išsaugojimui. Šiandien, nors jau sulaukėte, regis, tikrai garbaus amžiaus ir galėtumėte ramiai džiaugtis poilsiu, kone kasdien skubate darbuotis į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos būstinę Šilalėje. Kuo Jums svarbi ši veikla?
Būstinė man – kaip antrieji namai. Čia ateina bendraminčiai, pergyvenę tuos pačius ar panašius sunkumus. Džiaugiuosi, jei galiu kuo nors padėti, bent apkabinti, pasidalinti rūpesčiais. Traukia ir nebaigti darbai – kentėjusių atminties įamžinimas, noras jų prisiminimus suguldyti knygose, palikti ainiams, kad nepamirštų mūsų tautos kančių priespaudos metais. Ilsėtis nebėra kada. Laikas spaudžia. Be to, jaučiu: poilsis – ne man. Pasiilsiu būstinėje, ten randu nusiraminimą.
Dar norisi teirautis, kas šiandien Jums yra didžiausios gyvenimo dovanos?
Mano vaikai, anūkai ir proanūkiai – o jų turiu dešimt (šypsosi). Dėkoju Dievui už kiekvieną atėjusį ir prašau, kad tik daugiau būtų…
Kalbino Loreta Andrulienė ir
s. Faustina Elena Andrulytė, SF