„Kelionė“ 2025 m. Nr. III (35)
Seksualinis elgesys – tabu tema: paprastai tai laikoma asmeniniu žmogaus reikalu, kurio viešai aptarinėti nepriimtina. Kol neiškyla padariniai, žalojantys ne tik patį žmogų, bet ir griaunantys artimųjų, draugų, kolegų gyvenimus, neigiamai veikiantys visuomenę. Kalbam ne apie moralinius argumentus, drąsinam žvelgti į faktus: seksualinis priekabiavimas, išžaginimai, seksualinis išnaudojimas, prekyba žmonėmis, lyčių nelygybė, kokybiškos informacijos apie intymumą stoka – šių dienų problemos, kurių jau neįmanoma paneigti ar nematyti. Niekas neapribos suaugusiųjų teisės patiems pasirinkti, kaip elgtis: spustelėti pornografijos tinklalapio nuorodą ar ne. Mažiausiai ką galime padaryti, tai pradėti atvirą pokalbį, tokį aktualų skaitmeniniame amžiuje augančiam jaunimui ir ne tik.
Šia tema atvirai kalbamės su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centro vadovu, socialiniu darbuotoju Simonu Schwarzu. Jis konsultuoja priklausomus asmenis, taip pat ir kenčiančius dėl priklausomybės nuo pornografijos ar sekso.
Kabėti apie priklausomybę nuo pornografijos, nuo sekso taip nejauku. Kaip Jūs pats jaučiatės?
Man ši tema jau nebėra tokia jautri ar nejauki – jau kelerius metus konsultuoju nuo pornografijos priklausomus asmenis. Vis dėlto pastebiu, kad kitus žmones ši tema išties labai trikdo, ji apipinta gausybe mitų, gandų. Nieko keisto, nes ir šiandien priklausomybė nuo sekso paprastai įvardijama kaip kompulsyvus seksualinio elgesio sutrikimas. Psichiatrai vis dar ginčijasi, ar tai yra priklausomybė, ar ne. Tad svarbu aiškiai apibrėžti, kad sakydami „priklausomybė nuo sekso“, turim omeny kompulsyvų seksualinio elgesio sutrikimą.
Kodėl apie priklausomybę nuo pornografijos ir sekso būtina kalbėti?
Nes ši priklausomybė labai sparčiai auga – paslaptyje, tamsoje, ten, kur nematom ir žiūrėti nenorim. Po dešimties metų, o gal net ir greičiau, turėsim labai skaudžių pasekmių. Problemos jau dabar yra matomos: jaunų žmonių lytinis gyvenimas darosi vis vangesnis, jie vis dažniau naudoja pakaitalus, žino būdų, kaip gyventi lytinį gyvenimą nekuriant realaus intymaus santykio. Stebim iškreipto seksua-linio elgesio augimo tendencijas: Lietuvoje dar ne taip ryškiai, bet štai, pavyzdžiui, Anglijoje sparčiai daugėja asmenų, kurie turi problemų, susijusių su vaikų pornografija. Tai tik viena priklausomybės nuo sekso apraiška.
Statistika nedžiugina: balandį Lietuvoje Google tinklalapis buvo atidarytas 157 mln. kartų, o pornografinis tinklapis –10 mln. kartų. Koks skirtumas? Toks, kad mes Google naudojamės kasdieniame gyvenime, daugelis net neįvesdami nuorodos paieškos laukelyje, o pornografinio tinklapio nuorodą visada reikia įvesti tikslingai. Šis tinklapis tarp dažniausiai atidaromų Lietuvoje yra aštuntoje vietoje.
Paskaičiuokim: jei pornografinis tinklapis buvo atidarytas 10 mln. kartų, o gyventojų yra, sakykim, 3 mln., vadinasi, kiekvienas Lietuvos gyventojas balandį tris kartus atsivertė pornografijos puslapį. Atmetus asmenis, kurie neturi prieigos prie interneto ir asmenis, kurių tai visiškai nedomina, šie skaičiai tikrai turėtų gąsdinti.
Be to, svarbu, kad į pornografijos žiūrėjimą įsitraukia jauni žmonės: pagal statistiką asmuo pirmą kartą pornografiją pamato būdamas 11–13 metų, o kuo anksčiau žmogus pradeda tai žiūrėti, tuo didesnė tikimybė, kad išsivystys priklausomybė. Pati industrija orientuota į labai jaunus vartotojus, netgi yra teens (angl. paauglių) paskyra, ir ji viena didžiausių.
Atkreipiu dėmesį, kad yra žmonių, kurie žiūri pornografiją, bet nėra priklausomi ir neturi dėl to problemų. Lygiai kaip ir su kiekviena priklausomybe: yra žmonių, kurie gali vartoti alkoholį saikingai ar lošti tik retkarčiais pramogai.
Svarbu prisiminti ir vertybinį momentą. Pavyzdžiui, krikščionys kur kas labiau jaudinasi dėl to, kad žiūri pornografiją, ir patiria didelę gėdą ir kaltę. Žiūrintis pornografiją žmogus dažnai dėl to išgyvena, nes supranta, kad elgiasi negerai, o gėdos ir kaltės jausmai skatina depresiją. Taip formuojasi užburtas ratas, nes žmonės dažnai žiūri pornografiją siekdami įveikti depresiją ar kitus psichinius sutrikimus.
Ar priklausomybė nuo sekso ir pornografijos yra daugiau vyrų problema, ar nuo jos kenčia ir moterys?
Tai daugiau vyrų problema. Jų smegenys labiau reaguoja į vaizdus ir jų seksualumas yra kitoks nei moterų. Tačiau nereikia apsigauti: moterų pornografijos žiūrėjimas taip pat sparčiai didėja, tik moterys renkasi kiek kitokį turinį – jos ieško romantikos, dažniau tampa priklausomos nuo meilės ir santykių.
Noriu atkreipti dėmesį, kad kalbant apie moteris, čia situacija panaši kaip ir su kitomis priklausomybėmis: moterims sunkiau iš jų išsivaduoti, nes jos patiria didesnį gėdos ir kaltės jausmą. Kur kas didesnį nei vyrai, kurie net ir gerbia vieni kitus už tai, kad gali suvilioti daug moterų, tai dažnai laikoma vyriškumo dalimi. O moterys už intensyvų seksualinį gyvenimą smerkiamos, juk mes gerbiam tik padorias moteris, kurios rūpinasi šeima, dirba, augina vaikus – tokias norim jas matyti. Dėl to moterims daug sunkiau atsiverti, kaip ir patiriant kitas priklausomybes.
Kaip šios priklausomybės paveikia asmenį, jo artimuosius ir visuomenę?
Žmonės, kurie ateina į konsultacijas, sako, kad žiūri pornografiją norėdami pakeisti, pagerinti savo būseną. Iš pradžių tai kaip apdovanojimas: šiandien sunki diena – šiek tiek pornografijos ir atsipalaiduosiu. Ilgainiui tai transformuojasi į būseną, kai žmogus be pornografijos nebemoka nusiraminti, tampa nedarbingas, negali susikaupti – tai emocinės pasekmės.
Yra ir biologinių pasekmių: su pažengusios priklausomybės nuo pornografijos stadija susijusi erekcijos disfunkcija. Be to, didėja pornografijos tolerancija. Puikiai žinom, kaip tai vyksta su alkoholiu: ilgainiui potencialiai priklausomam asmeniui reikia išgerti vis daugiau, kad pasijustų gerai apsvaigęs. Kaip tai atrodo, kai vartojama pornografija? Įprasti vaizdai nebestimuliuoja smegenų, tada žmonės pradeda žiūrėti vis ekstremalesnę porno-grafiją. Tolerancijos didėjimas numatytas ir puslapių algoritmuose: siūlomi vis labiau stimuliuojantys vaizdai: rodomas išnaudojimas, homoseksualūs santykiai, vaikų pornografija. Žmogus renkasi žiūrėti tai, kas sukelia šleikštulį, nes tai jį kartu ir jaudina. Pavyzdžiui, homoseksualų pornografija labai populiari islamo valstybėse, nes tai uždrausta. Šlykštu, pavojinga ir todėl labiausiai stimuliuoja.
Ekstremalios pornografijos žiūrėjimas visiškai nesusijęs su tuo, kas žmogui patinka ir koks jo tikra-sis seksualinis troškimas. Tiesiog tuo momentu tai vienintelis dalykas, kuris veikia.
Čia jau atsiranda baudžiamoji atsakomybė, apie tai dar daug kalbėsime artimoje ateityje, nes jau pradedame kontroliuoti internetą. Daugėja asmenų, kaltinamų dėl vaikų pornografijos, nors dažnai jie nėra pedofilai. Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, labai išauga savižudybės rizika, jau nekalbant apie tai, ką tenka išgyventi artimiesiems.
Taigi, pasekmės yra emocinės, fizinės ir teisinės. Be abejo, dar viena iš pasekmių yra tai, kad nuo pornografijos priklausomas ar potencialiai priklausomas žmogus praranda gebėjimą kurti sveikus santykius.
Kaip tai pasireiškia?
Į mane dažnokai kreipiasi žmonės, teigiantys, kad nori turėti santykį, bet negali, kadangi bijo, jog negalės jame išbūti, nes jiems reikia masturbacijos, pornografijos.
Priklausomų asmenų žmonos, draugės, tėvai ir kiti šeimos nariai dažniausiai ilgą laiką apie šią problemą nieko nežino, nes prieiga prie pornografijos internete lengvai nuslepiama. Tai yra 100 proc. anonimiškai, iš pradžių nieko nekainuoja ir yra bet kada pasiekiama – puikiausia vartojimo medžiaga. Be to, tam, kad vartotum, užtenka turėti telefoną ir internetą, o šiandien tai turim visi.
Kai artimieji sužino apie šitą priklausomybę, žinia sprogsta kaip bomba. Būna įvairiai: artimasis pamato atsitiktinai arba kyla įtarimų ir pradeda aiškintis, o būna ir taip, kad darbdavys praneša, jog vyras darbo vietoje žiūri pornografiją. Tada gėdos šešėlis krinta ant žmonos: kaip ji nesužiūrėjo savo vyro, kokie jų lytiniai santykiai, kad vyras darbe žiūri pornografiją… Gėdos ir kaltės jausmas milžiniškas, tai – trauma, kuri realiai sugriauna santykius ir dažnai kelio atgal nebėra. Nesakau, kad būtinai įvyksta skyrybos, bet kelio atgal į buvusius santykius jau nebėra.
Kiek mes kaip visuomenė prisidedam prie pornografijos žiūrėjimo ir kiek tai stabdom?
Svarbu paminėti, kad mūsų visuomenė tampa labai seksualizuota. Seksualinių trigerių matom visur, pavyzdžiui, tampa normalu kuo nuogiau nusifotogra-fuot ir viešinti seksualizuotas nuotraukas. Visi sutinka, kad pornografija blogis, tačiau seksualizuota visuomenė – nieko tokio. Bet juk kuo labiau mūsų visuomenė seksualizuota, tuo daugiau žmonių pradės manyti, kad žiūrėti pornografiją yra normalus atsipalaidavimo būdas.
Mano klientai prisipažįsta, kad išnaudoja savo partnerį, naudoja tokias seksualines praktikas, kurių jis ar ji nenori. O mūsų visuomenė tą toleruoja, apsimeta, kad viskas gerai.
Niekas neskatina ir nemoko atvirai ir jautriai kalbėti apie intymius santykius. Mūsų suvokimas išsikreipia, pamirštame, kad tai yra vertybių klausimas.
Vokietijoje atliktas tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti, ką reiškia patenkinamas lytinis gyvenimas poroms, kurios gyvena santuokoje daugiau nei 25 metus. Atsakymuose nebuvo nieko panašaus į tai, ką mes matom šiandienėje visuomenėje. Apklausiamieji nekalbėjo apie pozų įvairovę, neminėjo sekso žaislų, niekam nebuvo svarbu, kas greičiau, ilgiau, kiek partnerių… Visi kalbėjo apie intymumą ir ryšį tarp dviejų žmonių. Poros pasakojo apie tai, kad buvo įvairių santykių stadijų, ir tokių, kai lytinis gyvenimas neteikė pasitenkinimo, bet ilgainiui tai tik sustiprino ryšį ir padėjo sukurti gilesnį intymumą. Tai visiškai priešinga tam, ką šiandien matom reklamose, kurios skatina žmones vartoti.
Kokios pagalbos gali tikėtis asmenys, priklausomi nuo pornografijos ar sekso?
Tai sudėtingas klausimas. Lietuvoje turime pagalbos tinklą kenčiantiems nuo kitų priklausomybių: narkotikų, alkoholio, lošimų. Priklausomybė nuo pornografijos ir sekso yra tema, apie kurią mes tik dabar pradėjom kalbėti, nes neseniai pradėjome šią problemą matyti. Kadangi tai klasifikuojama kaip elgesio sutrikimas ir neįtraukiama į priklausomybių ligų sąrašą, negalime teikti pagalbos priklausomybės ligų centruose, klientai negali gauti nemokamo gydymo.
Vis dėlto šiandien turime SA – anoniminių seksoholikų savipagalbos grupes Kaune ir Vilniuje, kurios vyksta tiek gyvai, tiek nuotoliniu būdu. Literatūros lietuvių kalba šia tema, deja, irgi turim nedaug. Gerai, jei klientas moka užsienio kalbą – anglų kalba yra labai daug šaltinių, be to, galimi 30 dienų kursai nuotoliniu būdu, vyksta daug savipagalbos grupių.
Pagalbos planas priklauso ir nuo vartojimo laipsnio – yra riba, kurios neperžengus gali užtekti ir konsultanto pagalbos. Bet jei jau atpažįstam priklausomybę, matom, kad tai – vis auganti problema: prasideda „masažo“ salonai, prostitucija, svetimavimas, daug pažinčių be esamų santykių. Tokiu atveju kažin ar užteks vieno specialisto pagalbos.
Kaip galėtumėt paguosti tuos, kurie dėl šių priklausomybių šiandien patiria ir gėdą, ir neviltį?
Vilties visada yra. Labai svarbu pradėti ieškoti pagalbos, nelikti izoliacijoje. Izoliacija – didelė problema tiek pačiam asmeniui, tiek jo artimiesiems: juk neisi pas draugę pasiguosti, kad vyras žiūri pornografiją. Pirmas klausimas bus apie santykius šeimoje: „Kaip jūs gyvenat?.. O gal negali patenkinti vyro lytinio poreikio?.. Vyrams tai irgi didelė gėda, kertanti per jų vyriškumą: gėda, kad pasitenkina per pornografiją, kad nebegali sustoti, kad pagaunami darbo vietoje vartojantys pornografiją, kad išeikvoja šeimos biudžetą savo poreikiams patenkinti…
Savipagalbos grupės tokiu atveju tikrai padeda. Kai žmogus gali atsiverti, kai pajunta ir pamato, kad kiti žmonės gali jį priimti, pradeda sveikti, atsiranda viltis.
Dažnai žmonės ateina pas mane ir sako, kad jaučiasi esą vieninteliai, kurie turi tokių problemų. Per pirmas konsultacijas sakau žmogui: „Tu nesi vienintelis, turintis tokią problemą, tai – išsprendžiama. Blogiausia, jei pradėsi izoliuotis.“
Pornografijos vartojimas yra sutrikimas, kuris veda prie izoliacijos: žmogui nieko nereikia. Narkotikų vartotojai bent jau vieni kitus pažįsta, nes važiuoja medžiagos į tuos pačius „taškus“. Alkoholikai dažnai geria kartu – jie linkę ieškotis kompanijos. Vartojant pornografiją to nereikia: žmogus gauna pasitenkinimą be kito žmogaus, be jokio ryšio. Ryšys kuriamas tik su pornografija, o tai yra didžioji apgavystė, nes žmogus tiesiog nuskęsta vienatvėje.
Kaip jau sakiau, negaliu diagnozuoti priklausomybės nuo pornografijos, jei vienintelis požymis – vertybinis konfliktas. Į mane kreipiasi daug tokių žmonių. Tokiais atvejais konsultuoju, tik šiek tiek kitaip. Kitaip dirbam, kai susiduriam su priklausomybe, kai žmogus naudoja pornografiją ar seksą tam, kad pakeistų savo būseną, pabėgtų nuo savęs, nuo neigiamų jausmų, kad įveiktų traumas. Kai smegenyse įvyksta pokyčiai ir žmogus nebegali sustoti. Dirbant su tokiais atvejais, labai svarbu padėti žmogui suprasti, kad tai nėra tikrasis asmens seksualumas, tai nėra, kas tu esi iš tikrųjų.
Kaip suprantu, žmonės, kamuojami šios problemos, nėra blogi, jie tiesiog yra labai sutrikę.
Taip, bet ar tai mažina atsakomybę? Tikrai ne. Žmogus turi prisiimti atsakomybę ir išties panorėti keisti savo gyvenimą, o tai – sunkus darbas. Žmogus turi atrasti save, savo seksualumą, tai labai sudėtinga.
Priklausomybė nuo narkotikų arba alkoholio pradedama gydyti nuo visiškos abstinencijos: nebevartoju alkoholio, nebevartoju narkotikų. Su seksu šiek tiek kitaip, retas kuris visiškai atsisako lytinių santykių.
Tada kyla klausimas: kur ta riba, kai mano seksualumas yra sveikas, o kur aš vartoju kitą žmogų? Norint tai suprasti, reikia daug dėmesio skirti savo santykių ir lytinio gyvenimo refleksijai. Su klientais tai darome kartu. Taip siekiame, kad žmogus galėtų džiaugtis savo lytiniu gyvenimu. Kad lytiniai santykiai nebūtų vien garo nuleidimas – nervų nuraminimas, bet puoselėtų intymumą, augintų poros santykį, kurtų atvirumą, pasitikėjimą ir ryšį.
Kalbino Virginija Noreikė
Viršelis – Aistė Kisarauskaitė. Iš serijos „Tradicija“. 2012. Mo muziejaus kolekcija
