Kalbėdami apie priklausomybes vis dar dažniausiai galvojame apie alkoholį ar narkotikus. Tačiau tai – tik lašas jūroje turint omenyje priklausomybes sukeliančias naujas psichoaktyviąsias medžiagas.
„Cheminė ataka“ – taip šios dienos situaciją apibūdina Toksikologijos centro vadovas, klinikinės toksikologijos gydytojas, anesteziologas reanimatologas, Vilniaus universiteto medicinos fakulteto profesorius dr. Robertas Badaras, jau kelis dešimtmečius diena iš dienos Lazdynų ligoninėje gelbstintis gyvybes. Naujos psichoaktyviosios medžiagos (NPS), dažniausiai nelegalios ir pigios, garuojančios aromatizuotuose elektroninių cigarečių dūmuose, yra naujas priklausomybių drakono veidas.
Nors nuolat kalbame apie klasikinius narkotikus, šiandien iškyla nauja realybė – pasaulyje gausu naujų psichoaktyviųjų medžiagų. Pavyzdžiui, mokyklose vis dar daugiausiai dėmesio skiriama senosioms medžiagoms, tačiau apie naująsias, nors jų įvairovė sunkiai įsivaizduojama, o ir prieinamos lengvai, informacijos trūksta. Dirbdamas toksikologu veikiausiai kasdien turite reikalų būtent su šių medžiagų vartojimo pasekmėmis?
Ačiū Dievui ir Sveikatos apsaugos ministerijai, mes dirbame su suaugusiais, o naujosios medžiagos daugiausiai yra pediatrų galvos skausmas. Anksčiau „pirmoji fronto linija“, kur susiduriama su psichoaktyviosiomis medžiagomis, buvo suaugę žmonės, dabar ji pasiekė jaunuolius ir net vaikus. Anksčiau mes, suaugusiųjų gydytojai, pediatrams pasakojome apie naująsias medžiagas, o dabar jau jie mums siunčia užklausas: „Ar žinote, kas čia?“ O mes atsakome: „Nematėme, nežinome.“
Taigi, dabar pirmieji naujas psichoaktyviąsias medžiagas išbando net ne jauni žmonės, o vaikai. Tai, kad mes liekame „antroje fronto linijoje“, žeidžia mane kaip specialistą, o kaip tėvą ir senelį – gąsdina.
Vis dar kalbama apie klasikines narkotines medžiagas, vadinamąsias „šešias seses“: kokainą, heroiną, amfetaminą, metamfetaminą, MDMA („ekstazį“) ir LSD. Bet jau metas jas užmiršti, nes šios medžiagos nebekelia tokių didelių problemų kaip NPS. Dabar didžioji rinkos dalis orientuojasi į jaunąją kartą ir siūlo jiems įvairių formų haliucinogenų ir stimuliantų. Jų, Europos Sąjungos narkotikų agentūros duomenimis, praėjusių metų rudenį jau registruota per 1000 rūšių. Dabar, ko gero, vien tik ištirtų turime dar daugiau. Taigi nuo šešių medžiagų tyliai nukeliavom iki tūkstančio.
Kai sakome „tie narkotikai“ ir turime omenyje „šešias seses“, jau kalbame apie akmens amžiaus ar neolito gyvenvietes. Dabar situacija visiškai pasikeitusi.
Ar galima dėti lygybės ženklą tarp sąvokų „narkotikai“ ir „naujos psichoaktyviosios medžiagos“?
Ne, nes žodžio „narkotikai“ žmonės bijo, o baimė neleidžia adekvačiai spręsti problemos. Mes turime vertinti, planuoti ir daryti, tačiau jeigu bijai – tavo veiksmas yra bijojimas. Iš esmės „narko“ yra graikų kalbos žodis, reiškiantis „slopinantis“, „stingdantis“, o visos naujosios medžiagos nei slopina, nei stingdo. Priešingai, jos „išlaisvina“, stimuliuoja, kartais – iki beprotybės.
Prisiminkime geometriją: visi kvadratai yra keturkampiai, bet ne visi keturkampiai yra kvadratai. Jei sakome, kad visos psichoaktyviosios medžiagos yra klasikiniai narkotikai, klystame. Jų yra žymiai daugiau.
Na taip, anksčiau buvo heroinas, apie kurį vis dar kalbama, nors Lietuvoje penkti metai jo niekas neranda. Tuo metu, kai Europoje diagnozuojami nitazenai, mes esame it apsaugota sala – rezervatas, kuriame jų nėra, nors Latvijoje, Estijoje mirčių nuo šių medžiagų daugėja kartais per metus. Ar važiuodami iš Lietuvos į Latviją matėte didžiulę sieną? Tai – Didžioji kinų siena, per kurią pas mus nitazenai nepapuola.
Kalbu su liūdesiu ir sarkazmu, nes Lietuvoje nediagnozuojame šios grupės medžiagų, o ji Europoje net tarp opioidų laikoma pačia baisiausia. Nors jau dešimt metų Vilniuje turime laboratoriją, kuri leistų tiksliai identifikuoti NPS, atrandam kliūčių, o gal priežasčių jos nenaudoti. Tačiau netiesa, kad naujosios medžiagos mūsų nepasiekia.
Taigi, heroiną jau galime užmiršti?
Taip, netgi heroiną. Antrojo dešimtmečio pradžioje, kai pradėjo mirti intraveninių narkotikų vartotojai, visi kalbėjo apie „stipresnį heroiną“. Heroinas negali būti stipresnis už heroiną, kaip vanduo negali būti šlapesnis už vandenį. Į rinką atėjo fentaniliai, bet mes jų nediagnozavome. Ir kai pradėjome diagnozuoti, staiga pasipylė… Lygiai tas pats bus, kai pradėsime diagnozuoti nitazenus – pasirodys, kad jie jau valdo didžiąją dalį rinkos. Nes Europoje jie, nebe fentaniliai, kurių dar nepradėjome bijoti, jau sudaro didžiąją naujų medžiagų dalį. Keičiasi ne atskiros medžiagų grupės, o sistemos. Įsivaizduokite, nuo šešių klasikinių, kurias kaip „Tėve mūsų“ buvo galima išmokti, iki tūkstančių!
Susirūpinę tėvai vis klausia, kaip atpažinti, kad jų vaikas yra pavartojęs naujų psichoaktyviųjų medžiagų…
Pateiksiu pavyzdį: jau seniai dirbu su dviem savo bendrakursiais. Anksčiau, kai atveždavo pacientą, jei jį apžiūrėjęs iš trečio karto nepasakai diagnozės – koks tu specialistas? O dabar susėdame trise, bendras darbo stažas – 100 metų, ir spėliojame: „Na, manau, kad katinonai, bet čia ir sintetinių kanabinoidų primaišyta…“ Vadinasi, klinikinių ženklų nepakanka, kad net ir 100 metų stažo darbuotojas galėtų nustatyti diagnozę, tai ką gali suprasti tėvai?
Be to, šiuo metu paplitęs naujas vartojimo formatas. Anksčiau, jeigu būdavo vartojami stimuliantai – tai stimuliantai, jei slopinamieji – tai slopinamieji, o dabar vartojami mišiniai, kuriuos vadinu „šaltibarščiais“. Kam maišyti kavą su arbata ir dar pilti sulčių ir kefyro?
Taigi, naujų medžiagų veikimas yra ne-pro-gnozuojamas.
Neseniai teko bendrauti su San Francisko analitinės laboratorijos vedėju daktaru Roy‘umi Gerona. Jie tyrė žmones, kurie manė vartoją vieną medžiagą, o laboratoriniai tyrimai parodė vidutiniškai šešias medžiagas, daugiausiai – dešimt. Šioje laboratorijoje nustatyta apie 1470 skirtingų psichoaktyviųjų medžiagų iš biologinių terpių (o Lietuvoje nustatomas jų skaičius vos dviženklis). Apie tai, kad vartotojas nežino, ką vartoja, nėra net kalbos. Bėda, kad pardavėjai nežino, ką parduoda. O didžiausia bėda – net gamintojai nežino, ką gamina.
Senųjų medžiagų tradicijos tęsėsi dešimtmečiais ar šimtmečiais, o dabar vyksta taip: prieš pusmetį sugalvojo, prieš du mėnesius pagamino, užvakar pardavė, šiandien – ligoninėje. Ką galima žinoti apie poveikio specifiką? Juolab kad negalima tos medžiagos išgryninti. Gaudome katę tamsiame kambaryje – ir gal net katės ten nėra, gal peliukai ar šuniukai. Visiškas klaidžiojimas tamsoje.
Todėl mes gydome simptomiškai – neturime galimybės atpažinti didžiosios dalies medžiagų.
Paminėjote, kad dabar daugiau vartojamos stimuliuojančiai veikiančios psichoaktyviosios medžiagos. Dėl ko įvyko toks pokytis? Juk gyvename tokiu laiku, kai, atrodo, žmonės turėtų norėti nurimti.
Nesutinku. Ką dabar visi daro? Skrolina. Rezultatas turi būti greitas. Jeigu nerado, ko ieškojo pirmame puslapyje, antrame niekas nebeieško. Ne veltui juokaujama, kad į klausimą, kur geriausiai saugoti valstybės paslaptis, atsakoma: antrame Google puslapyje, nes ten niekas nežiūri. Šiandien žmogui reikia greito efekto.
Anksčiau vartotojai sakydavo: „noriu pakaifuoti“, „apsinešti“, „atsipalaiduoti“. O dabar vartojamas tik vienas terminas – „daužtis“, „apsidaužti“. Imama bet kokia priemonė, svarbu, kad jos būtų daug ir stipriai trenktų per vargšes smegenis.
Terminologija daug pasako apie vartojimo priežastis. Informacinė intoksikacija šiandien yra tokia didelė, kad žmonės pasąmonėje nori „nusidaužti“. Kaip tos trys beždžionytės – užsidengti akis, ausis, burną, izoliuotis nuo visų informacijos srautų ir „daužytis“. Nepriklausomai nuo to, kiek sveikatos jiems tai kainuos.
Senųjų medžiagų veikimas bent jau prognozuojamas, o naujųjų – gąsdina. Jeigu ateidavo alkoholio ar heroino vartotojas, žinai, kad jis jau turi tam tikrą „stažą“, patirtį. Dabar pagalbos kreipiasi tie, kurių „stažai“ itin trumpi, beveik visiems diagnozuota gretutinių, dažniausiai psichinių ligų. Ar galime prognozuoti, kur tai nuves? Ar visuomet tiems, kurie „nusidaužė“, reikalinga ir psichiatrinė pagalba?
Sakyčiau, kad prasidėjo naujas etapas, kurį pavadinčiau „šaltibarščiais“ – vartojama bet kas. Aš nesu geras virėjas, bet žinau, kad į šaltibarščius dedama kiaušinių, burokėlių, svogūno, kefyro, agurkų, vandens ir krapų. O čia – kas nors įmeta kopūstų, dešros, lašinių. Kiekvienas daro savo mišinius. Nebeliko siužetinės linijos. Lieka tik tikslas – „daužytis“. Kažkas panašaus į Brauno dalelių judėjimą. Todėl ir poveikis gali būti slopinantis, tada staiga stimuliuojantis ir vėl slopinantis. Vartojantys NPS nardo kaip delfinai: iš komos į sujaudinimą, iš sujaudinimo į komą. To anksčiau nebūdavo.
Būna, atveža vartotojus, ištiktus tokios psichozės, kad laiko žmogų ne dviese, ne keturiese, o šešiese ar aštuoniese. Vieną kartą dešimt vos išlaikė… Tai žvėriškas protrūkis, kai pasireiškia nesuvokiama prigimtinė jėga, kai protas visiškai nevaldo žmogaus, net balsai keičiasi. Kažkuo primena egzorcizmą.
Ar jau galime kalbėti apie liekamuosius NPS reiškinius?
Apie tai kalbėti dar anksti, vis dėlto akivaizdu, kad naujosios medžiagos sukelia defektą žymiai greičiau negu klasikinės.
Štai viena mergina po ketverių metų vartojimo sakė: „Aš tų savo metų tiesiog neatsimenu.“ O juk gyveno, mokėsi… Po tokio vartojimo ilgai tenka žaizdas laižytis.
Anksčiau sakydavau, kad vartotojai nenaudoja agresijos be tikslo. Dabar taip nebėra: žmogus gali susimušti su automobiliu, su stulpu, su stiklais, veidrodžiais… Socialiniuose tinkluose galima rasti vaizdo įrašų, kaip žmogus laksto po gatvę, puldinėja mašinas, bando jas stumdyti, kandžioti. Toks yra tipiškas sintetinių katinonų poveikis. Tokiems žmonėms reikia ne policijos, o gydymo. Jei pamatuotum katinonų veikiamo asmens kraujospūdį, pulsą, pamatytum nesuvokiamus skaičius, pavyzdžiui, temperatūra būna 40–42 laipsniai karščio.
Po tokių psichozių lieka labai nedaug laiko gelbėti sveikatą ir gyvybę, jau nekalbant apie mąstymo kokybę. Vartojant įprastas senąsias medžiagas, praėjus psichozei, žmogus grįždavo į normalią būseną, o dabar dažnai lieka neįgalus.
Sakoma, kad dabar visi rūko natūralią „žolę“ ir ramu, bet negi nuo „žolės“ žmones gali ištikti psichozės?
Labai retai. Pažįstu nemažai vartojančių žmonių, vienas iš jų, po to, kai išbandė įvairių medžiagų, dabar kartais sau leidžia tik „žolę“. Jis sako: „Net man, veteranui, sunku Vilniuje rasti švarios žolės. Bijau ir pagalvoti, ką pardavinėja tiems vaikams!“
Įsivaizduoju skaitytojų reakciją ir neišvengiamai kylančius klausimus: o kaip atpažinti? Ką daryti? Kaip elgtis tėvams?
Tiesiog neliesti tų medžiagų. Yra didžiulė rizika, kad gausi ne tai, už ką moki.
O tėvai dažnai daro didelę klaidą. Jie mato, kad vaikui blogai, juk psichozės nepaslėpsi, bet bijo pasekmių – kas nutiks, jei pakvies pagalbą, jaudinasi dėl šeimos garbės, dėl ateities. Bet jei nebus laiku įsikišta, labai daug šansų, kad jokios ateities tiesiog nebus.
Ką galime padaryti, kad kiltų mažiau tokių problemų? Kaip nuo to apsisaugoti?
Nors nesu prevencijos specialistas, kai kuriuos bazinius principus galiu įvardinti.
Labiausiai man suprantamas vadinamasis „Zero Vision“ – Skandinavijos nulinės tolerancijos principas – visomis teisinėmis galiomis priešintis vartojimui. Tokia nuostata turi būti deklaruojama garsiai, ne kaip „savaime suprantama“. Aišku, greičiausiai atsakymas bus: „Jūs – kvaili tėvai…“, bet tokia deklaracija turi būti.
Kitas dalykas – reikia bijoti mokyklų, kuriose „viskas gerai“, kuriose „to nėra“. Nes nėra Lietuvoje mokyklos, kurioje nebūtų problemų dėl NSP vartojimo. Labai nustebčiau ir džiaugčiausi, jeigu klysčiau. Iš mokyklos, kur sakoma: „Pas mus viskas gerai“, reikia kuo greičiau bėgti. Jei žmonės nemato problemos, ilgai jos ir nematys. Žinau mokyklą, kuri per keletą metų patyrė didelių pokyčių – iš „labai geros“ tapo „labai bloga“, o dabar vėl kyla aukštyn. Juos sveikinu ir, kiek galiu, padedu.
Reikia suprasti, kad kalbant apie NSP nėra renkamasi tarp gero ir blogo, bet tarp sudėtingo ir labai pavojingo. O sudėtinga situacija reikalauja sudėtingų sprendimų, kurie nebūtinai bus malonūs. Didžioji pasaulio valstybių dalis taiko elektroninėms cigaretėms įvairius draudimus su labai retomis išimtimis vienai ar kitai medžiagai. Ir mokyklos, kurios įveda tokius ribojimus, gerai supranta situaciją.
Lietuvoje mokyklos jau kelinti metai imasi labai sėkmingų priemonių. Pagrindinė forma, per kurią ateina naujos psichoaktyviosios medžiagos, yra elektroninės cigaretės ir visi nelegalūs jų priedai. Tad jų draudimas yra veiksmingas.
Reikia užmiršti tuos nusikalstamus melus, kad draudimai neveikia. Jeigu taip, tai gal prie vaikų darželio pardavinėkime alų?
Paminėjote elektronines cigaretes. Jų vartojimo būdas labai malonus – dūmai gražūs, kvepia arbūzais ar braškėmis… Kur slypi pavojus?
Būtent per elektronines cigaretes visame pasaulyje jau 10 metų paaugliai ir jauni suaugusieji vartoja įvairiausias medžiagas. Dažniausiai tai – sintetiniai kanabinoidai. Dabar jau daugelis mokyklų, beje, ne iš didžiųjų miestų, o iš mažesnių, tos, kurios nori, kad vaikų aplinka būtų saugesnė, įsigijo daviklių, perspėjančių apie elektroninių cigarečių naudojimą.
Pažįstu tėvų, kurie patys perka savo vaikams elektronines cigaretes, manydami, kad tai sveikesnė alternatyva tradicinėms.
Taip daro reklamų aukos. Jie priima pardavėjų brukamus sprendimus ir galvoja, kad nusprendė patys. Visų pirma, jokių įrodymų, kad elektroninių cigarečių žala mažesnė, nėra. Jau dabar apie žalos mažinimą net politikai nebešneka. Be to, Europos pediatrijos akademija padarė išvadą: vienkartinis elektroninės cigaretės vartojimas vaikui yra pavojingesnis negu vienkartinis klasikinės cigaretės vartojimas. Antras jų teiginys: elektroninės cigaretės jokiu būdu nėra saugesnės kalbant apie ilgalaikį vartojimą. Kodėl? Pas pediatrus atveža vaikus su psichozėmis, apalpimais, traumomis. Mes, suaugusiųjų gydytojai, gerokai rečiau tai matome.
Taigi, elektroninių cigarečių „sveikumas“ – jau nebe pasakos, o paprasčiausias melas. Ir žmonės, kurie tuo tiki, negeba mąstyti savarankiškai, tik priima tai, ką kažkas už juos pasakė ir padavė jau sukramtytą – net praryti nereikia.
Turbūt sunku patikėti, kad elektroninės cigaretės gali daryti tokią žalą – saldu, skanu, negi gali būti blogai? Garas, vandenukas, degalinėje parduoda…
Galiu pateikti šio technologinio klystkelio pavyzdį – tai fenomenas EVALI. 2019 m. JAV pasirodė pranešimų apie pirmąsias mirtis, kurias sukėlė elektroninės cigaretės: 68 mirusieji, vidutinis amžius – 22 m. Paaiškėjo, kad dėl to kaltas vitaminas E, be kurio paprastai mes neišgyventume. Taigi, gamintojai, norėdami gero, į elektronines cigaretes pridėjo vitamino E. Jie manė, kad nebūtinai turime valgyti vitaminus, galime juos inhaliuoti. Šis eksperimentas kainavo 68 gyvybes. Kodėl? Pasirodo, įkvėptas vitaminas E sukelia negrįžtamų pakitimų plaučiuose ir žmogus žūsta. Panašiai yra ir su stikline vandens: geriant tai – gyvybės šaltinis, o įpylus į plaučius – žmogus paskęs.
Kai iš cigarečių buvo pašalintas vitaminas E, mirtys liovėsi. Šis pavyzdys sako, kad iki šiol nėra patvirtinto vartojimo modelio, vyksta bandymai, tik vietoj laboratorinių peliukų ar kiškiukų atsiduria vartotojas.
Visi kalba, kad elektroninės cigaretės yra naujas išradimas. Tai melas. Pirmasis patentas Herbertui Gilbertui duotas 1965 m. rugpjūčio 17 d., net mano tėvai pažymą apie mano gimimą gavo vėliau. Taigi, nors elektroninės cigaretės sukurtos seniai, niekas jų nepirko.
Gilbertas sukūrė aparatą su glicerinu, jis leido dūmus kaip diskotekoje, bet jo niekas nepirko. Tik po 40 metų, 2003-iaisiais, su Gilbertu susisiekė kinų vaistininkas Hon Likas, kuriam šis ir padovanojo visus savo išradimus. Kinai į elektronines cigaretes pridėjo nikotino, skonių ir kvapų. O vietoj glicerino, kuris buvo per brangus, ėmė papildomai naudoti propilenglikolį. Toks patvorinis produktas, į jį pridėjus sintetinių priedų, tampa klasikiniu nuodu, kurį duodame vaikams ir sakome: „Čia čiulpinukas.“
Iš dviejų blogybių protingas žmogus renkasi mažesnę, ne toks protingas – didesnę. Išmintingas nesirenka nė vienos, o lietuvis dažnai pasiima abi ir sako: „Duokite dar ką nors.“
Fantastikos knygų autorius Isaacas Asimovas yra pasakęs: „Žmonijos problema yra tai, kad techninę pažangą mes įgyjame žymiai greičiau negu išmintį.“ Dėl to mes tiesiog nesuvaldome situacijos.
Skamba ne itin viltingai. Kaip Jūs išlaikote viltį?
Aš sunkiai pasiduodu. (Juokiasi.) Kaip dzūkas esu lankstus, bet, matyt, ne veltui dzūkai ilgiausiai priešinosi sovietams.
Dar viena problema – priklausomybė nuo vaistų. Esu girdėjęs, kad net ir seni vaistai padirbinėjami, papildant juos naujomis psichoaktyviomis medžiagomis, ar tai tiesa?
Pagal raminamųjų vaistų vartojimą Lietuvos moksleiviai daugiau negu du kartus lenkia Europos vidurkį – tai atskleidžia tyrimai. Kodėl? „Daužomės“, o po to raminamės? Vaikai „daužosi“, tėvai raminasi? Kas duoda tuos raminamuosius vaikams? Juk mažai tikėtina, kad tokiais kiekiais moksleiviams juos skiria gydytojai. Gal tai vyksta todėl, kad dažnai manome ir sakome, kad narkotikai – blogis, o vaistai – gėris, ir kuo daugiau vaistų, tuo daugiau sveikatos? Gal tai paaiškintų ir nuo 2014 m. Europoje pastebimą tendenciją, kai mažėja heroino, bet auga stimuliantų ir vaistų vartojimas.
Vėl kyla klausimai: iš kur tų vaistų gaunama, kur yra tie nelegalūs tiekimo šaltiniai? Internetas, Kalvarijų turgus, „patikimi“ draugų draugai? Europoje iki ketvirtadalio nelegaliai parduodamų vaistų yra padirbti. Tai žinant, akivaizdi rizika, kad pirkdamas vaistus ne iš vaistinės, o iš „patikimų“ šaltinių, gausi tik kažką panašaus į tai, ką užsakei, arba išvis ką nors kita.
Nutraukti vaistų, ypač raminamųjų, vartojimą, kur kas sunkiau nei heroino ir opioidų tiek dėl biochemijos, tiek dėl psichologinės vergystės, vadinamojo Stokholmo sindromo: „Čiagi vaistai. Man juos gydytojas išrašė.“ Taip, gydytojas juos gal ir skyrė prieš penkerius metus, tačiau dabar kur juos perkate? Interneto turgelyje?
Priklausomybė nuo vaistų yra labai komplikuota ir gydyti tokį pacientą kiekvienam toksikologui itin sudėtinga.
Ką galime padaryti kaip visuomenė, kad vieni kitus apsaugotume nuo tų medžiagų?
Čia panašiai kaip su karu Ukrainoje – dabar yra toks laikas, kai negali išlaikyti neutralumo ir sakyti: „Manęs tai neliečia.“ Tai liečia visus. Šiandien vyksta cheminis karas ir turi pasirinkti, kurioje pusėje kovoji. Per mano klinikinę praktiką tokios cheminės atakos Europoje dar nebuvo.
Štai JAV galima legaliai garinti nuo 21 metų – amerikiečiai šitą problemą sprendžia labai griežtomis priemonėmis.
Visuomenė yra brandi tiek, kiek gali apginti savo silpniausius. Vis girdžiu: „Tai mūsų neliečia“ arba „Mano vaikas protingas.“ Atsakau, kad šiuo atveju būtų geriau, jei tie vaikai būtų durni. Kodėl? Kai kurios studijos rodo, kad paaugliams, kurių IQ 15 balų aukštesnis nei vidutinis, rizika pradėti vartoti psichoaktyviąsias medžiagas yra dvigubai didesnė. Aukštesnis IQ yra kliūtis ir pavojus, o ne pagalba ir apsauga, kai kalbame apie medžiagų vartojimą…
Taigi, ne matematika yra pagrindinis rodiklis, o mokyklos bendruomenės požiūris į vartojimą. Jei mokykla laikosi aktyvios pozicijos ir turi vartojimo prevencijos veiksmų planą – viskas gerai. Jeigu jo nėra – nesvarbu, koks mokinių matematikos žinių lygis.
Kalbino kun. Kęstutis Dvareckas
Viršelis – Robertas Badaras. Asmeninio archyvo nuotrauka
