Teologo Valdo Mackelos (1972–2017) teigimu, dvasinio gyvenimo viduryje yra „duobė“, atpažįstama iš nuovargio, nusiminimo, apsileidimo, pavydo ar pykčio. O kai nusvyra rankos ir ima linkti keliai, tikėtina, kad, šauniai pradėjęs bėgimą, vidury kelio imsi ir sustosi. Apie tai, kas nutinka, kad krikščionys užsnūsta ir kas gali juos pažadinti, – straipsnis pagal 2013 m. atvirame bendruomenės „Gyvieji akmenys“ susirinkime skaitytą V. Mackelos paskaitą.
Ar reikia rūpintis klystkeliais?
Kartais kyla klausimas: ar krikščionims reikėtų rūpintis klystkeliais? Kartais, manau, geriau apie juos net nežinoti. Žmonės, suradę kokią naują knygą ar mokymą, vis manęs klausia: „Ar šitas mokymas, autorius ar knyga suderinama su krikščionišku tikėjimu?“ Vieną dieną suvokiau, kad turbūt nesugebėsiu perskaityti visų tų knygų, išklausyti visų tų paskaitų ir susipažinti su visais naujais mokytojais.
Kartą viena žurnalistė manęs paklausė: „Ar tik dabar yra tiek daug visokių mokymų, mokytojų, pranašų, apreiškimų, ar taip buvo visais laikais?“ Veikiausiai taip buvo visais laikais, bet ypatingas šių laikų bruožas yra tai, kad žmonės itin domisi visokiausiomis naujienomis. Iš esmės šis troškimas yra geras, nes ieškoma apšvietimo, išganymo, ramybės, atsakymų į klausimus apie pomirtinį gyvenimą. Bet kodėl jų ieškoma ne krikščionybėje, Šventajame Rašte ir Bažnyčioje? Bėda ta, kad krikščionys pavargo.
Krikščionys pavargo būti krikščionimis ir dėl to pradėjo domėtis magija, okultizmu, pozityviu mąstymu, visokiausiais apreiškimais, regėjimais ir taip toliau. Norisi ko nors pikantiško, skanaus, nes krikščionybė nebėra sūri, skani, nebeteikia džiaugsmo.
Krikščioniškas gyvenimas yra panašus į bėgimą: mes, apsupti daugybės liudytojų, esame kviečiami ištvermingai bėgti lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų (plg. Heb 12, 1–2). Tačiau bėgant yra pavojus apsunkti, pavargti, suglebti dvasia ir nustoti bėgti.
Neseniai dalyvavau šv. Mišiose vienoje parapijoje, kur girdėjau vargonininką monotonišku pavargusiu balsu giedantį charizmines giesmes, kurias ugningai giedodavom prieš dvidešimt metų. Niekas iš dalyvaujančiųjų giesmei nepritarė, o kunigui liturgijoje neatsakinėjo. Kodėl ten, kur yra skelbiama Evangelija, žmonės gieda pavargusiais balsais arba tyli?
Krikščionys pavargo, ir nenuostabu, kad jie pradeda ieškoti kitų dalykų. Krikščionys, kurie yra pavargę bėgti, nuleidžia rankas, šlubuoja, o šlubuojant bėgioti gana pavojinga, dėl to jie ima ramiai šlubčioti, tikėdamiesi, kad vis dėlto pavyks tas lenktynes laimėti.
Būti tokiam ne visiškai pilnam krikščioniui yra pavojinga: tokiu atveju kartais geriau net nebūti krikščionimi, nes buvimas pusiau yra pavojingesnis negu paprastas netikėjimas.
Krikščioniško gyvenimo pavojai
Krikščioniškoji asketika kalba apie tris pagrindinius krikščioniško gyvenimo pavojus: kūną, pasaulį ir velnią. Kūną reikštų suprasti plačiau, nei esame pratę: kūnas esame mes patys – žmonės su savo žmogiškumu. Mūsų troškimai, geismai ir norai tapus krikščionimis niekur nedingsta ir, laikui atėjus, ima mus varginti. Vargina mus ir pasaulis, mūsų aplinka. Suprantama, ne taip, kaip pirmuosius krikščionis, kurie atidavė savo gyvybę ir tapo kankiniais.
Trečiasis pavojus – velnias. „Tėve mūsų“ maldoje yra žodžiai „ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto“. Jei tiesiogiai juos suprantame („Dieve, apsaugok mus nuo bet kokių pagundų“), tai vargas mums, nes krikščionis, kuris nekovoja, tampa aptingusiu, drungnu. Galiausiai toks krikščioniškumas pasidaro formalus, o viduje žmogus lieka pagonis.
Labai dažnai kūnas, velnias ir pasaulis veikia kartu. Už pasaulio gundymų, visų siūlomų galimybių, net už tam tikrų mūsų palinkimų, veikia aktyvi jėga. Neatsitiktinai nuo seno krikščionys aistras (puikybę, godumą, ištvirkimą, pavydą, smaguriavimą, pyktį, apsileidimą) siejo su įvairiomis demoniškomis jėgomis, kurios žmogų per netvarkingus troškimus išveda iš kelio.
Kai kurie tikėjimo mokytojai sakė, kad dvasiniam krikščionio gyvenimui būdingi tam tikri etapai. Kol žmogus dar jaunas, jam patinka įvairūs paprasti malonumai: smaguriavimas, ištvirkavimas, šykštumas, noras kaupti. O kai krikščionis pasiekia dvasinę brandą arba tobulumą, jam būdingesnės ydos pasidaro tuščiagarbiškumas ir puikybė. Štai fariziejai buvo labai religingi, savimi pasitikintys, žinantys, kas yra nuosavas teisumas, galintys kitus pamokyti, bet tuščiagarbiai ir išpuikę.
Įdomiausia, kad dvasinio gyvenimo viduryje yra duobė. Tai gali būti nuovargis, nusiminimas, apsileidimas, pyktis arba pavydas. Vis dėlto svarbiausias čia apsileidimas, kai nusvyra rankos ir linksta keliai. Tuomet tikėtina, kad šauniai pradėjęs bėgimą, vidury kelio sustosi ir finišo nepasieksi. Tada norisi ieškoti aplinkinių kelių.
Kadaise, kai mokykloje bėgdavom krosą, mintys vis pradėdavo suktis apie tai, kaip sutrumpinti atstumą. Nors bėgti pagrindiniu keliu smagu, bet aplinkkeliais, atrodo, paprasčiau, lengviau, greičiau. Kas nutinka, kad aplinkkeliai tampa malonesni ir patrauklesni?
Vidudienio demonas
Pagrindinė dvasinio nuovargio priežastis yra dvasinė tinginystė, dar vadinama akedija, arba vidudienio demonu. 91-ojoje psalmėje, be kitų demonų, minima ir rykštė, kuri čaižo vidudienį. Kodėl būtent vidudienį? Kai saulė pasiekia zenitą, pietiečiai paprastai eina miegoti, nors pas mus tai pats darbingiausias laikas. Tada ir ištinka akedija, kuri vadinama labai įvairiai: apsileidimu, atsainumu, vangumu, nuoboduliu, tingumu, pasibjaurėjimu, liūdesiu ar bodesiu. Koptai vadina tai širdies nuovargiu, sirai – dvasios sugrįžimu, slavai – nusivylimu ir beprasmiškumu.
Šiuolaikiniai autoriai vidudienio demoną sieja su depresija, neurastenija ir kitomis ligomis, kai žmogus tarsi sustingsta, nieko nenori, praranda viltį. Vienuoliams gyvenant dykumoje akedija pasireikšdavo taip: vienuolis nebegali melstis, būti celėje, skaityti Šventąjį Raštą, melsti tas pačias maldas, tada jis viską meta ir išeina.
Žmogus ne tik išgyvena nuobodulį, bet jaučia ir nerimą, ima blaškytis, nori kažkur eiti, kažką veikti. Panašiai ir šiandien mes labai dažnai daug darydami mėginame pabėgti nuo beprasmybės jausmo ir širdies tuštumo. Mėginame jį užkišti kuo tik įmanoma, taip pat ir visu galimu dvasingumu.
Vienuoliškas gyvenimo būdas atsirado tada, kai žmonės, kurių nebetenkino drungnas gyvenimas, pasitraukė į dykumą kovoti ir gyventi tikro krikščioniško gyvenimo. Vis dėlto netgi tarp jų pasitaikydavo tų, kurie sakydavo: „Man nusibodo, grįžtu.“
Įdomu, kad vaistas nuo akedijos liūdesio taip pat yra liūdesys, tik kitoks. Gilus liūdesys gydo akediją, prislėgtumą ir tuštybę. Bet tam, kad žmogus išgyventų tikrą apvalantį liūdesį, labai dažnai reikalingas tam tikras sukrėtimas, kuris pažadina iš sąstingio. Dievas kartais „leidžia mus gundyti“ arba „įvesti į išbandymus“, kad prabustume iš dvasinio snaudulio.
„Kipšo laiškų“ pamokos
Kaip veikia demoniška žmogaus užmigdymo arba užliūliavimo strategija? Čia verta prisiminti puikią C. S. Lewiso knygelę „Kipšo laiškai“, kurioje parodomos per amžius nesikeičiančios gundymo strategijos. Štai patariama: jei norite patekti į vangumą, tingumą, pirmiausiai stenkitės apie nieką giliai negalvoti ir gyventi paviršutiniškai – dažnai klausykite dienos naujienų ir įvairių gandų. O mintis sėsti ir paskaityti gerą rimtą knygą, pasak „Kipšo laiškų“ veikėjo dėdės Paraliaus, kuris moko savo mokinį Nelabuką, yra labai pavojinga. Kai žmogus pradeda rimtai apie ką nors galvoti, kelti rimtus klausimus ir ieškoti rimtų atsakymų, jis nebegyvena paviršiuje.
Dar vienas „patarimas“, kurį dėdės Paraliaus lūpomis pasiūlo Lewisas: būk įsitikinęs, kad eidamas melstis darai Dievui paslaugą. Kitaip tariant, už tai, kad sekmadieniais eini į bažnyčią, atlieki išpažintį, laikaisi Bažnyčios įsakymų, Dievas turėtų būti dėkingas. Tuomet ir mes jaučiamės gerai: juk tiek daug gero Dievui padarėme! Vis dėlto šitaip mąstydami pamirštame, kad visas krikščionio gyvenimas turėtų būti nuolatinė padėka Dievui už tai, ką Jis padarė dėl mūsų. Bet mūsų pastangos, maldos, kasdienis Šventojo Rašto skaitymas yra gėris mums, o ne mūsų malonė Dievui. Šie gundymo aspektai, vedantys į dvasinį drungnumą, yra labai subtilūs.
Trečias „Kipšo laiškų“ „patarimas“: kai meldiesi, stenkis bendrauti su savimi, kad malda netaptų realiu pokalbiu su Dievu, kai kalbi tikrus dalykus Jam ir girdi tikrus dalykus iš Jo; maldoje nuklysk į įvairius apmąstymus, pokalbius su savimi, bendradarbiais, draugais, kad tai nebebūtų tikra malda. Svarbu nuolat klausti, kaip aš jaučiuosi: gerai ar blogai, man patinka melstis ar jau nebe? O gal pradėti melstis kitaip, pavyzdžiui, išbandyti rytietiškas meditacijas? Ir jeigu vienodai gerai „veikia“ rytinė malda ir rytinė meditacija, sėdint prieš sieną ar stovint ant galvos, krikščionis, pradėjęs nuo realaus pokalbio su Dievu, pereina prie bendravimo su savimi pačiu.
Nudailinti Dievą
Pamenu, kaip viena kūrybinga restauratorė „pagerino“ Jėzaus paveikslą, stipriai jį pagražindama, ir šis atvaizdas tapo itin populiarus. Mes dažnai darome tą patį. Kartais turime iškreiptą arba demonišką Dievo įvaizdį. Paprastai tuos iškreiptus vaizdinius atsinešame iš savo sužeistumo, patirto vaikystėje, ir bijome Dievo kaip baudžiančio policininko ar buhalterio, kuris skaičiuoja mūsų nuodėmes. Tačiau dauguma krikščionių, kai tik sužino, kad Dievas yra meilė, pradeda laikyti Jį „draugeliu“: „Padariau nuodėmę, bet Dievas yra savas – supras…“, „Žinau, kad elgiuosi negerai, bet…“ Taip susikuriame patogų „Dievą“, užuot tikėję tą, kuris yra apreikštas Šventajame Rašte.
Galiausiai su tikruoju Dievu nebebendraujame. Tačiau, ieškodami religinių patirčių ir nejausdami Dievo artumo, galvojame: o gal galėčiau bendrauti su angelais? Bažnyčia niekada nepamiršo angelų, tačiau gali nutikti taip, kad per tuos „angelus“ ir per tą „Dievą“, kuriuos susikuriu pats, įsileisiu į savo gyvenimą visai kitas jėgas…
Lengvabūdiškumo žabangai
Dar viena užsiliūliavimo strategija yra galvoti, kad tikėjimas – nuobodus praeitas etapas. Pavyzdžiui, matau, kaip žmonės meldžiasi, klaupiasi, gieda ir galvoju: „Daugybę metų esu krikščionis ir pirmą klasę – giesmelės, Šventasis Raštas, paprastas katekizmas – jau praėjau, nebeįdomu. Dabar eisiu prie kitų dalykų. Juk norisi kažko naujo, nauji dalykai, regis, geresni už senus. Tai kam dar tikėti ta sena krikščionybe, jeigu yra, pavyzdžiui, „Urantijos“ knyga, naujai pasakojanti apie tą patį sukūrimą, Jėzų Kristų, pasaulio pabaigą? Juk tai daug įdomiau!“
Dar vienas „patarimas“ knygoje „Kipšo laiškai“ – dažnai ir kvailai juokauti apie viską. Krikščionys yra džiaugsmo žmonės, kurie daug juokiasi, džiūgauja, bet, pasak Lewiso, džiaugsmo arba juoko rūšys yra skirtingos. Pavyzdžiui, yra nuoširdus džiaugsmingas dėkojimas, kai džiaugsmas tavyje nebetelpa ir tu juokiesi, nes esi laimingas. Tačiau yra ir juokavimas, kai norisi pasilinksminti, kad būtų ne taip nuobodu. Tada reikia papasakoti kokį anekdotą ar kvailą istoriją, apskritai iš visko juoktis, kvailai tyčiotis, paskui jau šiek tiek ironiškai, vėliau sarkastiškai… Galiausiai nebelieka nieko rimto: visas gyvenimas tampa „chichi-chacha“. Tada nėra rimta nei nuodėmė, nei velnias, nei amžinasis išganymas. Šis gundymas yra itin subtilus, jis kviečia ignoruoti pavojus ir patikėti, kad pasaulis tėra smagi vietelė, tad gyvenkime linksmai ir džiaukimės.
Dar daugiau – svarbu slysti gyvenimo paviršiumi. „Kipšo laiškuose“ vienas velnias bara kitą už tai, kad leido „globotiniui“ pasivaikščioti lauke, šalia malūno, ir šis turėjo laiko pagalvoti ir tiesiog pabūti su savimi. Kai sustojame ir skiriame laiko tylai, buvimui gamtoje, net per daug apie nieką negalvodami, leidžiamės į savo širdies gelmę, mūsų laikas sulėtėja, bet gyvenimas tampa gilesnis ir tikresnis. Tačiau galima tokių akimirkų išvengti stengiantis bet kurią laisvą valandėlę užpildyti kuo nors, kas leistų mums gyventi paviršiuje.
Žmogus – pats sau dievas
Dar vienas dalykas: gundant labai svarbu įtikinti žmogų didžiuotis savo dorybėmis. Netgi dorybių praktikavimas arba studijavimas yra šiek tiek pavojingas, nes pradedu klausti: „Kažin, ar esu labai dorybingas, gal turiu tvirtumo, išminties, o gal teisingumo dorybę? Be abejo, aš itin nuolankus ir… taip tuo didžiuojuosi.“ Didžiuotis savo nuolankumu – labai juokingas paradoksas.
Tikrasis nuolankumas yra matyti kitą žmogų. Esu tikrai nuolankus, jeigu pasilenkiu taip žemai, kad matyčiau kitus, pastebėčiau jų poreikius, suprasčiau, kaip kiti jaučiasi, ir būčiau pasiruošęs patarnauti. Bet jei džiaugiuosi, kad esu nuolankus, matau tik save ir savo dorybes, tuomet esu gundomas ir iki savęs sudievinimo man labai netoli. Iš čia ir atsiranda „Naujojo amžiaus“ (New Age) judėjimas, kur žmogus tampa savo paties dievu.
Lewiso knygoje velniai svarsto, kas geriau: kad žmonės tikėtų velnią ar ne? Privalumų yra abiem atvejais. Jeigu žmonės velniu netiki, jam galima laisvai veikti slapta. Kita vertus, velniui norisi ir pasirodyti. Demonams būtų idealu, jeigu žmonių netikėjimas ir burtininkavimas eitų kartu: kad žmonės ir netikėtų, jog egzistuoja piktoji dvasia, bet drauge užsiimtų burtais ir magija. Pasak Lewiso velnių, idealu, kai žmogus vienu metu yra ir skeptiškas („Jokių dvasių ir velnių nėra, tik sutrikusi žmogaus psichika“), ir įsitraukiantis į visokius maginius ritualus („Netikiu nei velniu, nei Dievu, šiaip pažaidžiau su adatėlėmis, kortomis, pabendravau su ateiviais, bet tai manęs neveikia“).
Pagunda nesidžiaugti dabartimi
Dar vienas gundymas – svajoti apie uždraustus malonumus ir pamiršti, kad džiaugsmą teikia Dievas. Yra labai subtilus skirtumas tarp malonumo ir džiaugsmo. Dievas sukūrė žmogų tam, kad žmogus būtų laimingas. Klysta tie, kurie mano, jog Dievas sukūrė žmogų tam, kad šis kentėtų ir savo Sūnų atsiuntė, kad parodytų, kaip labai reikia kentėti. Tai iškreiptas ir ydingas supratimas. Iš tiesų Dievas sukūrė žmogų laimei.
Kyla kitas klausimas: jei Dievas nori, kad žmogus būtų laimingas, turėtų jam ir leisti džiaugtis viskuo. Vis dėlto džiaugsmas kyla ne iš siekimo, gavimo ir suvartojimo, bet iš buvimo. Džiaugsmas kyla dabar. Galima džiaugtis daugeliu dalykų netgi jų neturint.
Pagunda žada malonumą ateityje: „Kai turėsi tą, kai padarysi šitą, kai pasieksi…“ – jau įsivaizduoji, kaip bus smagu, o tai gavus dažnai patiriamas liūdesys, nesmagumas ir net gėda.
Tokia yra gundymo strategija: ne gyventi džiaugsmu čia ir dabar, bet ilgėtis to, kuris yra kažkur kitur. Kaip vienuoliams dykumoje atrodydavo, kad palikti celę ir eiti kitur bus smagiau. Juk ir maistas kitoje lėkštėje atrodo gardesnis, gyvenimas kitoje šalyje – geresnis…
Dvasinis turizmas
Kita svarbi pagunda – užsiimti dvasiniu turizmu, tai yra dažnai keisti lankomas bažnyčias ir bendruomenes, nes… visur gali rasti ką nors nemalonaus. Yra žmonių, kurie keliauja iš vienos krikščioniškos konfesijos į kitą. Teko girdėti apie moterį, kuri „rinko krikštus“ – krikštijosi pas katalikus, ortodoksus, baptistus, sekmininkus, dar kažkur…
O ką daryti, jeigu visos krikščioniškos dvasinės patirtys jau yra išbandytos?.. Jei kartą jau patyrei, kad Dievas myli? Tada prasideda: galima kaip budizme, mėginti patirti tuštumą sėdint devynias valandas priešais sieną. Kitur žadama, kad galėsi „išeiti“ iš kūno ir skrajoti astraluose. Tai – dvasinis turizmas dėl to, kad čia svarbus ne tiesos ieškojimas, o mano patirtys, savijauta ir tai, kas man patinka.
Be to, labai svarbu nuolat piktintis kunigais. Pavyzdžiui, „Kipšo laiškuose“ minimas vienas kunigas, kuris per daug stengėsi supaprastinti krikščionybę, kitas buvo piktas žmogus ir nesugebėdavo nė vieno pamokslo pasakyti ko nors neišplūdęs. Žmogus, kuriam labai svarbi jo savijauta, sakys: „Man nepatinka tas kunigas, nes jisai viską supaprastina, o šitas – barasi“, – ir taip be galo. Velnio tikslas – kad žmogus niekuomet nesustotų ieškojęs, kur jam geriau.
Kita gundymo strategija – labai svarbu žavėtis visokiais naujais dvasingais dalykais. Velnias „Kipšo laiškuose“ sako: „Tau, be abejo, dažnai tekdavo per pratybas aikštelėje pasiversti šviesos angelu, dabar pats laikas tai padaryti priešo akivaizdoje, – priešu čia vadinamas Dievas, – pasaulis ir kūnas mus apvylė, lieka trečioji galia ir pergalė, pasiekta šia, trečiąja galia, yra pati šlovingiausia. Sugadintas šventasis, fariziejus, inkvizitorius arba burtininkas teikia pragarui daugiau smagumo nei tiesiog eilinis tironas ar pasileidėlis.“
Ši šviesos angelo strategija yra labai veiksminga. Šviesos angelas – ne velnias su ragais, uodega, kanopom, smirdantis derva ir siera, bet elegantiškas ponaitis arba įstabaus grožio angelas. Net gražūs geri dalykai gali nukreipti nuo esminių.
Vienu metu buvo labai populiarus kultūrinis dvasingumas: skaityti gerą poeziją, klausyti gražios klasikinės muzikos, eiti į teatrą – reiškia būti dvasingam. Akivaizdu, kad tai nėra tikras dvasingumas ir krikščionybė.
Yra dar subtilesnių šviesos angelo gundymų žmonėms, kurie yra linkę į jausmingumą, patyrimus. Šie žmonės nori tapti vis dvasingesni, tad galiausiai jiems prilygti gali tik angelai. Beje, būtent taip atsirado mormonų judėjimas, kurį esą atnešė angelai. Mormonai tiki, kad žmonės tampa angelais, o galiausiai ir dievais.
Paskutinis „patarimas“, kaip sugundyti krikščionį, yra skatinti jį gyventi jausmais, samprotavimais, bet niekada nepabandyti veikti. „Kipšo laiškų“ velniai sako, kad žmogus gali jausti, mąstyti, vienintelis svarbus dalykas, kad niekada nepabandytų tuo gyventi. Jis gali turėti begales geriausių ketinimų, bet jeigu tai ir lieka tik ketinimai, to piktajam užtenka, kad žmogus būtų jo valioje.
Vaistai nuo apsnūdimo
Kas galėtų supurtyti pavargusį ir apsnūdusį krikščionį? Atsakymą rasime skaitydami Apreiškimo Jonui knygą. Per šitiek amžių pavojai ir gundymai pernelyg nepasikeitė ir tai, ką Dvasia norėjo pasakyti bažnyčioms pirmajame amžiuje, aktualu ir šiandien.
Žodis Efezo bažnyčiai: „Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. (…) Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę“ (Apr 2, 2–4). Pirmoji meilė yra pats Jėzus Kristus. Netgi krikščioniškame gyvenime galima atrasti daugybę pamaldumų, praktikų, kurios gali nustumti tai, kas svarbiausia – Kristų – į nuošalę.
Smirnos bažnyčiai: „Aš žinau tavo priespaudą ir tavo neturtą – o vis dėlto tu turtingas! (…) Nebijok būsimųjų kentėjimų! Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!“ (Apr 2, 9–10). Išbandymai, priespauda ir neturtas gali pabudinti iš dvasinio snaudulio, kuris verčia ieškoti paguodos, nusiraminimo ir išganymo kitur.
Pergamo bažnyčiai: „(…) tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo. (…) Vis dėlto aš turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių mokslo Balaamo. (…) Ir tu turi panašiai besilaikančių nikolaitų mokslo“ (Apr 2, 13–15). Šis perspėjimas rodo, kad jau tais laikais tarp krikščionių buvo paplitusių erezijų. Čia minimi nikoloitai buvo tam tikri mokytojai, guru, kurie skelbė ypatingą žinojimą, supratimą ir išganymą per paslaptis.
Tiatyrų bažnyčiai: „Žinau tavo darbus, tavo meilę, tikėjimą, tarnavimą, ištvermę ir kad tavo paskutinieji darbai didesni už pirmuosius. (…) Tiktai laikykitės to, ką turite, iki ateisiu“ (Apr 2, 19– 25). Šis principas labai svarbus krikščionims: nereikia nieko daugiau, visiškai užtenka to, ką turime; vien Šventojo Rašto gana, kad būtume išganyti, todėl tereikia grįžti prie esminių dalykų ir juos saugoti.
Sardų bažnyčiai: „(…) tave vadina gyvu, o tu esi miręs. Prabusk ir stiprink, kas dar tik merdi! Aš nerandu tavo darbų, tobulų mano Dievo akivaizdoje“ (Apr 3, 1–2). Nors skamba aštriai, šiuose žodžiuose yra vilties, kad tas, kuris juos girdi, prabus. Daug blogiau, kai nebėra su kuo kalbėti – kai žmogus gyvena, bet nesupranta, kad yra dvasiškai miręs, ir toks lieka.
„Tai skelbia Amen, ištikimasis bei tiesakalbis Liudytojas, Dievo kūrybos Pradžia. Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos. Tu juk sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju,“ – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum. Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; tad būk uolus ir atsiversk!“ (Apr 3, 14–19).
Kad ir kaip baisiai skambėtų, tai yra mylinčio Dievo žodžiai, skirti pabudinti užmigusius krikščionis. Jiems pažadama: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi. Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste“ (Apr 3, 20–21). Į krikščionį, kuriam yra žadama viltis, kreipiamasi kaip į „nugalėtoją“. Šiandien krikščionims labiausiai ir trūksta nugalėtojo mentaliteto – tikėjimo, kad šitoje kovoje mes laimėsime.
„Tikrai grįši kitoks“
Baigiant norisi prisiminti sceną iš J. R. R. Tolkieno filmo „Hobitas“. Patogiai įsitaisiusiam hobitukui gerasis burtininkas Gendalfas (Tolkienui jis buvo Kristaus simbolis) siūlo keliauti su nykštukais į nežinomą kraštą ir atlikti kažkokius darbus. Natūraliai kyla klausimas: „Kodėl aš turėčiau ten eiti?“ Kai hobitas Bilbas Beginsas, išgirdęs apie jo laukiančią kelionę, paklausė: „Ar aš grįšiu gyvas?“ – Gendalfas atsakė: „Negaliu to pažadėti, bet tu tikrai grįši kitoks.“
Krikščioniškas gyvenimas ir yra ta kelionė į nežinomą kraštą. Tai perkeičiantis bėgimas: šitoje kelionėje mes tampame kitokie. Čia svarbiausi keli dalykai: žinoti, kas mums kalba, žinoti, kas su mumis yra gerai, o kas blogai, ir turėti nugalėtojo viltį, žinant, kad Kristus jau nugalėjo, tad ir mes turime daug galimybių laimėti, jeigu tik nepavargsime.
Parengė Dalia Mackelienė ir Faustina Elena Andrulytė, SF