„Kelionė“ 2026 m. Nr. I (37)
Čikagoje telkiasi didžiausia JAV lietuvių bendruomenė. Daugybė tautiečių čia puoselėja lietuvių kalbą ir kultūrą, rūpinasi jaunimo ugdymu. Vienas iš tokių žmonių, dosniai savo dovanomis besidalijantis su lietuvių bendruomene, o kartu liudijantis, kad ši tarnystė suteikia jo gyvenimui prasmę, yra Darius Polikaitis (g. 1963). Inžinierius, bet kartu – muzikas, chorvedys, dirigentas, kompozitorius ir puikus pedagogas.
Pokalbyje veriasi skaudžios Dariaus senelių ir tėvelių, kuriems karo metais teko trauktis iš Lietuvos, patirtys. Liudijimai apie meilės tėvynei ugdymą išeivių šeimoje, tikrosios Lietuvos pažinimą atvykus čia dar 1989-aisiais dalyvauti Dainuojančioje revoliucijoje – Roko marše. Su Dariumi paliečiame ir jautrius emigracijos bei tapatybės klausimus: kaip lietuvis, gimęs Amerikoje, jaučiasi Lietuvoje ir koks santykis patiriamas tarp skirtingų kartų išeivių?
Dariau, susitinkame ir kalbamės Dainavos stovyklavietėje, Mičigane (JAV). Jau septyniasdešimt metų čia sukurta erdvė tautiečiams, gyvenantiems JAV, tapusi tarsi nedidele Lietuva. Ką Jums pačiam reiškia Dainava?
Norisi atsakyti taip, kaip Vytautas Miškinis sakė apie Dainų šventę: „Na, Dainų šventė yra Dainų šventė.“ (Juokiasi.) Taigi, „Dainava“ yra „Dainava“. Žinoma, man, gimusiam ir augusiam Amerikoje, ji tikrai nesisiejo su Dzūkija, kur pirmąkart nukeliavau būdamas 25-erių. Man Dainava daugiau vaikystės svajonių vieta. Atrodo, kad aš čia nuo pat gimimo: dar metų neturėjau, kai tėvai mane pirmąsyk atsivežė į Dainavą.
Tai vieta atsiriboti nuo amerikietiško pasaulio, kuris mus supa, ir pagyventi savotiškoje fantazijos oazėje. Kur atsiskiriame ir pamirštame visa, kas liko už Dainavos. Svarbiausia čia – draugystės, lietuviškumo dvasia, o kas svarbu jau vyresniam – ir dvasinė atgaiva.
Kad ir kaip būtų keista, ta atgaiva nėra susijusi su komfortu. Dainavoje būna ir iššūkių. Temos čia gilesnės, dvasingesnės, paliečiančios svarbiausius gyvenimo klausimus, tad, natūralu, būna ir nesutarimų – tenka juos spręsti, juk esame bendruomenėje. Fizinio komforto Dainavoje tikrai nedaug – dviaukštės lovos ir bendri tualetai! (Juokiasi.)
Žinoma, vieta yra nuostabi, ją tokią brangią padaro žmonės, kurie čia susirenka, ir gilus draugystės ryšys, kuris užsimezga ir per malonias patirtis, ir per sunkius momentus. Tai išsiveži namo. Tiek būdamas moksleivis, tiek ir jaunas tėvas grįždavau iš Dainavos po stovyklos ir kokią savaitę dar skaudėdavo širdį, kad nebesu ten.
Gera, kad ir šiandien Dainavos stovykla gyva. Steigėjai buvo prasitarę, kad jiems būtų gera, jei stovyklavietė išliktų dvidešimt metų. O dabar jau daugiau nei 70 ir jos vis dar labai reikia.
Trečią kartą lankausi Dainavoje ir turiu pripažinti, kad būdama čia, Amerikoje, labiau išgyvenu savo lietuvybę negu namuose. Šios vietos trauka veikiausiai ir yra tas atsiskyrimas nuo įprasto pasaulio ir pasinėrimas į labai lietuvišką erdvę.
Taip. Ilgus metus Dainava ir buvo mūsų Lietuva, kai negalėjome nuvykti ir aplankyti tikrosios. Mūsų vaikams yra kiek kitaip – jie augo Lietuvai jau laisvai esant, bet mums Dainava ir buvo mūsų Lietuva. Tiesa, labai idealizuota.
Gal galėtume prisiliesti prie Jūsų tėvų, senelių istorijos – kaip nutiko, kad jie turėjo palikti Lietuvą?
Palikti Lietuvą nusprendė mano seneliai. Mano tėčiui tuo metu buvo devyneri, o mamai – penkeri.
Dabar, kai Ukrainoje vyksta karas ir jo pradžioje daug ukrainiečių pasitraukė iš šalies, mama, per televiziją matydama, kaip žmonės išvyksta iš Ukrainos, ne kartą sakė: „Lygiai kaip mes. Tik vietoj arklių – mašinos ir lagaminai su ratukais.“
Žinoma, tėvelių pasitraukimas iš Lietuvos buvo labai skausmingas. Tačiau kita galimybė buvo tik Sibiras – abi šeimos buvo sąrašuose. Tėvelio šeima buvo pirmųjų išvežimų sąraše. Natūralu, juk mano senelis buvo Gudžiūnų valsčiaus (Kėdainių raj. – red. past.) viršaitis. O mamos šeima kilusi iš Žvirgždaičių, Suvalkijoje. Mamos tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, tad jiems irgi grėsė Sibiras.
Kai man norisi dėl ko nors skųstis ar dejuoti, pagalvoju, kokiais sudėtingais laikais gyveno mano tėvai. Mano seneliai iš mamos pusės padėjo ir žydus gelbėti. Buvo viena žydų šeima, kurios tėvą nužudė vokiečiai, o motina ir du sūnūs turėjo slapstytis. Tame kaime, kur gyveno seneliai, trys ar keturi ūkininkai priglaudė tą šeimą ir ją saugojo. Mama pasakojo, kad jie glausdavosi pas vienus ūkininkus, o kai žmonės pradėdavo įtarti, slapta pervesdavo į kitą šeimą. Tai buvo didžiulė rizika, bet, laimei, tie žmonės liko gyvi.
Dar sovietmečiu vienas iš tų išgelbėtų berniukų, jau tapęs gydytoju, lankėsi Čikagoje ir susirado mano senelius – norėjo jiems padėkoti. Susitikti nebuvo paprasta, juk lietuvių bendruomenė tuo laikotarpiu buvo labai susiskaldžiusi, nesutarė, ar derėtų palaikyti ryšius su lietuviais iš sovietų okupuotos Lietuvos, ar ne. Suprantama, ir seneliams buvo neramu: juk jų namus aplankė žmonės, atvykę su delegacija iš sovietinės šalies. Ką pradės kalbėti kiti, tai sužinoję?.. Tad susitikimas buvo slaptas. Bet kaip gera, kad močiutė ir tėvukas nepasidavė tai baimei!
Kaip Jūsų tėveliai prisimena patį pasitraukimą iš Lietuvos? Kaip jie atsidūrė DP (angl. Displaced Persons – Perkeltųjų asmenų) stovykloje Vokietijoje, o paskui ir Amerikoje?
Mama atsimena, kad išvažiuojant iš namų ir seneliui pasakius, kad vežime nėra vietos, ji tarpduryje turėjo palikti savo lėlytę… Jai tai buvo nepaprastai skaudi patirtis.
Dar mama pamena, kad visai neseniai buvo gimusi jos sesutė, kuri kelionėje labai rimtai susirgo. Kadangi frontas buvo visai arti, tėvukas jau kasė jai kapo duobę… Laimei, teta vis dėlto išgyveno, bet mamos atsiminimuose įsirėžė tas pasiruošimas mirčiai.
Mano tėvelis šeimoje jauniausias, o vyriausias jo brolis jau buvo studentas, kai šeima traukėsi iš Lietuvos, vokiečiai jį paėmė karo tarnybon kasti apkasų. Todėl tėčio brolis turėjo išvykti iš Lietuvos visai kitu keliu. Šeima galvojo, kad jo daugiau nebematys, tačiau galiausiai Vokietijoje vieni kitus susirado.
Tėtė pasakodavo, kad, šeimai traukiantis iš Lietuvos, pasienyje kareiviams davus cigarečių, pavyko sėkmingai pervažiuoti Vokietijos sieną. O tuo metu Vokietijoje jau buvo paskelbta, kad artėja rusų frontas ir visi keliai uždaromi. Tėvelio šeima sustojo ir tarėsi, ką daryti, kai pro šalį pravažiavo karinis automobilis ir iš jo iškrito cilindro formos dėžutė. Ją atidarę seneliai pamatė, kad ten – žemėlapiai, kuriuose pažymėti visi maži šalutiniai keliukai. Iki šiol spėliojama, ar tie žemėlapiai iškrito netyčia, ar juos specialiai išmetė kažkoks geras žmogus.
Neabejoju, kad tame bėgime mano tėvai ir seneliai sugebėjo pajausti Dievo veikimą. Nors išgyveno karo siaubą, pabėgėlių dalią, nepastebiu, kad tos patirtys mano tėvus būtų labai sutraumavusios. Galbūt padėjo tai, kad abiejų šeimos buvo giliai tikinčios ir labai pasitikėjo Dievo apvaizda.
Galiausiai Vokietijoje abi mano tėvų šeimos pateko į amerikiečių zoną, kur amerikiečiai priėmė karo pabėgėlius ir šie atvyko į Ameriką. Žinoma, abi šeimos čia pateko atskirai ir vieni apie kitus nieko nežinojo.
O kaip Jūsų tėveliai susitiko?
Mano mamos šeima atsidūrė Mičigane, visai netoli nuo Dainavos. Ten seneliai dirbo kurį laiką, paskui persikėlė į Čikagą. O senelis iš tėčio pusės iš pradžių dirbo prie Sent Luiso, Misūrio valstijoje, o paskui persikėlė į Detroitą.
Abu mano tėveliai buvo studentai ateitininkai. Tėvelis labai aktyviai dalyvavo Dainavos stovyklos kūrime. Buvo studentas, tad daugiau padėdavo rankų darbu, puikiai pažinojo visus Dainavos steigėjus ir kūrėjus. Jo vyresnis brolis Bronius buvo Dainavos steigimo aktyvistas.
Tėvelis pasakoja, kaip Dainavoj praleido dvi savaites visiškai vienas ir turėjo išdažyti visus pastatus. Per vieną renginį, kai pasakojo apie Dainavos įsteigimą, tėvelis visų klausė: „Ar žinote, kuris pastatas buvo pirmasis Dainavoje?“ Visi spėlioja, neatspėja, o jis ir sako: „Tualetas.“ (Juokiasi.)
Taigi, mano tėveliai susitiko Dainavoje, kaip, beje, ir nemažai lietuvių išeivių šeimų, susituokė ir pradėjo bendrą gyvenimą Čikagoje. Ten gimėm mes – keturi vaikai, iš kurių aš vyriausias.
Kaip atsimenat savo vaikystę?
Vaikystę atsimenu kaip labai šviesią. Gyvenome lietuvių rajone Market Parke (Marquette Park), ten visi mano draugai buvo lietuviukai. Nors ėjome į anglišką mokyklą, joje po pietų buvo valandėlė, kai buvo galima pasirinkti mokytis lietuvių kalbos arba studijuoti savarankiškai. Įsivaizduojat, kiek ten gyveno lietuvių, kad net anglakalbių mokykloje buvo lietuvių kalbos klasė!
Daugelis lietuvių, gimusių Amerikoje, atsimena, kaip sunku būdavo, be įprastų pamokų, savaitgaliais lankyti lituanistinę mokyklą ir kaip tėvai neleisdavo namuose kalbėti angliškai. Kaip jautėtės Jūs?
Taip tikrai būdavo! (Juokiasi.) Tiesa, tėvai mūsų nebausdavo, jei prašnekdavom angliškai, bet visuomet primindavo ir paragindavo bendrauti lietuviškai. Mes žinojom savo istoriją ir supratom, kad skatinimas kalbėti lietuviškai nėra tiesiog tėvų noras, kad mokėtume daugiau kalbų. Seneliams ir mano tėvams buvo skaudu palikti Lietuvą ir lietuvių kalbos išlaikymą jie laikė savo pareiga, nes negalėjome gyventi Lietuvoje.
Kaip suprantu, seneliai ir tėveliai išlaikė ir tam tikrą viltį, kad kada nors galės grįžti?
Niekada nepagalvojau tėvelių to paklausti! Vieną kartą tėtė prasitarė, kad būtų norėjęs grįžti į Lietuvą jai atgavus Nepriklausomybę, bet mama nesutiko. (Juokiasi.) Tai buvo logiškas sprendimas – juk jie čia jau buvo įleidę šaknis. Kad ir kiek norėtum sugrįžti, supranti, kad visas tavo gyvenimas jau yra čia. Net ir mes su žmona Lidija pasvarstydavom, kai vaikai buvo mažiukai: „O gal mums reikėtų gyventi Lietuvoje?..“ Bet labiau pagalvojęs supranti – tavo gyvenimas čia.
Kitas dalykas – klausimas, kam esi pašauktas. Ką esi pašauktas daryti, kur esi pašauktas būti? Jautėm, kad turime pašaukimą ir tam tikrą pareigą būti čia ir tarnauti JAV lietuvių bendruomenei. Jaučiu, kad naudingesnis Lietuvai ir pasauliui esu gyvendamas JAV.
Kai pirmąkart keliavome į Lietuvą su visa šeima, buvo šaltas pavasaris. Ir tos kelionės metu pirmą kartą patyriau jausmą, kad iš manęs buvo kažkas atimta. Tas jausmas atrodo visiškai nelogiškas, juk jei būčiau užaugęs Lietuvoje, nebūčiau susitikęs savo žmonos Lidijos, turėjęs savo šeimos… Bet tas jausmas lydėjo, lyg būčiau patyręs tam tikrą skriaudą.
Kaip įsivaizdavot Lietuvą, kol dar nebuvot joje apsilankęs, kol žinojot apie ją daugiausia iš tėvų, senelių pasakojimų?
Sunku pasakyti. Kartais žmonės sako įsivaizdavę, kad Lietuvoje visi vaikšto su tautiniais rūbais. (Juokiasi.) Taip niekada negalvojau. Nors 2024 m. per Dainų šventę susitikom su vienu mano kartos pažįstamu, kuris tuo metu pirmą kartą apsilankė Lietuvoje. Ir abu ėmėme juoktis: buvo folkloro diena ir tikrai – visi po Vilnių vaikščiojo su tautiniais drabužiais. (Juokiasi.)
Na, o aš, kadangi buvau matęs tik juodai baltas nuotraukas, įsivaizdavau, kad Lietuva yra gana pilka šalis. Be abejo, prie tokio įvaizdžio prisidėjo ir žinojimas, kad Lietuva yra okupuota.
O kada pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje?
Pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje 1989 m., kai buvo pats Atgimimo įkarštis. Tai buvo nuostabi patirtis. Keliavau su broliu, dviem pusbroliais ir keliais draugais – dalyvavome Roko marše.
Kaip jame atsidūrėt?
Kai buvau moksleivis, dalyvaudavau moksleivių ateitininkų Žiemos kursuose Dainavoje. Nors turėjau talentą muzikai, nebuvau ypatingas muzikantas. Bet kai artėdavo Talentų vakaras, imdavau skambinti pianinu įvairius kūrinius. O kas tada norėjo klausytis klasikinės muzikos…
Dar prieš tai mano pusbrolis Vidas buvo Dainavoje, sėdėjo prie rojalio ir kažką grojo. Paklausiau jo, ką groja – sako: „Ai, nežinau, aš čia kuriu.“ Pagalvojau, kad jis mane erzina, bet patikino, kad tikrai kuria. Tada pirmą kartą supratau – o, galima kurti, neprivaloma visą laiką groti pagal natas. Pamažu pradėjau visokius dalykėlius kurti pats. O šiaip grojau pianinu, trimitu, dalyvaudamas lietuviškose veiklose turėjau nemažai galimybių dainuoti choruose.
Pirma daina, kurią parašiau, buvo apie Dainavą. Įdomu, kad vaikai iki šios dienos dar ją mėgsta ir dainuoja… Net nebegaliu laikyti jos savo daina, o sukūriau ją būdamas šešiolikos! Tai vienintelė daina, kuriai parašiau žodžius.
Kai pradėjau kurti, mano mama tai pastebėjo ir pradėjo man duoti lietuvių poetų eilėraščių sakydama: „Pabandyk parašyti dainą.“ Tas dainas pirmiausia pradėjau dainuoti čia, Dainavoje, per Talentų vakarus. Ir jos mano bendraamžiams visai patiko.
Kai jau buvau šiek tiek vyresnis, vienas iš tų bičiulių buvo dabartinis arkivyskupas Gintaras Grušas – geriausias mano pusbrolio Lino draugas. Tuo metu Gintaras vadovavo Pasaulio jaunimo sąjungai ir kartą paklausė: „Ar norėtum išleisti savo dainų plokštelę?“ Surado Monrealyje gyvenusį lietuvį prodiuserį Aleksandrą Stankevičių. Nuvykome pas jį, įrašėm mano dainas. Pavažinėjome po Ameriką, pakoncertavom – dainos sulaukė visai neblogo atgarsio…
O kaip gavot kvietimą atvykti į Roko maršą Lietuvoje 1989 m. ir kaip jautėtės jo sulaukęs?
Atgimimui įsibėgėjus mūsų kaimynė Rita Dapkutė išvažiavo gyventi į Lietuvą ir buvo Sąjūdžio aktyvistė. Ji bendravo su Roko maršų rengėjais. Rita pasiūlė į trečiąjį Roko maršą pakviesti kelias lietuvių grupes iš Amerikos. Buvo pakviestos trys: Edžio Punkrio grupė iš Kanados, „Naujas kraujas“ iš Kalifornijos ir mes su pusbroliais.
Mums buvo neįtikėtina sulaukti šio kvietimo. Juk jauni visi norėjome būti roko žvaigždės. O čia juk buvo į tą pusę. (Juokiasi.) Be abejo, svarbiausios žvaigždės Roko marše buvo „Fojė“ su Andriumi Mamontovu, „Antis“. Džiugu, kad su Andriumi liko gražus ryšys, nuo to laiko vis dar kartkartėmis susirašome.
Kokia buvo Roko maršo idėja?
Tai buvo Dainuojančios revoliucijos dalis. Vien groti roką Lietuvoje tuo metu buvo tam tikros formos pasipriešinimas. Roko maršas kasmet darėsi vis radikalesnis, kalbant apie pasipriešinimą sovietinei sistemai. Antraisiais metais per Roko maršą jau buvo sugiedotas Lietuvos himnas. O 1989 m., kai jame dalyvavome ir mes, buvo paminėti ir iš Afganistano grįžę kariai, ir Lietuvos žaliųjų judėjimas, bet svarbiausia buvo protestas. Mūsų dalyvavimas irgi rodė, kad ne tik lietuviai Lietuvoje, bet ir lietuviai išeivijoje rūpinasi dėl Lietuvos laisvės. Bet reikšmingiausia, man atrodo, tai, kad Roko maršo metu „Antis“ pirmą kartą dainavo „Lietuvos valstybę“. Tai buvo tikrai drąsu.
Jautėt nuotykio skonį?
Labai! Man tai buvo didžiulis nuotykis ir labai didelė dovana. Tai, kad galėjau, nors ir labai maža dalele, prisidėti prie Dainuojančios revoliucijos, man – didelė garbė.
Be to, tuo pačiu matėme ir senąją sistemą, jos likučius. Pavyzdžiui, nueini į restoraną ir nori ko nors užsisakyti. Sako: „Atsiprašome, to neturime, to neturime…“ „Tai ko turite?“ Visuomet turėdavo karbonadų, agurkų ir pomidorų. Kai „Fojė“ pirmąkart atvažiavo į Ameriką ir juos priėmėme, pavaišinome karbonadais, agurkais ir pomidorais ir visi gerai pasijuokėm. (Juokiasi.)
Ką dar patyrėte pirmais kartais lankydamasis Lietuvoje ir matydamas tiek prasidedantį atšilimą, tiek sovietinės sistemos pilkumą?
Kai lankiausi Lietuvoje pirmą kartą, dėdė nuvežė mus į tėvelio gimtinę. Dar buvo gyvas mano senelio pusbrolis, su kuriuo jie buvo geriausi draugai. Nuo to laiko, kai mano senelis išvyko iš Lietuvos, jie niekada nebesusitiko. Sutikti jį buvo labai jautru. Mes net normaliai nepasikalbėjom, nes jis visą laiką verkdamas kartojo: „Juozuko vyriausias…“ Tai buvo labai jaudinantis momentas. Toks jautrus, kad ilgiau nepabuvom, nes dėdė išsigando, kad senelio pusbrolis patirs infarktą. (Juokiasi.)
Paskui dėdės mus nuvežė į kolūkį, ten mus pavedžiojo jo pirmininkas. Atvažiavę iš Amerikos tam kolūky pasijautėm lyg būtume kažkokiame siurrealiame pasaulyje. Pavyzdžiui, pirmininkas į vidų įeina net nepasibeldęs, o žmonės viduje, atrodo, jau jo laukia, pasiruošę ir iškart puola kartoti: „Kaip gera čia gyventi, drauge pirmininke!“ Galvojam – kas čia dabar darosi?.. Užeinam į jo kabinetą – už pirmininko nugaros didžiulis Lenino paveikslas! Negi čia Lietuva?.. Buvo labai neramu – juk ką tik išgyvenom tokį jaudinantį momentą susitikdami su savo giminaičiu, o štai čia staiga mums rodo tokią komunistinę Lietuvą…
Važiuojant namo kažkuris išdrįso dėdės paklausti apie tai, ir dėdė ėmė pasakoti istoriją. Pasirodo, tas kolūkio pirmininkas kadaise norėjo būti kunigu, bet užėjo komunistų valdžia ir jis tapo pavyzdingu kolūkio pirmininku. Nors dėdė pasakojo, kad jis tikrai nuoširdžiai rūpinosi kolūkio darbininkais ir buvo geras žmogus, matėme, kaip prie svečių jis stengiasi išlaikyti oficialaus valdininko įvaizdį. Štai ką sistema padarė su žmonėmis – jie nebebuvo autentiški, turėjo gyventi mele.
Bet džiaugiuosi, kad per tą prisilietimą prie šitos sovietinės tikrovės ir pokalbį apie tai su dėdėmis tapom su jais labai artimi.
Prisimenu, kai vaikystėj tėtis mane mokė žaisti šaškėmis, aš jo paklausiau, kaip jis išmoko žaisti, ir jis pradėjo pasakoti, kaip visuomet žaisdavo su vienu pusbroliu. Prisiminė istoriją, kaip kartą jiedu su pusbroliu, matydami, kad visi vyresni rūko, nuėjo į mišką, susisuko kažkokių žolių, užsirūkė ir abu smarkiai apsirgo. (Juokiasi.)
Na, o kai lankiausi Lietuvoje 1989 m. ir su dviem dėdėmis važiavom į jų tėviškę, žiūriu, kad vienas dėdė rūko, o kitas ne. Sakau: „Pastebėjau, daug žmonių Lietuvoje rūko.“ Rimtautas sako: „Taip, taip, aš rūkau.“ Stasys: „Aš tai niekad nerūkiau, nes kartą, kai buvau jaunas, susidomėjau rūkymu, susisukau žolių ir labai susirgau.“ Ir tada supratau – tai tas pusbrolis! (Juokiasi.) Koks įdomus ryšys!
Mums išvykus po dviejų savaičių Lietuvoje vyko Baltijos kelias. Dabar atsimenu, kad žmonės buvo pradėję kalbėti apie tai, jie sakė: „Lietuva po metų bus nepriklausoma.“ Net ir man tai atrodė nerealu, galvojau: „Na, come on, kažin…“ (Juokiasi.)
Bet tai suprantama – kai visą gyvenimą girdi, kad Lietuva yra okupuota ir atvykęs matai tokį komunistinį įšalą, ta viltis iš tiesų turėjo atrodyti menka…
Taip, tikrai buvo sunku patikėti, bet judėjimas jautėsi. Aišku, buvau jaunas, net nežinojau, ko bijoti, tad atrodžiau drąsus – būdamas Roko maršo scenoje sakiau, kad Lietuva bus laisva ir panašiai. Paskui žmonės sakė: „Koks tu drąsus buvai!“ O aš visai toks nesijaučiau! Juk buvau tiesiog pagautas to momento nuotaikos.
Tiesą pasakius, mums, amerikiečiams, ir nebuvo jokio pavojaus – keliausim namo ir tiek. Kartą kunigas ant scenos palaimino Roko maršą ir kitą dieną rengėjai sulaukė skambučio iš Vilniaus, kad tai nepasikartotų. Taigi, organizatoriams buvo rūpesčių. Žiūrėdamas į juos mačiau Lietuvos žmonių išradingumą, sumanumą. Kaip jie sugebėjo apeiti sistemą! Nuostabu tai matyti, o kartu labai gaila, kad jie nuolatos turėjo taip laviruoti.
Dėkoju Dievui už šitą patirtį, ji mane pakeitė visam gyvenimui.
Įdomu sužinoti, kaip pakeitė…
Pirmiausia – labai aiškus užsibrėžimas, kad Lietuva visuomet man bus brangi. Nors ir anksčiau ji buvo brangi, po pirmojo apsilankymo Lietuva man tapo tikra. Iki tol ji buvo labiau įsivaizduojama. Tada pasiryžau dažnai lankyti Lietuvą, supratau, kad noriu sieti savo gyvenimą ne tik su Lietuva čia, bet ir su Lietuva ten. Vis dėlto labiausiai tą santykį pavyko sukurti ne per roko, o per chorinę muziką.
Kaip tai vyko? Nuo ko prasidėjo Jūsų kaip chorvedžio kelionė?
Vis paakomponuodavau Čikagos lietuvių chorui „Dainava“, pagrodavau akordeonu. Kai išėjo choro vadovė ir buvo ieškoma, kuo ją pakeisti, jie nusprendė pasitikėti jaunu žmogumi, kuris nieko nežino apie chorvedybą. (Juokiasi.) Taip, buvau dainavęs choruose, akomponavęs, bet niekuomet nestudijavau chorinio dirigavimo ar chorvedybos. Nors nesuprantu, kodėl manimi taip pasitikėjo, esu labai dėkingas už tai.
Taigi, mane pakvietė vadovauti chorui, o aš, būdamas jaunas ir gerai nesuprasdamas, pagalvojau: „O, būtų smagu!“ (Juokiasi.) Greitai pamačiau, kad man reikės nemažai išmokti. Kolegės Rita Kliorienė ir Dalia Viskontienė, Klivlendo ir Toronto chorų vadovės, patarė prisijungti prie Amerikos chorvedžių sąjungos. Taip radau kursus, pradėjau juos lankyti, vasarą vykdavau į chorvedžiams skirtas dirbtuves, o nuostabiausia, kad turėjau gyvą laboratoriją ir tie žmonės buvo labai kantrūs! (Juokiasi.)
Taigi, paskui į Lietuvą atvykdavot jau su choru?
Visuomet per Dainų šventes.
Dalyvavote ir per Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje 1993-iaisiais?
Tai nutiko arkivysk. Gintaro Grušo dėka. Nors jis dar mokėsi seminarijoje, Lietuvos vyskupai paprašė, kad jis būtų popiežiaus vizito organizatorius. Tada Gintaras paprašė manęs, kad sukurčiau muziką Brazdžionio eilėraščiui „Sveikas, Dievo piligrime“. Muziką sukūriau, o tada – siurprizas! Klausia: „Gal norėtum atvažiuoti ir atlikti šį kūrinį?“ Oho! (Juokiasi.) Nuostabi patirtis!
Dalyvavom jaunimo susitikime su popiežiumi Dariaus ir Girėno stadione Kaune. Prisimenu vieną juokingą momentą. Pirmas kalbėjo kard. Sigitas Tamkevičius ir pradėjo savo kalbą taip: „Kadangi čia jaunimo susitikimas su popiežiumi, o aš esu jauniausias iš vyskupų, man tenka tarti pirmutinį žodį.“ Man tai pasirodė juokinga – beveik amerikietiškas humoras – ir aš garsiai nusijuokiau. Niekas daugiau nesijuokė! Atsimenu, kaip man buvo gėda! (Juokiasi.)
Kuo apskritai skyrėsi lietuviška ir amerikietiška kultūra? Tikriausiai ir daugiau kur jautėsi tas skirtumas.
Lietuva, kadangi buvo už geležinės uždangos, tam tikra prasme buvo atsilikusi nuo Vakarų pasaulio. Nenoriu nieko įžeisti, iš tiesų galima tik stebėtis ir žavėtis, kiek galėjo padaryti žmonės būdami atskirti nuo likusio pasaulio, bet Lietuvoje tuo metu buvo jaučiamas kažkoks trūkumas. Kalbu pirmiausiai apie materialius dalykus.
Matėsi ir religijos bei tikėjimo atskyrimo nuo žmonių kasdienio gyvenimo pasekmės. Po Nepriklausomybės mačiau, kad žmonės labai gerbia Bažnyčią, tikėjimą, bet tai nebuvo jų kasdienybės dalis.
Lietuva, atgavusi Nepriklausomybę, pradėjo labai greitai keistis. Nuvyksti po dvejų, trejų metų – ir vau, kokie pokyčiai! Paskui pamažu viskas nusistovėjo.
Kaip pats jautėtės Lietuvoje?
Jaučiau, kad lietuvių akyse esu kitoks, nors pats toks nesijaučiau. Be abejo, tarp muzikantų būdavo pasijuokiama, kad mes turim akcentėlį, bet aš visada jaučiausi lietuvis. Mus vadindavo amerikiečiais, suprantu kodėl, bet man tai nepatikdavo.
Iš pradžių jaučiau, kad mus be reikalo aukština, nes tikrai nebuvom nė kiek geresni. Kalbant apie Roko maršą, kaip muzikantai neturėjom tiek patyrimo kaip kiti – puikūs muzikantai Lietuvoje grojo. Mums buvo neįtikėtinas stebuklas, kad su šitais žmonėmis galime pasirodyti vienoje scenoje. Puikiai tai žinojom.
Lietuvoje visuomet jaučiausi ne visiškai priklausantis jos visuomenei, bet ir ne turistas.
Susidaro įspūdis, kad Amerikoje gimę ir augę lietuviai išgyvena tam tikrą tapatybės problemą: amerikiečių visuomenėje nesijaučia amerikiečiais, o atvykę į Lietuvą nesijaučia tokiais pat lietuviais, kaip čia gimę ir augę…
Taip, galiu tai suprasti. Be to, mano kartos žmonių lietuvių bendruomenėje Amerikoje yra mažuma, didžioji dalis – atvykusių iš Lietuvos jau po Nepriklausomybės. Ir tas skirtumas tarp skirtingų emigracijos bangų gali būti jaučiamas.
Kartą lankiausi Lietuvoje, buvom ką tik su vyrų kolektyvu įrašę kompaktinį diską ir padovanojau vieną ses. Ignei Marijošiūtei MVS. Paskui sesė sako: „Dariau, tu vakar mane pravirkdei.“ Pasirodo, ji klausėsi dainos „O atsimenu namelį“ ir pravirko ją išgirdusi. Kodėl? Dėl to, kad ji, nors gimė Amerikoje, dešimt metų jau gyveno Lietuvoje ir klausydama tos dainos suprato, kad nesvarbu, kiek ilgai gyvens Lietuvoje, niekad iki galo nebus tos bendruomenės dalimi, nes užaugo su skirtinga patirtimi. Sesės atsimena kokį dalyką iš jaunystės, visos nusijuokia – ir visos supranta, o ji – ne.
Vienąkart būnant Lietuvoje šnekučiavomės su bendraamžiais. Jie pasakoja anekdotą ir pereina į rusų kalbą. O aš jos nesuprantu! Papasakoja, visi skaniai nusijuokia. Aš irgi nusijuokiu, kadangi man smagu, kai žmonės juokiasi. „Ką? Tu rusiškai moki?“ „Oi ne, nemoku…“ (Juokiasi.) Buvo nepatogu – atrodė lyg tyčia bandau pritapti… O tas kalbų perėjimas – mes juk tą patį darom su anglų kalba. Man tai buvo gražu ir juokinga.
Dar vienas įdomus skirtumas, kurį pastebėjau bendraudama su skirtingų kartų išeiviais, kad trečiosios bangos emigrantai jaučiasi tarsi mažiau garbingi negu tie išeiviai, kurie bėgo nuo karo ar gimė jau Amerikoje. O dipukų kartos palikuonys, gimę Amerikoje, išgyvena dėl savo amerikietiško akcento ir jaučiasi tarsi mažiau lietuviai nei atvykusieji… Šie tapatybės klausimai yra nepaprastai jautrūs.
Taip, šie dalykai tikrai yra, bet kažkodėl apie tai mažai kalbamės… Galbūt bijome?
Vis dėlto, manau, kad nėra teisinga taip skirstyti žmones. Kalbant apie šių dienų emigrantus JAV, turiu pasakyti, kad nežinau, kaip pasielgčiau, jei gyvenčiau Lietuvoje šiuo metu ir atsirastų galimybė vykti į Ameriką.
Vienas pianistas iš Lietuvos kurį laiką gyveno JAV. Jis visuomet man atrodė kažkoks išpuikęs. Vėliau turėjom galimybę bendradarbiauti, paruošėm vieną koncertą, kitą – maloniausias žmogus, tapom gerais bičiuliais. Kartą pasikalbėjom apie tą klaidingą įvaizdį ir jis sako: „Dariau, tuo metu aš nuolat gyvenau baimėje.“ Kaip pavojinga vertinti ir teisti – tai, kas man pasirodė kaip išpuikimas, iš tiesų buvo baimė. Net nesusimąsčiau, kaip turi jaustis žmogus, atvykęs į svetimą šalį… Man buvo gėda, kad iš pradžių apie tai nepagalvojau.
O kaip judu susitikot su žmona Lidija? Kaip sukūrėt tokią gražią lietuvišką šeimą?
Mes susipažinom per muziką ir chorą! Lidija visada mėgsta pasigirti, kad ji pakvietė mane į chorą. Tiesa, tarp mūsų 3,5 metų skirtumas ir mes susitikom, kai jai buvo… beveik šešiolika. (Juokiasi.) Šiandien nesuprantu, kaip jos tėveliai neprieštaravo, kai mes pradėjom draugauti. Dar iki to choro prieš keletą metų buvau ją pastebėjęs per vieną koncertą. Bet kaip tipiškas vyras bailys nieko dėl to nedariau. (Juokiasi.) Paskui ji mane pakvietė į chorą ir taip išsivystė mūsų draugystė. Radau gyvenimo draugę, su kuria sukūrėme šeimą.
Kiek daug dalykų Jūsų gyvenime vyksta per muziką!
Tai iš tiesų nuostabu. Mūsų su Lidija draugystė buvo ilga, kelis kartus buvom išsiskyrę ir vėl susitaikėm. Kartą vienas kunigas sakė, kad tėvai turėtų vaikams papasakoti savo susitikimo istoriją ir tada vaikai nebegalėtų abejoti, kad Dievas norėjo, jog jie gimtų šioje šeimoje. Tos istorijos būna tokios įspūdingos ir netikėtos! Pavyzdžiui, nors ir mano, ir Lidijos tėvai gyveno Čikagoje, jie nebuvo draugai, bet per vieną bendrą draugystę Lidijos tėvai dalyvavo mano krikštynose. (Juokiasi.)
Esame susituokę jau 33-ejus metus. Manau, kad su manimi gyventi sunku. Juk esu labai aktyvus. Juokaujam, kad mūsų namuose visiškai apsivertė įprastos rolės. Lidija imasi meistrauti, čiumpa pjūklą… O aš, visų pirma, neturiu tam laiko, o antra, ji tai daro kur kas geriau, man lieka nebent padėti…
Lidija man didžiulė dovana. Net neabejoju, kad ji, kaip antroji pusė, yra specialiai man sukurta. Be abejo, tai abipusiai dalykai. Dažnai sakom vaikams, kad geriausia, kai vyras ir žmona papildo vienas kitą, iškelia geriausias vienas kito savybes.
Kokia dovana šitokiam nestabiliam pasauly turėti tokį stabilų ryšį!
Taip. Dievo globa matėsi šitame kelyje per pačius subtiliausius dalykus. Kai susitikome, Lidija buvo nustojusi eiti į bažnyčią, išskyrus didesnes šventes. Kai draugavom, sakiau jai, kad tikėjimas man yra labai svarbus pamatas, norėsiu katalikiškai auklėti mūsų vaikus. Tada Lidija sakė: „Tuomet turiu vėl pradėti eiti į bažnyčią.“ O dabar ji yra ta, kuri nuolat prižiūri, kad aš nevėluočiau į Mišias! (Juokiasi.)
Lidija labai dažnai lieka nematoma, bet ji nepaprastai stipri ir talentinga moteris – mūsų šeimos širdis.
Nuostabu, kad Jūs taip gražiai vieni apie kitus atsiliepiate. Man atrodo, kad JAV žmonės kur kas labiau moka išreikšti džiaugsmą vieni kitais negu mes Lietuvoje…
Vis dėlto Lietuvoje esu radęs labai daug šilumos, atvirų, priimančių žmonių ir šilto santykio. Kita vertus, mes esam paveikti amerikietiškos kultūros ir ji labai falšyva, paviršutiniška.
Kai į Lietuvą kartą atvykau su draugais amerikiečiais, jiems pasirodė, kad lietuviai labai šilti žmonės. Nustebau, bet ne todėl, kad pats manyčiau kitaip, bet dėl to, kad jau žinojau, jog patys lietuviai taip apie save kalba. Iš tiesų lietuviškam santūrume yra labai daug grožio, gilumos, dvasios. Žvelgiant į istoriją, suprantama, kad mūsų tauta turi dėl ko būti santūri. Apie tai kalbėjo ir K. M. Čiurlionis, ypač minėdamas lietuvių liaudies dainas – jos labai švelnios, graudžios ir nepaprastai gražios. Tame lietuviškame charakteryje slypi didelis grožis.
Dar rūpi paklausti apie profesinį kelią. Muzika Jūsų gyvenime yra daugiau pomėgis, tačiau pagal profesiją esate inžinierius. Kaip Jūsų gyvenime dera šios dvi sritys?
Mano tėveliai labai mėgsta dainuoti. Šeimoje susėsdavom ir dainuodavom, giedodavom. Kai tėveliai susitikdavo su draugais, dainuodavo visą vakarą. Ir tai nebuvo užstalės dainų traukimas, jie dainuodavo labai gražiai. Tad muzika supo nuo pat mažumės.
Kai baigiau gimnaziją ir reikėjo stoti į universitetą, galėjau pasukti dviem keliais: turėjau gabumų tiksliesiems mokslams ir muzikai. Įdomu tai, kad paklausiau tėvelių patarimo ir pasirinkau praktišką specialybę. Pasak jų, muziko gyvenimas yra labai sunkus. Jie sakė: „Užbaik mokslus, pradėk dirbti, o prie muzikos visada galėsi grįžti.“ Taip ir įvyko. Net ir studijuodamas grodavau roko grupėse.
Baigiau elektros inžinerijos, tiksliau – signalų apdorojimo (angl. signal processing) specialybę. Tuo metu grodavau klavišiniais instrumentais, jau buvo atsiradę sintezatoriai, o jie, kad sukurtų garsą, ir naudojasi tuo signalų apdorojimu. Taigi abu šie dalykai man atrodė susiję, dėl to ir pasukau į elektros inžineriją. Kai baigiau studijas, pradėjau dirbti telekomunikacijų srityje, „AT&T“ firmoje. Vis dėlto su garsu dirbau labai netiesiogiai, iš esmės mano sritis tame darbe buvo kompiuterinis programavimas.
Taigi, dirbau tą darbą, o sugrįžti į muziką padėjo jau minėtas kvietimas tapti „Dainavos“ choro vadovu. Čia irgi gelbėjo nepaprasta Lidijos kantrybė ir supratimas, kad tai man ir kitiems svarbu. Ji sutiko, kad vadovausiu chorui, mokysiuosi – o ji liks namuose su mažais vaikais.
Suprantu, kad kalbant apie pašaukimą galime kalbėti ne tik apie šeimą, profesinį kelią, bet ir pedagogiką. Vadovaujate ne tik suaugusių chorui „Dainava“, bet ir vaikų chorui „Vyturys“.
Taip, vadovaujant chorui tikrai reikia pedagogikos. Mano mama – prancūzų kalbos mokytoja, tėvelis mokė vaikus lituanistinėje mokykloje, galbūt kažką paveldėjau iš jų. Niekad apie tai daug negalvojau, bet pedagogo darbas yra vienas svarbiausių pasaulyje.
Dar viena svarbi Jūsų gyvenimo sritis – ateitininkija. Esat sakęs, kad pas ateitininkus, ypač per Žiemos kursus, radote atsakymų į svarbiausius savo gyvenimo klausimus. Kokie tie klausimai?
Turbūt radau ne tiesioginius atsakymus, bet supratau, kad svarbu nuolatos užduoti sau klausimą – kodėl aš čia esu? Kokia mano buvimo prasmė? Iš to – pasitikėjimas, kad Dievas mane sukūrė tam, kad atlikčiau savo misiją. Tai supratau per ateitininkų susitikimus ir tuo vadovaujuosi visą gyvenimą.
Jaučiuosi įsipareigojęs šiai organizacijai, dėl to prieš šešerius metus prisiėmiau Šiaurės Amerikos ateitininkų tarybos pirmininko pareigas. Per tą laiką pats daug išmokau, pavyko nuveikti gerų dalykų – tuo džiaugiuosi.
Ateitininkai mano gyvenime buvo nuo pat vaikystės. Pamažu supratau šios organizacijos vertę. Per Žiemos kursus ypač svarbi asmenybė man buvo kun. Stasys Yla.
Kuo patraukli buvo kun. Stasio Ylos asmenybė?
Jis man buvo didelis autoritetas. Traukė jo principingumas, o kartu jautrumas jaunam žmogui. Jis suteikdavo erdvės jaunuoliams užduoti klausimus, teikti kartais ir pačius kvailiausius pasiūlymus. Nuostabu būdavo, kad jis viską išklausydavo, o tada ramiai išdėstydavo, kodėl galvoja kitaip.
Pamenu, kad per Žiemos kursus Naujųjų metų išvakarėse vykdavo šokiai, paskui prieš vidurnaktį – šv. Mišios. T. Stasys Yla labai nemėgdavo tų šokių, sakydavo: „Mes ištraukiam vaikus iš kasdienybės ir prieš išleisdami namo į tą kasdienybę sugrąžinam.“ Vis dėlto jam nepavyko perkalbėti vadovybės. (Juokiasi.)
Ką dar galite laikyti savo autoritetais?
Kitas autoritetas, kalbant apie ateitininkus, man buvo dr. Vytautas Vygantas. Atsimenu, kad jis buvo vienas iš kalbėtojų, kurie mus uždegdavo.
O jei kalbėtume apie autoritetus muzikoje, norėčiau paminėti Faustą Strolią, ilgametį savo muzikos mokytoją. Jis mokė mane groti akordeonu. Mama patarė to mokytis, nes manė, kad tai bus naudinga per stovyklas. Atsimenu, po metų ar dvejų mokymosi mokytojas paklausė: „Ar nori virtuoziškai groti akordeonu, ar tave domina kiti dalykai? Jei nori groti virtuoziškai, nebegaliu tavęs mokyti, bet jei nori daugiau sužinoti apie muzikos teoriją, harmoniją, melodiją – galim pereiti į tai.“ Žinoma, kad man buvo įdomiau nerti gilyn į muziką…
Taip Dievas siunčia nuostabius žmones, kurie veda mus gyvenimo keliu.
Baigiant mūsų pokalbį norisi klausti: kuo šiandien gyvena lietuviai Amerikoje?
Be jokios abejonės, vienas didžiausių rūpesčių yra lietuviško identiteto išlaikymas savo namuose, vaikuose. Džiaugiuosi, kad visiems trims mūsų vaikams svarbi lietuvybė. Štai dukra Daina ką tik susižadėjo su lietuviu, džiaugiuosi, kad jie surado vienas kitą ir trokšta puoselėti lietuviškas vertybes. Sūnus Vitas taip pat noriai dalyvauja lietuviškoje veikloje, turi artimą lietuvių draugų ratą. Gera matyti, kaip jie vieni kitus palaiko. O trečiasis sūnus Kovas, nors su žmona Krista gyvena Vermonte, toli nuo lietuvių bendruomenės, matau, kad ir jiems brangus lietuviškumas.
Na, o kai žvelgiu į naują emigrantų kartą ir matau, kaip jie stengiasi išlaikyti savo identitetą, stebiuosi, kaip tai panašu į tai, ką pats mačiau vaikystėje. Tai rodo, kad identiteto palaikymas ir šiandien lietuvių bendruomenėje yra labai svarbus.
Į lietuvius, per pastaruosius trisdešimt metų atvykusius iš Lietuvos, žiūriu kaip į didžiulę dovaną. Jei ne jie, lietuvių bendruomenė čia būtų išmirusi. Mano kartos žmonių liko labai nedaug, o kai skaičiai mažėja, vis sunkiau išlaikyti lietuvybę. Tad trečiosios bangos atvykimas mums buvo atgaiva. Suprantu mintį, kad žmonės turėtų grįžti į Lietuvą, ir nedrąsu net pasakyti, bet pagalvoju – koks brangus dalykas, kad jie yra čia!
Kitas svarbus rūpestis, kaip ir visiems, karas Ukrainoje ir galimas jo poveikis Rytų Europai, ypač Lietuvai. Yra žmonių, kurie net būdami čia ruošiasi karui, svarsto, ką reiktų daryti, jei Lietuva būtų užpulta. Visi žinome, kad žvelgiant geografiškai, Lietuva yra tikrai nepavydėtinoje vietoje ir čia nuolat gresia karo pavojus. O visa tai, kas vyksta Lietuvoje, pasiekia ir mus čia. Be to, mūsų bendruomenę labai veikia ir politinė nesantaikos situacija JAV.
Taigi, yra daug įtampų, bet kartu ir labai gražių dalykų. Dalyvavimas lietuvių bendruomenėje ne vienam gyvenimui – mano tai tikrai – suteikia prasmę.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF
Viršelis – Darius Polikaitis su žmona Lidija. Pauliaus Jankaus nuotrauka
