„Kelionė“ 2024 m. Nr. I (29)
„Lobių dirbtuvės“ – toks užrašas pasitinka vos įsukus į vieną Mozūriškių kaimo, esančio Vilniaus rajone, kiemų. Čia kasdien suguža nedidelė bendruomenė: vienuolika žmonių su intelekto negalia, meistras, socialinė darbuotoja, jos padėjėjas ir savanoriai. Drauge jie darbuojasi prie netikėčiausių medžio gaminių, džiaugiasi bendryste ir… kviečia susitikti!
Kuriantis Vilniaus „Arkos“ bendruomenės namams „Betzata“, jos pradininko Ričardo Lygnugario neapleido mintis sukurti erdvę, kurioje žmonės su negalia galėtų visapusiškai augti. Po stažuočių Prancūzijoje šešių žmonių komanda ėmėsi įgyvendinti socialinio verslo idėją Lietuvoje.
Apie dešimtmetį gyvuojančias „Lobių dirbtuves“ papasakojo jų vadovė, soc. darbuotoja Vytautė Paškevičiūtė-Masiukienė.
Vytaute, kaip kilo mintis dirbtuvėms parinkti būtent tokį pavadinimą?
Susitikome šešiese, kūrėme organizaciją – reikėjo pavadinimo. Ričardo žmona Inesa, seniai pažįstanti „Arką“, „Tikėjimą ir Šviesą“, sako – gal atsiverčiame Bibliją?.. Atsivertėme, skaitėme tos dienos skaitinius ir tądien kaip tik buvo Evangelijos ištrauka, kurioje rašoma: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukite sau lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 12–23). Nusprendėme – tegul būna „Lobių dirbtuvės“.
Šiemet dirbtuvės švenčia dešimtmetį. Per šį laikotarpį pavadinimas labai išsiskleidė. Visų pirma, lobis yra medis, kurį apdirbame. Taip pat ir tai, kad esame gamtoje, aplink miškai, paukščiai – didelis lobis. Ir kiekvienas žmogus, kuris savo buvimu, turimomis dovanomis prisideda prie šių dirbtuvių ir bendruomenės kūrimo yra lobis!.. Nuo pat įsikūrimo norėjome ir tebenorime būti atviromis dirbtuvėmis – priimti svečius ir dalintis tuo, ką čia patiriame.
O kodėl susitikimas su kitais jums svarbus?
Nes per susitikimą įvyksta gražūs dalykai. Per susitikimą šeimos, vaikai gali pažinti žmones su negalia. Lygiai taip pat ir aš susipažinau su jais, atradau, kaip man gera būti kartu.
Kiekvieną pavasarį rengiame atvirą šeštadienio susitikimą – inkilų dirbtuves. Visi, kas tik nori, gali atvažiuoti. „Lobių dirbtuvės“ – žmonių su negalia vieta. Jau čia yra tie, kurie priima, paduoda plaktuką, parodo ar atneša dažų. Jie yra tie, kurie duoda. Taip tarsi persiverčia visuomenėje įprastas vaidmuo, kai sakome, kad jiems reikia duoti, jų reikia pagailėti… Tačiau ir jie turi ką duoti. Kiekvienas žmogus yra vertingas, tai – svarbus ir tvirtas mūsų tikėjimo, Jėzaus mokymo pamatas. Norisi, kad visuomenės požiūris į žmogų su negalia, kaip į vertingą asmenį, būtų vis labiau puoselėjamas.
Beje, populiarėja įmonių savanorystė. Smagu matyti, kai atvažiuoja banko ar IT darbuotojai – tokie susigūžę, nežinantys, kaip ir kas čia bus. Kartais iš anksto tariantis sako: „Mes norim su grėbliais dirbti, ne su žmonėmis, lauke padėsim.“ Bet dirbame taip, kad susitikimas įvyktų: formuojame grupeles, kuriose – dalis įmonės darbuotojų, dalis mūsų žmonių ir socialinis darbuotojas. Tokia grupelė kartu dirba, vėliau valgo pietus arba geria arbatą. Ši bendrystė padeda pamiršti, kad atvykę net nenorėjo susitikti. Manau, žmonės išeina iš savo pasaulio, kapitalizmo ir susitinka asmenį paprastume.
Labai smagu, kai atvažiuoja vaikai. Būna, kad jie truputį sutrinka ir tada tiesiog klausia. Kai paaiškini, natūraliai priima, kad yra kitokių žmonių.
Vis dėlto dalis suaugusiųjų susitikimo su negalią turinčiais mieliau išvengtų. Pernai atliktos apklausos duomenimis, penktadalis respondentų nenorėtų gyventi šalia negalią turinčių žmonių, o 7 proc. apklaustųjų nenorėtų, kad neįgaliuosius matytų jų vaikai. Kaip manot, iš kur kyla ši baimė?
Šiuo metu vyksta pertvarka, kuri numato, kad ateityje didelius neįgaliųjų globos namus pakeistų maži grupinio gyvenimo namai. Jiems kuriantis, atsiranda vietos bendruomenių pasipriešinimas. Žmonės bijo dėl nežinojimo, kliaujasi visokiais gandais, galvoja, kad žmogus su intelekto negalia ar psichine negalia yra pavojingas, gali kelti grėsmę sau ar kitam.
Manau, kad žmonės labai nori apsitverti tvora, kieme trinkeles susidėti, nusipjauti žolę, gražias vazas pasistatyti – susikurti tobulą pasaulėlį, be bėdų. Bet jo nėra… Tiesa, toks požiūris vyrauja tik tol, kol nesusitinkama su intelekto negalią turinčiaisiais. Susipažinę pamato, kad jie yra labai draugiški. Jiems rūpi, ar įsigijusiems patiko mūsų gaminiai, ar užsakys dar. Tas ryšys tarp žmonių yra svarbus.
Papasakokite, kokių užsakymų dažniausiai sulaukiate, ką gaminate?
Sulaukiame ir individualių, ir įmonių, organizacijų užsakymų. Gaminame ir baldus – lentynas, lovas, stalus, lesyklėles, inkilus ir mažus suvenyrus… Nuo pat dirbtuvių įkūrimo gaminame maldos klauptukus, medinius kryžiukus, kažkada darėme pieštukus. Vaikų darželiai, dažniausiai katalikiški, užsako laipynes, smėlio dėžę ar namelį.
Platokas spektras – nuo pieštuko iki smėlio dėžės!
Taip, labai platus. Ričardas yra medžio meistras, kuris išmano visą gamybos procesą. Perkame džiovintą medieną, ją pjauname, klijuojame, gaminame specialius skydus ir iš jų jau galime kurti gaminį. Į visą procesą, pagal galimybes, įsitraukia ir žmonės su negalia. Mūsų, darbuotojų, užduotis – pamatyti jų gebėjimus ir tinkamai paskirstyti darbus. Viskas puikiai susidėlioja – kažkas gali didžiausius rąstus kilnoti, namelius statyti, kitiems puikiai pavyksta preciziškai šlifuoti, apdirbti smulkius gaminius.
Kas bendruomenės narius motyvuoja imtis darbo, gaminti?
Intelekto negalią turinčio žmogaus vidinė motyvacija arba valia, kaip sako mokslininkai, dažnai būna kaip 3–5 metų vaiko. Labai silpnas valingumas. Todėl labiau veikia išorinė motyvacija. Pavyzdžiui, buvimas grupėje, bendrystė, darbas visiems kartu. Rudenį, klevams numetus lapus, vis grėbiam, grėbiam, lapai vėl krenta… Negalią turintiesiems nusibosta, bet motyvuoja tai, kad einame dirbti ne po vieną, ne po du, bet visi drauge.
Motyvuoja vadovai, darbuotojai savo pavyzdžiu, savo būdu, charakteriu. Autoriteto žodis yra svarbus. Taip pat ir pinigai – vieniems tai svarbu labiau, kitiems mažiau. Lietuvoje socialinių dirbtuvių modelis pradėjo veikti prieš trejus metus, o „Lobių dirbtuvės“ pagal šį principą veikia nuo pat įsikūrimo – kas mėnesį už atliktą darbą dirbtuvėse besidarbuojantieji gauna stipendiją.
Be to, motyvaciją skatina ir šventės. Paprastai penktadieniai – tvarkymosi diena, o valandą iki darbo pabaigos skiriame poilsiui – filmą žiūrime, žaidžiame, einame pasivaikščioti. Jeigu būna daug užsakymų – poilsis nuplaukia, bet, praėjus sunkesniam laikui, sakome – reikia pailsėti. Tada važiuojame į miestą, einame į kavinę ar aplankome muziejų. Čia dirbantys žmonės gali susikaupti, žinodami, kad nors šiandien dirbame be poilsio, kitą dieną pramogausim.
Koks pagrindinis „Lobių dirbtuvių“ tikslas? Gaminiai ar siekis žmones su negalia ateityje įtraukti į darbo rinką?..
Mūsų tikslas – draugauti su žmonėmis, turinčiais negalią ir liudyti apie jų pasaulį visuomenei. O medis, socialinis verslas yra priemonė. Šiemet į mus kreipėsi dvi įmonės, sako –norim kitokių kalėdinių dovanų, norim prisidėti ir kitiems parodyti, kad žmonės su negalia gamina gerus dalykus. Taigi, tikslas yra tarsi kalėdinė dovana, bet misija visai kita.
Pas mus ateinančių žmonių negalia kiek gilesnė, laisvoje rinkoje jie negalėtų savarankiškai dirbti. Tam reikėtų daugiau pritaikymo įmonėse, darbo asistento, kuris galėtų padėti. Be to, ir žmonės su negalia ilgą laiką sovietinėje sistemoje buvo kiek kitaip auginti – paprastai jie nenori dirbti, gal net ir netiki, kad gali tai daryti. Nėra ir išugdyto supratimo, kad jie yra suaugę žmonės, todėl turi užsidirbti.
Manau, kad dabar augantys vaikai su negalia turės kitokį supratimą – pabaigę mokyklą, įgiję profesiją, jau ir patys norės dirbti. Reikia nemažai pastangų, kad jie įgytų reikalingų įgūdžių – atsikelti laiku, atvykti, dirbti. Suprasti, kad mes pažadėjome, turime terminą, žmonės laukia – turime padaryti darbą.
O kas Jus, Vytaute, labiausiai motyvuoja šiame darbe?
Kai būnu tarp žmonių su negalia – būnu tokia, kokia sau itin patinku. Jie labai vertina žmones ir mažus dalykus, moka jais pasidžiaugti. Nežinau, ar nebūdama su jais, aš taip mokėčiau ir galėčiau. Turbūt ne, nes nuneštų planai, darbai, tikslai, pinigai…
Atsimenu, kai dar neturėjome vairuotojo, į „Lobių dirbtuves“ aš ryte žmones nuveždavau, o vakare parveždavau Įsuku į kiemą pasiimti Aurimo ir man galvoje sukasi – pirmadienis, reikia tą, o antradienį – tą padaryti, tam paskambinti, dar to trūksta… Aurimas įsėda į automobilį, aš jo klausiu: „Tai kaip sekasi, kaip nusiteikęs?“ Ir jis sako: „Aš draugų labai pasiilgau.“ Ir man taip – bum! – Ką tie mano darbai, pirkiniai…
Tai man sugrąžina supratimą, kad ne darbai, planai, o mano artimas yra svarbus. Žmonės su intelekto negalia žvelgia į tai, kas gyvenime svarbu. Prisilietimas prie esmės – jis mane ir motyvuoja.
Kalbino Aušra Čebatoriūtė
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotrauka