„Kelionė“ 2026 m. Nr. I (37)
„Esu nuostabiai padarytas“, – šie Šventojo Rašto žodžiai Aistei Kriukelytei labai reikšmingi. Studijuodama kūno ir judesio terapiją ji ieškojo sąsajos tarp to, ką mokėsi, ir tikėjimo.
Ilgainiui atėjo suvokimas, kad kūnas – nuostabus Dievo kūrinys, kuris gali mums daug pasakyti. Dabar kūno ir judesio terapeutė A. Kriukelytė pati siūlo žmonėms sustoti, pajusti savo kūną, savo kojas, rankas, širdį… Tokia kūno stebėsena gali padėti dorotis su praeities traumomis ir atrasti gyvenimo džiaugsmą.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado šokis?
Šokti užsinorėjau maždaug devynerių. Sovietmečiu buvo įprasta, kad kolektyvai šokėjus susirenka pirmoje klasėje ir vėliau nepriima. Taigi, arba šoki nuo mažumės, arba išvis nešoki.
Tik dvyliktoje klasėje atradau buvusios balerinos Elenos Juodišienės įkurtą šokio studiją „Polėkis“, kur mane priėmė. Ten šokdavo klasikinius ir modernius šokius. Kadangi prisijungiau vėliau, man pasiūlė išmėginti modernų šokį. Iš pradžių tuo visai nesidžiaugiau, tačiau pamačiusi, kaip šoka patyrusios grupės merginos, pajutau tokio šokio jėgą.
Vėliau įstojau į verslo administravimą ir vadybą. Domėjausi ir psichologija, į kurią irgi įstojau, bet nusprendžiau geriau baigti su verslu susijusias studijas. Tačiau studijuodama lankiau visus nors kiek su psichologija susijusius pasirenkamuosius dalykus. Baigusi įsidarbinau tarptautinėje audito bendrovėje, į kurią buvo labai sudėtinga patekti dėl didžiulio konkurso.
Dirbdavau dienomis, o vakarais bėgdavau į šokius. Kartais po šokių dar grįždavau į darbą, nes tais laikais darbo krūvis buvo didžiulis. Šokis man buvo daugiau negu pomėgis. Jam skirdavau visą savo laisvą laiką.
Kai sukūriau šeimą ir susilaukiau vaikelio, suvokiau, kad turiu kažko atsisakyti. Jau tada ėmė kirbėti mintys, kad daugiau laiko noriu skirti šokiui ir su juo susijusioms veikloms. Išėjusi į antrąsias dekretines pradėjau studijuoti kūno ir judesio terapiją. Pradžioje negalvojau su ja rimčiau sieti savo gyvenimo – buvo tiesiog smalsu ir įdomu.
Per studijas mes labai daug klausėmės savo kūno. O kai pradedi klausytis kūno ir girdi, ko jam reikia, pradedi norėti ir gyventi kitaip.
Manote, kad kai žmonės dirba nemėgstamą darbą, tai kūną tarsi „išjungia“, kad nejaustų, kaip yra blogai?
Manau, kad tai neišvengiamai susiję. Jei darbas tikrai nepatinka, kūnas reaguoja. Tačiau mano atveju nebuvo taip, kad visai nepatiktų. Sakydavau, kad man patinka mano darbas, man tik nepatinka jo krūvis. Neseniai, keliaudama su vaikais, ėmiau jiems pasakoti įvairias patirtis iš audito laikų ir pati nustebau, kiek daug visokių smagių dalykų nutikę. Jei būtų nepatikę, tikrai nebūčiau išdirbusi ten aštuoniolika metų.
Tačiau kuo toliau, tuo įdomiau man buvo būti su kūnu, norėjosi daugiau apie jį sužinoti, patirti, o sužinojus dalintis su kitais. Pasikeitė mano santykis su savo kūnu. Anksčiau aš buvau valdovė, o kūnas – privalantis paklusti vergas. Jei sakau ką nors jam padaryti, jis turi klausyti, o jei nepadaro, einu jo „taisyti“ pas gydytoją. Kūną paremontuoja, kad jis vėl galėtų daryti tai, ką reikia.
Visai kas kita, kai kūnas iš vergo tampa draugu, kurio klausaisi, kurį bandai suprasti, su kuriuo tariesi. Tai nereiškia, kad niekada nedarai to, ko kūnas nenori – aišku, kad tenka ir nenorintį ryte „išlaipinti“ iš lovos. Tačiau net ir tada galima tartis, kad dabar atsikelsim, o vakare tai jau pasiilsėsim.
Klausimas „Ką aš veikiu audite?“ kilo staiga. Gerai prisimenu, kur buvau ir ką veikiau tuo me-tu. Buvo netikėta taip aiškiai pajusti, kad mano vieta ne ten. Tačiau gyvenime leisti sau daryti tai, kas gal nelabai pelninga, bet atrodo prasminga, yra didelis žingsnis. Todėl užtruko, kol pagaliau ryžausi išeiti.
Nustebino tai, kad išėjus iš įmonės ne vienas kolega man sakė: „Kaip tau gerai, kad tu žinai, ko nori.“ Mat man atrodė, kad jie irgi žino, ko nori, atrodė laimingi. Tačiau kai kurie žvelgė su pasigėrėjimu ir gal net pavydu… O iš tiesų nebuvo taip, kad iki galo žinojau, ko noriu. Tiesiog jaučiau, kad eidama šia kryptimi galiu rasti tai, kas man svarbu.
Suvokimas buvo staigus, tačiau praėjo dar pora metų, kol išėjote iš darbo… Turbūt iš pradžių kilo klausimas, kaip pavyks susitvarkyti su finansais?
Tai buvo viena priežasčių. Kita priežastis, kodėl delsiau, buvo tai, kad dirbdama protinį darbą žinojau, jog siela atsigaus šokdama. O jeigu šokiai taps mano darbu, kur tuomet pailsėsiu? Neturėjau lūkesčio, kad su šokiu ir judesiu susijęs darbas bus vien džiaugsmas ir malonumas. Kiekvienas darbas paprastai turi kokią nors dalį, kuri nepatinka.
Koks dabar yra Jūsų darbas?
Aš darau daugybę dalykų su kūnu ir somatiniu judesiu. Somatinis judesys – tai toks judesys, kuriame svarbu ne kaip tu atrodai, o kaip jautiesi tai darydamas. Su somatiniu judesiu dirbu trijose srityse, kurios iš dalies sutampa – edukacijoje, terapijoje ir mene. Pirmakursiams šokio studentams dėstau judesio pagrindus. Taip pat kviečiu visus norinčius į judesio tyrinėjimo grupes, kur „žaidžiame“ su kvėpavimu, žemės, kūno svorio, rankų, kojų pajautimu ir panašiais dalykais. Kaip somatinio judesio terapeutė dirbu individualiai.
Taip pat man smagu atsispirti nuo somatinio judesio ir kurti šokio pasirodymus. Tai – jau mano meninės veiklos apraiška.
Kuo skiriasi tiesiog šokis ir šokis kaip terapija?
Skiriasi tikslai. Pavyzdžiui, šokant klube, dėmesys dažniausiai yra išorėje – į kitus žmones, į muziką, kyla mintys: „Kaip aš atrodau?“ Terapiniame šokyje – viskas kitaip. Skatiname žmones dėmesį kreipti į vidų. Klausti: „Kas dabar vyksta mano viduje? Kaip mano jausmas nori pajudėti?“
Mes labai dažnai mėginame viską išspręsti galva ir rasti racionalių atsakymų. Tačiau kūnas kartais žino geriau. Kai leidi judesiui tiesiog nutikti, ateina tokie suvokimai, kokių neduotų jokia analizė. Taip atsiranda patirtinis žinojimas, kuris nekelia abejonių.
Tau ne kažkas pasakė atsakymą, o pats jį išgyvenai. Didžiausia judesio terapijos vertė – tavo paties tiesa, kurią išgyvenai per judesį.
Kūne – raumenyse, sąnariuose, laikysenoje – kaupiame visas nuoskaudas, visas baimes, visus neišsakytus žodžius. Kartais dėl to net susergame. O kai pradedi judėti ir leisti sau būti judesyje be jokio vertinimo „gražu – negražu“, blokai pradeda tirpti. Tada kartais išlenda emocijos, kurios ilgą laiką buvo užspaustos. Tai išties išlaisvinantis procesas.
Sugrįžimas į kūną įžemina, suteikia stabilumo jausmą, kurio dažnam iš mūsų dabar labai trūksta. Tas įsižeminimas labai paprastas – pajusti pėdas ant žemės, pajusti savo svorį, pajusti, kad esi čia ir dabar. Tai padeda, kai kyla nerimas ar kitos emocijos, kurios taikosi mus išmušti iš vėžių.
Ar tokia terapija tinka krikščionims? Juk dar gaji nuomonė, kad kūno impulsų derėtų nepaisyti, kūnas veda į pagundą.
Paskaitę kai kuriuos Biblijos fragmentus, tikrai galime susidaryti įspūdį, kad kūno reikėtų nepaisyti. Tačiau esu pastebėjusi, kad, leisdama sau labiau jausti kūną, daugiau sužinau ir apie Dievą.
Juk jei kūną gavau iš Dievo (sakome: „Dievas davė ilgas kojas“), tai kaip galiu galvoti, kad jis blogas? Argi galėtų Dievas duoti kažką blogo? Mano kūnas tikrai yra nuostabus kūrinys. Kai pradedi stebėti, matai: štai įsipjauni pirštą, ir jis stebuklingai užgyja.
Kaip kūnas nuostabiai prisitaiko, pavyzdžiui, tie raumenys, kuriuos daugiausiai naudojam, stiprėja, o kurių nenaudojam – nyksta. Kaip jis mokosi – kartojami judesiai tampa automatiški… Kai į tai įsigilini, gali labai nuoširdžiai sušukti kartu su psalmininku: „Esu nuostabiai padaryta!“ (plg. Ps 139). Ir taip ne tik perskaityti, bet ir iš tiesų išgyventi tikėjimo tiesą.
Tačiau jei visas traumas galima išsigydyti terapijoje, kam tada reikalinga malda?
Nematau jokios prieštaros tarp maldos ir terapijos. Yra daugybė gerų pratimų ir praktikų, kurios gali padėti, tačiau kartais padeda tik malda. Vienas iš maldos rezultatų gali būti ir tai, kad kažkuris iš man žinomų būdų padeda arba atrandu naują. O kartais per maldą įvyksta mažų ar didelių stebuklų ir nebereikia jokių pratimų!
O kas vyksta per terapijos sesiją?
Jeigu ateina nepažįstamas žmogus, pradedame nuo pokalbio. Kalbamės apie tai, kas žmogų atvedė ir ko jis tikisi. Tai gali būti tiek psichologiniai sunkumai, tiek koks nors fizinis negalavimas, pavyzdžiui, kai gydytojai negali padėti ir sako, kad tai psichosomatika. Kartais atvesti gali tiesiog smalsumas ar noras geriau pažinti save.
Pokalbiui įsibėgėjus dažnai paklausiu, ką žmogus jaučia savo kūne šiuo momentu. Priklausomai nuo to, ką jis pastebi, galime už to užsikabinti ir kartu keliauti. Tarkim, žmogus jaučia gumulą gerklėje. Galime tai panaudoti kaip atskaitos tašką ir tyrinėti, koks tas gumulas, į ką panašus, kas aplink jį… Kitas būdas – atkreipti dėmesį į kelis kūno pojūčius, pavyzdžiui, tą patį gumulą gerklėje, įsitempusius pečius, rankas. Tada ieškoti to, kas kūne jaučiasi gerai ir ką kūnas nori daryti. Atlikti porą pratimų, galbūt panaudoti „Bodywork“ techniką, kai liečiamasi prie kūno. Tada sesijos pabaigoje vėl paklausiu, kaip žmogus jaučiasi, kas nutiko su tuo gumulu, ar kas nors pasikeitė.
Kaip tai keičia gyvenimą? Ar poveikis nebus laikinas – taip, kaip po gero masažo?
Jei tai bus viena arba dvi sesijos, greičiausiai poveikis bus laikinas. Tačiau ir tai kartais jau yra daug. O jei tą darai reguliariai ilgesnį laiką, ima vykti didesni pokyčiai. Jie gali būti patys įvairiausi: nuo minėto santykio su savo kūnu pokyčių iki jausmo, kad gyvenime turi vietą ir laiką, kai esi pamatytas ir priimtas toks, koks esi.
Ir būtent tas priėmimas keičia suvokimą?
Taip, žmogus gali net pats to nesuvokti, bet tas priėmimo jutimas labai svarbus. Ilgainiui jis gali pastebėti, kad, pavyzdžiui, mažiau susierzina darbe ar stovėdamas spūstyje. Ne, tikrai nėra taip, kad išeini iš sesijos ir staiga pasikeičia gyvenimas. Tačiau kai imi jausti, ką reiškia būti priimtam, tada ir pats save išmoksti priimti.
Studijų metu esu turėjusi man didelį įspūdį palikusią patirtį. Jaučiau stiprų nerimą, nors nežinojau jo priežasties. Mokytoja paragino pajausti įvairias savo kūno dalis. Kai ji patarė pajausti savo širdį ir kas joje vyksta, staiga visas mano blogumas prapuolė kaip dūmas. Pajutau, kad viskas gerai. Taigi, kartais geriau ne ieškoti to, kas blogai, ir stengtis tai pakeisti, o tiesiog paieškoti savo „sveikosios“ dalies.
O kaip ją surasti?
Vienas iš būdų yra dėkingumas. Už ką aš šiandien dėkingas? Ir jei tikrai jaučiuosi dėkingas, širdis sušyla. Čia jokiu būdu nekalbu apie dirbtinį pozityvumą, kai žmogus užsideda ant veido plastikinę šypseną. Tačiau žmogus gali nuoširdžiai džiaugtis, kad saulė smagiai šviečia, kad gražiai pasnigo, kad kitas žmogus dėl jo stengiasi…
Kiti būdai, susiję su kūrybiškumu – leisti sau garsiai sudainuoti dainą, kuri kažkodėl šiuo metu atėjo į galvą, sušokti kokį – kad ir kvailą – šokį pagal šiuo metu per radiją skambančią muziką, paskambinti seniai matytam draugui ar kitaip ieškoti ryšio su sau brangiais žmonėmis. Daryti tai, kas padeda vėl pasijausti gyvybingu savo gyvenimo šeimininku.
Kartais svarbu iškylančius sunkumus įvardinti, analizuoti, išsiaiškinti, kodėl sunku, „pradirbti“ per terapijos užsiėmimą. O kitais kartais užtenka susirasti tą savo dalį, kuri jau dabar yra sveika ir gali džiaugtis gyvenimu. Ji visada yra, nors kartais ir giliai pasislėpusi.
Kalbino Ginta Gaivenytė
Viršelis – Edvardo Stalionio nuotrauka
