„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
Kai vaikystėje susirgau meningitu, mama paaukojo mane Dievo Motinai. Ji buvo pasižadėjusi Mergelei Marijai nuvažiuoti į Lurdą, jei tik pasveiksiu. Taip ir padarė, dėl to Lurdas man – ypatinga vieta. O kai pasakiau mamai, kad stoju į seminariją (buvau slapukas, padariau tai iš vakaro), ji labai paprastai atsakė: „Vaikeli, aš tave atidaviau Dievo Motinai, dabar ji tave pasiima.“
Džiaugiuosi, kad kunigystėje man niekada nebuvo nuobodu! Šiandien sutinku kunigų, sakančių, kad jų gyvenimas neįdomus, nuobodus, jie neranda džiaugsmo. Taip nutinka, kai neatiduodi savęs savo pašaukimui. Tam reikia pastangų ir kasdienės kovos.
Kiekvienas turi savo pašaukimą, misiją, svarbu to ieškoti, atrasti ir priimti kvietimą. Eidamas tuo keliu jautiesi savo kailyje: patiri ramybę, esi laimingas. Kai eini ten, kur esi Dievo šaukiamas, atrandi džiaugsmą. Sunkiausia – atrasti savo kelią. Svarbu maldoje prašyti, kad Šventoji Dvasia jį parodytų ir duotų jėgų tuo keliu eiti.
Atramos taškas, dėl kurio galiu įsipareigoti, likti ištikimas ir būti laimingas, yra Dievas. Tai Jis laukia manęs Kelio pabaigoje. Tai Jis suteikia gyvenimui prasmę ir tikslą. Kai atrandi Viešpatį, Jį pasirenki, lengviau susidėlioja ir visi kiti pasirinkimai, mažesnieji, kurie tave palaiko kasdien. Įsipareigojimai konkrečioms tarnystėms Bažnyčioje nėra tokie svarbūs kaip esminis įsipareigojimas Dievui.
Manau, kad kiekvienam, kuris nori būti laimingas, reiktų turėti šią atramą. Žmonės tave mylės ar ne, sielovada seksis ar ne – nėra patys svarbiausi klausimai. Kai dar buvau skautas, kartą lankiausi vienoje parapijoje Prancūzijoje. Ten buvo du vikarai. Vienam, atrodė, viskas sekasi puikiai – su jaunimu, su vaikais, su suaugusiais, o kitam buvo sunku tiek pamokslus sakyti, tiek katechezes vesti. Tuomet svarsčiau: kuris iš jų daugiau pasitarnauja Dievui? Ar tas, kuris daugiau apdovanotas, labiau patraukiantis žmones, ar tas, kuris, nepaisydamas savo menkumo, vis viena daro ką gali?.. Kiekvienas eina savo keliu!
Pamenu, kai pasirinkau kunigystę, šventimų dieną mama man sakė: „Vaikeli, ištesėk.“ Visuomet tuos žodžius atsimenu. Pradėjęs tarnauti Bažnyčiai, pasijaučiau laimingas, suvokiau, kad mano gyvenimas prasmingas, o aš einu keliu, kuris man tinka.
Šiandien nejaučiu, kad pasirinkęs kunigystę ir diplomatinę tarnybą būčiau ko nors ypatingo atsižadėjęs. Manau, kad svarbiausia laikysena, jei nori būti laimingas savo kelyje – nusiteikimas nesiblaškyti. Svarbu atsižadėti savo trumparegių norų, kai ieškai vien savo naudos. O sunkumai? Jų būna.
Tapęs kunigu neįsivaizdavau, ką reiks veikti, kur konkrečiai tarnausiu. Pats nesirinkau, bet ėjau ten, kur prašė. Kai mane pakvietė į diplomatinę tarnybą, atsakiau, kad visai to nenoriu. Tuomet Popiežiškosios bažnytinės akademijos, rengiančios diplomatus, prezidentas pasakė: „Žinai, yra visokių tarnysčių Bažnyčioje, o tu turi gabumų šitai.“ Pagalvojau, pasitariau, pasimeldžiau ir pasakiau „taip“. Autoritetai, tokie kaip kun. Stasys Yla, paklausus nuomonės, irgi stumtelėjo rinktis šią tarnybą. Sakė: „Šventasis Sostas mums, lietuviams, yra daug padėjęs, laikas, kad ir mes jam ką nors duotume.“
Kitiems studijuojant būdavo baisu dėl to, kur juos siųs, kai kas atsisakydavo, pavyzdžiui, vykti į Afriką. Mane pirmiausiai pasiuntė į Filipinus. Įdomu – į Aziją! Noriai vykau, nors neturėjau supratimo, ką ten darysiu. Tačiau kiekvienoje vietoje, kad ir kur nukeliautum, svarbu užmegzti santykį su žmonėmis ir įsitraukti į vietos gyvenimą.
Pasitaiko ir iššūkių, kurie gali būti labai skirtingi. Pripranti, prisiriši prie vienos vietos, o tave siunčia kitur. Pavyzdžiui, buvau nunciatūroje Pietų Amerikoje trejus metus, ten išmokau kalbą, susidraugavau su žmonėmis. Staiga turėjau viską palikti ir važiuoti į Turkiją – musulmonų kraštą. Keliauji į naują vietą ir nežinai, ką ten rasi, bet veda ištikimybė. Ištesėk pasirinkęs savo kelią – kaip kadaise sakė mama.
Kad ištesėtum, svarbu turėti prieš akis galutinį tikslą. Dievas ir tikėjimas yra tas atramos taškas. O Bažnyčia? Kartais atrodo, kad Bažnyčia vis labiau užmirštama, apleidžiama, jai nesiseka, bet vis atsiranda žmonių, tokių kaip Pranciškus Asyžietis ir Motina Teresė, kurie pabudina Bažnyčią iš jos miego.
Ir popiežius gali nusišnekėti, jei kalba ne apie tikėjimą, o apie politiką ar kitus dalykus. Nereikia labai dėl to jaudintis. Kiekvienas popiežius, nors visi skirtingi, padarė ką nors gero. Štai popiežius Pranciškus visuomet akcentuoja džiaugsmą. Jis ragina žmones nebūti surūgėliais, tempiančiais gyvenimo naštą, bet džiaugtis tuo, ką turi: draugyste, meile, tikėjimu, jaunyste, taip pat ir senatve!
Dar vienas džiaugsmo šaltinis – santykiai. Jei turi gražių santykių, ryšių su kitais žmonėmis ir artimą santykį su Dievu, tai padeda išsilaikyti pašaukimo kelyje. Kunigui labai reikalingi paprasti draugiški neformalūs santykiai.
Visą gyvenimą turėjau laimę sutikti ir susidraugauti su nuostabiais žmonėmis, šeimomis, kur tave priima ir kaip kunigą, ir kaip draugą. Džiaugiuosi, kad ir šiandien pavyksta išlaikyti santykį, nepaisant laiko ir atstumo. Gera, kai užsimezga toks artimas ryšys, jautiesi naudingas savo bičiuliams ir kaip dvasininkas. Pavyzdžiui, draugų vaikams padėti pasiruošti santuokai.
Santykius kaip ir augalus reikia laistyti. Bet tai daryti svarbu ne vienam: juk ir santykis yra iš abiejų pusių – laistai ir tu, ir kiti. Iš tų dviejų mažų upelių susidaro upė. Vieni kitus palaikome, vieni už kitus meldžiamės – tai ryšys, kai daliniesi gyvenimu, o ne tik drauge išgeri kavutės… Žinoma, visuomet svarbu neišleisti iš akių savo tikslo ir nepamiršti įsipareigojimų.
Taigi, laimė yra mūsų optione fundamentale – pagrindinis pasirinkimas. Kai atrandi pagrindinį laimės šaltinį, visa kita tavo gyvenime susidėlioja it mozaikos gabalėliai.