„Kelionė“ 2026 m. Nr. I (37)
Du pasakojimai apie svarbą ir prasmę gyvenimo keliu lydint savęs ieškančius jaunuolius. Apie jiems skiriamas jėgas ir laiką, apie tai, kad geriausiai moko ne žodžiai, o buvimas kartu ir patirtis. Dar apie tai, kad augimas ne visada patogus, bet savo reikšmingumu ir trukme peržengiantis iniciatyvos – programos ar stovyklos – ribas. Savo mintimis dalinasi Vyrų kalvės akademijos bendrakūrėjis Edvinas Rupšys ir jau septintus metus Kauno rajone vyksiančios stovyklos berniukams „Kelionė“ sumanytojas Dalius Mackela.
Edvinas Rupšys. Vyrų kalvės akademija Vyrų kalvės akademija – metų trukmės programa, pagal kurią 14–18 m. vaikinai tobulėja per vertybėmis grįstą patirtinį ugdymą: dalyvauja stovyklose, 1–2 dienų patyrimuose, nuotoliniu būdu susitinka su savo grupės nariais ir mentoriais.
Kai nebenori tik atrodyti
Anksčiau visada labai aiškiai žinodavau, kaip prisistatyti, tačiau dabar, po ilgo laikotarpio, leidžiu sau nebežinoti. Turbūt skaitytojams būtų aiškiausia, jeigu prisistatyčiau kaip Vyrų kalvės akademijos bendrakūrėjis, bet iš tiesų esu pasiklydęs tarp visų savo „regalijų“. Visą gyvenimą, kiek save prisimenu, buvau išmokęs tiesiog veikti, planuoti vien tik todėl, kad nesugebėdavau būti su skausmu savo viduje, su savimi tokiu, koks esu. Visada puldavau kažką daryti, kad tik to nejausčiau.
Kai įstojau į Karo akademiją, buvo aišku – esu karininkas. Čia man buvo labai labai sunku. Pusę metų patyriau depresinį epizodą, naktimis negalėdavau miegoti. Pradėjau lankyti psichoterapiją, intensyviai sportuoti, klausytis įvairiausių podcast‘ų – mano gyvenimo prasmė tapo augti ir būti dideliam. Pasidariau tarsi savęs paties „prievartautojas“ – kai tik pasijausdavau šiek tiek blogiau, paguodą rasdavau išsikeldamas tikslus ir kurdamas planus.
Neseniai susimąsčiau: o kada aš, užuot galvojęs apie tai, koks turiu būti, buvau toks, koks esu – kartais vienišas, kartais liūdnas, sutrikęs, nežinantis? Supratau, kad to beveik niekada sau neleisdavau, visą laiką nubėgdavau į priekį savo mintimis, savo planais, savo vizijomis, savo noru atrodyti.
Sekti ne protu, o širdimi
Nuo to laiko, kai pradėjau lankyti mokyklą, iki kol sulaukiau pilnametystės, mano tėtis buvo išvykęs į 7 misijas, kurios trukdavo po pusę metų. Taigi ilgą laiką jo nematydavau. Viena vertus, tėčio grįžimas man būdavo nepatogus, nes turėjau mažiau laisvės. Kita vertus, labai norėjau pelnyti jo palaikymą, bet nemokėjau kurti ryšio – manęs niekas to nemokė.
Mano tėtis, nors ir labai mane mylėjo ir myli, irgi nemokėjo kalbėti apie savo poreikius. Todėl tarsi turėjom vienas kitam lūkesčių, bet apie tai nesikalbėjom. Ilgainiui man ėmė atrodyti, kad jei įstosiu į Karo akademiją, mudu turėsim daugiau bendrų temų. Taip ir buvo, o tiek studijuojant, tiek po to tarnauti kariuomenėje man puikiai sekasi.
Po kurio laiko supratau, kad mano širdis krypsta į kitus dalykus – man įdomesnis vidinis žmogaus pasaulis. Net dirbant su šauktiniais man rūpėjo ne tiek iš jų „padaryti karius“, kiek padėti jiems pamatyti save kitomis akimis, atrasti, kiek jie turi savyje grožio. Žingsnis po žingsnio darėsi vis aiškiau, kad einu ne savo keliu… ir nenoriu jo padaryti savu. Jaučiau, kad būsiu laimingesnis darydamas kažką kita.
Dėl to išėjau į atsargą. Buvo žiauriai baisu, priėmiau nepasvertą ir nelogišką sprendimą, bet tikėjau, kad viskas bus gerai.
Mokymas per patirtį ir nepatogias situacijas
Trečią dieną, kai išėjau į atsargą, išvykau į Šv. Jokūbo kelią. Tada pirmą kartą rimtai susitikau su vienatve. Kai grįžau, susikirto mūsų su Mindaugu Vidugiriu keliai – kartu nuvažiavome į vieną mokyklą padirbėti su mokiniais. Tada dar nežinojau, kad šis žmogus taps mano mentoriumi ir draugu. Taip radosi galimybių man būti naudingam, kurti kažką gražaus.
Kartu įkūrėme Vyrų kalvės akademiją. Kiek-vienais metais turim 100 pirmakursių (14–19 metų) ir 40 antrokų, kurie baigę pirmų metų programą pradeda antrų metų studijas. Ką mes darom? Grūdinam protus, kūnus ir labai minkštiname vaikinų širdis. Mes mokome juos per patirtį. Per žygį, viešą eilėraščių deklamavimą ir kitas situacijas, į kurias jie netikėtai įmetami, jie auga kaip asmenys. Atradimai būna ne tik gražūs. Ne tik – esu drąsus ir pasitikintis savimi, bet kartais galbūt arogantiškas ir nepakantus.
Pagrindinė mūsų misija – auginti vaikinų norą pasirūpinti kitais. Suteikti patirtį, ką reiškia veikti ne dėl noro turėti daugiau sau, bet dėl kito. Parodyti, kiek tai teikia džiaugsmo ir prasmės. Vyrų kalvės akademijos idėja kilo matant, kiek daug aplink yra vyrų, kurių delnai atgręžti į save, kurie rūpinasi, kad tik jiems būtų gerai, o įgavę pasitikėjimo savimi, savo ambicijų siekia lipdami kitiems per galvas.
Norėjome daryti pokytį ir jį darom – mėginam parodyti, kad vaikinai gali būti atidūs, rūpestingi ir mokantys pasirūpinti ne tik savimi, bet ir kitais.
Kalvė tiems, kurie iš gyvenimo nori daugiau
Norintys mokytis Vyrų kalvės akademijoje turi įveikti atranką. Nesame reabilitacinė mokykla, nedirbame su tais, kurie vartoja psichiką veikiančius vaistus. Dirbame su sveikais jaunuoliais, kurie iš gyvenimo nori daugiau.
Kartu su Mindaugu kurdami Vyrų kalvės akademiją, supratom, kad finansinė padėtis neturėtų būti kliūtis norintiems čia studijuoti. Kasmet mums pavyksta pritraukti vis daugiau paramos, kurią skiriame studijų krepšeliams. Siekiame, kad 90 proc. studijų sumos būtų finansuojamos.
Kol kas vienų studijas apmoka tėvai, o kiti stengiasi užsidirbti patys. Kartais vaikinai patys paramos kreipiasi į verslo klubus. Verslininkus dažnai nustebina, kad šešiolikmetis labai nori pradėti šias studijas, o ne naujo telefono ar kompiuterio. Dėl to jie paprastai būna pasirengę padėti.
Nemažai prisideda ir jau baigusių studijas vaikinų tėvai – jie mato tame didelę prasmę. Beje, daugiau nei 10 metų rengiame tėčio ir sūnaus stovyklas (jas Lietuvoje pradėjo Mindaugas), kur tėčiai su sūnumis tiesiog atvyksta praleisti savaitgalį kartu. Galintys stovyklų dalyviai finansiškai pagelbėja, kad vaikinai, kurie labai nori, bet negali sau to leisti, taptų Vyrų kalvės akademijos studentais.
Santykių perkrovimas
Mes dirbame ne tik su paaugliais – į šią programą įtraukėme ir tėvus. Todėl net neaišku, kas labiau per šią kelionę keičiasi – ar paaugliai, ar mamos ir tėčiai. Gražu matyti, kad susikūrė vienos studijų laidos absolventų ir jų šeimų bendruomenė. Iš 20 vaikinų (dauguma jau – pilnamečiai) šeimų net 14 susitinka kas mėnesį, o kartą per metus kartu išvyksta į kelionę.
Vyrų kalvės akademijoje nebijom išsitraukt savo širdies ir parodyt ją paaugliams. Mes stengiamės, kad jie matytų ne tik save, bet ir kitą, kad atrastų santykio su kitu fainumą. Juk užsidarymas savyje ir kito neprisileidimas yra labai dažna jaunimo problema…
Galima sakyti, kad jaunuoliai po šių studijų gauna ir palaiminimą, ir neatšaukiamą įpareigojimą ieškoti tikro santykio. Kai jie žino, koks gali būti ryšys ir santykis, kai žino, ką reiškia pasidalinti su kitu tuo, kas iš tikrųjų svarbu, ieško žmonių, su kuriais jiems yra pakeliui.
Akademijos absolventai tampa smalsesni, drąsesni ir veržlesni, jie nebijo užduoti klausimų, nesibaimina, ką kitas žmogus pagalvos. Jei klausimas kyla iš smalsumo, o ne iš noro pažeminti, vadinasi, yra teisingas. Smalsumą ir drąsą stengiamės perteikti per patyrimus.
Pavyzdžiui, šiais metais vaikinai padėjo ginklakaliui Adomui Sviklui nukaldinti archeologinių kalavijų replikas, kurios buvo eksponuojamos Kernavės archeologinės vietovės muziejuje. Jie buvo išvykę į Vokietiją, kur surengė didžiausią Joninių šventę su vietos bendruomene. Viską darė patys. Tokia mūsų veikimo schema – mes vaikinais pasitikim dar prieš jiems patiems pasitikint savimi. Mes neprisiimam atsakomybės, tik palydim. Jeigu reikia pagalbos – visada esam pasiruošę patarti, bet raginam pačius bandyti, susitikti su džiaugsmu ir liūdesiu, galbūt susimauti, o tada mėginti vėl.
Jaunuolių iniciatyva vyksta įvairiausi susitikimai, pavyzdžiui, su užsienio reikalų ministru, apsilankymai verslo klubuose. Jie mokosi per patyrimus ir susitikimus.
Mokomės vieni iš kitų
Didžiausia pamoka dirbant su paaugliais – pamatyti paauglį savyje ir suprasti, kad būdamas suaugęs labai dažnai veikiu paaugliškai. Man tai dovana – matant paauglį, kuris susierzina, kad viskas vyksta ne pagal jį, atpažinti – aš elgiuosi lygiai taip pat! Paauglys manyje niekur nedingo.
Apie Vyrų kalvės akademiją sunku papasakoti, ją reikia patirti. Ji yra apie jausmą, ryšį, santykį su savimi ir kitais, apie norą palikti šį pasaulį šiek tiek geresnį nei buvo. Tai – kaip nuotykiai, apie kuriuos galima skaityti knygose, bet nuotykį išgyventi gali tik pats jame dalyvaudamas.
Dalius Mackela. Stovykla „Kelionė“
„Kelionė“ – Kauno rajono Didvyrių kaime vykstanti stovykla berniukams (10–14 m.), kurioje skatinamas kūrybiškumas, atvirumas ir vertybėmis grįstas bendruomeniškumas, mokomasi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Orientuojamės labiau į širdį nei į raumenis
Biblijoje žodžiai, nurodantys judėjimą, ėjimą, kelionę, yra minimi tris kartus dažniau nei žodžiai „tikėjimas“ ir „meilė“. Gyvenimas yra ne stovėjimas vietoje ir galvojimas, kaip man tikėti ir ką mylėti, bet tiesiog ėjimas. Tai yra procesas.
Žodis „kelionė“ apima daugybę sričių: santykį, patirtį, dalinimąsi, atradimus ir praradimus, iššūkius. Jis apima ir mokymąsi įveikti išbandymus. Visa tai sudedame į stovyklą ir kviečiame joje dalyvauti berniukus. Kodėl tik berniukus? Kai stovykloje yra mergaičių, visą laiką atsiranda truputį vaidybos ir noro pasirodyti. O mūsų stovykloje berniukams reikia parodyti save.
Mūsų tikslas – ne mokyti ar mėginti pakeisti, bet palydėti. Tam reikalingas laikas kartu, drauge išgyvenamos patirtys, disciplina. Tačiau nesiejame vyriškumo vien su kovingumu, kariškumu ar sportiškumu. Orientuojamės labiau į širdį nei į raumenis – tam, kad jaunuoliai atrastų savo pašaukimą, o gal savo herojų, kurio pėdomis mėgins sekti ir atras savo tapatybę. Todėl mūsų stovyklose lankosi daug įvairių žmonių: menininkų, šou verslo atstovų, verslininkų, dvasininkų, politikų… Jie dalinasi savo istorijomis, patirtimi.
Toks pavyzdys svarbus. Kiekvienas vyras sukaupia įvairiausių patirčių – vieniems jos būna labiau skaudžios, kitiems – mažiau. Jų istorijos parodo, kad ne visada bus lengva – reikės pakovoti arba įveikti netikėtas kliūtis, išbandymus. Tai yra padrąsinimas ir motyvavimas pasiekti norimą rezultatą. Galbūt ne rytoj, galbūt po kažkurio laiko. Neabejoju, kad po 10-ies metų iš dabar stovyklose dalyvaujančių jaunuolių bus tokių, kurie atvažiuos pasidalinti savo istorija.
Patirčių dalybos
Ši stovykla atsirado iš poreikio, iš gyvenimo. Vienos dažniausių problemų – vaikinai nėra savarankiški ir jų savivertė žema – nepasitiki savimi, save nuvertina. Stovyklose stengiamės paaiškinti, kad nėra geresnių ar geriausių – kiekvienas yra individualus. Kalbamės ir apie tai, kad nereikia savęs menkinti, jei patyrei nesėkmę, ir nereikia menkinti kitų, kad pats pasijustum geriau.
Pirmoji stovykla vadinosi „Vyriškumo mokykla“, bet po jos supratau, kad tai yra per skambi frazė – iki vyriškumo mums dar taip toli… Tuomet kilo idėja stovyklą pavadinti „Kelione“. Kartu su kitais stovyklos vadovais dalinomės savo gyvenimo istorijomis ir tuo, ko stokojome paauglystėje: žinių, patirties, padrąsinimų. Mums buvo svarbus kitų pavyzdys.
Vienas tokių mano pavyzdžių ir palydėtojų buvo brolis Valdas. Jis nieko bendro neturėjo su sportu ar kitais, atrodytų, labai vyriškais dalykais, bet jis palydėjo mane mano tikėjimo kelionėje. Vidinis pasaulis padeda atverti širdį iššūkiams, o jiems iškilus sugebi juos įveikti. Buvo ir kitų žmonių gyvenime, kurie vienaip ar kitaip mane formavo…
Tad pasikalbėję su bendraminčiais pagalvojome, kad visa tai galime sudėti į stovyklą. Joje kviečiame įvairioms patirtims ir pramogoms: pavyzdžiui, dažasvydžiui, plaukimui baidarėmis, naktiniams žygiams ir iššūkiams – plauti indus, tvarkyti stalus. Kartais berniukai sako, kad niekada nėra to darę, nežino, kad tai moka.
Turime šaunią komandą, kuri susiburia būtent stovykloms ir yra joms atsidavusi visa širdimi. Pastarieji metai ypatingi, nes pirmųjų stovyklų dalyviai jau sulaukė 15–16 metų ir pirmąkart tapo mūsų stovyklos jaunaisiais vadovais. Šie jaunuoliai užaugo stovykloje „Kelionė“, todėl jiems lengva dalintis patirtimi su tais, kurie čia atvyksta pirmąkart. Tai nauja vadovų karta, užaugusi mūsų akyse, ir mes labai ja didžiuojamės.
Ne nuspręsti už vaikus, o įsiklausyti
Kartais galima išgirsti sakant – vaikams dabar niekas neįdomu. Aš manau, kad tai suaugusiųjų problema. Jie nusprendžia, ko vaikams reikia ir ką jiems reikės daryti. Nusprendžiama neatsiklausiant vaikų nuomonės ir nesigilinant, ko jie nori, apie ką svajoja. O mūsų komanda bando suderinti vaikų lūkesčius ir tai, ką galime jiems pasiūlyti, žinodami, kad to jiems gyvenime tikrai prireiks.
Ši stovykla leidžia vaikams ugdyti pakantumą kitaip galvojantiems ar kitaip atrodantiems. Mes stengiamės tirpdyti patyčių ledus. Taip pat mėginame perteikti disciplinos, lyderystės, mokėjimo prisiimti atsakomybę ir gebėjimo dirbti komandoje svarbą. Man atrodo, kad čia puikiai atsiskleidžia ir kūrybiškumas. Žinau, kad po šių stovyklų kai kurie vyrukai buvo įkvėpti piešti, sportuoti, kiti pradėjo rimtai galvoti apie savo verslo kūrimą.
Ko išmokstu aš pats? Visų pirma dirbti komandoje, pasitikėti stovyklos vadovais, įvertinti, ką galėčiau padaryti geriau. Kasmet pasibaigus stovyklai sakau, kad tai buvo paskutinė stovykla, bet artėjant pavasariui vėl pradedu galvoti apie būsimos organizavimą… Tai nuostabus laikas. Pasiruošimo darbai dažniausiai trunka 10 kartų ilgiau nei pati stovykla. Jie reikalauja daug kūrybiškumo, skatina mane tobulėti, išgirsti kitus.
Dalyvavimas stovykloje – investicija į ateitį
Sunku būtų tikėtis, kad po savaitės, praleistos stovykloje, vaikai kardinaliai pasikeis. Geriausias grįžtamasis ryšys mums – faktas, kad į stovyklą kasmet sugrįžta daugiau nei pusė jau anksčiau stovyklose dalyvavusių vaikinų. Ir svarbiausia – grįžta su džiaugsmu, nori tapti jaunaisiais stovyklos vadovais.
Nors savaitė stovykloje galbūt nesukuria didelio pokyčio gyvenime, bet tai yra gana didelė investicija į ateitį. Galbūt ši atkarpa bus pereita mechaniškai, o įgyta patirtis bus prisiminta tik po kelerių metų ar dar vėliau, bet tai neišnyks be pėdsako.
Man atrodo, kad labai svarbus artimųjų indėlis į jauno žmogaus gyvenimą. Stovyklos turi savo kryptį – būna orientuotos į sportą, meną, pramogas. Bet tas santykis, ryšys, kurį puoselėjam stovykloje, turi būti nuolatinis.
Kartais iškyla iššūkių, kai artimieji palydėdami vaikiną į mūsų stovyklą prašo – „pakeiskite jį“, „padarykite su juo kažką tokio“, „sutvarkykite ir grąžinkite jį mums suremontuotą“. Stovykla to nedaro, tik galbūt vaikui šiek tiek atveria akeles. Esminė kelionė turi nuolat vykti jauno žmogaus gyvenime su artimaisiais, kurie jį lydi kasdienybėje. Ne svetimi žmonės turi ugdyti, bet artimiausi – būti kantrūs ir skirti pakankamai laiko.
Pakankamai laiko, bet ne per daug. Kartais problema tampa tai, kad jaunas žmogus nejaučia artimųjų meilės, o kartais – tai, kad meilė būna tokia, kai vaikui net įkvėpt neleidžiama. Vadinasi, jis neturi galimybės pabūti savo vaikiškume – už jį viskas yra padaroma, už jį sugalvojama, patariama ir net įgyvendinama. Nereikia bijoti, kad jaunas žmogus gali suklysti, suklupti – tai irgi patirtis.
Gali būti, kad jis dažnai – tai būdinga vaikinams – neparodo, kad rūpi, bet į savo nedidelę širdelę viską dedasi labai rimtai. Todėl suaugusieji turėtų suvokti, kad prieš juos dar ne suaugęs vyras, o tik besiformuojantis berniukas. Reikia būti atsakingiems už savo žodžius ir veiksmus, nes jie gali pakeisti jauno žmogaus gyvenimą.
Nežinodami padeda kurti stebuklą
Metams bėgant kartu su „Būrio“ (www.burys.lt) komanda lankome mokyklas, važiuojame dalintis žiniomis apie priklausomybes, savivertę, patyčias. Pastarosios yra didžiulis nuodas, užklumpantis žmogų ankstyvame amžiuje.
Be to, organizuojame temines edukacijas, pavyzdžiui, „Tamsioji Vilijampolė“, „Kruvinoji Laisvės alėja“. Žmonės noriai dalyvauja ir yra supažindinami su baisiais kriminalais, vykusiais Lietuvoje. Taip skatinama suvokti, kad kraupius nusikaltimus padarę vaikinai savo gyvenime neturėjo gerų pavyzdžių ar jais besirūpinančių artimųjų. Todėl jie tapo nusikalstamo pasaulio žmonėmis, o tai dažnai baigiasi ankstyva mirtimi. Svarstome: kodėl vaikinų pasirinkimai buvo būtent tokie? Kas jų gyvenime buvo ne taip?
Žmonės, kurie renkasi į mūsų renginius, patys to nežinodami prisideda prie finansinio pagrindo mūsų stovyklai. Jie gauna pramogą, o mes – tam tikrą garantą, kad stovyklą galėsime įgyvendinti.
Į šį procesą stengiamės įtraukti kuo daugiau žmonių. Į kiekvieną renginį, žygį susirinkę žmonės vienam vaikinui dovanoja stovyklą. Taip, patys to nežinodami, sukuria stebuklą. Taigi, dalis jaunuolių stovyklose dalyvauja gerų žmonių dėka. O mes esame tik įrankiai šiame procese.
Viršelis – Vyrų kalvės akademijos archyvo nuotrauka
