„Kelionė“ 2026 m. Nr. I (37)
Praėjusi Vilniaus Rasų koloniją atsidūriau nedidelėje, šviesioje studijoje „Rankų darbas“ tarp grandinėmis ataustų audeklų, ant lino išsiuvinėto Marcinkonių žemėlapio, ant sienų iškabintos siuvinėtos baltarusių vėliavos ir siūlais išrašytos ukrainiečių poezijos. Viena iš studijos įkūrėjų menininkė dr. Jelena Škulis iš tiesų gi audžia ir siuvinėja istorijas, jos gimsta iš lėto, bendrystėje su žmonėmis ir Dievu. Menininkės darbai kalba apie atmintį, laisvę, pasipriešinimą, moters patirtis ir kūną. „Manau, kad kurti santykius tarp žmonių reikia laiko, o rankdarbis šią mintį mums grąžina“, – sako kūrėja.
Važiuodama pas Jus, galvojau apie baltą spalvą. Kokio ji svarbumo meno kūrėjo kasdienybėje? Atrodytų, juk nuo to viskas ir prasideda – balto popieriaus lapo, baltos drobės, balto audeklo…
Nežinau. Nuoširdžiai sakau, kad neturiu atsakymo. Man balta spalva susijusi su švara, šviesa, spindėjimu, atspindėjimu.
Džiaugiausi šiemete žiema. Labai man tokios trūko – kai sniegas iškrinta, iškart pasidaro šviesu. Mano viduje, mano tikėjime balta labai svarbi, tačiau aš, kūrėja, baltos spalvos neturiu, aplink mane yra šimtai spalvų, jos maišosi, konkuruoja, turiu rinktis, kurią labiau mėgstu, naudoju. Spalvos man dažnai kalba ne apie dažus, jos man yra kontekstai, žmonės, bendruomenė, įvykiai. Žvelgiu į spalvas asmeniškai, iš savųjų patirčių ir kontekstų. Štai, susitikome Sausio 13-ąją, Jūs – Laisvė. Argi ne spalvota diena?
Išties, kai kalbame apie kontekstus, bendruomenes ir žmones, spalvų yra begalybė. Galbūt šis, kiek gilesnis požiūris, atėjęs iš Jūsų psichologijos studijų?
Psichologijoje viskas yra apie žmogų ir jo sielą. Kai pradėjau kurti meną, man buvo nelengva, atrodė, kad grynajai formai skiriama pernelyg daug dėmesio, o man įdomu kalbėti apie žmogų. Turbūt todėl ir mano menas toks specifinis, naivus. Bet apie žmogų.
Mąstytojas pasakytų – žmogus taip pat yra kūrinys…
Žmogaus kūryba ir Dievo kūryba kartais galbūt skiriasi. (Šypsosi.) Bet ir žmogus savo kūryboje nėra vienas. Žinoma, gali galvoti, kad tai – tik tavo kūrinys, tačiau jame susiduria kūrėjų kartos, perspektyvos, laikai, bendruomenės.
Kūrybinė erdvė man labai svarbi, svarbus jos kontekstas, nuojautos, ką būtent turi daryti. Mano kūrybos kelionė susideda tarsi iš dviejų krypčių: vienas kelias asmeninis, kuriame iš dviejų siūlų sistemų aš kuriu struktūrą – audžiu. Antrasis – bendruomeninis, tai, ką „Rankų darbo“ studijoje veikiame su kita studijos įkūrėja, menininke Dileta Deike – tyrinėjame rankų darbą, buriame bendruomenę.
Atrodytų, dvi tokios skirtingos sritys! Ir dažnai manęs klausia, kaip jas sujungiu: audžiu viena, o rankdarbius darau su kitais? Bet man sunku visą laiką būti tarp žmonių, gera atsitraukti, kurti vienai.
Pastaruoju metu lengva pastebėti, kad mes tarsi iš naujo atrandame rankdarbius – audimą, siuvinėjimą, mezgimą. Mūsų močiutėms tai buvo natūralūs kasdienybės darbai, o mums – vis dar atradimas, kad rankų darbas veikia mūsų psichologinę būseną…
Visa tai ne apie daiktus, manau, mes norime tapti dievais. Gyvename tokiame technologijų laike, kai rankomis gaminti nieko nereikia, užtenka mygtuką paspausti ir per 15 minučių randasi audinys. Tada iškyla visagalystės iliuzija, kad 100 darbų įmanoma nuveikti per valandą, visur nuskristi, visur būti net ir vienu metu. Kai turi tokį visagalystės pojūtį, sunku suvokti, ką iš tiesų gali tavo kūnas.
Audimas man rodo ne tai, kaip galiu jį performuluoti, padaryti modernų, o skatina iš jo mokytis, kaip grįžti prie kūno. Siuvinėjant adata ir siūlas mus grąžina į kūnišką patirtį, į veiksmą čia ir dabar. Tik jame gali suprasti, kad nesi Dievas, kad turi ribotas patirtis, ribotą laiką ir tikrai nesi visagalis.
Ar tokiais momentais jaučiate, kad visa tai egzistuoja Jūsų genuose, kraujyje? Tik reikia gerai pakapstyti?
Nemanau, kad labai skiriuosi nuo savo promočiutės. Tikiu, esame tie patys žmonės, su tokiais pat poreikiais. Nors tyrimai rodo, kad yra skirtumų tarp mūsų ir protėvių, žmogaus esmė nesikeičia. Kalbu ne apie genus, o apie prigimtį. Žmogus yra toks, koks sukurtas. Mūsų lytėjimo ir mąstymo per lytėjimą, per ryšį poreikis niekur nedingęs, egzistuoja tik iliuzija, kad viską galėtum padaryti kitais būdais. Aš manau, kad kurti santykius tarp žmonių reikia laiko, o rankdarbis mums grąžina tą mintį.
Jelena, papasakokite, nuo ko prasidėjo rankdarbiai šioje studijoje?
2019 metais Vilniuje Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga atvėrė laisvos kūrybos erdvę „Sodas 2123“. Po metų Baltarusijoje vyko rinkimai, o pas mus – mitingai. Tada pirmą kartą pakvietėme žmones siuvinėti vėliavą, atrodė, kad bent šitaip galime apraminti audras ir palaikyti laisvės kovotojus. Pastatėme stalą, daug kėdžių, žmonės siuvinėjo kas kaip išmanė. Pastebėjau, bendra kūryba keičia kūrinio formą – mes pasiūlėme idėją ir medžiagas, o turinį sukūrė žmonės.
Vėliau, kai prasidėjo karas Ukrainoje, siuvinėjome ukrainiečių poeziją. Poetas ir vertėjas Marius Burokas dalijosi ukrainiečių poetų eilėmis, mes jas skaitėme, tarp jų atradome šiuo metu Ukrainoje gyvenančios Halynos Kruk eilėraštį, kuris pasirodė vertas darbo kartu. Išsiuvinėjome jį ant senos lietuviškos drobės, kurią Diletos mamai atnešė viena moteris. Drobė buvo austa jos šeimos moterų, per Antrąjį pasaulinį karą ji gulėjo paslėpta po žeme.
Paprašėme atkirpti metrą audinio, išsiuvinėjome jame eiles apie Bučą, apie Ukrainos miesteliuose vykstančius baisumus, apie Kristų ir jo auką. Tuo metu situacija buvo įtempta, daugelis nežinojo, kur rankas dėti iš nerimo, supratome, kad siuvinėdamos karo eigos nepakeisime, tačiau šitai darydami galime palaikyti vieni kitus.
Mūsų projektai nekalba apie provokacijas ir didelius pokyčius, tai labiau asmeniniai apmąstymai ir refleksijos su kitais žmonėmis. Pamenu, siuvinėjantiems žmonėms Dileta sakydavo: „Kiekvienas esate vienos raidės autorius, o iš tų raidžių susideda eilėraštis, vadinasi – ir iš žmonių, kurie tas raides išsiuvinėjo. Poezija yra rezistencija, rankų darbas, kiekvienas adatos dygsnis – taip pat.“
Turėdama psichologės išsilavinimą, neabejotinai galite paaiškinti, kaip sensorika veikia smegenis ir ramina. Močiutės, vakarais ausdamos ir siuvinėdamos, dar ir dainuodavo…
Rankdarbius man buvo įdomu tyrinėti ir iš feministinio požiūrio. Kai kalbame apie močiutes, egzistuoja daugybė sluoksnių, kuriuos galima akcentuoti. Mūsų močiutės greičiausiai neturėjo kitų būdų reflektuoti patirtį, rankdarbiai buvo jų kūrybos erdvė, per juos realizuodavo kūrybos potencialą. Šiandien mažai kas moka austi taip, kaip mano močiutė čia nuaudusi. Kad šitaip išsiuvinėtum, reikia ir matematiką išmanyti, ir fantazijos turėti. Per rankdarbius atsiskleidžia ano meto moterų kūrybos erdvė ir suvaržymai.
Rankų darbui reikia daug proto, energijos, sielos, pajautimo. Ir šiandien mums norisi parodyti, kad rankų darbas – jokia praeitis, rankdarbiai gali įprasminti ir kurti ateitį.
Pamenu, prieš gal vienuolika metų dalyvavau tokioje diskusijoje, kur buvo kalbama, kad audimas tikrai dings, mums nepavyks jo išgelbėti, bet štai per tą laiką jis atsigavo ir veikia ne tik Lietuvoje.
Šiuolaikinio meno tendencijos grįžta prie medžiagiškumo, rankų darbo. Tai neišvengiama, turi atsigręžti į save iš savo visadievystės.
Dzūkijoje, Marcinkonyse, turėjome labai įdomią patirtį: nusipirkusios to krašto lino audinį iš vienos audėjos nusprendėme sukurti Marcinkonių kaimo žemėlapį. Keliavome iš vieno kiemo į kitą, žymėjome vietos gyventojams svarbius taškus – bažnyčia, parduotuvė, mokykla. Žmonės tuos taškus paišė, pasakojo, kas jiems svarbu, o mes – siuvinėjome. Lino žemėlapis išėjo ilgas kaip ir pats kaimas.
Mums, gyvenantiems ir kuriantiems dideliuose miestuose, reikia eiti pas žmones.
Dalyvavote Lietuvos kultūros sezone Prancūzijoje. Kaip lietuvišką patirtį priima Vakarų Europos šalys?
Prancūzijoje pristačiau savo kūrybą, nuvežiau jiems savo audinių, ataustų laisvės grandinėmis ir ryšių laidais. Grandinės gali išlaisvinti, ryšiai taip pat suteikia laisvės – tokia buvo mano kūrinio mintis. Šį projektą kurti pradėjau galvodama apie motinystę, man atrodė, kad kūdikis kūrėją moterį tarsi prirakina, bet kartu ir išlaisvina iš kitų nelaisvių. Sunku būti mama, esi pririšta prie savo vaiko, ypač, kol jis mažas, bet kartu prioritetai tampa visiškai aiškūs. Kaip ir tai, kad nieko nėra svarbiau už gyvybę ir už žmogaus ryšį su žmogumi. Šį projektą tęsiu iki šiol, nors austi grandinėmis nėra lengva, turi ieškoti būdų, kaip grandinę įstatyti į audinį, kad ji jo „nesuvalgytų“. Man be galo įdomus dialogas tarp audinio ir grandinės, kaip ir kalbėjimas apie paradoksus.
Mano paroda tapo Liono bienalės dalimi, prancūzai kūrinį priėmė puikiai, siejo jį su savo kultūra, audiniais ir skirtingų kartų, kurios dalyvavo audinių kūrime, indėliu.
Auginate tris vaikus. Menininkei ir kūrėjai tai – nemažas iššūkis?
Kai manęs klausdavo, koks yra didžiausias mano kūrybinis iššūkis, dažniausiai atsakydavau, kad neturiu laiko apie tai galvoti. Tikra tiesa, iššūkis būti mama ir dalyvauti profesionalioje kūryboje. Man tai be galo sudėtinga fiziškai – norisi palaikyti ryšį su vaikais, būti šeimoje, tačiau kūrybinis gyvenimas taip pat reikalauja laiko. Parodų atidarymai vyksta vakarais, savaitgaliais, aš juose nuolat negaliu dalyvauti. Didžiausias galvosūkis – kaip viską suderinti!
Matyt, todėl pradėjau naują savo projektą „Am-am-am“, kuris apmąstys motinystę. Tai, kas valgo mamų laiką, bet ir tai, kas mus, mamas, maitina. Noriu parodyti diversiją, nuolatinį dialogą, kad esame ir valgomos, ir maitinamos.
Argi nesate patyrusios: jei esi mama, nuolat esi kalta, kad nedirbi, o jei dirbi, kad neužtenka laiko vaikams? Jei ne mano tikėjimas Dievu šito negalėčiau ištverti.
Greičiausiai vaikų neturinčios menininkės jaučiasi kitaip…
Turėjau tokį pavojų – lygintis su vaikų neturinčiais: jie tiek daug kuria, važiuoja į rezidencijas. Vėliau supratau, kad būtų gražiausia, jei galėtume susikalbėti – ir tie, kurie vaikų turi, ir tie, kurie ne. Būtų smagu, jei galėtume tiesiog dalintis savo patirtimis ir gyvenimu.
Anksčiau, kai mane pristatydavo trijų vaikų mama, galvodavau, uf, kažkaip ne feministiškai. O dabar matau kitaip, pasimokiau iš Akvilės Giniotės, kad negaliu atsiriboti nuo motinystės, ji yra svarbi mano dalis. Ir apie vyrus taip reiktų sakyti: trijų vaikų tėtis.
Parodos, kurią rengiu, tikslas – pasidalinti savo rūpesčiais ir atvirai pasakyti, kad man labai reikia pagalbos, palaikymo, kad be pagalbos, kurią gaunu, nieko nesukurčiau. Kartą vienas pažįstamas nusistebėjo: tu per dvejus metus nieko nesukūrei? Bet aš tikrai nesukūriau, užtat pagimdžiau du vaikus.
Yra toks pasakymas – jei gali nekurti, nekurk. Jei juo vadovaučiausi, nieko nesukurčiau – tiek rūpesčių turiu namuose, kad galėčiau tik vaikus auginti. Bet mano, kūrėjos, tikslas – pasakyti, kad esu tokia, su trimis vaikais, ir man reikia gyventi šioje visuomenėje.
Užsiminėte apie feminizmo svarbą savo kūryboje, egzistuoja požiūris, kad feminizmas ir vaikai yra sunkiai suderinama.
Tarp feminisčių tokio požiūrio nėra, jis gal labiau paplitęs krikščioniškoje aplinkoje. Feminizmas nėra tik apie moterį, jis – apie mus visus. Noriu kalbėti apie tai, kaip būti mama ir kūrėja, kokius iššūkius tenka priimti. Noriu akcentuoti, kad tarp feminizmo ir krikščionybės nėra priešpriešos. Bažnyčia kalba apie pasiaukojimą, feminizmas irgi. Aš manau, kad Kristus, nors jo forma vyriška, yra apie feminizmą.
Užsiminėte, kad jeigu ne tikėjimas, būtų sunku išlaikyti kasdienybę. Kaip atradote Dievą?
Mano tėvai stačiatikiai. Pakrikštyta buvau sovietmečiu, įbaugintoje aplinkoje. Vaikystėje šiek tiek skaičiau Bibliją, vėliau – mokslai, įstojau ten, kur norėjau mokytis, turėjau gerų draugų, tačiau visą laiką jaučiau kylančius klausimus: dėl ko aš gyvenu? Stačiatikių bažnyčioje santykio su Dievu neatradau, o Bernardinų bažnyčioje man patiko. Nusprendusi pasigilinti, paklausiau draugo, kur nusipirkti Bibliją. Šis atnešė man Naująjį Testamentą, o jo tėvas buvo pastorius. Pradėjusi skaityti, ėmiau šiek tiek suprasti, dvidešimties priėmiau krikštą.
Tas draugas tapo mano vyru. Su Dmitrijumi auginame tris vaikus – Andriejų, Poliną ir Tomą.
Mūsų šeimos bendruomenė – multikultūrinė Sekmininkų bažnyčia. Joje lankosi žmonės iš įvairių šalių, visi jie ateina pas vieną Tėvą. Nuostabus jausmas suvokti, kad Juo pasitikėdamas niekada neliksi vienas, be ryšio su žmonėmis.
Esate sakiusi, kad Dievui neįdomi Jūsų kūryba, ji skirta žmonėms. Bet kūrėjai dažnai kalba apie tai, kad jie – tik įrankis Dievo rankose…
Taip ir yra. Anoji mano mintis buvo apie tai, kad Dievas nuo mūsų kūrybos nepraturtėja, Jis – pilnas, Jis – amžinas. Jam labiau reikia mano širdies, užtenka tik kad būčiau Jo indu, įrankiu.
Pati viena, be pasitikėjimo Juo, nieko nepadaryčiau, užtat sakau: kalbėk per mane. Man gražu, kad kūryba gali kalbėti žmonėms. Juk kai mirsime, liks tik ryšys su Dievu, o mūsų rankų pėdsakas kalbės žmonėms.
Kalbino Laisvė Radzevičienė
Viršelis – Linos Macevičienės nuotrauka
