„Kelionė“ 2026 m. Nr. I (37)
Gyvūnų katalogas
Viskas prasidėjo nuo sraigių. Kartą man atsiuntė virtuvinio rankšluostuko nuotrauką: jame buvo įspaustas besišypsantis šventasis, ištiestoje rankoje laikąs sraigę. Ir prierašas: „Galvotum, kad tai šv. Pranciškus? – galvok iš naujo, tai – šv. Fiakras, ir sraigė rankoje jį išduoda.“ Vėliau sužinojau, kad šv. Fiakrą išduoda ne sraigė, bet kitoje jo rankoje laikomas kastuvas (šv. Fiakras – dar ir sodininkų globėjas), tačiau viskas prasidėjo nuo sraigių: sugalvojau papasakoti, kokie gyvūnai vaizduojami su kokiais šventaisiais ir kodėl.
Tiesa, rašyti „Kelionei“ prieš trejetą metų pradėjau nuo šventųjų su šunimis ir šventųjų su vilkais, prieš porą metų bandžiau papasakoti viską, ką žinau apie šventųjų slibinus, tad šiuos žvėrelius šiame straipsnyje nebent prabėgom paglostysiu.
Musės
Meistras Ekhartas yra prasitaręs, kad jei praleistų užtektinai laiko su mažiausiu padaru, pvz., vikšreliu, jam niekad nereiktų ruošti jokio pamokslo, nes kiekvienas kūrinys yra kupinas Dievo.
Pradėkime nuo mažiausių? O kas mažesnis yra už… blusą, už uodą, už musę? Šv. Makarijus (IV a.) kartais vaizduojamas su didelėmis geliančiomis musėmis. Legenda sako, kad dykumos atsiskyrėlis kartą įgeltas numušė uodą ir taip savimi pasibaisėjo, kad atgailaudamas išėjo laukan ir leidosi geliamas vabzdžių tol, kol po kiek laiko jį galėjai pažinti tik iš balso – toks buvo sutinęs. Esama ir posakio „skrupulingas kaip Makaras“ – tai reiškia persistengti ten, kur šitaip persistengti tikrai beprasmiška (net jei uodai su tuo ir nesutiktų).
Bitės
Jei šventasis su bičių aviliu – tai bus šv. Ambraziejus, Milano vyskupas (340–397, šventė gruodžio 7 d.). Dar kūdikiui į lopšį jam nusileido bičių spiečius, iš ko buvo nuspręsta, kad vaikas užaugs saldžialiežuvis, puikus oratorius.
Šv. Izidoriui Seviliečiui (636 m. balandžio 4 d.) nutiko lygiai tas pat.
Jei šventoji su baltomis bitėmis – tai bus šv. Rita Kašietė (1457 m. gegužės 22 d.). Lopšyje gulinčiam kūdikiui bitės nešė medų tiesiai į burnytę, kaip ir italui, ir ispanui kadaise.
Voras
Jeigu šventasis vyskupo drabužiais laiko taurę su voru – tai bus šv. Konradas (975 m. lapkričio 26 d.)
Kartą, Velykų rytą aukojant Mišias, vyno taurėn įkrito voras ir… Konradas jį išgėrė. Po Mišių visiems sėdus prie stalo, žmonės klausinėjo, ko tas nieko nevalgąs, gi pasninkas pagaliau baigėsi? Konradas atsakė vis dar laukiąs vieno svečio, ir netrukus iš jo burnos išropojo voras – gyvas ir sveikas.
Varlės
Jei šventasis nupieštas su varlėmis, bet šalia dar gulinėja ir elnias su asilu – tai bus šv. Riolis (Rieul) iš Senli (IV a. kovo 30 d.). Mat kartą jis sakė pamokslą žmonių miniai, susirinkusiai netoli tvenkinių ir varlės taip siaubingai garsiai kurkė trukdydamos ką pasakyti, kad šventasis mostelėjo ranka – ir tapo tylu.
Jei šventoji paveiksle prie tvenkinio su varlėmis, pirštą prie lūpų pridėjusi tas varles tildo, – tai bus šv. Ulfija (789 m. sausio 31 d.).
Žuvis
Jeigu žuvis nešama – tai bus Tobijas.
Jeigu žuvis prie vyskupo lazdos prikabinta (arba kartais – šokčioja ant knygos), – tai bus šv. Zenonas iš Veronos (371–380).
Jeigu žuvys klausosi pamokslo, tai bus šv. Pranciškus iš Asyžiaus (bet šis šventasis turi tiek gyvuliukų, kad specialiai jo žvėrynui atskiros knygos rašomos). Be to, šv. Antanas Paduvietis (1231 m.) žuvims taip pat yra pamokslavęs.
Žiurkės
Šv. Martynas Poresas (1639 m. lapkričio 3 d.) dažnai vaizduojamas pasaulyje, kokio troško: šuo, katė ir pelė laka iš vieno dubenėlio, dar ir balandis šalia.
Kai Martyno vienuolyne nusprendžiama išnuodyti žiurkes, šventasis perspėja vieną žiurkę ir paprašo perduoti šią informaciją dar ir pelėms. O tada matome visą žiurkių ir pelių procesiją paliekant vienuolyno podėlius.
Jeigu šventosios vienuolės drabužiais lipa žiurkės arba žiurkės ar pelės lipa jos lazda, arba šmirinėja po kojom, arba netgi truputį skraido po celę – tai bus šv. Gertrūda Nivelietė (659 m. kovo 17 d.).
Todėl, kad jos laikais marą platino blusos graužikų kailiuose. Todėl, kad šventoji esą turėjusi gebėjimą tuos graužikus nuvyti šalin. (Todėl ji dar gelbsti ir nuo beprotybės.) O dar kiti sako, kad dėl to, jog ji kaip katė – išdidi ir nesutikusi už valdovo tekėti, jaunutės abatės kelią pasirinko.
Katės
Todėl mūsų laikais šv. Gertrūda Nivelietė dažniau bus vaizduojama ne su žiurkėmis, o su kate, katinais, vadinama kačių globėja. (Be to, ji buvo ir mums jau truputį pažįstamos šv. Begos sesuo.)
Dar viena šventoji su kate – šv. Klara Asyžietė (1194–1253). Pasak legendos, ji sirgo ir gulėjo lovoje, bet vis tiek norėjo ką nuveikti, tad ją slaugiusios sesers paprašė atnešti siuvinį, bet paprašytoji vienuolė išlėkė kur savo reikalais ir viską pamiršo. Užtat prašymą nugirdo vienuolyno katė, vardu Kačiukė: sukando siuvinį ir tempia Klaros lovos link. Klara supyko: valkioji po grindis išmurzindama, užuot gražiai atnešus! Ir susidrovėjus Kačiukė švelniom letenėlėm siuvinį gražiai sulanksto, kad neišpurvindama jį šv. Klarai prineštų.
Gyvatės
Gyvatės aplink kojas ir dobilas trilapis – tai bus šv. Patrikas (461 m. kovo 17 d.). Jei tos pačios dienos šventoji Gertrūda piktąją jėgą simbolizuojančius graužikus išvijo užsiundžiusi katėmis, tai šv. Patrikas tą patį reiškiančius roplius ir nuodingus gyvius iš Airijos išvijo skambindamas varpu.
Sraigės
Šv. Fiakras (šv. Fiakrijus?, 670 m. rugpjūčio 30 d.) atpažįstamas pagal kastuvą ar mažą sodininko kastuvėlį. Žolininkų, sodininkų globėjas tarp medikų garsėja, nes užtaria hemorojum sergančius, taip pat ir taksistus – dėl savo vardo ir karietos pavadinimo panašumo. O su sraige pastebėtas tik kartą, deja.
Šv. Afrodizijus iš Bezjė su sraigėmis lyg ir nevaizduojamas, bet labai susijęs. Legenda sako, kad gyveno jis Egipte tuo metu, kai Šventoji Šeima ten bėgo ir juos susitikęs tas su visam metė pagonių dievus (mat pradžioje dirbo žyniu). O tada legenda apie šį šventąjį taip įsisiūbuoja, kad tik spėk laikytis. Trumpai: po Kristaus dangun žengimo Afrodizijus patraukia evangelizuoti Galijos. Visą kelią iki Bezjė miestelio dabartinėje Prancūzijoje atjoja ant kupranugario! O tada susipyko su valdytoju ir buvo nuteistas mirčiai. Afrodizijui nukertama galva ir ta galva nepagarbiai dar nuspiriama į šulinį. O tada iš to šulinio tik fufliunkšt – galva iššoka! Afrodizijus tą savo galvą pasiima ir nešasi į miestą (na, šv. Dionizijus elgėsi panašiai). Pakely dirbę statybininkai iš liūdnojo begalvio šaiposi ir bemat suakmenėja, o jų akmeninės galvos iki pat XIX a. buvo matomos ant vienuolyno sienų (kol tų sienų su visom galvom nenugriovė). Afrodizijui žingsniuojant, miestelėnai jam po kojom dėjo sraiges ir jis ėjo tomis sraigėmis nė vienos nesutraiškydamas. Sako, kad pirmieji krikščionys buvo papratę sraigių kiaukutais puošti netgi kapaviečių vidų, nes sraigė – prisikėlimo simbolis, o šv. Afrodizijaus atveju – na, juk sraigė – tai su galva, tai be galvos, tai vėl galvą iškiša… Na, supratot.
Prieš porą šimtų metų rastame šv. Eutropo kape taip pat buvo pilna sraigių kiaukutų.
Tačiau teks pripažinti, kad sraigių su šventaisiais tapomų kaip ir nėra. Afrodizijaus gyvūnas yra…
Kupranugaris
Jeigu matote kupranugarį, vadinasi, kažkur šalia bus šv. Afrodizijus. Per miestą iki savo gyventos grotos galvą šventasis nusinešė ir mokytinių buvo ten palaidotas. O nukaršusį kupranugarį priglaudė vietinis puodžius. O kupranugariui padvėsus jis buvo iškimštas ir kiekvieną balandžio 28 d. iškamša nešiojama procesijoje, šventąjį minint. Iškamšai suirus, buvo pasisiūtas netikras kupranugaris ir toliau nešiojamas švenčiant. O šventės metu iki dabar kepamos… sraigių kriauklių formos bandelės!
Mulas
Šv. Antano Paduviečio gyvuliukas, nes atsiklaupė prieš Švč. Sakramentą.
Pasakojama, kad šv. Martynas Poresas priėjęs prie duobėn įkritusio mulo (niekas negebėjo jo ištraukti) ir pasakęs: „Dievo kūriny, lipk iš ten“, – ir mulas atsikėlė, ir išsikapstė.
Elniniai
Jeigu elnias su kryžiumi tarp ragų, šunys aplink loja – tai bus šv. Eustachijus (pirmieji amžiai, po 1969 m. išbrauktas). Jeigu elnias su kryžiumi (pakartokime tą patį, tik 725 m.) – tai bus šv. Hubertas. Jeigu nedidelis elnias prie kojų – tai bus šv. Aidanas (651 m. rugpjūčio 31 d.).
Jeigu stirna ir strėlė – tai šv. Egidijus (710 m. rugsėjo 1 d.).
Pastaba: prieš tapdamas šv. Eustachijum, vaikinas, miške elnią su kryžium sutikęs, vadinosi Placidu. O mirė jis baisioje kankinystėje, sudegintas variniame jautyje.
Jaučiai
Du jaučiai (ir akys ant padėklo) – šv. Liucija. (Nepainioti su šv. Odile (720), kuri akis laikys ant knygos ir, kaip kilminga ir kad skirtųsi nuo Liucijos, vilkės šermuonėlio kailius).
Jautis (pasiutusi karvė ir tinklas) – šventosios Felicita ir Perpetua (203).
Du jaučiai pakinkyti – šv. Izidorius Artojas (1130 m. gegužės 15 d.). Prikeltas tauras prie kojų (ir prijaukintas slibinas) – šv. Silvestras (335 m. gruodžio 31 d.).
Šv. Martynas, Tūro vyskupas (316–397 m.) dažniau vaizduojamas ant žirgo, perpus plėšiantis apsiaustą, kartais dar žąsys paminimos, bet turi jis ir karvišką istoriją. Kartą demonas karvę apsėdo ir ta pasiutusi pradėjo žmones badyti. Martynas paprašo karvės apsiraminti, tada pamato demoną, ant jos užsilipusį ir įsako tam liautis kankinti nekaltą gyvulį. Piktoji dvasia pasitraukia, o išlaisvinta karvė puola šventajam po kojų, o tada nubidzena atgal į savo bandą.
Kartą šv. Germanas iš Osero (450 m.) keliaudamas Bretanėje ir karaliaus atstumtas buvo vargšo kiauliaganio priimtas nakvynėn. Vargšas Germaną ir jo palydą pasikvietė į savo namelius ir liepė svečiams papjauti ir patiekti vienintelį turėtą veršį. Po vakarienės šv. Germanas sudėjo suvalgyto veršio kaulus į odą, pasimeldė – ir veršis prisikėlęs atsikėlė! (Labai praktiška ir taupu.)
Meška su Lokiu abu labu tokiu
Lokys besistiebiantis (ir povo plunksna, dar kardas) – šventoji Kolumba (274 m. gruodžio 31 d.). Šv. Kolumbanas (615 m. lapkričio 23 d.), dažnai vaizduojamas su balandžiu ant peties, yra rimtas šventasis, bet čia jus sukviečiau pasakų pasiskaityti, tad štai jums šv. Kolumbanas, kuris kartą varnui įsakė pavogtus daiktus grąžinti, pas kurį maži gyvuliukai ir paukšteliai ateidavo, kad būtų paglostyti, kuriam ant pečių voverytė glaustosi. Kartą jį, karštai besimeldžiantį, apspito vilkų gauja, bet vienuolis taip meldėsi, kad vilkai prisiartinę tik apuostė jo drabužius ir nucimpino sau. Dar kitą dieną giria eidamas olą rado tinkamą sau prisiglausti – bet ten jau lokys įsikūręs. Be baimės ir švelniai Kolumbanas liepė lokiui išeiti ir nebegrįžti (man tai neatrodo labai mandagu). O dar kitą kartą netoli Reino upės Kolumbanas pasninkavo ir meldėsi. Kelių saujelių mėlynių, mokinio jam suskintų, pakakdavo. Ir atsitik taip – lokys irgi uogeles mėgsta. Bėga mokinys Kolumbanui lokio skųsti, o tas sako – reikia dalintis. Brolis vienuolis lazda perbraukia krūmynų teritoriją ir lokys laikosi savo pusės, į vienuolių uogienojus nebeįlapnodamas.
Jeigu lokys yra su bagažu ant nugaros – tai čia bus šv. Korbinianas (730 m.) prasisukęs. Kartą šventasis keliavo į Romą ir jo arklį lokys suėdė, tai teko tą lokį prisijaukinti ir liepti mantą toliau gabenti.
Kad jau įsimeškinau į lokių istorijas, turiu ir kaimynus ortodoksus paminėti, nes meškučių, kaip ir kačiukų, nebus per daug, tiesa? Tad ir prie šv. Sergijaus Radonežiečio (1314–1392 m.) buveinės meškis atėjęs gavo atsiskyrėlio duonos gabaliuką. Ir šv. Serafimą iš Sarovo (1759–1833 m., kurį popiežius Jonas Paulius II vadino šventuoju už jo „žengimą per vilties slenkstį“) visi vaizduoja, šeriantį lokį. Sakoma, kad ir lokys kartais šventajam kokį medaus korio trupinėlį atnešdavęs.
Liūtai
Jeigu liūtą kas plikom rankom plėšia pusiau – tai bus Samsonas. Jeigu tų liūtų duobė pilna – bus pranašas Danielius. Jeigu liūtas prie kojų išsitiesęs – tai bus šv. Rikarijus (645 m. balandžio 26 d.). Jeigu liūtai šventąjį ėda (ar bent mandagiai kanda jam į petį) – tai bus šv. Ignotas Antiochietis (113 m. spalio 17 d.). Šv. Ignotas Antiochietis apie 67 m. tapo trečiuoju Antiochijos vyskupu (po šv. Petro). Laiške romiečiams jis pranašingai rašė: „Tegu mane ištinka ugnis, kryžius, grumtynės su žvėrimis, pjūviai, kirčiai, kaulų laužymas, sąnarių žalojimas, kūno lamdymas, teniokoja mane pikti velnio kankinimai, kad tik pasiekčiau Jėzų Kristų!“ Apie jį senose lietuviškose kantičkose buvo giedama: „O jog Ignacas grumties neketino / Tuojaus jo kūną liūtai sulamino / Teip liūtams mėsa šventojo patiko / Jog stambius kaulus apgraužtus paliko“. Pats apie save dar parašė: „Aš esu Dievo kviečiai ir būsiu sumaltas žvėrių dantimis, idant tapčiau gryna Kristaus duona“.
Jeigu mergina tarp liūtų – bus šv. Blandina (177 m. birželio 2 d., bet be liūtų dar gali būti ir tauras, ir lokys priedo). Jeigu joja ant liūto ir dar ėriuką po pažastim laiko – šv. Mamas (275 m. rugpjūčio 17 d.). Jeigu liūtas aplinkui draugiškai vaikštinėja, gulinėja arba dantis šiepdamas leteną skaudančią šventajam tiesia, tai bus… tai bus paini istorija, kurią pradėsiu nuo rečiau minimo šv. Gerasimo (475 m. kovo 6 d.).
Kartą prie atsiskyrėlio šv. Ge-rasimo liūtas riaumodamas inkšdamas prisiartino ir sužeistą leteną atkišo. Vienuolis ištraukė dyglį, išvalė žaizdą, sutvarstė leteną. Ir liūtas pasiliko! Teko jį šerti duona ir virtom daržovėm. Vienuolių grupelė turėjo ir asilą, katras malkų ir vandens parnešdavo. Patyrę, kad liūtas vegetaras, patikėjo žvėriui tą asilą ganyti. Viskas ėjos gerai, kol kartą asilas nuklydo nuo liūto priežiūros ir buvo pro šalį ėjusio niekšo kupranugarių varovo pavogtas! Grįžta liūtas namo vienas, liūdnas ir susigėdęs. Gerasimas, supratęs, kad tas bus savo ganytinį suėdęs, atskaito liūtui pamokslą ir liepia jam dirbti asilo darbus – moliniuose ąsočiuose vandenį iš upės tampyti. Liūtas liūdnai sutinka ir darbuojasi kaip asilas, kol kartą atsiduria turguje ir mato: kupranugarininkas su pavogtu asilu! Liūtas čiumpa tą asilą už sprando ir partempia iki Gerasimo grotos. Vienuolis liūtui padėkoja ir pavadina jį Jordano vardu. (Ir gyvena tas liūtas kartu dar penketą metų, kol Gerasimas miršta, o tada ir liūtas ant jo kapo irgi padvesia iš sielvarto.)
Bet mes (aš! Turiu visą porelės nuotraukų kolekciją) labiau pratę prie šv. Jeronimo su liūtu? Šv. Jeronimas (420 m. rugsėjo 30 d.) taip pat vaizduojamas su liūtu, traukiantis nendrės dyglį iš letenos. Vieni teigia, kad tai – raštų kopijuotojo klaida, kad pavargęs kopijuotojas vietoj Gerasim parašė Geronim ir taip visus supainiojo, kad Jokūbas Voraginietis savo „Aukso legendoje“ pasakoja tik apie Jeronimą, liūtą ir asilą. O kiti sako, kad abu šie šventi vyrai po liūtą turėjo. (Tai gal tegul ir toliau – turisi?)
Žvėrys maloningieji
Liūtai – geri kasėjai, du liūtai padėjo šv. Antanui atsiskyrėliui šv. Paulių palaidoti. Ir šv. Mariją Egiptietę (431 m.) laidojančiam Zosimui liūtas duobę iškasė.
Arso klebonas esą yra pasisakęs, kad gyvūnai dažnai humaniškesni nei kai kurios personos. Apie atsiskyrėlį Paulių ir jo svečią Antaną, maitinusį varną, jau esu pasakojusi, ir apie šv. Benedikto varną, kurs nunešė užnuodytą duoną šalin, taip pat esu minėjus, kaip ir apie šv. Egidijų ir jo stirną žindyvę. Štai šventajam Pachomijui (346 m. gegužės 9 d.) atsivertus ir apsikrikštijus prireikė Nilą perplaukti, tai jį krokodilas perplukdė, reikėjo tik švilptelt!
Tas pats šv. Eustachijus, prieš jį ugny nukankinant, buvo su žmona ir vaikais į cirko areną įmestas liūtui sudraskyti, bet liūtas pribėgo, nusilenkė jiems ir atsitraukė. Jau minėtas šv. Mamas Kapadokijos kalnuose gyveno su prijaukintom meškom, tigrais ir liūtais, kurie, sustoję ratu, jį nuo valdytojo pasiųstų kareivių apgynė. Amfiteatre šventąjį atidavė lokiui ir leopardui suėsti, bet lokys tik išsitiesė jam prie kojų, o leopardas laižė rankas. Šventosios Teklės, kaip ir šv. Blandinos, cirko liūtai nei lokiai nelietė. Šv. Teklė (I a. rugsėjo 23 d.) gali būti vaizduojama ir su vienu liūtu, bet dažniau – su daug aplink pagarbiai suklupusių liūtų, lokių, bulių, nuodingų gyvačių. Pirmoji krikščionių kankinė gi.
Paukštidė
Jeigu matote gaidį, tai tikriausiai šalia bus šv. Pet-ras. Bet ir šv. Germanas iš Osero nuotykių su gaidžiais patyręs. Kartą vienos parapijos žmones ištiko keistas dalykas: visi miega ir nesikelia, užuot dirbę. Priežastis paprasta: visi parapijos gaidžiai peršalo, užkimo, nebegieda, tad ir nebežadina! Vyskupas paprašo kviečių, juos palaiminęs sulesina bebalsiams gaidžiams. Jau kitą rytą gaidžiai gieda, diena švinta, žmonės keliasi iš miegų. Pasaulio tvarka atkurta.
Jeigu dvi gulbės iš šonų – tai bus šv. Kutbertas (634–687 m., bet šalia šv. Kutberto gali būti ir ūdros ir kiti vandens gyvuliukai). Jeigu prie vyskupo gandras su gyvate snape – tai šv. Agrikolo Avinjoniečio (700 m. rugsėjo 2 d.) paukštis (šventasis maro metu išmeldė, kad gandrai atskridę nuodingas gyvates susirinkę išneštų). Šv. Benedikto varną jau pažįstame, bet ir šv. Osvaldas (642 m. rugpjūčio 5 d.) savo varną turi, dažniausiai dar ir su žiedu snape. Mat Osvaldui žuvus varnas jo ranką į uosį užnešė ir medis amžinu tapo, o rankai nukritus toj vietoj šaltinis ištryško, abu: medis ir šaltinis buvo stebuklingi, gydantys.
Kiek žinynuose radau erelių ir sakalų (vienas erelių turėtų stebėti šv. Alberto Prahiškio kūną, kitas, įsikandęs alyvmedžio šakelę – šventą Batildą, sakalą ant riešo turėtų turėti šv. Gengulfas, šv. Julijonas Svetingasis, šventasis, nužudęs savo tėvus, turėtų turėti ir sakalą, ir kardą, bet yra išbrauktas iš šventųjų sąrašo), tačiau susiieškojus šių šventųjų paveikslus, tų erelių ir sakalų, turinčių su šventaisiais pozuoti, neradau, tad gal palikime juos ramybėje.
Panaši, jei ne sudėtingesnė situacija ir su balandžiais. Balandis kalba į ausį ne tik šv. Grigaliui Didžiajam, bet ir šv. Fabijonui, balandis prilaiko nuometą šv. Aldegundai, balandis ant peties tupi šv. Dovydui Velsiečiui (kaip gerai, kad šis vyskupas dar turi narcizą ir porą – tą daržovę), šv. Skolastikai balandis tupi ant kairės rankos (arba virš galvos kybo), šv. Eulalija turi turėti balandį, bet greičiau ją atpažinsi iš X formos kryžiaus, šv. Remigijus su balandžiu, bet taip pat turi ir švęsto aliejaus buteliuką, tad balandžius, tiek plunksnuočius, tiek Šventąją Dvasią simbolizuojančius, atsidusus paleidžiu.
Paprasti (bet kokie) paukšteliai su maistu snape (ir dvi sukryžiuotos žvakės) bus prie šv. Blažiejaus (316 m. vasario 3 d.). Prie šio šventojo urvo, kaip poliklinikoje, stovėdavo eilės sergančių gyvūnų, laukiančių, kol bus palaiminti ir pagydyti.
Kiaulystės
Be visų stebuklų, Blažiejus neturtingai našlei vilko suėstą paršelį sugrąžino – vilkas paršelį sveiką gyvą atgal atvilko ir tik tam, kad našlė tą paršelį suimtam Blažiejui iškepusi nuneštų?
Betgi garsiausias ant nemažai altorių užsilipęs paršas yra šv. Antano Didžiojo, Atsiskyrėlio (356 m. sausio 17 d.) kiaulėkas, dažnai dar ir su varpeliu po kaklu. Mat kadaise kiaulės taukais buvo gydytas ergotizmas, šv. Antano ugnimi vadintas apsinuodijimas skalsėmis (parazitinis rugio grybas).
Kiek keista, kad toks gyvulys kaip kiaulė yra toks retas ikonografijoje, kaip ir koks…
Kentauras
Mitologinis gyvūnas, kartais piešiamas kaip lydintis šv. Antaną pas šv. Povilą.
O iš gyvūnų labiausiai netikėtas – Baltas Dramblys prie šv. Agnietės (304 m.), jį radau paminėtą vadovėliuose, bet niekaip ne praktiškai. (Prie Agnių dažniausiai avinėliai sukiojasi, bet apie juos – kitą kartą.)
Puikioje Fabrice Hadjadj knygoje „Gyvulių Dievas“ (Le Dieu des bêtes) perskaičiau kelis pastebėjimus, į kuriuos, savo gėdai, nebuvau atkreipusi dėmesio, štai jie:
Nėra arklio kelyje į Damaską, kaip nėra ir jaučio bei asilo Betliejaus prakartėlėje – jie nepaminėti Naujajame Testamente, šitie šių istorijų gyvūnai, mes juos tiesiog išmokome iš paveikslų ir nuolat dailės darbuose matydami jų buvimu patikėjome.
Pirmas gyvūnas, paminėtas Naujajame Testamente, yra… kupranugaris (kailio ant šv. Jono Krikštytojo pavidalu), iškart po to minimi mažutėliai baltymingi skėriai ir laukinės bitės.
O pats pats paskutinis gyvūnas Knygoje yra? Tai, ką esame tūkstančius kartų matę tūkstančiuose bažnyčių ir muziejų paveikslų, bet niekad dėmesio neatkreipę? Mažas negyvas jūros gyvuliukas, iškeltas aukštai, iki pat kryžiaus aukščio, kas?
Kempinė.
Šaltiniai:
• Reconnaitre les Saints. Guide d‘identification des saints de nos eglises pas leurs attributs. Editions Saint Jude. 2012.
• Jacqueline Kelen. Les compagnons de saintete. Amis de Dieu et des animaux. Les Editions du Cerf. 2020.
• Fabrice Hadjadj. Le Dieu des betes. Somme zootheologique. Editions Desclee de Brouwer. 2024.
• Katalikų kalendorius žinynas. 1987 (Šv. Ignoto Antiochiečio laiškai, vertė kun. Česlovas Kavaliauskas).
Viršelis – Vyskupo Ignoto Antiochiečio kankinystė. Iš bizantiškojo Menologiumo rankraščio (XI a.). Wikipedia.org nuotrauka
