„Kelionė“ 2026 m. Nr. II (38)
Almyra Bartkevičiūtė-Weigel (g. 1964 m.) – Berlyne gyvenanti tarpdisciplininės tekstilės menininkė, kurios kūryba žinoma ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. 2020 m. įvertinta Lietuvos dailininkų sąjungos Auksiniu ženkliuku. Almyros kūryboje susitinka dvi būsenos – tylus vidinis pasaulis ir nuolatinis medžiagos, idėjos bei gyvenimo judėjimas. Jos praktika aprėpia daug sričių ir skirtingų medžiagų – erdvinė instaliacija, popierius, tvarios medžiagos. Tačiau dar labiau nei medžiagos ją apibrėžia jautrumas procesui: tai, kaip forma gimsta iš prisilietimo, iš atsitiktinumo, iš atminties nuotrupų ar kasdienybės ritmų. A. Weigel kūryboje menas nėra uždaras objektas – jis veikia kaip būsena, kaip mąstymo ir buvimo būdas, nuolat besiplečiantis už studijos ribų.
Šiame pokalbyje menininkė atsiveria apie savo formavimosi kelią, kūrybos pradžios momentus ir ilgainiui kintantį menininko savivokos jausmą. Pokalbis pamažu išsiskleidžia į platesnį apmąstymą apie kūrybos ir kasdienybės sámpyną, medžiagos ir idėjos santykį, skaidrumo, atgimimo ir vidinių „erdvių“ metaforas.
Ar prisimenate, kada Jumyse pabudo menininkė ir ką Jums tuomet reiškė būti menininke?
Iš tiesų – nelabai anksti, nes vaikystėje dar to tikrai nežinojau. Be abejo, dabar suprantu, kad manyje gyveno menininkės siela. Tikriausiai kažkas pradėjo busti dar mokykloje. Kad norėčiau studijuoti menus, suvokiau gal devintoje klasėje – tada pradėjau apipavidalinti mokyklos sienlaikraščius. Reikėjo piešti, rašyti kaligrafiniais šriftais. Lankiau dailės mokyklą. Nors ten mokiausi neilgai, sutikau įkvepiančių asmenybių – Alfonsą Vilpišauską, Algirdą Lukštą. Nepaprastai didelį įspūdį padarė anuomet išleistas albumas apie Lietuvos tekstilę – turbūt tuomet ir pradėjau galvoti apie tekstilės specialybę.
Tuo metu man labiausiai rūpėjo mano pačios vidinė būsena. Buvau labai uždaras vaikas, tą atsinešiau ir į ankstyvąją jaunystę. Man atrodė, kad menininkas ateina į savo studiją, užsidaro duris ir dirba, ką nori, jam visai nesvarbu, ką veikia visas aplinkinis pasaulis. Menininkas kuria savo karalystę. O kitas, verčiantis kiek nusišypsoti argumentas – kad nereikėtų anksti keltis. Dabar, be abejo, tai atrodo labai juokinga, bet mane nuo vaikystės veikė tai, kaip matydavau pamainomis dirbančius tėvus, jų nuovargį. Tad mane labai žavėjo menininko laisvė.
O ką Jums dabar reiškia būti menininke?
Manau, kad menininkui svarbiausia – atvira siela, nes tik būsi atviras idėjoms, kurios gali nušvisti bet kuriuo momentu. Nors vaikystėje svajojau apie laisvą darbo grafiką, dabar vis giliau suprantu, kad menininkui darbo laikas iš viso neegzistuoja – jis nuolatinis, nepertraukiamas.
Jaučiu, kad visas mano gyvenimas yra menas. Nesvarbu, ar esu namuose, ar studijoje, ar einu gatve – idėjos ir mintys sukasi apie kūrybą. Tai tarsi amžinas gyvenimo variklis. Vakare, kai esu namuose ir ateina noras kurti, jaučiu, kaip labiau už viską norėčiau būti studijoje, nesirūpinti jokiais namų ruošos darbais, atsidėti procesui. Tačiau iš esmės jaučiu, kad net ir namuose, buityje, nuolat kuriu meną. Iš tiesų neįsivaizduoju, kaip atrodytų mano gyvenimas, jei nebūčiau menininkė. Turbūt, jei esi menininkas, juo esi visame kame. Jei negali savo idėjų išpildyti meno kūrinyje, tada kažką kuri kitoje aplinkoje – ten, kur esi.
Sakote, kad menininkui labai svarbi atvira siela, bet ar nenutinka, kad realybė, įvairūs projektai, ataskaitos ir panašūs reikalai gali tą vidinį menininką šiek tiek prislopinti?
Mūsų gyvenime yra labai daug mobilumo – ne tik kūniškame, materialiame, bet ir dvasiniame. Kartais įsivaizduoju, kaip būname skirtinguose dvasiniuose lygiuose, tiesiog vaikštome po juos – vieną paliekame, į kitą įeiname. Kūnas Žemėje vaikšto horizontaliai, bet mūsų viduje dinamika dar kitokia. Dažnai tenka „iškristi“ iš menininko vaidmens, savo esaties. Rūpintis projektais, sklaida, ataskaitomis daugeliui menininkų yra didžiulis vargas, nes tuomet nebelieka laiko kurti – tenka persikelti į kitą vidinio gyvenimo erdvę, kitokį buvimą. Taip ir laipioji tais sielos gyvenimo laipteliais – aukštyn-žemyn. Kartais išeini iš savo menininko teritorijos, pakliūvi į biurokratijos ar kitą sritį. Jei tai vyksta labai dažnai, tampi irzlus, nepatenkintas, nes nebespėji įvykdyti savo darbų.
Ar galėtumėte kiek plačiau pakomentuoti minimus sielos gyvenimo lygmenis ir pakopas? Ar manote, kad buvimas menininku apskritai yra vienas iš sielos lygmenų, kuris vieniems atsiveria, kitiems – deja, ne?
Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet man atrodo, savo sielos gyvenime turime kambarius, erdves, po kurias vaikštome – iš vienos į kitą. Iš visų tų vidinių erdvių pati jaukiausia, maloniausia – būtent mano menininkės erdvė. Čia galiu būti viena su savimi ir jaučiuosi namuose. Bet jei keliauju į kitą erdvę, ten manęs laukia biurokratija – turiu rašyti, versti į kitą kalbą, dalyvauti konkursuose. Tai nėra malonu, galiu įsivaizduoti tai kaip slegiantį interjerą.
Kokie yra Jūsų sielos kambariai? Ar juos jungia koridoriai? Kaip atrodo interjerai? Ar įmanoma, kad visų tų kambarių durys būtų atidarytos vienu metu?
Esu modernaus interjero mylėtoja – žavi minimalizmas, didelės, apšviestos erdvės. Mano svajonių vidinėje menininkės erdvėje yra labai šviesu, daug stiklo. Viskas, kas sukurta, sudėta į nematomą spintą sienoje, kur viskas surūšiuota į dėžes. Galiu matyti tik vieną objektą, idėją, prie kurios tuo metu dirbu. Viskas švaru, lygu. Tačiau gyvenimo realybė visiškai priešinga: begalė daiktų, daiktelių.
Iš tikrųjų man visada patiko permatomumas. Labai norėjau studijuoti stiklo specialybę, bet jos Kaune nebuvo – būčiau turėjusi važiuoti į Taliną, tačiau tuo metu nebuvo galimybių, tad pasirinkau tekstilę. Iš esmės stiklas, peršviečiamumas man visada buvo labai artimi.
Kodėl Jums svarbu tas peršviečiamumas?
Jei objektas yra peršviečiamas, jis pats egzistuoja, bet suteikia galimybę matyti ir tai, kas už jo. Tai tarsi sienelė, riba, per kurią gali žvelgti tolyn, matyti horizontą, kitą perspektyvą. Iš esmės skaidrumas svarbus visoms gyvenimo sritims. Dažnai kalbama apie žodžio, politikos skaidrumą – kad nebūtų drumsta. Net tomis dienomis, kai atrodo, kad akyse rūkas ir nieko nematai, jei struktūrose yra skaidrumas, kai rūkas pasitraukia, vis tiek gali atsiverti perspektyva. Kalnuose taip pat – kai rūkas nusileidžia, vėl gali matyti. Kai skaidru, gali žvelgti į tolį. Gal todėl man tai ir patinka – norisi matyti perspektyvas.
Tačiau dirbate su labai daug įvairių medžiagų, ir ne visos permatomos. Visi Jūsų darbai ir jiems parenkamos medžiagos labai skirtingos. Kaip viena ar kita medžiaga ateina į Jūsų gyvenimą? Kaip tai siejasi su darbų temomis?
Medžiagos man visada buvo labai svarbios. Man patinka pažinti jų savybes, žiūrėti, ką iš jų galima padaryti, kokios jos, kokia sudėtis. Manyčiau, kad mano kūrybiniame kelyje dažnai viskas prasideda nuo medžiagos, o idėjos ateina vėliau – procese. Jei randu, kas mane labai domina ir matau, kaip tai būtų galima panaudoti mene, nuo to ir pradedu, o tik vėliau galvoju apie konceptą. Bet būna ir išimčių – kartais ateina idėja, kuriai ieškau medžiagos, tačiau tokiais atvejais dažniausiai pasilieku prie to, kas jau pažįstama.
Randate naują medžiagą, žaidžiate, improvizuojate, o po to gimsta idėja. Ar galėtumėte pabandyti užčiuopti, kaip ta idėja atsiranda? Ir koks medžiagos, idėjos arba nuotaikos tarpusavio ryšys?
Manęs dažnai klausia – kaip tu sugalvojai? O aš dažniausiai net nežinau. Pavyzdžiui, kai devintąjį dešimtmetį intensyviai eksperimentavau su karštais klijais, man kilo prijuosčių projekto idėja. Pirmiausia man rūpėjo pati karštų klijų medžiaga – norėjau ištyrinėti visas technologines galimybes, ką iš jų galima padaryti. O galima labai daug. Išradau visą technologiją – šalto-šlapio-sauso principą. Tuo metu internete apie tai dar nieko nebuvo. Norėjau panaudoti visas savo atrastas technologijas ir taip galvoje bandžiau „prisišaukti“ idėją.
Taip sutapo, kad tuo metu auginau mažą vaiką, dažnai būdavau namuose, privalėjau dalinti laiką į buitį ir kūrybą. Kūrybai liko labai nedaug laiko. Buvau namų šeimininkė, tad natūraliai atėjo mintis apie prijuostę. Prisiminiau mano tautinio kostiumo dėstytojos Aušrelės Kargaudienės mintį, kad anksčiau moterys ant sijono rišdavosi prijuostę ir be jos neidavo iš namų, nes taip apsisaugodavo nuo negatyvių jėgų. Nors mano prijuostės vizualiai neatkartoja tautinio kostiumo stilistikos, kūriau jas su mintimi, kad prijuostė dengia kūną – kaip drabužis saugo kūną nuo nešvaros, bet kartu tam tikra prasme apgaubia ir sielą.
Idėjos dažnai ateina iš asmeninės patirties, vėliau jungiasi su platesnėmis kultūrinėmis prasmėmis ir gali susilieti su pasaulio procesais. Kas labiau dominuoja Jūsų kūryboje – asmeninė jausena ar įsitraukimas į globalesnius įvykius, visuomenės kontekstą?
Na, turbūt dominuoja vidinės būsenos, bet kartais užkabina ir pasaulio procesai. Esu daugialypis žmogus, mano darbai labai įvairūs – nesu atradusi vienintelės išraiškos ar idėjos. Viskas priklauso nuo to, kuo tuo metu gyvenu. Labai dažnai vėl panaudoju išmestas medžiagas, kas taip pat įkvepia naujų kūrybos idėjų. Taip mano kūryboje atsirado laikraščiai ir popierius, iš laikraščių vyniojami siūlai, tapę ne vieno kūrinio pagrindu.
Pastaruosius, beje, įkvėpė vaikystės prisiminimas apie močiutę – kaip ji ant laikraščio skiautės verpdama vyniodavo siūlus. Vėliau, atėjus laikui, megzdavo arba ausdavo. Pabaigusi siūlų kamuoliuką vis rasdavo tą pradinę skiautę, kuri būdavo jau kelerių metų senumo – būdavo taip įdomu ją skaityti.
Šiuo metu kuriate instaliaciją iš išmestų katalogų, ja reflektuojate šiuolaikinio kultūrinio gyvenimo problemas.
Vieni garsūs Berlyno aukciono namai kraustėsi iš vienos vietos į kitą ir neturėjo galimybės persivežti senų katalogų archyvo. Pasidarė gaila, kad tokie vertingi leidiniai, kuriuose gausu įdomių meno kūrinių, bus tiesiog išmesti, tad pradėjau eksperimentuoti su jų popieriumi. Idėja atėjo ne iš karto – popierius sunkiai pasidavė, tačiau netikėtai kilo mintis iš tvirtų jo lakštų konstruoti lentynas, baldus. Iš tiesų patys katalogai turėtų būti lentynose, dalyvauti mūsų gyvenimuose kaip turinys – būti vartomi, naudojami. Metaforiškai žiūrint, man tos lentynos reiškia dabartinę situaciją, kai menas, užuot buvęs turiniu, turi pats fiziškai laikyti save. Mano kūrinyje pasikeičia prasmės – pats meno katalogas tampa lentyna.
Tų pačių aukcionų, kuriems skirti šie katalogai, metu menas parduodamas labai brangiai, tačiau daugeliui menininkų tai neprieinama. Kiekvienas menininkas mūsų visuomenėje lygiai taip pat privalo išsilaikyti pats. Kaip ir tas lentyna virtęs katalogas – pats rūpinasi savo ir savo kūrinių egzistencija.
Ar Jums irgi atrodo, kad šiuolaikinis profesionalus menas visuomenės kasdienybėje užima labai mažai vietos? Menas gyvena savo visatoje, o visuomenė – savo. Kaip manote, nuo ko tai priklauso?
Manau, kad visuomenė domisi menu, bet dažnai menotyrininkų ar kuratorių dėmesys nukreiptas į žinomas pavardes arba ankstesnių laikotarpių menininkus. Rengiamos nuostabios parodos, vertos daug dėmesio, prie jų stovi eilės. Visuomenė domisi, eina žiūrėti, bet daugybės menininkų darbai nepatenka į tas sales, nes jų pavardės nėra taip gerai žinomos, kad jų darbai būtų perkami.
Išsiplėtojus kompiuterinėms ir spaudos technologijoms tapo prieinamos nebrangios paveikslų reprodukcijos, todėl plačioji visuomenė, ieškanti meno kūrinio interjerui, gali rinktis gerokai pigesnį variantą. Dažnas nusiperka reprodukciją prekybos centre ir jaučiasi papildęs savo interjerą meno kūriniu.
Iš esmės menas dažniausiai perkamas kaip interjero puošmena arba finansinė investicija. Bet juk kažkas galėtų nusipirkti kūrinį spontaniškai?
Gaila, bet tai įvyksta retai. O menas yra labai reikalingas – taip apmaudu, kai girdi, kad mažinant lėšas įvairiose srityse dažniausiai tai įvyksta kultūros lauke. Juk sunku įsivaizduoti gyvenimą be meno! Toks gyvenimas būtų tiesiog tragiškas. Labai daug apie tai mąstydavau pandemijos laikais, kai būdavau tiesiog absurdiškai neįleidžiama į visiškai tuščias parodų sales. Pagalvoju – jei nebūtų muzikos, filmų, koncertų, parodų, ką žmogus veiktų? Eitų į darbą, maitintųsi. Na, gal dar pasivaikščiotų? Bet kur eitum pasivaikščioti? Nebeliktų to, kas sukurta gražaus. Net gamtoje sukurtos pasivaikščiojimo trasos, formuojamos erdvės – taip pat yra menas. Net mūsų gebėjimas suvokti laukinės gamtos grožį yra kultūros produktas. Be viso to mums liktų vien tik fizinis funkcionavimas.
Jau padariusi karjerą Lietuvoje, staiga pasirinkote Berlyną. Kaip ir kodėl taip įvyko? Kuo skiriasi Berlyno ir Lietuvos meninis gyvenimas?
Į Berlyną atvykau prieš dvidešimt penkerius metus. Nebūčiau linkusi skirstyti savo meninio gyvenimo į Lietuvą ir Vokietiją – jis driekiasi viena linija. Gyvenu ir kuriu, ir nėra taip svarbu kur. Svarbu turėti kūrybai vietą, erdvę. Dalyvauju parodose įvairiose vietose – labai skirtingose. Labai dažnai Lietuvoje, šiuo metu gal kiek mažiau Vokietijoje, taip pat Austrijoje ir įvairiuose mažesniuose Vokietijos miestuose. Man labai patinka provincijos miesteliai – žmonės kitaip žiūri į meną.
Kūrybai svarbiausia žmogaus vidinis gyvenimas, būsenos. Nesvarbu, ar jis gyvena vienoje, ar kitoje šalyje – sunkumai tie patys. Visur ta pati problema: reikia dalyvauti konkursuose, rašyti projektus, laukti finansavimo. Lietuvoje sunku, bet Berlyne, kur be galo daug menininkų, taip pat labai sunku gauti stipendijas ar finansinę paramą – kultūrai lėšos stipriai sumažintos. Neišskirčiau Lietuvos ir Vokietijos meninio gyvenimo.
Nors sakote, kad kūrybai vieta, kur gyvenate, nėra tokia svarbi, norisi klausti, kas paskatino išvykti iš Lietuvos?
Neturėjau tikslo išvykti iš Lietuvos, dirbau Dailės akademijoje, buvau patenkinta savo gyvenimu, tačiau turėjau vieną labai didelę svajonę – troškau sutikti artimą žmogų. Svajonė išsipildė, o tas žmogus gyveno Berlyne. Teko rinktis, kur gyvensime. Po gana ilgo pedagoginio darbo laikotarpio man norėjosi pauzės, tad pasirinkome gyventi Berlyne, per daug neplanuodami tolimos ateities. Prieš priimdama šį sprendimą Berlyne buvau praleidusi vos aštuonias valandas.
Iš tiesų niekuomet nesijaučiau palikusi Lietuvą, tiesiog išvažiavau pagyventi kitur. Kontaktas, ryšys su Lietuva man visuomet lieka labai artimas.
Lietuvišką kontekstą labai idealizuoju, jo pasiilgstu. Lietuvoje liko daug artimų kolegų, bičiulių, bet ir Berlyne užsimezgė ryšių su naujais žmonėmis.
Kita vertus, visą gyvenimą buvau kosmopolitė, tad nebuvo sunku išvykti. Nors didmiestyje gyventi niekuomet netroškau – nuo vaikystės buvau kaimo, gamtos vaikas.
Iš pradžių vis lygindavau gyvenimą Lietuvoje ir Berlyne, bet paskui suvokiau, kad tiesiog turiu dvejus namus, ir gyvenimas tarp dviejų valstybių man tapo natūralus.
Anksčiau ir žodžio „išeivis“ prasmė buvo kitokia – išvažiavai ir nežinia, kada grįši. O dabar, kur bebūtume, galime palaikyti ryšį su artimaisiais per video skambučius ir panašiai. Kartais atrodo, kad išeivijai skirti renginiai, minėjimai užsienyje vyksta daugiau dėl tradicijos. Kaip Jūs tai matote?
Sunku pasakyti, kaip jaučiasi kiekvienas, išvažiavęs iš Lietuvos. Pati niekada nesijaučiau esanti išeivė. Išeivis, mano supratimu, yra žmogus, kuris buvo priverstas bėgti iš tėvynės dėl blogų gyvenimo sąlygų ar politinio persekiojimo. Tikrieji išeiviai buvo žmonės dėl karo išvykę į užsienį ir niekuomet neturėję sąlygų grįžti.
O mes šiandien galime būti toli drauge nenutoldami nuo tėvynės. Atrodo, kad dabar esame visos Žemės gyventojai, kurie gali važinėti po įvairias vietas ir jose pabūti tiek, kiek norisi.
Man Berlynas unikalus tuo, kad būdamas viename mieste turi galimybę tarsi pakeliauti po visą pasaulį – susitinki su kuriančiais žmonėmis iš įvairiausių šalių. Vieni kitiems esame įdomūs dėl savo skirtingumo – identitetų, patirčių, pasakojimų. Kaip pati tai jaučiate?
Kuo ilgiau čia gyveni, tuo mažiau mąstai apie tai. Turime labai įvairų tarptautinį meninį kontekstą, skirtingų kontaktų, milžinišką parodų pasiūlą. Net mažesnėse galerijose ar muziejuose vyksta labai aukšto lygio parodos. Tokiame dideliame mieste tai yra didelis privalumas – matyti, bendrauti, dalintis.
Žinoma, viskas priklauso nuo menininko pasirinkimo ir poreikio. Yra ir tokių, kuriems nereikia daug bendravimo – jie tiesiog dirba ir visuomenėje beveik nesirodo. Tai labai individualu.
Aš niekada nenorėjau išvažiuoti kitur –tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Todėl labai mielai dalyvauju parodose Lietuvoje, dažnai remiuosi tautinio meno idėjomis. Galbūt net esu kosmopolitė – galiu save įsivaizduoti bet kurioje pasaulio vietoje, aplinka mano kūrybai nėra esminė.
Labiau gyvenate savyje…
Taip, labiau gyvenu savyje, nes niekada neturėjau sudievinto, ypatingo pavyzdžio kurioje nors gyvenimo srityje – ar tai būtų menininkas, ar dvasinis vadovas. Stengiuosi būti ištikima sau.
Jūsų gyvenime labai svarbų vaidmenį atlieka krikščionybė, Šventojo Rašto studijavimas. Kokią įtaką tai daro Jūsų kūrybiniams procesams?
Įtikėjau prieš trisdešimt metų, kai Lietuvoje atsirado protestantiškų bažnyčių. Katalikų Bažnyčia sovietmečiu atrodė svetima, nepažinta. Jaučiau vidinę tuštumą – turėtų būti kažkas daugiau. Nueidavau į šv. Mišias, bet daug ko ten nesuprasdavau.
Vėliau patyriau atsivertimą, atgimimą. Suvokiau, kad atgimimas yra labai svarbus virsmas, kuris vyksta visur: kultūroje, istorijoje, visuomenėje. Ir žmogaus viduje.
Studijų metais grupiokė padovanojo man Naująjį Testamentą, išleistą Zalcburge. Jame atradau daug naujų dalykų. Įstrigo viena vieta iš Evangelijos – apie Jėzų ir Nikodemą, seną fariziejų, kuris klausia, ką daryti, kad pelnytum Dangaus karalystę. Jėzus atsako – turi gimti antrą kartą. Nikodemas klausia, kaip tai įmanoma. Jėzus paaiškina, kad galima gimti iš vandens ir dvasios – kad mūsų senas gyvenimas nuplaunamas, o mes pradedame naują. Man ši vieta iki šiol labai svarbi. Būdama studentė dažnai pavargdavau. Patyriau vadinamąjį Dvasios krikštą, gavau „kitų kalbų dovaną“ – galėjau melstis kalbomis ir patirdavau, kaip tai mane pripildo jėgų. Tai padėjo gyventi toliau, atlikti užduotis.
Ir iki šiol einu tikėjimo keliu, nors nelaikau savęs religinga. Tikėjimas man yra gyvenimas. Mano gyvenimo prasmė yra Jėzus, kuris sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Bažnyčia man yra žmonės, su kuriais draugaujame.
Dievo žodis – tarsi rėmas, pagal kurį galiu pasitikrinti sprendimus, rasti atsakymus. Kartais tie atsakymai nustebina – pats iš pradžių gali galvoti kitaip, bet priėmus Šventojo Rašto tiesą, gyvenimas ima keistis. Sunku pasakyti, kiek tai atsispindi kūryboje…
Kalbino Vaiva Monika Lanskoronskytė
Viršelis – Debesuota. Almyra Weigel. 2022. Erdvinė instaliacija. 95 kv. m. Vytauto Kasiulio dailės muziejus. Vilnius. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka