„Kelionė“ 2026 m. Nr. I (37)
I.
Snigo, sninga, snigs, – pažada vyriškis iš ekrano. Įpratome ir prie sniego, ir prie šalčio. Tikra baltai girgždanti žiema. Tik kad saulės mažoka. Oras Lietuvoje žemina žmogaus orumą, – tvirtino vienas mūsų rašytojas, išvykdamas ten, kur saulės daugiau. Teologai mano, kad ne oras, o nevilties ir nepasitikėjimo kultūra, kaltų ieškojimas – dvasinio pobūdžio tarša – gniuždo žmones. Kad ne tik skurdas, bet ir dvasinės ekologijos stoka priverčia juos bėgti į užsienį.
Neturiu kur pabėgti (žinau, su ta dvasine ekologija ir kitur prasti reikalai), tik užsimaukšlinu striukės gobtuvą ir einu prie „savojo“ po namų langais boluojančio ežeriuko. Gyvenu kaip kaime, o iš tikrųjų beveik miesto centre. Toks yra mūsų Vilnius. Dieną sukuosi kultūriniame „burbule“ – stebiu „labai svarbias“ įvykius, o vakare – žvirblius ir zyles. Bet jų vis mažiau ir mažiau zuja apie namus. Net ir kėkštų nesimato.
Prisimenu 2003-iųjų tokią pat gilią, labai šaltą žiemą. Ant laiptelių į ežeriuką tuomet radau juodagalvę sniegeną. Gyva, bet neskrenda. Parsinešiau namo. Patupdžiau verandoje ant spintos, pabėriau saulėgrąžų – lesa, šikalioja, vaikštinėja. Po kelių dienų – lyg ir bando skristi, bet purpteli ir… viskas.
Taip ir gyveno. Atnešiau sušalusių šaltalankių, gudobelių – dzubena. Jau lyg ir linksmesnė.
Turbūt į antro aukšto langą trenkėsi (radau prilipusių plunksnelių) ir, matyt, patyrė smegenų sukrėtimą, nes lyg ir sveika atrodo, o nepaskrenda.
Stebim visi mūsų ligoniukę ir galvojam, ką toliau darysim.
– Per tokį šaltį neįmanoma išnešti – neišgyvens, – sako močiutė.
Jai atrodo, kad ne šaltis būtų didžiausias snaigenos (taip ji ją vadina) priešas, o maisto stoka. Jeigu paleisim, ar ji sugrįžtų palesti į mūsų lesyklą?
– Užriškim jai ant kojos raudoną siūlą, tada žinosim, – siūlo dukra.
Surandam raudonų vilnonių siūlų kamuoliuką. Užrišam.
Vasariui baigiantis, šalčiams slūgstant snaigena ėmė skraidyti. Narstė nuo lango prie lango, daužės į stiklus. Atėjo laikas laisvei. Kovo pradžioje atidariau verandos duris: ji truputėlį pasiblaškė – pirmyn atgal, apsuko viduje dar kelis ratus ir nėrė laukan.
Sutvarkėm priterštą verandą, išplovėm iš vidaus ir iš išorės visus langų stiklus. Pro juos dukros akys į sodą: lūkuriuoja, ieško snaigenos lesykloje ar kur nors ant krūmo nutūpusios.
– Nėra, nesugrįžo, – sako liūdnai. – O juk sniegas dar nenutirpęs, ką ji lesa?
– Bet švilpaujant girdžiu, paukščiukų pilnos medžių viršūnės, gal tik mums nepasirodo? – guodžiu ją.
Verandoje graudi tuštuma. Ant kėdės guli raudonų vilnonių siūlų kamuoliukas.
– Visada lieka koks nors pamirštas įkaltis, – sako vyras.
II.
Aplinka veikia mūsų nuotaiką. Toji sodri, žalia (vasarą) – suteikia energijos, balta ir švari (žiemą) – kelia švelnų graudulį: „Kartais nebesninga – tai irgi dėsninga, / Ir jauni iš lėto virsta į senius“ (Stasys Jonauskas). Kartais – gydo. Ypač lygut lygutėlė ežero drobė sugeria šlakuotas mintis. Pro sustingusius meldus žiūrėdama į tolumoje stūksančius eglių eifeliukus nuolatos atrandu ne tik ramybę, bet ir savo menkumą. Kaip niekada šiais neramiais laikais savęs klausiu: o kaip atrodo mano artimiausia aplinka? Kur dingo mūsų snaigenos, kėkštai ir svirbeliai?
Lentynos net braška nuo knygų, ant stalo – kalnas tik man svarbių popierių, žurnalų, užrašų, tarp jų – iš įvairiausių renginių surinktų savų ir svetimų minčių lakšteliai. Vis galvoju – pravers. Kartais taip ir būna. Bet dažniausiai segtuvų stirtos tik auga ir… auga susierzinimas. Kol galiausiai imu klausinėti pati savęs: kuo aš čia užsiimu? Ko kapstausi būtajame laike? Ir apskritai, koks mano darbo ir pastangų tikslas?
Gal mano užduotis – kalbėti už kitus, sutiktus gyvenime, o ir tuos, kurie gyveno šimtą ar ir daugiau metų prieš mus? Atsiradome ne tuščioje vietoje, atėjome su visu XX a. bagažu, o šiame amžiuje buvo labai didelių iššūkių žmogui ir žmogiškumui: daug kraupių įvykių, karų, tremčių, išdavysčių, prievartos ir smurto. Taigi norėdama suvokti, kas aš esu, privalau peržvelgti savo šaknis – ką paveldėjau genetiškai ir dvasiškai? Kokį kraitį sukrovė man šalis, kurioje gyvenu, kokią tapatybę atsinešiau iš tautos, kuriai priklausau?
O gal kuriantis žmogus tik perduoda tai, ką gauna iš aukščiau? Nesvarbu, kaip mes tą galingą energiją pavadinsim. Pati žinau, kaip būna: iš pradžių įsižiebia maža kibirkštėlė, mintelė, kuri auga tavyje, šakojasi ir taip išsiraizgo smegenyse, kad galiausiai esi priversta sėsti prie kompiuterio ir pradėti užrašinėti. Ta srovė pagauna ir neša tave kaip šapelį. Kuo jautiesi mažesnė ir nereikšmingesnė, tuo geriau. Esi baltas lapas. Tiesiog nuolankiai priimi tai, kas tau duodama. Svarbiausia, kad dirbi nors ir menkutį, bet tau skirtą darbą. Ir tada įvyksta keistas dalykas: jauti lengvai rašomo teksto stiprybę. Personažai atsiranda vienas po kito ir pradeda gyventi savo gyvenimus. Tereikia laikytis pagrindinio principo: kiekvieno kūrinio fone privalo išlikti švari erdvė. Net ir aprašinėjant pačius kraupiausius įvykius, lukštenant nuodėmės ir bausmės už ją klausimus, vaizduojant šlykščiausius dalykus, visą puolusio žmogaus bjaurastį, kūrinys privalo išsaugoti skaidrią vidinę erdvę. Tokia yra siekiamybė. Kitaip bus tik savanoriškas dalyvavimas dehumanizacijos procese.
III
Pasaulis nuolatos stebi ne zyles ar snaigenas, o du „kiečiausius“: Putiną ir Trumpą. Internautai iš jų kūno kalbos sprendžia, kuris labiau nenuspėjamas. G-20 lyderiai vis narplioja klimato kaitos klausimus, vadinasi, aptarinėja ir mūsų paukščių likimą. Rusijos caras dieną naktį mėto bombas – išdegina kaimynų žemėje viską, kas gyva, kitas kietiakas nežada užsukti jokių taršos kranų, jis ištikimas savo rinkėjams: „Pirmiausia – Amerika“. Žinoma, su Grenlandija kišenėje. Anksčiau ar vėliau ir Amerikoje, kaip Pekine, žmonės matys paukščius tik narveliuose – jeigu juos pasikabins savo balkone ar kambaryje. Jeigu dar bus toks poreikis. Tik kažin, ar čiulbės tie klonuoti, civilizuoti gyviai? O ir kam reikia, kad gyvas čiulbėtų? Esu mačiusi paauglį, kuris priėjęs prie lango ėmė pirštais braukti per stiklą, norėdamas padidinti už jo ant šakos tupintį paukštį. Jis ir jo paukštis jau gyvena tik virtualioje realybėje.
Ir Lietuvoje vis mažiau kam rūpi snaigenų „kūno kalba“, ąžuolų ilgaamžiškumas, kurtinių ar sengirių likimas. Matau, kaip net ir naktimis atvažiuoja galinga technika į netoliese esantį miškelį – pjauna pačius gražiausius beržus, pačias storiausias tuopas. Kodėl? Turbūt kad priešais statomų kotedžų savininkams medžiai neužstotų saulės. Kažin, ar tokie žmonės skiria beržą nuo alksnio, zylę nuo žvirblio. Mūsų šalis rudenį dar kvepia obuoliais, viržiais ir grybais, kvepia margaspalve lapų paklote. Pagoniškasis, gamtiškasis mūsų pradas dar neišrautas, dar vis atželia karta iš kartos, bet ar daugelis mūsų suvokia, kad „tiesa yra ir tai, kad abejingumas ar žiaurumas šio pasaulio kitam kūriniui galiausiai visada kažkaip persiduoda mūsų elgesiui su kitais žmonėmis. Širdis yra tiktai viena, todėl tas pats niekingumas, skatinantis blogai elgtis su gyvūnu, netrukus ima reikštis santykiuose su žmonėmis. Kiekvienas blogas elgesys su kokiu nors kūriniu „prieštarauja žmogaus kilnumui“ (LS 92). Tiems, kurie nesuvokia, pravartu pasiskaityti popiežiaus Pranciškaus encikliką „Laudato si‘ apie rūpinimąsi bendrais namais“, kur rašoma: „Privalome atsižvelgti į tai, kad ant kortos pastatytas mūsų pačių orumas. Esame tie, kurie pirmučiausia suinteresuoti palikti po mūsų ateisiančiai žmonijai gyventi tinkamą planetą. Tai reiškia dramą mums patiems, nes tai susiję su mūsų kelionės šioje žemėje prasme“ (LS 160).
Šiuos nuo pagonybės laikų atsakomybės už kiekvieną gyvybę priesakus puikiai išmanė ir Lietuvoje gimęs Nobelio premijos laureatas, poetas Czesławas Miłoszas, eilėraštyje „Rue Descartes“, rašęs: O iš savo didžiųjų nuodėmių geriausiai atmenu vieną,/ Kaip kartą miške, skardžiu pro upokšnį eidamas,/Ant žolėj susirangiusio žalčio užverčiau sunkų akmenį./ Ir kas man paskui nutiko, tebuvo pelnytas atlygis,/ Kuris anksčiau ar vėliau ištinka draudimus laužantį.
IV.
Paprasta, neįmantri mano tikrovė. Kai išeinu vakarais pasivaikščioti, Lietuvos žiema apgaubia baltu ramybės debesiu: atrodo, lyg ribos tarp kūniškųjų ir bekūnių, tarp gyvųjų ir mirusiųjų laikinai būtų ištrintos ir galima pro aukštą tamsų dangų girdėti per šimtmečius keliaujantį šnabždesį, susiliejantį su sniego girgždėjimu po kojomis ir į žiemos miegą panirusių medžių viršūnių lingavimu. Ir tada, žvelgdama į tamsoje jaukiai šviečiančius kaimynų langus, žinau, kad gyvenimas tęsiasi, kad tuose namuose vieni jau spėjo pasenti, kiti – gimti ir ūgtelėti ir kad „neįmanomas ir autentiškas glaudžios vienybės su visa gamta jausmas, jei tuo pat metu širdyje nėra švelnumo, atjautos, rūpesčio kitais žmonėmis“ (LS 91).
Iš tikrųjų, perkračius kasdienio gyvenimo patirtis, imu suvokti, kad popiežius Pranciškus tik primena tai, ką žmonija pamiršo, kas nuo seno buvo žinoma lietuviams, o tikriausiai – ir kitoms tautoms: žmogaus santykis su jį supančia gamta yra moralinio pobūdžio.
V.
Pagrindinis romano, kurį dabar rašau, herojus, sovietmečiu po savo namu įkūręs pogrindinę „ab“ leidyklą-spaustuvę, rizikuodamas ne tik savo, bet ir žmonos, ir keturių vaikų likimu, 1980–1990 metais išleidęs 23 pogrindines knygas, sako: „Kaime iš manęs juokiasi: Andziulis kvailas – senas žmogus, o sodina sodą, medžius… Juk pats nei obuolių, nei miško sulauks… Aš jiems atsakau: jūs kai gimėt, kai pradėjot augt – radot sodus, miškus, radot namus, miestus pastatytus, jūs viską radot, tai negi patys norit nieko nepalikt kitiems? Tai tęskit toliau tą estafetę. Aš tikiu, kad žmogaus siela gyvena.“
O ką aš paliksiu? Kaip sėdėdama prie kompiuterio galiu pasirūpinti mūsų bendrais namais? Nežudydama. Ne tik kiekvieno gyvo Dievo kūrinio, bet ir savo gimtosios kalbos. Nuo mažens ji man skambėjo kaip muzika. Kalba yra mano antrieji namai. Labai juos saugoju, puoselėju, dėl jų išgyvenu.
Mūsų kalba unikali, aš pritariu tiems, kurie tvirtina, kad ji turėtų būti UNESCO globojamas pasaulio paveldo objektas. Esu prieš jos supaprastinimą ir prastinimą, nes, anot kalbininkų, kiekviena kalba atveria unikalų požiūrį į pasaulį, savitą pasaulio matymo kampą. Kiek žinau, Vakarų Europos universitetuose lietuvių kalba dėstoma šalia kitų senųjų indoeuropiečių kalbų, kitaip tariant, mirusiųjų kalbų grupėje. Bet juk mes dar gyvi, dar turim galimybę nenumarinti šio mūsų išskirtinio turto.
Palyginus, pavyzdžiui, su anglų kalbos rašto istorija, mes su savo raštija esam labai jauni – net penkių šimtų metų nesiekiam, ir tai su dideliais pertrūkiais. Lietuvių kalba yra pati archajiškiausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, kai kurie prancūzų kalbininkai sako, kad norint išgirsti, kaip skambėjo senoji indoeuropiečių kalba, reikia pasiklausyti lietuvio ūkininko. Ką tai reiškia rašytojui? Kad turime nepaprastai turtingų tautos patirties klodų, kuriuose glūdi senieji tikėjimai, mitai, dainos, pasaulėžiūra ir tautosaka.
Gimtosios kalbos išsigimimas man kelia siaubą. Nes joje nelieka rašančiojo dvasios. Aš visiškai pritariu a. a. rašytojui Romualdui Granauskui, sakiusiam: „Gyvenu iškart dviejose vietose: kūnas – Lietuvoj, dvasia – kalboj. Ten ji saugi, ten jai gerai, iš ten ji išeis vienintelį kartą, kad daugiau nesugrįžtų. Kartais būna baisu, kai žmogus niekina, žemina savo kalbą – šitaip jis muša ir spardo savo dvasią. Kojomis, akmeniu, pagaliu, – kaip varganą šunį! Jaučiasi esąs stiprus ir protingas, galintis daug nuveikti. Tiktai dvasios ubagai niekada daug nenuveikė. Pristatę galybę barakų, nesugebėjo pastatyti net mažos bažnytėlės. Kur glaudžiasi dvasia, išvaryta iš gimtosios kalbos? Nežinau. Gal kur įnamiauja, gal šąla po tiltais. Aš jos niekuomet neišvarysiu. Iki pat, iki pat. Paskutinį savo žodį ištarsiu lietuviškai. Kokį – dar nežinau.“ („Žodžio paglostymas“, Metai, 2014 m. Nr. 3).
Viršelis – Pranė Akmanavičienė. Popieriaus karpinys „Staltiesėlė“. 1982. Lietuvos etnografijos muziejus
