„Kelionė“ 2025 m. Nr. I (33)
Pastaraisiais metais vis daugiau stipresnės valios žmonių ryžtasi ypatingam gavėnios pasninkui – skaitmeniniam apsimarinimui. Tai pasiryžimas visas keturiasdešimt pasirengimo Velykoms dienų praleisti… be socialinių tinklų.
Vieniems tokia praktika siejasi su ramesnio gyvenimo ilgesiu, savotišku grįžimu į laikus, kai nereikėdavo kasdien atlaikyti didžiulio informacinio srauto, kuris tarsi meteorų lietus užpila įvairiais vaizdeliais, pranešimais ir pasidalijimais.
Kitiems toks apsimarinimas – atsikovotos brangaus laiko valandos – kartais net dvi ar trys per dieną, kurias jau įmanu skirti geriems darbams, seniai atidėliotiems susitikimams, naujoms knygoms ar iškyloms.
Skaitmeninio gavėnios pasninko patirtį prieš keletą metų leidinyje „National Catholic Reporter“ išsamiai aprašė Indianos Dievo Motinos universiteto teologijos profesorius Danielis P. Horanas. Didelę nuostabą jam sukėlė jau pirmąją savaitę aplankęs suvokimas, koks galingas buvo jo įprotis naudotis socialinėmis medijomis. Vos tik pasitaikydavo ilgiau pastovėti eilėje prie kasos parduotuvėje, prisėsti autobuse, paėjėti gatve iš vieno susitikimo į kitą ar patogiai įsitaisyti sofoje priešais televizorių, žiū, telefono ekranas jau ir sušvisdavo rankose, įtraukdamas į nesibaigiantį vieno ar kito tinklo naujienų srautą. Labiausiai tuomet jį pribloškė tai, kiek šimtų, o gal net ir tūkstančių kartų per savaitę jis ligi šiol imdavosi šios praktikos – be jokio tikslo vis pasmalsauti, kas per pastarąsias keliolika minučių įvyko virtualiame pasaulėlyje. Kitaip tariant, rūpintis tuo, kas su realia kasdienio gyvenimo patirtimi dažniausiai menkai tesusiję.
Atsispirti mintims apie panaršymą socialiniuose tinkluose D. P. Horanui padėjo tai, kad apdairiai buvo išsiregistravęs iš visų įmanomų prisijungimo vietų išmaniuosiuose įrenginiuose ir kompiuteriuose. O atitrūkti nuo svarbiausių šalies ir pasaulio įvykių tą gavėnios laikotarpį neleido kasdienė ryto spauda, kurioje naujienos deramai atrinktos ir pristatytos.
Deja, noras laimėtas valandas panaudoti rašymui, profesiniam tobulėjimui ar asmeninei maldai neišsipildė – ko gero, kiekvienam žmogui neišvengiamas polinkis dalį turimo laiko vienaip ar kitaip iššvaistyti buvo stipresnis. Vis dėlto artimieji ir kolegos atkreipė dėmesį į tai, kad profesorius tapo ramesnis, patirdavo gerokai mažiau streso, būdavo mažiau išsiblaškęs. Kitaip tariant, sąmoningas jo apsisprendimas apriboti laiką socialiniuose tinkluose teigiamai paveikė ir visą jo veiklą.
Žinoma, per tą laiką jis pasigedo dalies dalykų, šiandien prieinamų kone vien „skaitmeniniame kontinente“. Antai, žinios apie svarbius bičiulių ar kolegų asmeninio gyvenimo įvykius (pavyzdžiui, apie netektis, kūdikio gimimą ar sunkias ligas) jį pasiekdavo tik per kitus ir gerokai vėliau (pranešti apie tai telefonu ar laišku šias laikais jau mažiau įprasta).
Nepakeičiamas feisbukas?
Pãskyros feisbuke jau yra tapusios pagrindiniu naujienų langu daugeliui švietimo įstaigų, draugijų ar bendruomenių – juk daugelis viešų paskaitų, knygų pristatymų, koncertų, parodų ar mokymų nesulauktų gausesnių dalyvių, jei apie tai nebūtų pasidalinta socialiniuose tinkluose. Be jų šiandien neišsiverčia nė viena žiniasklaidos priemonė ar komunikacijos tarnyba, publikacijų, tinklalaidžių ar televizijos laidų sėkmę matuojanti patiktukų ir pasiektų adresatų skaičiumi. Daugelis intelektualų ir akademinio pasaulio atstovų jaučia atsakomybę socialiniuose tinkluose reaguoti į reikšmingus įvykius ir pasisakyti, kai to labiausiai reikia, įsitraukti į visuomenei svarbias diskusijas.
Skaitmeninio pasninko patirtis, regis, kiekvienam turėtų padėti susivokti, kad šiomis platformomis dera naudotis itin sąmoningai, nusistačius labai aiškią tvarką. Tačiau išgirdęs tokį patarimą, ne vienas gūžtelėtų pečiais. Ko čia dar rūpintis? Nejaugi kas kartą, kai norėdami prastumti laiką paimame į rankas telefoną, nesame padėties šeimininkai? Rūpestį turėtų kelti socialinių tinklų platformų savininkų padaryti sprendimai, iš esmės keičiantys patį jų pobūdį.
Kaip pavyzdį daugelis apžvalgininkų mini feisbuko atvejį. Į pirmojo dešimtmečio pabaigoje sukurtą platformą plūdo milijonai, tikėdamiesi suburti kolegų, giminių, mokyklos draugų tinklus, kuriuose būtų galima bendrauti ir sekti vieniems kitų gyvenimus. Šiandien daugelis vartotojų su nostalgija prisimena laikus, kai savajame feisbuko naujienų sraute matydavo tik aktualų savo pasirinktų draugų turinį. Deja, pasiekusi populiarumo viršūnę ir perėmusi kone pagrindinį socialinį vaidmenį daugelio žmonių gyvenime, ši platforma ėmė pardavinėti asmeninius vartotojų duomenis reklamos užsakovams ir medijoms. Ilgainiui vis rečiau ėmėme sulaukti draugų naujienų, nes jas vis labiau ėmė gožti reklamos ir užsakomasis įvairių medijų turinys. Taip palengva dirva buvo parengta galutinei stadijai, kai feisbuko algoritmai pradėjo ignoruoti net apmokėtus anonsus ar sekamos žiniasklaidos įrašus, vartotojus užversdami neaiškiu dirbtinio intelekto sugeneruotu turiniu, atsitiktiniais vaizdo įrašais ar visokiausio niekalo reklamomis.
Šį perėjimą nuo vartotojams parankių paslaugų prie menkai tepritaikomo šlamšto internete vienas amerikiečių žurnalistas apibūdino jau sparnuota tapusia sąvoka enshittification (angl. pavertimas mėšlu, sudirbimas). Ja apibūdinamas populiarėjantis verslo modelis, kai pripratinus vartotojus prie tam tikrų paslaugų lygio, pasinaudojant monopoliui prilygstančia padėtimi, jų kokybė pamažu imama prastinti, taip mažinant sąnaudas ir auginant pelną.
Technologijos, vedančios į būties gyvatynus
Nuostabą galėtų kelti ir tam tikra bejėgystė, suvokiama kas kartą, kai žmogus pasitikrina savo duomenis apie nežinia kam internete atiduotas valandas. Amerikietis kultūros analitikas Tedas Gioia yra vienas iš daugelio konstatavusių, kad nuolatinis naršymas telefonuose ir ekranuose paverčia žmones priklausomus, o technologijų industrija tuo sėkmingai naudojasi, atrasdama vis naujų būdų tą priklausomybę toliau formuoti. Braukant išmaniojo telefono ekraną aptinkamas turinys ilgainiui pasidaro ne itin svarbus. Vieniems trumpalaikį pasitenkinimo pojūtį sukelia vos kelias ar keliolika sekundžių trunkantys vaizdeliai apie mielą šuniukų ir kūdikių bendravimą, stulbinamus gamtos reiškinius ar namų apyvokos vaizdelius ir panašiai. Kiti, mėgindami riboti savo laiką socialiniuose tinkluose, prisimins ten patirtas įdomias diskusijas su draugais ar daugiausiai patiktukų sulaukusį savo įrašą.
Visais atvejais kils, regis, nenumaldomas noras dar kartą sugrįžti prie patirčių, kurias dopaminas bus užkodavęs smegenyse – todėl ir vėl įsijungę telefoną ieškosime naujų egzotiškų kadrų ar juokingų paveikslėlių, karštų diskusijų ar rimtų tekstų, tikėsimės gausių reakcijų į eilinį savo gyvenimo kadrą, nesvarbu, ar gaištume brangų darbo, atostogų ar nakties miego laiką. Begalinis landžiojimas į „skaitmeninį kontinentą“ – didelis vargas, todėl ir tokius klajoklius (pažvelgę į veidrodį) nesunkiai atpažįstame iš ašarotų akių ar liūdno veido.
Laimei, esama veiksmingų patarimų, pateikiamų išvargintiems interneto gyventojams. Vienas iš jų – aiškiai sau įvardinti, ką ir kaip veiksiu pasiėmęs į rankas išmanųjį telefoną. Pasiryžti internete ieškoti bibliotekos, dairytis patikimų tekstų lentynų, o ne vien klampoti po kemsynus, braukinėjant nuo vieno „nepakartojamo“ vaizdelio prie kito, o galiausiai nesuteikti progos socialiniuose tinkluose užkoduotiems stimulams, kuriems neatsispyrę galiausiai būtume priversti pripažinti, kad esame nelaisvi.
Popiežiaus Pranciškaus palinkėjimas
Šias problemas puikiai perprato popiežius Pranciškus. Artėjant gavėniai jis dažnai kalba krikščionims apie kovą su geismingumu – silpnybėmis, galinčiomis vesti į savanaudiškumą ir visokį blogį. Viena iš tokių silpnybių, galinčių įvesti žmogų į nuodėmę, jis laiko riziką tapti priklausomam nuo skaitmeninių medijų. Popiežius nuolat primena, kad krikščionio pašaukimas neatsiejamas nuo laisvės, todėl jis kviečia gavėnios metu išjungti ekranus, atsijungti nuo telefono ir pasijungti prie Evangelijos, kad atsirastų laiko žmogiškam bendravimui, broliškai meilei ir tikriems susitikimams.
Ne taip seniai „ypatingų“ vilčių žmonijai siūlė įvairios utopinės ideologijos, jau kuris laikas girdime apie ateitį, kurią lems kvapą gniaužianti technologijų pažanga, beveik „dieviškas“ dirbtinio intelekto potencialas. Galbūt ilgainiui visi norintys galės išsigelbėti iš tos „varganos“ mus supančios tikrovės ir vos vienu paspaudimu įsiprašyti į kitą, kurioje mūsų akių ir minčių poreikiai bus užlieti nauja „tobula“, individualizuota tikrove, kur galėsime viską ir visus pamiršti. Popiežius ragina nepasiduoti šiai iliuzijai ir atsigręžti į tai, kas esminga – sąmoningą buvimą Dievo akivaizdoje. Kitaip tariant, brangindami savo tikėjimą, eilinį kartą turime maištauti prieš šiuolaikinio pasaulio madas, kuriomis siekiama visa kuo atitraukti mūsų dėmesį, kad būtume nuolat išsiblaškę, negebantys susitelkti.
Neatsitiktinai, ypač kreipdamasis į jaunimą, popiežius Pranciškus ragina prie širdies laikyti ne telefoną, bet Šventąjį Raštą – atsiversti Evangeliją kiekvieną kartą, kai kyla mintis paimti į rankas išmanųjį aparatą, sugrįžti į namus pasiimti su savimi Šventojo Rašto taip, kaip skubame sugrįžti namuose pamiršto telefono. Popiežiaus patirtis liudija, jei visuomet nešiotumės Dievo žodį savo širdyse, gebėtume išlikti jo akivaizdoje, jokia pagunda nepajėgtų atskirti mūsų nuo Tėvo, jokia kliūtis neatitrauktų mūsų nuo kelio gėrio link, sektume paties Jėzaus pavyzdžiu, atmetusio velnio gundymus būtent giliai permąstytu Dievo žodžiu.
Age quod agis
Kovoje su išsiblaškymu vienas svarbiausių pamokymų yra senas kaip šis pasaulis – age quod agis (lot.daryk, ką darai). Tai reiškia, neužsiimk daugybe reikalų tuo pat metu, kiekvienam darbui skirk tiek dėmesio, kiek priklauso. Pavyzdžiui, jei valgai, net ir būdamas vienas, nespoksok į ekraną, bet dėkok Dievui už dovanoto maisto dovaną psalmės žodžiais: „Viešpats yra mano Ganytojas – man nieko netrūksta“ (Ps 24, 1). Eidamas praustis, melskis: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve“ (Ps 51,12). Atsigulęs nakties miegui, nurimk kartodamas senelio Simeono žodžius: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti“ (Lk 2, 29).
Užmigimas atkartoja maldos vidinę struktūrą – palikti save, išsivaduoti nuo savęs paties ir patikėti visą savo tikrovę Dievo valiai, kaip Jo meilės dovanai. Juk ėjimas kas vakarą miegoti ir užmigimas – tai kasdienės mirties pratybos. Tik mirties atveju žmogus atsiduoda į Dievo rankas jau galutinai. Šios pratybos stiprins mūsų suvokimą, kad maldos gyvenimas neįmanomas be susitelkimo visame kame. Juk tik maldoje galime atrasti, kad Dievas yra įdomesnis nei visa kita, o tai atradę – naujoje šviesoje priimtume ir mus supančius žmones, darytume gera, panaudodami visus Dievo mums duotus sugebėjimus. Juk toks ir galėtų būti skaitmeninio pasninko siekinys.