„Kelionė“ 2025 m. Nr. IV (36)
Veronikos Povilionienės (g. 1946) balsas ir šypsena – neatsiejama Lietuvos kultūros dalis. Ši dainininkė kiekvienam pažįstama ir labai mylima. Sunku suskaičiuoti jos sudainuotas dainas, surengtus koncertus ir gautus apdovanojimus. Veronika šypsosi: „Aš net natų nepažįstu, o esu dainavusi operoje.“ Ir ne tik operoje! Didžiausi pasaulio džiazo festivaliai neapsiėjo be jos ir saksofonininko Petro Vyšniausko dueto.
Bet pokalbyje skleidžiasi ne tik dainininkės paveikslas. Pirma moters – dukters, mamos, žmonos, lietuvės. Tos, kuri su ašara akyse prisimena tėčio iš miško parneštos žemuogių smilgos kvepėjimą, tos, kuri kvatoja pasakodama, kaip per egzaminą universitete gėrė vandenį iš gėlių vazos, tos, kuri čia pat, ligoninės lovoje, užtraukia graudulingą lietuvišką dainą ir atsidūsta, prisiminusi, kad ne sykį buvo stebuklingai išgelbėta nuo mirties ir kartą girdėjusi, ką jai kalbančios žvaigždės.
Šiam pokalbiui turėjome laiko. Ne vieną valandą. Susitikdavome dažnai, kartais net kasdien vienoje Vilniaus ligoninėje, kur Veronika šį rudenį patyrė dvi operacijas. Pirma pasimelsdavom (Veronika tikra – tik per Viešpaties malonę ir maldas ji dar dainuoja ir šypsosi), o tuomet jau prisiminimai, pasakojimai, juokai ir, žinoma, dainos.
Veronika, šiandien kalbamės ligoninės palatoje. Mums su kunigu Kęstučiu susiruošus vykti pas Jus į namus sužinojom, kad netikėtai atsidūrėt ligoninėje. Tačiau vis tiek sakėt: „Aplankykit, labai noriu šv. Komunijos.“ Daugelis ligonių apie tokią galimybę net nesusimąsto, iš kur toks troškimas?
Pavasarį gulėjau Kauno klinikose, kur man keitė širdies vožtuvą, ir galima sakyti, buvau ištikta komos. Kai išleido iš ligoninės, gydytojai tiesiai šviesiai sakė: „Netikėjom, kad iš mūsų skyriaus išeisit gyva.“ Kai tik mane paguldė, kol dar turėjau sąmonę, paprašiau, kad man atneštų Komuniją. Ir kasdien, net nebūdama sąmoninga, ją priimdavau.
Nors ligoninėje gulėjau dėl širdies, ten begulint man sutriko ir inkstų veikla. Keliolika dializių. Jau anksčiau vienas inkstas veikė tik 14 proc. Tada galvojau, kad visai juos prarasiu. O išėjau iš ligoninės su inkstais, dirbančiais 99 proc. Argi tai ne stebuklas?
Bet tikėjimas Jūsų gyvenime atsirado anksčiau?
Nuo mažumės tikėjau, kad mano Dievulis gimė pas dziedulius pirtukėj. Ten šienuko būdavo, šalia – kūdra. Kai ateidavo Kalėdos, jausdavau to šienuko kvapą. O kūdra, kiek save atsimenu, man nušvisdavo labai mėlyna spalva ir joje atsispindėdavo žvaigždės.
Kai vakarais poteriaunu, paprašau Dievulio, kad grąžintų mums žmogiškumą ir tikėjimą. Mat dabar visi ta elektronika užsiėmę, o žmogiškumui nelieka vietos.
O kokia buvo Jūsų gyvenimo pradžia? Kaip gavot savo vardą?
Pasakoja, kai mama mane gimdė, gimdymą priėmė rusų karininko žmona. Ji labai prašė mamos, kad man antrą vardą duotų pagal šventąją Liuciją. Sakė, kad tą vardą turėdama būsiu labai laiminga, nugyvensiu labai gražų gyvenimą. Sako, mama jos paklausė. Bet mano metrikuose abu vardai buvo užrašyti su klaidomis, vėliau kažkas juos patvarkė pagal savo supratimą.
Tačiau antruoju vardu niekad nesivadinat. Veronika – Jūsų savastis?
Taip, Veronika – mano. O Liusė – tik dokumentuose kaip antrasis.
Mano vyro Vidmanto tėvas sakydavo: „Oi, mano martytė su pačiu Kristum pažįstama. Jam veidą šluostė.“ Gražiai sugyvenom su tėvuku.
Labai anksti netekot ir mamos, ir broliuko…
Kai man buvo treji su puse, mirė mama. Prieš tai – vyresnis broliukas. Mama dėl labai aukšto kraujospūdžio mirė gimdydama. Tėvukas vežė ją per miškus į Druskininkus, o iš ligoninės parsivežė jau mirusią. Nieko daugiau tėvuko apie tai neišklausiau… Tik kai paaugau, tetos sakė, kad mano tėvukas labai mylėjo mamą, ją net ant rankų nešiodavo.
Po to tėvukas greitai vedė dešimčia metų vyresnę siuvėją iš Kapčiamiesčio. Mano pamotėlė iš garsios giminės – jos mama buvo kompozitoriaus Česlovo Sasnausko sesuo.
Augot nelengvu laiku – pats sovietmetis. Kaip atrodė Jūsų vaikystė? Kaip prisimenat tą laiką?
Geriausiai atsimenu, kad gyvenom prie upės ir aš dešimtkart per dieną skęsdavau. Mane traukdavo ir traukdavo… Taip ir neišmokau plaukti.
Gyvenom Kapčiamiesty, o paskui vieną naktį staiga atsidūrėm Marijampolėj. Žinojau tik tiek, kad tėvukui kažkas pasakė, jog mus ruošiasi vežti į Sibirą. Tad, kol mirė Stalinas, gyvenom Marijampolėj.
Ten ir pirmąją Komuniją priėmiau – mus vienuolės mokino… Ruošė slapta, kiekvieną kartą vis kituose namuose. Mažiukė buvau ir nieko nesupratau iš to pasiruošimo, bet ir kiti nesuprato. Kristaus gyvenimas, apaštalai – viskas mums atrodė kaip tolima pasaka.
Buvo toks įdomus įvykis: sirgau džiova ir dėl to tėvukas nupirko ožką, kad pienuko būtų. Vienu metu pakilo baisi vėtra ir… vėjas tą ožką kieme į orą pakėlė! Net subliovė ji, o pamotėlė sako: „Jau čia kiba koks prachvostas galų gavo, kad šitaip velniai dūšių neša.“ Tik paskui sužinojom, kad Stalinas numirė.
Kas pasikeitė po Stalino mirties? Ar sugrįžot į Kapčiamiestį?
Stalinui mirus po poros metų grįžom. Pamotėlė dirbo siuvėja, tėvukas irgi išmoko siūti. Nestojo jie į kolūkį, turėjom 18 arų žemelės ir ją tvarkėmės, laikėm du paršiukus, porą vištų.
Pamotėlė buvo labai tikinti, jau net prie davatkų. Kiekvieną vakarą namuose papoteriaudavom. Eidavom į bažnyčią per gegužines, birželines.
Gyvenom netoli plento ir kartu su kaimynais turėjom bendrą šulinį. Iki šiol matau, kaip vasarą eina į Mišias moteriškės iš kaimų basos, sustoja prie to šulinio, nusiplauna kojas. Tada iš rankinukų išsitraukia batelius, pančekutes, apsiauna. O svarbiausia – užsiriša šilkines skareles. Paskui – į bažnyčią, o po Mišių visi visi eidavo į kapines.
Beveik prie kiekvieno kapo stovėdavo suoliukas ir man, kaip vaikui, buvo labai įdomu girdėti, kaip pagyvenusios moteriškės kalbėdavosi su savo Anapilin išėjusiais artimaisiais. Girdėdavau, kaip pasakoja: „Žinai, šiais metais jau bulves nusikasėm, labai drabnos, daug akmenų buvo…“ Viską pasakodavo! Tad man tos kapinės be suoliukų ir pasikalbėjimų su mirusiais atrodo svetimos.
Suprantu, kad pamotėlė Jus priėmė kaip savą vaiką, o su tėveliu turėjot ypatingą santykį, tiesa?
Kartą sirgau, rodos, vėjaraupiais. Vyresnė jau susirgau, tad buvo sunku… O tėvukas važiuodavo į mišką paklotės – pakratų kiaulėms pakloti, kad švarios būtų. Kai sirgau, jis sugrįžo iš miško ir parvežė man smilgą su žemuogėm. Gražesnės puokštės nesu gavus savo gyvenime…
Prisimenu, labai prašydavau tėvuko, kad ant juodos duonos užpiltų truputį cukraus su vandenuku ir nusineštų į mišką, nes paskui duona labai mišku kvepėdavo… Kai parveža – cukrus ištirpęs, o kad kvepia! Kokia skani ta duonytė būdavo, Dieve, kokia skani!
O iš kur ta meilė dainai? Juk labiausiai esate žinoma kaip liaudies dainininkė, o muzikos ir nestudijavote…
Oi, ne, aš ir natų nepažįstu, o net operoje esu dainavusi! Bet liaudies dainai natų ir nereikia – kiekviena dainininkė dainuoja savaip.
Kaime daug dainuodavom – tokia graži tradicija. Atsimenu, jei vardinės kokios – o mano tėvukas buvo Jonas – tai darydavo vyrai gramulį prie upės ir taip gražiai dainuodavo…
O namuose su pamotėle daugiausiai dainuodavom rudenį, kai lukštendavom pupeles, vadinamas šabalbonais. Tai jas lukštendamos pirmiausia šventas giesmes pagiedam, o paskui jau ir dainas visokias.
Baigusi mokyklą įstojote į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Minėjot, kad Jūsų šeimai buvo kilusi grėsmė būti išvežtai į Sibirą. Ar dėl to nebuvo kliūčių stojant į universitetą?
Gyvenom tuo metu, kai visuomeninis gyvenimas buvo visiškai atskiras. Visi žinojom, ką ir kur reikia sakyti, bet gyvenom savo gyvenimus… Na, ir vienuoliktoj klasėj mums davė užpildyti anketą apie tikėjimą, aišku, visi parašėm, kad tikim. Nė vieno mūsų klasėje nebuvo komjaunuolio. Tada atėjo direktorius ir sako: „Vaikai, aš neagituoju, tik pasakau: kai stosit studijuoti, jūsų nepriims, jei tokias anketas paliksit.“ Ir patarė nerašyti, kad netikim, bet: „Į bažnyčią neinam.“ Tada direktorius sako: „Atvažiuoja autobusas, sėskit ir važiuokit.“
Stoti į komjaunimą?
Nugi. Tą dieną, kaip tyčia, mano tėvukai buvo išvažiavę į Gardiną, o aš turėjau pašert kiaules… Grįžau, o tos kiaulės kad žviegia! (Juokiasi.) Kai grįžo tėvukas, sako man: „Dėl to komjaunimo ką jau darysi, bet kodėl kiaulių nepašėrus išvažiavai?..“
Įstojot į Vilniaus universitetą. Kaip jautėtės atvykusi į sostinę, tokį didelį miestą?
Nejauku buvo – juk aš kaimo žmogus, pripratusi prie kaimiškos aplinkos… Ir dar vienas dalykas: niekaip negalėjau pasislėpti, mane visi girdėdavo, nes buvau garsiakalbė. Kaime netoliese gyveno mano pusseserė ir jos tėvas, mano dėdė, stipriai neprigirdėjo, todėl visi rėkdavom šnekėdami. Taip pripratau labai garsiai kalbėti… (Juokiasi.)
Kas labiausiai įsiminė iš studijų metų?
Puikiai prisimenu pirmąją mūsų grupės folklorinę ekspediciją į Skriaudžius, Suvalkijoje. O ten – kanklių ansamblis. Pirmą kartą gyvenime pamačiau diatonines kankles! Man, kaip dzūkei, viskas Suvalkijoje atrodė nuostabu ir paliko neišdildomą įspūdį. Važinėdama po ekspedicijas supratau, kad Lietuva yra labai įvairi.
O prie Žemaitijos tautosakos prisiliečiau dar septintoje klasėje, kai važiavom prie jūros.
Papasakokit!
Mokyklos direktorius kartą surinko pažangesnius mokinius, susodino į tokią perpus dengtą mašiną – gruzoviką, ir iškeliavom prie jūros. Pirmą kelionės dieną nakvojom Pagėgiuose, mokykloje. Atsimenu, kad pas mus jau buvo nužydėjusios alyvos, o ten – pats žydėjimas.
Langai buvo atviri, o prie mokyklos stovėjo kažkoks staliukas, suolai. Ten susirinkę vietiniai vyrai darė gramulį ir kone per visą naktį dainavo nepaprasto grožio dainą. Klausiausi, bet nieko nesupratau, išskyrus vienintelį žodį „Biruta“.
Tik grįžus pamotėlei pasakiau, kad girdėjau labai gražią dainą apie Birutą. O kai pradėjau mokytis universitete, sužinojau, kad tai ne liaudies daina, o poeto Silvestro Valiūno. Paskui ir aš ją dainavau… Ji ilga kaip epas – net 18 posmelių:
(Uždainuoja)
Ant marių krašto, Palangos miestely,
Ten, kur gyven mūsų broliai žemaitėliai
Yr aukštas kalnas, Biruta vadintas,
Žalioms pušelėms viršus apsodintas.
Viežlyba, skaisti kaip rožė ir rūta
Kunigaikštienė gyveno Biruta…
Visam gyvenimui ta „Biruta“ man liko atminty.
Studijų metais aktyviai dalyvavot ne tik folklorinėse ekspedicijose, bet ir žygeiviškame judėjime. Papasakokit apie tas išvykas.
Kai mokiausi universitete, buvo du judėjimai: turistinis ir žygeiviškas. Turistai dažniausiai važiuodavo į kalnus, o mes, žygeiviai, paprastai vykdavom į lietuviškus Baltarusijos kaimus, veždavom ten lietuviškų knygų. Tai galėjom daryti laisvai. Ir Karaliaučius tada mums buvo pasiekiamas.
Tuose lietuviškuose, dabar Baltarusijos, kaimuose vykdavo didžiuliai susibūrimai, rinkdavosi žmonės po kelis šimtus ar net tūkstančius ir vykdavo vakaronės. Per tuos žygius daugiausiai užrašinėdavom įvairias sakmes, pasakojimus.
Įdomu tai, kad sovietinė valdžia nedraudė rinkti tautosakos, kalbinti tuos dar laisvos Lietuvos žmones…
Žinoma, per ekspedicijas reikdavo atiduoti duoklę ir sovietiniams kolūkiams, jų istorijai, bet man to daryti neteko. Apskritai mokėjom tą sovietinę sistemą apeiti ir net iš jos pasijuokti.
Smagiausia būdavo, kai rašydavom kursinius darbus ir jų pradžioje turėdavom įdėti kokią nors citatą. Visi ieškodavom pačių durniausių citatų iš Lenino raštų ir jomis dalindavomės, vogdavom vieni iš kitų… kas ten dėjosi! Visas bendrabutis ūždavo! (Juokiasi.) Toks linksmas buvo mūsų pasipriešinimas.
Buvau nusipirkus knygą „Tarybinių tautų poezija“ ir iš jos vieną eilėraštį paplatinau:
Tauta rusų draugas jau mums nuo seniai.
Ar gali draugystei šiai galas pareit?
Kaip augame, bręstame mes vis aukštyn
Ant vieno lyg siūlo drauge suverti.
Neįsivaizduojat, kaip chebra iš to eilėraščio tyčiodavosi, kaip vaidindavo… Nebijojom. Ir per Vėlines Rasų kapinės buvo pilnos studentų, Basanavičiaus kapas švietė žvakelėm, nors kiekvienais metais už tai kai ką iš universiteto išmesdavo…
Labai įdomu, kad rinkdami tautosaką bendraudavot su ta senąja karta, kuri dabar jau išėjusi. Kaip atrodė tie susitikimai? Kokie buvo tie žmonės, kuriuos sutikdavot atokiausiuose kaimuose?
Įdomu tai, kad seno žmogaus dainavimo gali klausytis labai ilgai. O kai jaunas dainuoja tą pačią dainą… Dėl to jaunimui sakau: „Tik dainuokit taip, kaip jūs dainuojat. Nemėgdžiokit seno žmogaus.“ Kai dainuodavo liaudies dainininko Petro Zalansko dainą, sakydavau: „Net nemėginkit daryti tų visokiausių vingelių, kuriuos daro jis, tai jo vingeliai. O jūs darykit savaip. Jeigu neišeina, visai nedainuokit.“ Tiesa, Zalanskas, kai nuvažiuodavai pas jį, liepdavo ir rugius pjaut su pjautuvu!
Ekspedicijos mums davė labai daug: per jas galėjom susitikt laisvus žmones. Ne sovietmečio suformuotus, o dar mačiusius senosios Lietuvos laisvę. Ir esu tūkstančiu procentų įsitikinusi, kad jeigu nebūtų mūsų tėvų ir senelių pasakojimų, Nepriklausomybę iki dabar matytume kaip savo ausis.
Labai gaila, kad tų, kurie dar pažinojo mūsų pirmąją laisvę, karta jau išėjo. Ir filmų apie tas ekspedicijas nėra, išskyrus Lauryno Preikšos „Tris laiko dimensijas“.
O kiek daug visokių grožybių išsaugojo mūsų protėviai, kokia kūrybinga mūsų tauta! Ir taip gaila, kad per okupacijas, propagandą tiek daug esam praradę…
Štai iš Australijos parsivežiau labai gražią kalėdinę giesmę. Galvojau, nustebinsiu savo pusseserę, kuri buvo giesmininkė bažnyčios chore. Užgiedojau: „Liūlia, Jėzuli, mylimas vaikeli, greit nušvis dienelė Lietuvos žemelėj…“ O ji sako: „Žinau šią giesmę, mes ją bažnyčioj giedodavom, kol kunigas mums sykį atėjęs uždraudė, pasakė – negiedokit, nes uždarys bažnyčią.“ Taip ją nustojo giedoti Lietuvoje, tačiau lietuviai, pasitraukę į Australiją, giedodavo, ir iš už jūrų marių tą giesmę atgal parsivežiau…
O kiek turtų taip liko prarastų… Ir dabar kiek prarandam!
Tikrai. Džiaugiausi, kad tiek daug su žygeiviais važinėjom po lietuviškus kaimus. Mano draugų būrys vienu balsu kartodavo: „Kol neapvaikščiosim visos Lietuvos, nėra ko važiuoti į užsienį.“ Buvo aišku, kad pirmiausia reikia pažinti savo kraštą.
Man širdį skauda, kad visi, kurie atvažiuoja į Lietuvą, susižavi mūsų miestais, gamta, o mes patys to nevertinam. Atrodo, gražiau ten, kur mūsų nėra… Nuostabioje šalyje gyvenam, su labai turtinga istorija, su labai sena kalba, senais papročiais. Bet jaunimui kažko per mažai… O juk jei nežinai, ką turi savoj skrynelėj, kaip gali kažkur kitur važiuoti?
Man įsiminė vieno graiko pasakojimas, kurį išgirdau, kai Vidmantas dirbo Lietuvos ambasadoriumi Graikijoje. Tas graikas buvo nuvykęs į Argentiną, važiavo taksi. Pasakoja: „Taksistas toks liūdno veido, tylus. Užkalbinau jį ir supratau, kad ne argentinietis, paklausiau iš kur. Sako: Esu iš tos šalies, kurios dabar nėra žemėlapyje – iš Lietuvos.“ Po Nepriklausomybės atkūrimo tas graikas norėjo atvažiuoti į Lietuvą ir pamatyti, kaip atrodo šalis, kurios taip ilgai nebuvo žemėlapyje. O šiandien mes laisvi ir visko turim. Tik gaila, kad nemokam tuo pasidžiaugti.
Pamenu, buvau nuvykusi į Airijos lietuvių bendruomenę. Ir jie klausia: „Tai kaip jums mūsų Airija?“ Sakau: „Na, gal ji ir jūsų, bet tikrai ne mano.“ (Juokiasi.) Aš tokia iki pašaknų lietuvė.
Taigi, iš pradžių su žygeiviais lankydavot lietuviškus kaimus, rinkdavot tautosaką. Tačiau dainuodavot ir pati. Vis dėlto esate pasakojusi, kad į Universiteto ansamblį Jūsų nepriėmė. Kaip tai nutiko?
Universitete iš pradžių buvo vienintelis dainų ir šokių ansamblis. Perklausoje manęs paprašė padainuoti ir uždainavau kažkokią senovinę dainą. Sako: „Jūsų balsas netinkamas.“ Paskui man paaiškino, kad dėl netemperuoto derinimo, o kas tai yra, nežinau iki šiol. (Juokiasi.)
Bet toje komisijoje buvo choro dirigentas Lionginas Abarius. Po perklausos jis man pasakė: „Ateik pas mane į chorą.“
Su kitom studentėm ir per pertraukas dažnai dainuodavom Filologijos fakulteto kieme prie berželio. Ten mane išgirdo fakulteto prodekanas ir pakvietė į vieną renginį padainuoti dzūkiškai. Susidomėjimas buvo nepaprastas! Visi manęs klausinėjo, ar tai tikrai lietuviška daina.
Tuo metu buvo labai populiarios gruzinų, armėnų, ukrainiečių dainos, išverstos į lietuvių kalbą. Be to, buvo madingos ir argentiniečių, meksikiečių dainos. Atsimenu, kaip per vieną koncertą vedėjas pranešė: „Dabar skambės lietuvių liaudies meksikiečių daina.“ (Juokiasi.) O lietuviškų senųjų dainų beveik niekas nedainavo.
Kaip manot, kodėl?
Tos verstinės dainos skambėdavo per radiją, jos buvo propaguojamos.
Kitas dalykas, mūsų senosios dainos, pavyzdžiui, dzūkiškos, vienbalsės, daugiausiai buvo darbo dainos. Jos, sakykim, rugiapjūtės daina „Rūta žalioji“, labai ilgos… Taigi, kai pasikeitė lauko darbai, atsirado tam tikra technika, nebereikėjo ir darbo dainų. Moterys pjautuvais rugių nebepjaudavo, o renginiams tokios ilgos dainos netiko.
Kita liaudies dainų grupė – kalendorinės. Tačiau kalendorinės šventės sovietmečiu buvo baisiausiai draudžiamos: ir Velykos, ir Kalėdos. Net silkių nusipirkti gruodžio mėnesį nebūdavo įmanoma, visos silkės staiga išnykdavo!
Man dar besimokant universitete, pamažu prasidėjo tas folklorinis atgimimas. 1967–1968 m. ėmė kurtis ir kiti folkloriniai ansambliai.
Esate minėjusi, kad studijavot labai ilgai…
Kai jau prasidėjo tie rimti dainavimai, mane pakvietė į Mataičio Lietuvių folkloro teatrą. Tuo metu dirbau Jaunimo teatre pedagoginės dalies vedėja. Tada perėjau į neakivaizdines studijas ir prasidėjo mano gyvenimas, pilnas koncertų, kelionių, teatrų ir dainavimų… Tada ir mokslai jau nuėjo į šoną – buvo kitų reikalų! O dar prieš tai aš ištekėjau!
Nuostabu, kad su vyru Vidmantu esat drauge jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Kaip judu susitikot?
Susipažinom gerokai anksčiau, per Vydūno minėjimą ant Rambyno kalno. Vidmantas paskui sakė: „Matau, tokia mergina stovi ir dainuoja: Pasisiūsiu juodą suknią su raudonais guzikais…“ (Juokiasi.)
Paskui vis matydavomės žygiuose, o 1973 m. Vidmantą suėmė, metus tardė KGB kalėjime Vilniuje, o po „teismo“ išsiuntė į Mordovijos lagerius.
Lemtingas susitikimas įvyko 1975 m., kai Vidmantas buvo neseniai grįžęs iš lagerio. Įdomiausia, kad tą dieną, kai pamačiau jį einant kita kelio puse, mane staiga tiesiog persmelkė supratimas: mano vyras eina… Net sušukau! Nuo tos dienos jau ir nebesiskyrėm.
Viską išgyvenom kartu: ir ligas, ir darbus, ir vaikų auginimą… Visko būta, bet kertinių abejonių nekilo.
Taigi, susituokėm 1975-aisiais, 1976-ais gimė pirmoji dukra Rimutė. O man laukiantis Skomanto Vidmantas pasakė: „Veronika, baik mokslus.“ Jau buvo likę nedaug – tik išsilaikyti valstybinius egzaminus.
Ir paklausėt?
Paklausiau! (Juokiasi.) Įdomiausias buvo mokslinio komunizmo egzaminas. Valstybinis, pats svarbiausias. Laukiausi gal ketvirtą mėnesį – pats pykinimas. Per egzaminą pasidarė bloga, bėgdama į tualetą vienai iš egzaminuotojų pasakiau, kad laukiuosi ir man labai negera. Tačiau pagrindinis egzaminuotojas buvo Burokevičius – idėjinis komunistas ir Lietuvos laisvės priešininkas. Taigi, ta dėstytoja man patarė ruošiantis nusirašyti atsakymus nuo Burokevičiaus parengto bukleto, „kad nepyktų“. Taip ir padariau.
Viską nurašiau, sėdžiu ir jaučiu, kad tuoj vemsiu… Tada per egzaminus nebūdavo padėta nei vandens, nei stiklinių, o man taip reikėjo atsigerti. Ant stalo stovėjo tik ąsotis su puokšte gėlių. Aš greitai pakilau, ištraukiau tas gėles ir iš to ąsočio atsigėriau. (Juokiasi.) Dėstytoja pašnibždėjo komisijai, kad laukiuosi, ir manęs jie neklausinėjo, tik tai, ką pasirašius buvau, pasiėmė. Gavau trejetą ir džiaugiausi.
Bet po to egzamino per visą universitetą nuvilnijo gandas, kad politinio kalinio žmona vos neapsivėmė per mokslinio komunizmo egzaminą… Kiti studentai pasakojo, kad po šito įvykio per egzaminus jau atsirado ir vandens, ir stiklinių… (Juokiasi.)
Kokių suvaržymų patyrėt dėl to, kad ištekėjot už politinio kalinio? Juk tai okupacinei valdžiai turėjo atrodyti reikšminga.
Vyrui buvo sunkiau – jam labai nesisekė susirasti darbo. O aš galėjau daryti tai, ką ir anksčiau dariau, tik… manęs neleido į užsienį. Pavyzdžiui, kai kiti važiavo koncertuoti į Suomiją, man buvo negalima. Bet užteko ir gastrolių po Sovietų Sąjungą.
Kartais visai dainuoti nereikėdavo, jei aštuoni žmonės į koncertą nesusirinkdavo. Svetimos tautos folkloras tuo metu neatrodė labai patraukliai, tad dažnai tų koncertų nė nebūdavo. Bet jei jau atėjo aštuoni klausytojai, kad ir 1000 vietų salėje, turėjai dainuoti.
Atsimenu, buvom Odesoje, susirinko devyni ar dešimt žmonių ir dainuoju dainą „Vai, žydėk, žydėk“. Staiga girdžiu – kažkas su manim ją dainuoja! Sėdi prie lango toks juodaodis ir dainuoja. Kai sulaukėm pertraukos, visi puolėm ne persirengti, o į valgyklą to žmogaus ieškoti. Pasirodo, tai studentas iš Lumumbos universiteto (Maskvoje – red. past.), bet pats iš Afrikos ir į Odesą atvyko atostogų. Taigi jis ir sako: „Čia mūsų karo daina, tik mes ją dainuojam 25 kartus garsiau.“ Ir savo gimtąja kalba ją padainavo. Nepaprastai įdomu!
Ištekėjot, pasipylė vaikai. Kartu buvot labai aktyvi visuomeninėje veikloje, dainavime – daug renginių, ekspedicijų, koncertų. Paklausiu taip, kaip šiandien madinga: kaip sekėsi derinti motinystės pareigas su karjera?
Suprantu, kad motinystė – mano pirmasis pašaukimas. Labai norėjau bent penkių vaikų, tačiau susilaukėm trijų… Ir visi trys mūsų vaikai turi po tris – taigi, turiu devynis vaikaičius! Šiandien man liūdna, kai matau, kad jauni žmonės šuniukus vedžiojasi, o ne vaikus…
Žinoma, negaliu sakyti, kad buvo labai lengva. Būdavo, išvažiuoji, palieki vaikus, o paskui pagauni save per koncertą, kad nebežinai, ką dainuoji – mintys su vaikais. Arba staiga sukirba: „Viešpatie, aš čia dainuoju tokią gražią lopšinę, o mano vaikai…“ Žinoma, dažnai vesdavausi vaikus kartu į teatrą, veždavausi į koncertus, tai jiems labai patikdavo.
Esate vadinama folkloro karaliene, už savo veiklą gavote ne vieną apdovanojimą, net ir Pasaulio folkloro Oskarą. Galima sakyti, kad išpopuliarinote liaudies dainą, daugybei žmonių dėl Jūsų veiklos ji tapo sava. Veikiausiai daug lėmė ir Jūsų bendradarbiavimas su žymiausiais šių dienų muzikantais, ir gastrolės po visą Lietuvą ir pasaulį. Kaip gimė mintis derinti liaudies dainavimą su kitais muzikos stiliais?
Kad liaudies daina visur tinka! Buvo laikas, kai daug kam liaudiška muzika atrodė atgyvenusi, bet jeigu ją dainuoja tavo mylimas populiarus dainininkas… Taip gimė projektai su žasais („ŽAS“), „Vairu“, biksais („Bix“) ir kitais. Su kuo tik nesu dainavusi!
Manau, kad tai buvo svarbu ne tik klausytojams, bet ir patiems muzikantams. Anksčiau su liaudiška muzika jie nelabai ką bendro turėjo, o tuomet pamatė, kad liaudies daina papuošia jų muziką, kad jos puikiausiai dera.
Ypač tuo džiaugėsi Vyšnia (Petras Vyšniauskas – red. past.), su kuriuo daugiausiai koncertuodavom.
O kaip prasidėjo Jūsų dainavimas su saksofonininku Petru Vyšniausku?
Pirmą kartą kartu muzikavom Norvegijoje. Nesiruošėm kartu pasirodyti, bet nutiko taip, kad visiškai spontaniškai išėjom į sceną. Buvom nerepetavę, tik prieš pat einant Vyšnia sako: „Pamurk man, kad tonaciją priderinčiau.“ Jis grojo saksofonu, ką norėjo, o aš dainavau, ką norėjau. Po mūsų pasirodymo aidėjo tokios ovacijos!
Bet juk taip muzikuoti reikia drąsos!
Turbūt labiausiai reikia tikėjimo, kad tai, ką darai, tau pačiai gražu, ir noro, kad kiti tai išgirstų. O jei tik pradėsi jaudintis, kaip čia bus, ar pavyks, jei netiki, kad iš to kas nors išeis, – net nereikia pradėti.
Judviem su P. Vyšniausku taip gerai sekėsi, kad drauge kone visą pasaulį apkeliavot!
Visur mus kviesdavo, nes kito tokio dueto nebuvo – liaudies dainininkė ir saksofonininkas. Matyt, tai žmones pakerėjo. O jeigu du muzikantai gerai improvizuoja, vienas kitą jaučia – malonumas klausytis. Nesu girdėjus geresnio džiazmeno už Vyšnią!
Su juo dalyvavom beveik visuose Europos džiazo festivaliuose. Buvom pirmieji iš Europos pakviesti į Amerikos džiazo festivalį. Koncertavom ir Australijoj, ir Japonijoj… Su Vyšnia būdavo labai paprasta keliauti – jis tik savo dūdą pasiima kaip rankinį bagažą ir skrendam.
Nevengdavom padainuoti ir su kitų šalių dainininkais. Pavyzdžiui, su gruzinais. Jie gruziniškai, aš – lietuviškai. Ir puikiausiai dera!
Beje, ne tik pasaulį su Vyšnia esam apkeliavę, bet ir beveik visas Lietuvos mokyklas!
Krūvis juk buvo didžiulis, kaip Jūs nepavargdavot?
Aišku, kad pavargdavom. Būdavo, jei koncertuojam mokyklose – ir trys koncertai per dieną. Po to tikrai grįždavom išsekę, bet tie susitikimai ir duodavo labai daug.
Kaip Jums, įpratusiai prie tokio aktyvaus gyvenimo, sekasi priimti savo dabartinę būseną, sveikatos problemas, kurios taip stipriai apriboja?
Tiesą pasakius, aš sirgau visą gyvenimą. Prieš 20 metų sirgau krūties vėžiu. Džiova sirgau, kai buvau mažiukė, dar kraujo liga, diabetas… O kiek visokių pašalinių ligų, bėdelių…
Bet dabar žinau, kad ateina viena tikrai nepagydoma liga – senatvė! (Juokiasi.) Sensti, tavo gyvenimas keičiasi ir nieko čia nepadarysi. Jau gerokai anksčiau pajaučiau, kad dainuojant į dainos pabaigą pradedu graudintis. Ir supratau – senstu!
Vis dėlto net ir ligoninėje gulėdama trykštat energija. Neabejoju, kad greit grįšit į kasdienybę. Sakykit, kokių planų dar turit?
Idėjų tikrai turiu, nors galvoju, kad jau nuveikiau ką geriausio galėjau.
Tiesa, dar labai noriu padaryti vieną darbą – parengti pasakų knygelę vaikams. Surinkti liaudies pasakas apie Dievulį – kaip Jis žemę kūrė, kaip protą dalijo… Šis darbas yra pradėtas ir nebaigtas.
Jei pavyktų, norėčiau ir senųjų liaudiškų giesmių įrašyti – jų nėra tiek daug. Dėl to tikiu, kad Dievulis man dar atseikės bent porą metų.
Kai man keitė širdies vožtuvą, ilgai gulėjau reanimacijoje. Po kelių dienų komos bundu ir girdžiu, kaip sesutė sako: „Ačiū Dievui.“ Pirmas mano klausimas: „Sesute, ar aš pilno proto?“ Tada ji paklausė, ką mačiau, kai buvau komoje. Sako: „Veronika, aš čia vienuolika metų dirbu, atėjau absoliučiai netikinti. Bet čia tiek visko pamačiau, kad jau neabejoju anuo pasauliu.“ Ir tada jai papasakojau: „Nemačiau, bet girdėjau lyg man kas sakytų: Save tu įprasminai. Bet kur tavo kalbų, kai visiems sakydavai, kad dainuotų su šeimomis, su vaikais, įprasminimas?“ Man buvo paminėtos keturios dainos. Tada toji sesutė sako: „Veronika, jus dar paliko gyventi, bet gavote ir užduotį.“
Kaip įdomu! O kaip tą užduotį įvykdėt?
Dėl to įvykio ir išėjo kompaktinis diskas „Genties rate“. O per Motinos dieną vyko koncertas su kariuomenės orkestru – šio albumo pristatymas. Jauniausias dainininkas – pusantrų metų! Dainavo ir „Ratilų“ šeimos, ir iš kariuomenės orkestro, ir mano anūkai… Iš pradžių kariuomenės orkestro nariai buvo kiek nepatenkinti, kad reiks koncertuoti per Motinos dieną, bet po to sakė: „Kad daugiau tokių koncertų būtų!..“
Tokia stebuklinga šio albumo istorija!
Beje, kalbant apie stebuklus, gal kokioje dešimtoje klasėje esu sapnavus, nors šiaip sapnų neatsimenu, kad mane šaukė žvaigždės ir aš girdėjau žvaigždžių balsus. To garso neįmanoma nusakyti – jis toks didingas, labai gražus ir keistas, su niekuo nepalyginamas. Ir dabar kiekvieną kartą, kai sutemus pažiūriu į dangų, regis, girdžiu tų žvaigždžių balsus.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotrauka
