„Kelionė“ 2024 m. Nr. I (29)
Į šį pasaulį Dievas įžengė pirmiausia nešinas viltimi – tai ji yra Gerosios naujienos turinys, nes kaip tik per viltį jau čia ir dabar tampame „amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Tit 3, 7). Ji skatina pakelti akis į horizontą, kur toli ir aukštai kalne mūsų laukia didžioji puota: jau padengti stalai, lūžtantys geriausiais valgiais, gėrimais ir dieviška paguoda, kai bus nušluostyta kiekviena ašara (plg. Iz 25, 6–8). Tai viltis drąsina kopti ir nepaliauti, kad ir kas benutiktų, nes tik tas, „kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10, 22), ir grėsmingai perspėjami atstumiantys šį iš aukštybių nuleistą gelbėjimosi ratą: „Vargas jums, praradusiems viltį!“ (Sir 2, 14). Tik kodėl išminčius jau kitoje eilutėje prabyla apie Dievo baimę: „Pagarbiai bijantys VIEŠPATIES neniekina jo žodžių“ (Sir 2, 15)? Kas bendra tarp vilties ir baimės?
Viltį dažnai užtemdo ryškesnės jos sesės – tikėjimas ir meilė – tad pamirštame, kokia ji svarbi kaip tik dabar, kol keliaujame: nors nevadovauja kelionei (kaip tikėjimas) ir neperžengia puotos menės slenksčio (kaip meilė), kaip tik viltis iki to slenksčio atveda, suviliojusi įstabiausiu masalu – šaukštu dangaus.
Trejopas dangaus skiepas žmoguje
Tikėjimas, viltis ir meilė – teologinės dorybės, regis, šiai vargo žemelei svetimi dalykai, nepraktiški ir beverčiai kasdienybėje. Gal palikime juos religijos „profesionalams“? Dažniausiai taip ir padarome, o tada skundžiamės, kad gyvenimas – kaip burną sutraukiantys laukiniai obuolėliai. Ir nė neįtariant, jog ką tik patys atsisakėme paskiepyti savo obelį geriausios rojaus veislės skiepu. Juk teologinės dorybės, įskiepytos į mūsų prigimtį, ją atitaiso ir neatpažįstamai pagerina. Jos nieko neprideda (obuolys ir rojuje yra obuolys), tik atkuria mums priderančią sveikatą. Net savo sužeistume žinome, kad norint išgyventi žmogui būtina kuo nors tikėti (žmonėmis, tiesomis apie pasaulį) ir jausti, kad kažkas tiki juo (apie tikėjimo dorybę žr. „Kelionė“, 2024 m. Nr. IV); dar jam būtina mylėti ir jaustis mylimam. Lygiai taip niekas negali gyventi nesivildamas kokio ateities gėrio, net sunkiai pasiekiamo, kaip ne mažiau svarbu ir jausti, kad iš jo paties kažkas viliasi ko nors gero.
Šios žmogui gyvybiškai būtinos dorybės vadinamos dieviškomis tik todėl, kad jos kyla iš Dievo: tai Jis, atėjęs į pasaulį, išmokė žmogų būti žmogumi. Pajėgiame tikėti, nes Jis pirmasis patikėjo mumis, galime viltis, nes Jis visada laukia mūsų sugrįžtant, galime mylėti, nes Jis mus pamilo pirmasis ir myli dovanai. Kaip mėgsta kartoti popiežius Pranciškus, Dievas visada mus aplenkia (plg. Evangelii gaudium 24).
Taip trys sesės dorybės užgydo tris didžias mūsų laikų bėdas, suvariusias į ožio ragą psichologus ir socialinius inžinierius: nepasitikėjimą, kai po kiekvienos žinių laidos pasijuntame bejėgiai, negebantys kliautis nei kitais, nei tuo, kad pasaulis sutvarkytas protingai; individualizmą, kai atsisakome net bandyti ką nors pagerinti – tam tiesiog neturime plano, esame kaip C. S. Lewiso minėta laivų flotilė, likusi be kapitono ir nežinanti, kur plaukia, tad jos laivai viso labo siekia nesidaužyti tarpusavyje (tas geriausiai pavyksta kiekvienam sulindus į savo kiautą).
Vilties dorybė išgydo trečią – didžiausią iš mūsų bėdų: paralyžuojančią baimę, kurią kelia greitos permainos, kai ateities prognozuoti neįmanoma, ir mūsų pačių produktai ima bauginti labiau nei senovėje mūsų neišmanėlius senelius baugino gamtos jėgos. Ši baimė apkartina kiekvieną mūsų džiaugsmelį, nes suabejojame, ar apskritai verta dėl ko nors stengtis ir siekti kokios laimės, nes mūsų dienos – tai vienodų dienų virtinė, šalta, pilka ir nesibaigianti kaip užburtos Narnijos šalies žiema be Kalėdų.
Tik viltis, masindama šaukštu dangaus, pajėgia mus išvilioti į pažliugusį kelią ir suteikia drąsos gyventi: „Viltis reiškia, kad mano tikrosios vertybės, norai, poreikiai, troškimai, idealai yra ne bereikšmiai subjektyvūs mano psichikos jūros potvyniai, bet radarai, nurodantys objektyvią tikrovę“, – rašo Peteris Kreeftas. Krikščionybės tradicija jau seniai žino, kad „vilties dorybė atitinka laimės troškimą, kurį Dievas įdėjo į kiekvieno žmogaus širdį; ji apima visas viltis, kurios tik įkvepia žmonių veikimą; ji jas išskaistina nukreipdama į dangaus karalystę; ji saugo nuo nevilties; palaiko, kai jaučiamės apleisti; atveria širdį laukti amžinosios palaimos.“ (KBK 1818).
Mūsų pamatas, stuburas ir oda
Viltis taip būdinga žmogui, kad jos nepajėgia apeiti nė pasaulietiniai etikos ar psichologijos žinovai – žinoma, jie kalba apie lūkesčius, ateities įsivaizdavimus ar troškimus, kurie yra varomoji žmogaus pasirinkimų jėga. Tiesa, dėliodami elgesio paskatas į statistikos lenteles jie tikrovę gerokai supaprastina: visą žmogaus elgseną galiausiai suveda į vieną iš dviejų motyvų – malonumo siekį ir skausmo vengimą. Taip gauname aiškų atsakymą: sveikas žmogus renkasi tikėti į Dievą tik tam, kad mainais gautų sėkmingą gyvenimą (karjera, laiminga šeima, sąskaita banke, mašina, namas gerame rajone…) ir išvengtų bėdų (ligų, nesėkmių, bankroto, išdavysčių…). Tikintiesiems paaiškinami „tikrieji“ jų tikėjimo motyvai: dieviškų patirčių jie siekia dėl jų teikiamo malonumo (pvz., nuraminti save amžinojo gyvenimo vaizdeliais) ar magiškais ritualais mėgina apsisaugoti nuo bėdų („opiumas liaudžiai“). Tokie individai kaip Jobas, kuris sėdėdamas mėšlyne vis dėlto garbina Dievą, tinka vien į psichinių ligonių lentynėlę.
Senieji teologai scholastai žmogų matė daug sudėtingesnį. Jų manymu, viltis veikia mažiausiai trijuose lygmenyse: ji slypi tikrovės pamate, kelia sielos aistrų „potvynius–atoslūgius“ ir verda jausmuose.
Viltis mus pagrindžia, nes visu savimi esame nusikreipę į ateitį, gyventi mums neišvengiamai reiškia trokšti, projektuoti – turėti tikslą prieš akis.
Aistrų lygmenyje svyruojame tarp vilties ir nevilties. Čia neturime pasirtinkimo, nes „bangavimą“ sąlygoja pati mūsų biologija: nekontroliuojame nei savo gimimo, nei mirties (savižudis, anot G. K. Chestertono, nužudo ne save, bet visą likusį pasaulį, štai kodėl savižudybę taip smerkė Bažnyčia). Ir tarp šių „knygos viršelių“, lopšio ir karsto, nepaliaujamai daugiau ar mažiau suvokiame savo trapumą, nes kas akimirką balansuojame ant ašmenų tarp būties ir nebūties.
Dievo dovanojama viltis šio bangavimo nepašalina, bet jį sušvelnina, kaip patyrė pal. Julijona Noričietė: „Po to mūsų Viešpats suteikė man dar vieną regėjimą – leido mano sielai pajusti aukščiausią dvasinį malonumą. Per šį malonumą buvau pripildyta amžino tikrumo, jaučiausi tvirtai įleidusi inkarą, ir be jokios baimės. Šis pojūtis man teikė tiek džiaugsmo ir taip pripildė gerumo, kad pasijutau visiškai rami, lengva ir atsipalaidavusi, tarsi jau nebuvo likę žemėje nieko, kas galėtų man suteikti skausmo. Tai tetruko kelias akimirkas, ir po to pasijutau visiškai priešingai: buvau palikta prislėgta, pavargusi nuo savęs pačios ir tokia nepatenkinta savo gyvenimu, kad tik vargais negalais pakenčiau, jog gyvenu. [… ir taip] kelis kartus, manau, gal kokias dvi dešimtis kartų. <…> Ši vizija buvo parodyta, kiek supratau, man pamokyti: kiekvienas žmogus būtinai turi išgyventi tokias patirtis, kartais jaustis sutvirtintas, o kartais svyruoti ir būti paliktas pats vienas. Dievas nori, kad žinotume: Jis saugo ir globoja mus vienodai tiek džiaugsme, tiek širdgėloje, ir Jis mus myli tiek pat ir džiaugsme, ir širdgėloje. <…> Tokia yra Dievo valia: turime laikytis įsikibę džiaugsmo visomis savo jėgomis, nes palaima trunka amžinai, o skausmas praeina ir turės visiškai išnykti“ (Trumpasis tekstas, 9).
Tegalime šį bangavimą priimti kaip duotybę ir kuo geriau save pažinti: juk čia gali įsisukti kitos jėgos: gerosios dvasios – sukeldamos paguodą, o piktosios – nepaguodą. Šv. Ignacas mokė: „Paguoda vadinu kiekvieną vilties, tikėjimo ir gailestingos meilės pagausėjimą ir kiekvieną vidinį džiaugsmą, kuris kviečia ir traukia prie dangaus dalykų ir nuosavos sielos sveikatos, ją nuramina ir jai duoda taiką jos Kūrėjuje ir Viešpatyje.“ O nepaguoda jam yra „sielos tamsa, kai ji susidrumsčia, joje sujunda žemi ir žemiški dalykai, nerimas, keliamas įvairių bruzdėjimų ir gundymų, kurie stumia į neištikimybę, be vilties, be meilės, ir visa siela jaučiasi aptingusi, drungna, liūdna ir tarsi atskirta nuo savojo Kūrėjo ir Viešpaties.“ Šių potvynių ir atoslūgių stebėjimu šv. Ignacas pagrindė savo mėgstamiausią pasirinkimo metodą ir patarė: „Nevilties būsenoje niekuomet nieko nekeisti, tik tvirtai ir pastoviai laikytis nutarimų, padarytų dieną prieš apimant nevilties būsenai“, ir kai esant neviltyje mums į ausį šnabžda piktoji dvasia, privalome „sukilti prieš pačią nevilties būseną“ (Dvasinės pratybos 316, 317, 319).
Čia žengiame į trečiąjį, mums labiausiai prieinamą sluoksnį: viltis kaip jausmas, t. y. užsidegimas, entuziazmas arba priešingai – neviltis, apatija, savigaila. Žmogus čia jau nėra apspręstas savo biologinės prigimties: kitaip nei gyvūnas, kuris tegali lūkuriuoti (instinktyviai budėti ir evoliucijos suformuotu būdu atsiliepti į dirgiklį), žmogus lūkuriuoja viltingai, nes pajėgia pasirinkti, kaip reaguos į kiekvieną stimulą. Čia tuoj pasigirsta romantikų ir psichologų bihevioristų protestai: pirmieji tvirtina, kad „širdžiai neįsakysi“, o antrieji netiki, kad žmogus skiriasi nuo gyvūno, ir po kiekvienu poelgiu įžvelgia seilę varvinantį Pavlovo šunį ar nuo veterinaro adatos sprunkančią šimpanzę.
Bažnyčios tradicija sutinka, kad mūsų valią pažeidė ir apribojo nuopuolis (trokštame gėrio, bet nepajėgiame jo įgyvendinti – taip dejavo net šv. Paulius), tačiau geroji naujiena yra ta, kad žmogus visgi išlaikė valią esmiškai laisvą. Todėl Biblijai širdis yra ne jausmų karalystė, bet greičiau operacijų centras, kur jausmai turi ne daugiau balso nei kiti sielos „tarybos“ nariai, tai yra protas ir elgesio įpročiai. Kitaip tariant, galime protu kreipti savo jausmus: juos prigesinti arba pakurstyti, o panorėję – įpūsti tikrą jausmų gaisrą ir šokti į liepsnas.
O įpročiai yra ankstesnių pasirinkimų praminti takai (kognityvinė psichologija juos lygina su bėgiais, kuriais vėliau rieda minčių traukiniai). Blogio įpročiai – ydos – mus stumia prie blogų, liguistų sprendimų, o gėrio įpročiai – dorybės – skatina rinktis gėrį. Kaip tik į šią svarstyklių lėkštelę ir taikosi nusileisti Dievo malonė, kad pasirinktume gyvenimą, sveikatą, laimę, o ne jų priešingybes.
Dievas yra nuostabiai šališkas, ir, anot Iaino Matthew, tiesiog veržte veržiasi pas mus ateiti ir apdovanoti, išgydyti, įkvėpti gyvybės. Iš tiesų toks pasirinkimas labiausiai atitinka tikrovę: pasukti į nebūtį nėra prigimčiai būdinga, kaip teigė šv. Tomas Akvinietis, nes gyvybė esmiškai iš savo gelmių siekia išlikti, gyventi. Todėl pagrįsta sakyti, kad prigimtis visada siekia judėti į gėrį (gėris – tai būtis), o nebūties (blogio) pusėn pajudame kaip tik tada, kai prigimtis liaujasi judėti ir ima grimzti į prarają.
Vilties veikimas: gydanti atmintį
Kalbant apie laukimą, Evangelijoje pagal Matą pateikiamas toks Jėzaus palyginimas: „Jei anas tarnas bus blogas ir tars pats sau: „Mano šeimininkas neskuba grįžti“, ir pradės mušti savo tarnybos draugus, valgyti, ūžti su girtuokliais, – to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį ir paskirs jam dalį su veidmainiais“ (Mt 24, 48–51). Pasirodo, žmogus pirma praranda viltį, liaujasi tikėti šeimininko pažadu ir tada iš jo belieka moralinė balutė. Anot vysk. Liongino Virbalo, „budime dabar, o sulaukti tikimės ateityje. Tad budėjimas kupinas vilties. Kas jos neturi, daugiau nebudi.“
Vadinasi, užuot moralizavę, baksnodami aną tarną nosimi į nuodėmių krūvelę („nemušk tarnybos draugų, neūžauk, nelėbauk…“), verčiau turėtume pakurstyti ambicingiausią jo viltį. Štai kodėl įžvalgusis dvasios mokytojas šv. Kryžiaus Jonas savo adventiniame romanse „Pradžioje buvo Žodis“ taip pabrėžė, kad Kristus atėjo ne prikišti mums nuodėmingumo, bet nusinešti mus į pačią Švč. Trejybės tirštumą, puotauti prie bendro stalo ir maudytis dieviškos meilės vandenyne.
Taip dieviškoji vilties dorybė pagydo mūsų atmintį, vieną iš trijų sielos galių, kad jos jau nebedusintų keturios sielos aistros, varomosios jos jė̃gos, galinčios pulti, lėkti ir ištaškyti žmogų kaip pasibaidę žirgai. Be dviejų šiuolaikinės psichologijos pripažįstamų paskatų „sausuoliai“ scholastai įžvelgė dar dvi – baimę ir viltį. Jie žinojo, kad iš tiesų žmogus daugiausia gyvena ne dabartyje, bet tarp savo vaizdinių, kur praeities prisiminimais ir iš jų gaminamais ateities įsivaizdavimais kursto savo baimes ir viltis, ir taip jose įsipainioja, kad turi šauktis pagalbos iš dangaus. Juk norint kryptingai veikti, pirmiausia reikia išvaduoti atmintį, kad ši pajėgtų atlikti savo užduotį: nukreipti sukauptą energiją į proto (jį stiprina tikėjimas) nurodytus tikslus. Anot P. Kreefto, tai daro antgamtinė „viltis, kuri yra į ateitį nukreiptas tikėjimas. <…> Dievo apreiškimas per daugybę pažadų (Šventajame Rašte yra daugiau nei 300 pažadų) apibrėžia ir išreiškia vilties struktūrą. Nei tikėjimas, nei viltis nėra miglota, neapibrėžta, subjektyvi emocija. Tai tvirti atsakymai.“
Tuomet paleidžiame savo vilteles (lot. spes – vylimasis savo prigimties jėgomis) ir išdrįstame įsikibti dieviškosios vilties dorybės(lot. expectatio – vylimasis gėrio, kuris viršija žmogaus prigimtį, tad gali būti pasiektas tik malonei padedant ir skatinant). Taip „nematydamas jokios [žmogiškosios] vilties, Abraomas patikėjo [dieviškąja] viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4, 18; intarpai kursyvu – J. M.). Abraomas nebuvo svajoklis: realistiškai įvertinęs savo ir Saros amžių jis nepuoselėjo nė menkiausios vilties susilaukti sūnaus, bet patikėjo Dievo pažadu, kad jo palikuonys bus gausūs kaip žvaigždės danguje, ir pasirinko žengti į šį tikslą. Nuostabiausia, kad visą savo gyvenimą pastatęs ant Dievo pažado kortos Abraomas pasielgė išmintingai net matuojant sveiku žmogaus protu: jei negalime numatyti nė to, kas mums nutiks artimiausią akimirką, tai ar gali būti kas protingiau nei nuosekliai laikytis iš anksto blaiviai ir ramiai pasirinkto kurso? Tik šitaip galume tikėtis nors kažkur ateiti, užuot sukę ratu tankioje tikrovės girioje.
Homo viator: žmogus kelyje
Esame laikini – praeinantys, todėl tegalime rinktis vieną iš dviejų: būti bomžais arba keliauninkais. Ir keliauninką nuo benamio valkatos pirmiausia skiria ne kreditinės kortelės, bet tikslo turėjimas. Žmogaus status viatoris (lot. „keliauninko būvis“) šiame gyvenime niekada netaps status comprehensoris (lot. „pasiektas būvis“), kad ir kokio šventumo pasiektų: „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą“, – konstatavo šv. Paulius (Fil 3, 13).
Kiekvienam kūriniui būdinga „dar ne“ – tapsmo būsena – turi savo šešėlinę pusę, kurią jau užčiuopėme kalbėdami apie vilties–nevilties bangavimą: prie mūsų pėdų visada žioji nebūtis, chaosas, niekas. Tai – ne prakeiksmas, bet didžioji dovana, laisvė, tai yra laikas, kai galime rinktis atsigręžti į kūrinius arba į Kūrėją (beje, jei pasirenkame Jį ir leidžiame, kad Jis išskaistintų mūsų godulį, atgauname ir kūrinius, kurie yra „trupiniai, nukritę nuo Dievo stalo“ (1K 6, 3).
Viltis mums žada, kad galime gauti viską viename: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). „Visa kita“ – tai ir laikinosios gėrybės, mūsų bambagyslė su šiuo pasauliu, kai didžiąją dovaną, pratęsiančią palaimintąjį „dar ne“ – gyvybės liepsnelę – turime nuolat palaikyti maistu, šiluma, kito žmogaus artumu.
Kaip tik krikščionių asketai, anot paplitusio stereotipo, nekentę kiekvieno gyvenimo džiaugsmo, sugebėjo rasti neišsenkamas jo versmes šiame pasaulyje: juk jis yra Kūrėjo dovana mums – „rūmas sužadėtinei“, anot šv. Kryžiaus Jono adventinio romanso. Tiesiog dangiškoji viltis skatina tos dovanos trokšti daug ambicingiau nei esame pratę: šventieji atsisako gauti pasaulį dalimis, nes nori jį gauti… visą. „Idant skonėtumeisi viskuo, nenorėk skonėtis viskuo. <…> Idant turėtum viską, nenorėk turėti niekur nieko“, – sakė Kryžiaus Jonas (1K 13, 11). Savo viltį jie seikėjo ne žmogiškuoju, ribotu, bet – Dievo dosnumo saiku, „geru, sukratytu, prikimštu ir kaupinu“ (plg. Lk 6, 38).
Teisingai sudėlioti prioritetus mums padeda malda: „Viltį išreiškia ir ją gyvą išlaiko malda, ypač „Tėve mūsų“ malda, kuri yra santrauka viso to, ko viltis leidžia mums trokšti“ (KBK 1820). Ši malda yra išorinė vilties išraiška ir apraiška, nes septyni jos prašymai išskaičiuoja visa, ko reikia, kad gyventume, ir gyventume gerai. Bažnyčios maldos, anot J. Pieperio, apskritai gali sau leisti „drąsa pranokti visų mąstytojų siektas viršūnes“, nes jos visos užbaigiamos žodžiais „per Kristų, mūsų Viešpatį“.
Turime viso labo palaikyti ir pakurstyti savo viltį, nes didžiausias visų laikų pažadas skelbia: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 54, išskirta J. M.) – būtent šitaip, esamuoju laiku. Štai kodėl šitiek amžių viena krikščionių karta po kitos atlieka tą „vienintelį didį mūsų ištikimybės veiksmą“ (anot genialaus R. Rolheiserio Eucharistijai skirtos knygos pavadinimo).
Akivaizdu, kad savo ištikimybę dažniau paliudijame ir apskritai į Bažnyčią daugiau užsukame, kai pasenstame. Mat kelio pradžioje jaučiamės pertekę laiko, tad tikri, jog spėsime pasiekti tikslą – kitaip nei senatvėje, kai matome smėlio laikrodžio smilteles beveik išbyrėjusias, o horizontą vis dar nepasiektą. Tada mums labiausiai prireikia antgamtinės vilties, nes prigimtinė jau išsibaigė: „jaunystė yra vilties priežastis, nes ji turi daug ateities ir mažai praeities“, – sakė šv. Tomas Akvinietis. Todėl gyvenimui senkant, pirmiausiai pavargsta viltis, jos „dar ne“ pavirsta į „jau nebe“ – praeitį. Antgamtinė viltis priešingai, „suteikia žmogui tiek ateities, kad netgi pilniausio ir turtingiausio gyvenimo praeitis palyginus su tuo atrodo menka“, – sako J. Pieperis. Tos ateities žadama tiek, kad darosi baugu tiek daug norėti: o jeigu liksime prie suskilusios geldos?
Baimės gėris
Kaip žmogiškai ir įtikinamai skamba stoikų pamokymas, kad laimingas ne tas, kas daugiau turi, bet kas mažiau nori. Jų veikalais lūžtančios mūsų knygynų lentynos, tiesą sakant, liudija, kad tapome baikštūs: mes, kaip ir jie, gyvename chaotiškais laikais, praradę didžius tikslus. Stoikai pateikia tą patį laimės receptą kaip ir populiarusis budizmas: atsisakyti visų aistrų, siekti bejausmiškumo – apatheia (lot. ramybė, rimtis, giedra). Kitaip tariant, vengiant kančios atsisakoma jausti ir džiaugsmą, meilę, pasimėgavimą. Tik… iš kur tada semtis jėgų gyventi? Kaipgi tada drauge su psalmininku ištarti: „Esu nuostabiai padarytas“ (Ps 139, 14)?
Tokius žodžius tegali ištarti tas, kurio viltį išplėtė… „kryžiaus mokslas“. Anot Kryžiaus Jono, jo esmė – „visada linkti ne į tai, kas lengviausia, bet į tai, kas sunkiausia, ne į tai, kas gardžiausia, bet į tai, kas prėskiausia, ne į tai, kas maloniausia, bet į tai, kas mažiausiai malonu…“ (1K 13, 6). Čia tikintysis sulaužo madingų psichologų formules: sąmoningai sutinka priimti skausmą (vargus, paniekinimus, ligas…), užuot jo bijojęs ir vengęs. Ir šitaip jis tampa laisvas savęs šeimininkas, nebesaistomas nė vienos iš keturių sielos aistrų. Dar daugiau, tos aistros niekur neišnyksta, nes priklauso „nuostabiai padaryto žmogaus“ prigimčiai – netgi baimė, kad ir kiek ją skelbtų nederama žmogaus orumui švietėjai liberalai (jie naiviai tiki, kad baimė tiesiog nebūdinga žmogui–pasaulio nugalėtojui) arba minėtieji stoikai.
Klasikinė krikščionių teologija baimę smerkia tik tada, kai ji neatitinka dalykų tvarkos (kitaip tariant, kai ją sau įsikalbame patys). Taip ir bebaimiškumas nebūna geras, jei juo pasižymi monstras Leviatanas, kuris „žemėje sau lygaus neturi; jis yra kūrinys be baimės“ (Job 41, 25). Dar daugiau, žmogiškąją baimę išgydo ir sukilnina Šventosios Dvasios dovana: žmogus kaip sukurta būtybė savo gelmėje nuolat išgyvena jau minėtą siaubą, kylantį „suvokus, kad egzistuoja galimybė būti atskirtam nuo savosios būties pamato dėl savo kaltės; siaubas dėl šios galimybės realumo sukelia atitinkamą Viešpaties baimės reakciją, tai yra iš tiesų bijoma. Ši baimė nenugalima jokiu herojiškumu, nes yra esmiškai susijusi su žmogaus kaip „esančio kelyje“ būkle“, – pastebi J. Pieperis. Tik Dvasios dovanota Dievo baimė, atitinkanti tikrovės tvarką (kaipgi dar galėtų jaustis kūrinys, nebūties lašelis, stojęs jį palaikančios Būties akivaizdoje?), įima ir išgydo visas mūsų baimeles.
Todėl sakoma, kad „pagarbi VIEŠPATIES baimė – išminties pradžia“ (Ps 111, 10). Iš pradžių kūrinys bijo vergiškai: siekia įtikti Kūrėjui bijodamas bausmės – kad Jis nesiliautų palaikęs kūrinio gyvybę. Tačiau vis giliau susisiejant su savosios būties pagrindu (Dievu), tarno baimę pamažu išstumia sūnaus baimė. Ši jau priklauso tobulai dieviškajai meilei, kuri irgi yra viena iš septynių Dvasios dovanų: „Tyroji baimė, būdinga sūnui, yra „vilties meilės“ negatyvas – pastaroji pakyla iki draugystės su Dievu. Dievo baimė užtikrina vilties tikrumą. Apsaugo nuo pavojaus, kad viltis virs netikru panašumu – klaidingu savęs pačios atvaizdu: įsitikinimu, kad pilnatvė jau užtikrinta“, – perspėja J. Pieperis. Dieviškoji viltis – vaistas, stiprinantis mus kiekvieną mūsų gyvenimo dieną, kad nesustotume kelyje apėmus vangumui (akedijai), apsigavę, esą, jau atėjome, ir kad apskritai nereikia mums tos puotos ant kalno – pasėdėsime ant kelkraščio.
Čia Kryžiaus Jonas ant mūsų pagrįstai supyksta: „Ko tad prašai ir ieškai, mano siela?“ Juk „mano yra dangūs ir mano – žemė; mano yra tautos, teisieji yra mano ir nusidėjėliai; angelai yra mano ir Dievo Motina, ir visa yra mano; ir pats Dievas yra mano ir man, nes Kristus yra mano ir visas man. <…> Visa tai yra tavo ir visa – tau. Nesitenkink mažesniu ir nežiūrėk trupinių, byrančių nuo tavo Tėvo stalo. Išeik ir didžiuokis savo garbe, pasislėpk joje ir džiaukis, ir tai, ko prašo tavo širdis, išsipildys“ (Posakiai, 26). Štai kiek visko paveldime viltyje (plg. Tit 3, 7) šią pat akimirką, čia ir dabar.
Šaltiniai:
Katalikų Bažnyčios Katekizmas internete, 2015 m. (trumpinama KBK);
Peter Kreeft. Grįžti prie dorybių. Katalikų pasaulio leidiniai, 2011;
Josef Pieper. Mylėti, viltis, tikėti. Katalikų pasaulio leidiniai, ruošiama spaudai;
Lionginas Virbalas, SJ. Sekmadienių stabtelėjimai. Magnificat leidiniai, 2023;
Šv. Kryžiaus Jonas. „Romansai In principio erat Verbum“, in Naujasis židinys, 2021/8; Kopimas į Karmelio kalną. Aidai, 2013; Šviesos ir meilės posakiai. Paštuva: 2017; Tamsioji naktis. Katalikų pasaulio leidiniai, 2017;
Iain Matthew. Dievo įsiveržimas. Paštuva, 2019;
Julian of Norwich. Revelations of Divine Love. Penguin Group, 1998.