„Esu kelionės žmogus, jei tektų ilgam pasilikti vienoje vietoje – pradėčiau sirgti“, – tvirtina latvių prozininkas Andris Kalnozolas, romano „Mane vadina Kalendorium“, kuris 2022 m. išėjo ir lietuvių kalba (vertė Laimantas Jonušys, leidykla „Odilė“), autorius.
„Kalendorius“ Latvijoje pasirodė 2020 m. pabaigoje – ir pasirodė su trenksmu. Jau pavasarį sulaukė keleto pakartotinų leidimų tūkstantiniais tiražais. Visa Latvija kalbėjo apie „tą knygą“, o kritikai pagrindinį herojų Oskarą – didelį žmogų „su nervais“, mintinai išmokusį visus kalendoriuje esančius vardadienius, nes tarp jų yra ir mylimos merginos vardas – lygino su Forestu Gampu.
Pagal „Kalendorių“ Latvijoje pastatytas kino filmas, teatro spektaklis. Šių metų vasarį „Kalendoriaus“ premjera įvyko ir Lietuvoje, Klaipėdos dramos teatre.
Andrio gyvenimo kelionėje netrūko staigių posūkių. Lėlių teatro aktorius, vaidinęs ir Latvijoje, ir svečiose šalyse, vėliau – teatro režisierius, scenoje statęs savo kūrybos pjeses, keliautojas, išmaišęs pusę Europos, o po „Kalendoriaus“ debiuto 2020-aisiais – vienas žinomiausių dabartinės kartos latvių rašytojų.
Andrio kelionė tęsiasi. Šiuo metu laikina jos stotelė – Kaunas. „Kelionės“ pokalbis sukasi apie tai, ką Andris jau beveik pusę metų veikia šiame mieste, dėl kokių priežasčių niekada nebegrįš gyventi į Latviją, ką atrado Medžiugorjėje ir kaip ketina perprasti rytų europiečių mentalitetą.
Ir, žinoma, kalbamės apie „Kalendorių“, kurį Andris vadina rimčiausia savo kelione – kaip knyga pakeitė jo gyvenimą ir kodėl ne Andris yra tikrasis knygos autorius.
„Kelionė – tai apie mane. Mielai!“ – sako Andris, kai teiraujuosi, ar sutiktų tapti „Kelionės“ pašnekovu.
Andrį šią žiemą netikėtai sutikau Kaune – katalikiškuose svečių namuose, kur porai dienų apsistojome rekolekcijoms (be šešėlio minties domėtis šiuolaikine latvių literatūra).
„Taip, čia tas latvių rašytojas, jis pas mus gyvena nuo lapkričio, – į ausį pašnibždėjo šių namų šeimininkė Alma. – Kiekvieną rytą eina į biblioteką ir rašo.“ Skubu labintis, beriu komplimentus „Kalendoriui“ – labai nuoširdžius, juk tai viena smagiausių, o kartu giliausių ir įdomiausių knygų, kokias pastaraisiais metais yra tekę skaityti.
„Esu kelionės žmogus, – pokalbį pradeda Andris. – Tą geną, matyt, paveldėjau iš tėčio. Jis buvo jūreivis – laivo radistas, dažnai plaukdavo į Afriką. Kiek atsimenu iš vaikystės, tėtis visada būdavo kažkur, ne namie. Aš toks pat – jei tektų ilgam pasilikti vienoje vietoje, pradėčiau sirgti.“
„O Kaunas – dar viena kelionės stotelė“, – paaiškina Andris. Pasiliks čia dar kuriam laikui. Tikisi pramokti lietuviškai, latviui tai nebus sunku, jau šiek tiek pradeda suprasti („Tik labai jau sudėtingai kirčiuojat palyginti su latviais“, – juokiasi).
„Visos mano istorijos vyksta kažkur paribyje. Man paprasčiau galvoti apie idėją ir prasmę, kai nutolstu nuo konkrečių latviškų nacionalinių, politinių ir visų kitų kontekstų“, – aiškina jis. Pirmojoje Andrio pjesėje „Geriausias žmogus Tahkurannoje“ veiksmas vyksta Estijoje (Tahkuranna – miestelis Estijos vakaruose). Kitoje pjesėje jis pasakoja apie lietuvį žurnalistą, keliaujantį į Siciliją.
„Kalendoriuje“ taip pat neparašyta, kad Oskaras gyvena Latvijoje (nors visi ir žino, kad jis yra iš Andrio gimtojo Talsų miesto) – atkreipia dėmesį autorius.
Perprasti Rytų Europą
Nuo Kauno jis žada pradėti įgyvendinti savo naują planą – keliaus po Rytų Europos miestus ir stengsis suprasti, kas yra Rytų Europa.
„Yra dalykų, kurie mums bendri, iš kurių mus galima atpažinti. Man atrodo, kad vienas rytų europiečio skiriamųjų bruožų yra tai, kad jis nenori būti rytų europiečiu. Jam labiau patiktų būti iš Šiaurės ar Vakarų Europos. O šis nenoras kaip tik ir reiškia, kad esi rytų europietis. Noriu tai pačiupinėti“, – entuziastingai kalba Andris.
Tiesa, prasidėjus karui Ukrainoje, rytų europiečiai pradeda atrasti savo stiprybę, tvirtina jis. „Netrukus Rytų Europa garsiai skambės ir bus išgirsta. Lenkija, Baltijos šalys bus Europos centras – šimtu procentų tai žinau“, – pranašauja Andris.
Mintis perprasti Rytų Europos identitetą gimė bendraujant su „Rigas Laiks“ („Rygos laikas“), 1993–2024 m. Latvijoje ėjusio žurnalo, kuris, pasak Andrio, buvo geriausias ir įdomiausias leidinys jo tėvynėje, leidėjais.
Vieną projektą su „Rigas Laiks“ spėjo įgyvendinti – buvo išleista knygelė „Europos kvapai“ („Eiropas smaržas“, jos fragmentas yra išverstas ir į lietuvių kalbą). „Po to, kai pasirodė „Kalendorius“, jie pakvietė mane pietų. Pasakojau ir apie tai, kaip 2015 m. tris mėnesius kaip benamis basčiausi po Vokietiją, Prancūziją, Italiją, kaip Sicilijoje mane apvogė ir gyvenau be dokumentų neįtikėtinose vietose, tarp keisčiausių žmonių. Buvo savaip romantiška ir labai įdomu. Jie tada pasiūlė šią kelionę aprašyti“, – „Europos kvapų“ atsiradimą prisimena Andris.
Jau atvykęs į Kauną sužinojo, kad „Rigas Laiks“ leidyba nutraukiama – išeina paskutinis žurnalo numeris.
„Manęs, kaip ir kitų žurnalo autorių, paprašė, kad parašyčiau nekrologą žurnalui. Rašydamas galvojau, „Rigas Laiks“ mirtis simbolizuoja tam tikros svarbios epochos pabaigą. Parašiau nekrologą ir žurnalui, ir tai prarastai epochai, ir savo gyvenimui Latvijoje“, – pasakoja Andris.
Į Latviją nebegrįš
Tada sako galutinai supratęs, kad į Latviją nebegrįš (nebent trumpam – nuvykti automobilio techninei apžiūrai ir apsilankyti pas odontologą). „Rigas Laiks“ buvo vienas iš kelių magnetų, kurie laikė tėvynėje, ir jo nebeliko.
„Iš „Rigas Laiks“ redaktorių esu labai daug gavęs. Supratau, kad atėjo laikas ne tik imti, bet ir duoti. Su vienu jų sutarėme, kad bendradarbiausime, kai keliausiu po Rytų Europą“, – pasakoja Andris.
Idėja štai tokia: Andris gyvens įvairiuose Rytų Europos miestuose ir kiekviename jų pasikalbės su protingiausiu bei kvailiausiu to miesto žmogumi. „Jie man papasakos apie savo miestą. Ir taip aš pagausiu įvairių Rytų Europos miestų identitetą“, – įsitikinęs jis.
Protingiausią miesto žmogų jam padės surasti „Rigas Laiks“ redaktorius – Andris pasikliauja plačiu jo akiračiu ir patirtimi, įgyta bendraujant su įvairiausiais žmonėmis. „O kvailį susirasiu pats. Tikrai sugebėsiu“, – juokiasi Andris. Jis dar nesugalvojo, kokių dalykų klausinės protingojo ir kvailojo, bet pokalbius greičiausiai pradės papasakodamas apie savo miestą, o mainais paprašys jų pasakojimo apie savąjį.
„Ir štai dabar aš Kaune“, – konstatuoja Andris. O kur bus po pusmečio, po metų – nežino. Gal Lenkijoje.
„Kaune neturiu namų, bet ir Latvijoje jų neturiu. Man nereikia, kad žmonės aplink mane kalbėtų latviškai. Žinoma, kartais būna liūdna. Bet su tuo galima tvarkytis. Susidėlioju veiksmus, ritualus – man tai padeda. Kaune aš tvarkingai – kas rytą, išskyrus sekmadienius – einu į biblioteką ir ten rašau. Kartą per mėnesį lankausi pas barzdaskutį, tai man tarsi terapija. Į bažnyčią einu ne kasdien, bet reguliariai“, – pasakoja jis.
Apie išgydymo kelionę
Vis tik rimčiausia Andrio kelionė – ne žemės keliais. Tai „Kalendorius“.
„Knyga visiškai pakeitė mano gyvenimą“, – tikina jis.
2019-aisiais, likus metams iki „Kalendoriaus“ debiuto, Andris gyveno Rygoje. Tai jam nebuvo geriausi laikai: „Daug gėriau, nemačiau gyvenime jokio tikslo. Kažką padariau ar nepadariau, kažką parašiau ar neparašiau – atrodė niekų niekai. Buvo vien girtuoklystės, depresija ir beprasmybė.“
Pasakoja, kad po eilinio užgėrimo sugrįžo į būstą, kur tada gyveno, negalėjo užmigti ir apimtas nevilties ėmė balsu kalbėti: „Viešpatie, jei mano gyvenime nėra prasmės, padaryk taip, kad rytoj rytą neprabusčiau. Nebegaliu daugiau taip gyventi, nebeturiu jėgų. O jei rytoj prabusiu gyvas – vadinasi, turi atsitikti kažkas gero…“
Nugrimzdo į miegą, kartodamas „turi būti kažkas gero, turi būti kažkas gero“.
„Rytą atsibudau – visai nieko gero, tik pagirios… Bet dar kitą dieną, pakeliui į biblioteką, kur eidavau rašyti, akys užkliuvo už knygyno vitrinoje išdėliotų perkamiausių knygų. Ir staiga pagalvojau – Oskaras! Turiu parašyti knygą apie Oskarą!“ – pasakoja Andris.
Oskaras buvo keistokas vaikinas („su nervais“), gyvenęs gimtajame jo mieste. Asmeniškai Andris su Oskaru nebuvo pažįstamas, tik žinojo, kad jis mintinai moka visus kalendoriuje surašytus vardadienius.
„Oskaras išmoko kalendorių, nes pamilo merginą, bet nežinojo, kuo ji vardu, todėl jam reikėjo išmokti visus vardus – tokia idėja nušvito galvoje. Apie tai galvodamas pasėdėjau ant suoliuko parke, net paverkiau, nes pasirodė, kad tai labai gera ir šviesu. Jau žinojau, kad knyga bus dienoraštis. Žinojau ir jos pavadinimą – „Mane vadina Kalendorium“, – pasakoja Andris.
Tą pačią dieną bibliotekoje surašė pirmąją „Kalendoriaus“ dalį (Oskaro dienoraščio pirmąją savaitę). Tvirtina, jau tada supratęs, kad jei knygą pavyks užbaigti, jo gyvenimas iš esmės pasikeis.
„Kalendorių“ rašiau metus. Knygą išleido, dar po pusmečio pasikrikštijau. Neabejojau, kad tai būtina – Dievas išpildė savąją dalį, aš atlikau savąją, ir tai turi būti patvirtinta krikštu“, – dalinasi Andris.
„Dabar gyvenu naują gyvenimą“, – sako jis. „Kalendoriaus“ rašymas buvo terapija, kasdien suteikianti vis didesnį palengvėjimą. Ir gerti pavyko mesti.
Signalai ir ženklai
Andris tirština intrigą – „Kalendorius“ yra ne jo nuopelnas, sako. Rašydamas knygą kiekvieną dieną jautęs, kad mintis ir ranką vedžioja aukštesnė jėga, kad ne pats dėlioja teksto žodžius.
„Žinoma, turėjo įtakos ir mano technika, gebėjimas rašyti tekstus. Bet ne vien tai. Supratau, kad darau lygiai tą patį, ką darydavo mano tėtis radistas – tiesiog gaunu signalus ir išverčiu juos į žodžius“, – sako jis.
Pasitikslinu – signalus iš Aukščiausiojo?
„Taip, žinoma, – patvirtina Andris, – buvo duota ir daugiau ženklų.“
„Kalendorių“ Latvijoje išleido 2020 m. pabaigoje – tuo metu, kai dėl pandemijos buvo uždaryti visi knygynai.
Apie knygą jau kalbėjo visa Latvija („Tai – visiškai nauja latvių literatūroje! Tai naujasis Forestas Gampas!“), o autorius jos dar net nebuvo matęs.
Leidykla Andriui, kuris tuo metu gyveno Talsuose, kelis „Kalendoriaus“ egzempliorius nusiuntė paštu, siuntinys į paštomatą atkeliavo prieš pat 2020-ųjų Kalėdas.
„Pasiėmiau siuntinį, atsinešiau namo pas sesę. Pasakiau sau – atversiu knygą bet kurioje vietoje ir tai, ką ten rasiu, bus man skirtas ženklas… Tai buvo tas skyrius, kur Oskaras pasakoja apie ABBA, o akys pirmiausiai užkliuvo už žodžių „You can dance!“. Aiškesnio ženklo būti negali“, – konstatuoja Andris.
(Grįžusi namo atsiverčiu tą „Kalendoriaus“ vietą. Štai visa citata iš Oskaro dienoraščio: „Sapne mačiau Romos popiežių, kurį žinau iš televizoriaus. Jis man pasakė: „You can dance!“ Ir nusišypsojo.“)
Nė vienas nepaklausė
Andris pats neatsistebi, kiek daug krikščioniškų motyvų sukrito į „Kalendorių“.
„Galvojau – draugai nutars, kad iš proto išėjau, kad pergėriau. Jie gi žinojo, kad nelabai draugauju su krikščionybe. Bet nė vienas nenusistebėjo ir nieko neklausė“, – pasakoja jis.
Vienas pagrindinių knygos personažų – pastorius Arvydas, kurio prašomas Oskaras rašo dienoraštį. Pasak Andrio, jis šiek tiek nukopijuotas nuo baptistų pastoriaus, su kuriuo susipažino Alfa kurse (pradėjo lankyti rašydamas „Kalendorių“), o vėliau susibičiuliavo.
Knygos moto „Dievas ateina pas tave apsimetęs tavo gyvenimu“ – amerikiečių psichoterapeutės mintis, kurią užtiko paėmęs į rankas atsitiktinę knygą bibliotekoje.
Beveik pačioje dienoraščio pabaigoje (birželio 29 d.), prieš iškeliaudamas iš gimtojo miesto į platųjį pasaulį, Oskaras perrašo visą šv. Pauliaus himną meilei (1 Kor, 13). O po kelių dienų dienoraštyje dar patikslina – „Aš tai vadinu ėjimu. Ėjimu į tikėjimą, viltį ir meilę, kaip sakė Paulius praeitą pirmadienį. Tai ėjimas ieškoti.“
Dvi priešpaskutinės savaitės Oskaro dienoraštyje vadinasi „Tikėjimas“ ir „Viltis“. Paskutinė savaitė, kai Oskaras iškeliauja iš gimtojo miesto, yra be pavadinimo. Galima nujausti, kad jis turėtų būti „Meilė“.
„Ir jeigu šis žodis mus šaukia, reikia jį išgirsti. Reikia išgirsti ir eiti į jį. Reikia eiti. Nes yra šis žodis,“ – dienoraštį užbaigia Oskaras.
Medžiugorjės žinia
Antra Andrio išgijimo iš liūdesio istorija – iš Medžiugorjės. Kiek daugiau nei prieš metus jis leido žiemą Sarajeve – buvo išsinuomojęs butą ir rašė.
„Aš gi klajūnas, negaliu būti tik Latvijoje“, – dar kartą pasiaiškina.
Internete peržvelgdamas latviškas naujienas pamatė žinią, kad Rygos zoologijos sode kupranugaris mirtinai sužeidė prižiūrėtoją. Iškart prisiminė, kad zoologijos sode gyvūnus prižiūri jo pažįstamas – literatūrinių gebėjimų turintis jaunuolis. Latvijoje jiedu retkarčiais susitikdavo – Andris duodavo jam užduočių, mokė rašyti.
„Jis man buvo pasakojęs ir liūdną savo vaikystės istoriją. Pamestinukas. Kas jo tėvai – nežinojo. Kūdikį, paguldytą krepšyje, laiptinėje rado nepažįstami žmonės“, – sako Andris.
Bloga nuojauta neapgavo – kelios dienos po Kalėdų sužinojo, kad zoologijos sode žuvęs žmogus buvo jo pažįstamas.
„Tas jaunuolis nebuvo mano draugas, tačiau jo istorija sukrėtė taip, kad nebežinojau, kur dėtis. Juk aš – jo mokytojas, turiu jo tekstų… Mąsčiau apie tai, kaip absurdiškai susiklostė žmogaus gyvenimas nuo krepšio daugiabučio laiptinėje iki to kvailo kupranugario. Jaučiausi siaubingai“, – pasakoja Andris.
Kai būna sunku, Andris sako ieškąs anoniminių alkoholikų (AA) – kaip bet kuriam problemų dėl alkoholio turėjusiam žmogui, gerti jam negalima, o išsipasakojus ateina palengvėjimas. Sarajeve angliškai kalbančios AA draugijos nebuvo, o internetas pasiūlė artimiausią punktą – už 150 km esančią Medžiugorję. Nieko apie ją nežinojo. Užsisakė porai naktų viešbutį ir Naujųjų metų išvakarėse jau buvo ten.
„Pirmas įspūdis klaikus – turgus ir balaganas. Apie kokias šventenybes jie kalba, baisėjausi – jie nieko kito nedaro, tik Mariją pardavinėja. O nuėjęs iki AA, sužinojau, kad veltui atvažiavau – žiemą jokie susitikimai nevyksta“, – prisimena Andris.
Naujųjų metų naktį jis, piktas ir nelaimingas, dešimtą nuėjo miegoti, nutaręs iš labo ryto važiuoti atgal į Sarajevą.
Per pusryčius viešbučio šeimininkas ėmė kalbinti pasilikti, net pažadėjo, kad neims pinigų už nakvynę. Mat vienam regėtojui pasirodžiusi Mergelė Marija, sakė jis. Atrodžiusi labai liūdna ir prašiusi žmonių sausio 1-ąją kopti į kalną ir jos laukti. Tokių dalykų, kad Marija prašytų ateiti pirmąją metų dieną nėra buvę gal 15 metų, visas miestelis labai susijaudinęs, kalbėjo šeimininkas. Būtų gerai, kad ir svečias prisijungtų.
„Klausausi jo – Marija prašo ateiti, nes jai labai nepatinka, kas vyksta, ir galvoju – puikiai Mariją suprantu, ir man labai nepatinka. Nutariau, kad dar vienai dienai pasiliksiu ir užlipsiu į tą jų kalną“, – prisimena Andris.
Rytojaus diena buvo šalta ir lietinga, puikiai atitinkanti bjaurią naujojo piligrimo nuotaiką. Šiltesnio rūbo, lietpalčio, kepurės ar pirštinių jis, žinoma, neturėjo.
„Trečią valandą dienos jau buvau kalno viršūnėje. Pila lietus. Tirtu kaip lapas. Ir dar labai norisi į tualetą. O vieninteliu keliu į kalną kopia tūkstantinė minia. Žmonių tiek daug, kad sugrįžti neturiu jokio šanso. Paskui kažkas sakė, kad tą dieną ten buvo apie 10 tūkstančių žmonių“, – pasakoja Andris.
Mielaširdingos moterys davė jam lietsargį, bet vis tiek buvę labai šalta. Atsisėdo ant akmens ir ėmė laukti.
„Sėdžiu ir galvoju – ką aš, kvailys, čia veikiu, kaip išvis čia atsidūriau. Suprantu, kad turėsiu čia išbūti dar tris valandas – Marija žadėjo pasirodyti šeštą. Ištrūkti negaliu. Lietus nesibaigia. Į tualetą baisiai norisi“, – prisimena Andris.
O kiek vėliau ateina akimirka, kai regėtojui pasirodo Marija. Lietus akimirksniu liaujasi, nušvinta saulė. Tūkstantinė minia nuščiūva.
Regėtojas kelias minutes kalbasi su Mergele, pasako, kad ji yra patenkinta, padėkojo visiems, kurie atėjo ir meldėsi, ir visus palaimino.
Žmonės ėmė skirstytis. Į viešbutį sugrįžo ir Andris.
„Sėdžiu savo kambaryje, žiūriu į sieną ir staiga suprantu – visi mano sunkumai išsisklaidė tarsi dūmas. Kaip ranka nuėmė. Ir dėl to vaikino taip nebeišgyvenau. Tiesiog jaučiausi labai lengvai ir ramiai. Ir žinau, kad ta ramybė atėjo iš Marijos“, – neabejoja jis.
Rytą, per pusryčius, šeimininkui (jo vardas, beje, buvo Jozefas) Andris praneša, kad puikiai jaučiasi ir nori dar pasilikti. Šeimininkas vėl padaro nuolaidą.
„O naujoji diena nuostabi, saulėta, šilta – gal 15 laipsnių šilumos. Visi turgeliai ir prekiautojai man atrodo gražūs ir mieli. Tiesiog puiki vieta ir puikūs žmonės“, – prisimena jis.
Medžiugorjėje Andris pasiliko tris mėnesius – „Žinojau, kad euforija baigsis, bet troškau tą emociją išlaikyti kuo ilgiau.“
„Marija mane pašaukė – tą aiškiai supratau. Taip pat supratau, kad ji žino viską apie kiekvieną iš mūsų. Atėjau to nežinodamas, bet negalėjau išeiti nežinodamas, nes aš jau žinau. Aš ją pažinau ir nebegaliu nuo jos nusisukti, sakyti, kad nieko neįvyko“, – apie malonę kalba Andris.
Abu tėvai jau mirę, o mamos iki šiol labai trūksta, prisipažįsta jis.
„Bet dabar vėl turiu mamą“, – tvirtina ir išsitraukęs iš kišenės rodo žalsvą rožinį, sako atsivežęs jį iš Medžiugorjės.
„Rožinį visada nešiojuosi su savimi. Išmokau melstis „Sveika, Marija“, Medžiugorjėje visą laiką girdisi ta malda. Pirmiausiai ją išmokau kroatiškai, dabar moku jau ir latviškai“, – sako Andris.
Apie šviesą tamsybėse
Rytų Europos projekto jis žada imtis rudeniop, o iki tol užbaigs dar vieną knygą, prie kurios dabar triūsia Kauno miesto bibliotekoje. Panašu, kad ši knyga nebus iš lengvųjų.
„Man teko nemažai gyventi kartu su nusikaltėliais, girtuokliais, narkomanais. Išklausiau daugybę istorijų – liūdnų, dramatiškų, kurios paaiškina, kas iš tikrųjų su tais žmonėmis atsitiko. Noriu papasakoti jų istorijas“, – atvirauja Andris.
„Iš principo jie nėra blogi žmonės, juk nerastume vaiko, kuris svajojo būti nusikaltėliu ar narkomanu“, – kalba jis.
Dėl savęs jau yra tikras – kad daugiau nebegers, kad jau yra saugus. Dabar nori kalbėti už tuos, kurie tebėra tamsiojoje pusėje.
„Noriu papasakoti, kaip žmogus gali suklupti. Ir kad suklupimo vietoje, didžiausiose tamsumose, prasimuša šviesos spindulys. Tai bus knyga apie mano gyvenimą prieš tai, kai gavau Viešpaties palaiminimą“, – sako Andris.
Parengė Eglė Markevičienė
Viršelis – Indrės Mažeikienės nuotrauka