„Kelionė“ 2025 m. Nr. II (34)
Tikriausiai nebėra Lietuvoje katalikų, nežinančių, kad Bažnyčia gyvena Šventuosius, arba Jubiliejinius, 2025 metus. Kalėdų išvakarėse per televiziją ir kitais kanalais galėjome stebėti, kaip popiežius Pranciškus atveria Šventąsias duris Romoje, Šventojo Petro bazilikoje, o 2024-ųjų gruodžio 29-ąją iškilmingai buvo pradėti Jubiliejiniai 2025 metai visų pasaulio, taigi ir Lietuvos vyskupijų, katedrose.
Paskelbtos jubiliejinės šventovės, kurias raginama lankyti, išleisti lankstinukai su tų šventovių sąrašu, tad galima rinkti apsilankymus liudijančius antspaudus. Nacionalinėje piligrimystėje į Romą dalyvavo visų Lietuvos vyskupijų tikintieji, kunigai, vyskupai ir Valstybės vadovas. Taip iškilmingai Lietuva Jubiliejinių metų nešventė nuo 1933 metų, kai popiežius Pijus XI buvo paskelbęs Išganymo jubiliejų, minintį Jėzaus Kristaus mirtį ir Prisikėlimą.
Pats pavadinimas „Jubiliejiniai metai“ mūsų kalboje ir kultūroje siejamas su sukaktimi ir su šventimu, paminėjimu, pagerbimu. Kas ketvirtį amžiaus Katalikų Bažnyčioje skelbiami eiliniai Jubiliejaus metai minint Jėzaus gimimą, nuo kurio skaičiuojamas mūsų kalendorius. Būna ir neeilinių Jubiliejaus metų, kaip kad 2015 m. popiežiaus Pranciškaus paskelbtas Gailestingumo Jubiliejus, arba jau minėtas 1933 m. Išganymo Jubiliejus.
Jubiliejaus, arba Šventuosius, metus Visuotinėje Bažnyčioje visada skelbia popiežius, nustatantis ir tų metų šventimo tvarką. Patys pirmieji Jubiliejaus metai buvo paskelbti 1300 m. popiežiaus Bonifaco VIII, atsiliepiant į Romon suplūdusių maldininkų lūkestį naujo šimtmečio pradžioje gauti atlaidus. Tuomet tie metai dar nebuvo vadinami Jubiliejaus, kurį laiką jie buvo vadinami Atlaidų metais. Visiems Romos gyventojams ir į ją atkeliavusiems maldininkams, išpažinusiems nuodėmes, atlikusiems atgailą ir 30 kartų, jei jie gyvena Romoje, ar 15 kartų, jei atvykėliai, aplankiusiems Šv. Petro ir Šv. Pauliaus bazilikas, pastatytas ant apaštalų kapų, popiežius suteikė visų nuodėmių atleidimą. Popiežius, kaip šventojo Petro įpėdinis Romos vyskupo soste, pasinaudojo „dangaus raktų galia“, Petrui patikėta Jėzaus. Tuo metu tokie atlaidai buvo didžiulė ir reta malonė, todėl į Romą plūstelėjo maldininkai iš visos krikščioniškos Europos.
Bonifacas VIII Atlaidų metus nustatė remdamasis Senuoju Testamentu, kuriame buvo kalbama apie Šabo metus, kai kas septynerius metus žydai turėjo atsigręžti į Viešpatį, nebedirbti žemės, dovanoti skolas, paleisti vergus – tai yra visiškai atsiduoti Viešpaties valiai bei malonei, taip pripažindami, kad viską, ką turi, gavo iš Dievo, kuriuo visiškai pasitiki.
Kas 50 metų, tai yra septynis kartus po septynerius metus, buvo nustatyti Didieji Šabo metai – jie trukdavo dvejus metus. Tad tikintieji turėjo pasikliauti, kad metų prieš Didįjį Šabą derlius leis išgyventi dvejus metus ir dar turėti sėklos naujam derliui. Naujasis Testamentas kaip tą, kuris išpildo galutinius Šabo – Viešpaties Malonės – metus, rodo Jėzų. Jis ne tik pamaitina didžiulę minią, paverčia vandenį geriausiu vynu, bet gydo, išlaisvina iš pikto ir atleidžia nuodėmes.
Todėl krikščioniškieji Atlaidų metai, netrukus pradėti vadinti Jubiliejaus metais, šabą pakeitė maldinga kelione į Romą, o pačioje Romoje – malda prie apaštalų Petro ir Pauliaus – didžių Gerosios Naujienos liudytojų – kapų. Maldininkai irgi atsitraukdavo nuo įprastų darbų ir pareigų, atgailaudavo, kas galėjo duodavo išmaldą ir aukodavo, gręždamiesi į Dievą ir prašydami jiems dovanoti nuodėmių sukrautas skolas.
Per porą šimtų metų nusistovėjo tvarka, kad Jubiliejaus metai švenčiami kas ketvirtį amžiaus, kad Jubiliejaus atlaidams gauti turi būti aplankomos keturios didžiosios Romos bazilikos – Šv. Petro, Šv. Pauliaus, Šv. Jono Laterane ir Didžioji Dievo Motinos bazilika. Tose bazilikose įrengtos Šventosios durys, atidaromos pradedant jubiliejaus metus ir užmūrijamos jiems pasibaigus. Durys simbolizuoja Kristų, kuris pats save vadino Vartais, Keliu, Tiesa ir Gyvenimu. Pamaldžiai ir susikaupę Viešpaties malonės metų maldininkai, žengdami per Šventųjų durų slenkstį, šventojo Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „žengia iš nuodėmės į Malonę“, atvertą mūsų Išganytojo.
Šventuosius 2025 metus popiežius Pranciškus paskyrė Vilčiai – teologinei arba Didžiajai tikėjimo dorybei, atsiliepdamas į pasaulio išgyvenamą netikrumą ir suglumimą kylant krizėms ir vykstant didžiulėms permainoms. Viltis nėra tikėjimasis, kad rytoj viskas bus geriau, optimizmas, kad „viskas bus gerai“. Viltis yra pasitikėjimas Dievu, kuris Apreiškimu mums visuose išmėginimuose pažadėjo savo ištikimybę ir ją atskleidė savo Sūnuje, sugrąžinusiame mums Dievo vaikų įsūnystę.
Šventieji metai nėra religinis turizmas, jų skelbiama viltis nėra apie rytojų. Dievas su mumis yra dabar ir čia. Prisiimdami Vilties maldininkų vardą mes siekiame atpažinti Jo Meilę, Jo buvimą šalia. Tad ir piligrimystė į Romą, kur savo viltį liudijo apaštalai, kankiniai ir šventieji, ir maldingas jubiliejaus bažnyčių Lietuvoje ar kituose kraštuose lankymas yra atgailos ir atsigręžimo bei atpažinimo, kas yra mūsų viltis, mūsų dalis, ne nukelianti į neapibrėžtą ateitį, o įšaknijanti dabartyje, šiandienoje, kurioje jau turime tai, kas mums visiškai už dyką duota – Išganymo malonę.