„Kelionė“ 2023 m. Nr. IV (28)
Anot Lietuvių kalbos žodyno, „tikėti“ reiškia „laikyti tikru dalyku“ tai, ko neįmanoma pirštu prikišamai įrodyti. Tuomet kiekvienas savo gyvenimą neišvengiamai grindžiame tikėjimu, o vadinti save netikinčiu yra paprasčiausiai netikslu, nes tai – neįmanoma.
Jau tuo, kad šiandien išlipome iš lovos, parodėme tikį tvarkingu ir protingu pasaulio veikimu. „Kartais žmogus sako: „Aš netikiu“, bet kuria šeimą, tikėdamas, kad tai pavyks, ima paskolą, tikėdamas, kad galės sumokėti, pradeda studijas universitete, tikėdamas, kad jas pabaigs, kasdien eina į darbą, tikėdamas, kad gaus už tai pinigų. Jei žmogus neturi tikėjimo, jis nieko tokio nedarys“ (kun. Vaidotas Labašauskas. „Be Jo esi tik funkcionierius“, in Kelionė, 2023, III, p. 21).
Beje, ar atsitiktinai didžiausia netikėjimo banga „sutampa“ su neįtikėtinai išplitusia depresija? Sergantys sunkia jos forma tiesiogine to žodžio prasme nepakyla iš lovos. Lygiagrečiai kyla ir trečioji, nepasitikėjimo protu banga, o juk „protas savaime yra tikėjimo aktas. Tvirtinti, kad mūsų mintys turi nors kokį ryšį su tikrove – tikėjimo aktas“ (Gilbert K. Chesterthon. Ortodoksija. Aidai, 1998, p. 37). Tikėjimas mums yra toks pamatinis, kad čia net sąmoningiausias ateistas nesiskiria nuo davatkėlės: kaip ji tiki, kad Dievas yra, anas tiki, kad Jo nėra, ir nė vienas nepajėgtų savo įsitikinimo pagrįsti apčiuopiamais įrodymais. Ir taip visą savo gyvenimą surenčiame ant tikėjimo: pasaulio pažinimo, kurio tik menkutę dalelę esame sukaupę ar patikrinę patys, tad kone visada turime remtis kažkuo kitu – statyti ant šimtamečių paveldėtų akmenų (patikėti tėvais, tradicija, senovės autoritetais), o gal ant smėlio (ką leptelėjo bičiulis, Google‘as…).
Tad „tikėjimas yra visiškai paprastas. Plačiai dėstydami turbūt tik viską supainiotume“ (Peter Kreeft. Grįžti prie dorybių. Katalikų pasaulio leidiniai, 2011, p. 73). Deja, netikėjimo paradoksai skatina dalyką „supainioti“: „Milijonai žmonių, kuriems atrodo neįmanoma tikėti į Dievą, žmogiškuoju tikėjimu aklai paklūsta bet kokiam šarlatanui, turinčiam galimybę naudotis spauda, kino ekranu ar mikrofonu“ (Thomas Merton. Kopimas į tiesą, Katalikų pasaulio leidiniai, 2014, p. 36). O kur dar „netikėjimas žmonių, kurie išoriškai tam tikra prasme tebėra religingi, tai – viena didžiausių paslapčių pasaulyje. (…) Jie žino esant Dievą, bet negali į Jį tikėti. Dažnai dėl šito prieštaringo jausmo jie patiria stiprių dvasios kančių. (…) Dažnas jų norėtų tikėti“ (ten pat, p. 45). Nejaugi taip sunku imti ir… įtikėti? Ir apskritai, kas gi yra tikėjimas? Kaip jis sugyvena su protu? Ir jeigu iš tiesų turi kokią praktinę naudą, tai kaip jį įgyti?
Dieviškoji tikėjimo dorybė
Anot Katalikų Bažnyčios katekizmo, „tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios dėka tikime į Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa“ (kursyvas J. M., KBK, 1814). Ši naujiena yra ir gera, ir bloga. „Dieviškoji“ reiškia „įlietoji“, tai yra Dievo dovanota, o ne paties žmogaus įgyta dorybė, vadinasi, negalime kada panorėję jos gauti. Tenka jos prašyti pas Viešpatį, kaip darė piktos dvasios blaškomo berniuko tėvas: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24), patikėjęs Kristaus žodžiais „tikinčiam viskas galima!“ (Mk 9, 23). Kokia didi tai galia: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‚Persikelk iš čia į tenai‘, ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“, – teigė Kristus (Mt 17, 20). Šios galios mechanizmą Katekizmo apibrėžime atskleidžia žodelytis „nes“: ją tikinčiajam suteikia giliosios pasaulio sandaros – tiesos – išmanymas, nes jį gauna iš paties Gamintojo.
Ką gi reiškia tikėti? Ir kodėl atsakydamas į šį klausimą Katekizmas pabrėžia ne proto veiksmą (pažinimą), bet tai, ką daro valia: „Atiduoti, stengtis vykdyti, gyventi, veikti“? „Tikėjimu „žmogus laisvai atiduoda visą save“ Dievui. Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Rom 1, 17). Gyvas tikėjimas „veikia meile“ (Gal 5, 6)“ (kursyvas J. M., KBK 1814).
Tikėjimas vaizduojamas kaip pirmas realus žingsnis prie Dievo, atveriantis duris vilčiai ir meilei – kaip tik jos turi būti kiekvieno krikščionio gyvenimo siekinys. Todėl „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina.“ (Žyd 11, 6). Kitaip tariant, jei netikėtume Dievą egzistuojant, apskritai prie Jo nesiartintume: negalime viltis to, apie ką nė nenutuokiame ar mylėti to, kurio niekada nepažinome. „Jei tikėjimas praranda savo grynumą, nukentės meilė, nes meilė priklauso nuo pažinimo“ (Alain-Marie de Lassus. Ką Dvasia kalba Bažnyčiai. Rekolekcijos su Apreiškimu šv. Jonui. Magnificat leidiniai, 2023).
Dar daugiau: tai, kuo tikime, itin apčiuopiamai veikia mūsų kasdienybėje. Pavyzdžiui, įsigalėjusi apatija, kai vadinamoji europiečių „stiklo karta“ (dabartiniai trisdešimtmečiai) bevelija pasilikti tėvų namų saugume, „atsitiktinai“ sutampa su plintančiu panteizmu, iš kurio „neįmanoma išspausti konkretaus moralinių veiksmų akstino; pati jo prigimtis suponuoja, kad viskas lygiai gera, tuo tarpu veiksmo prigimtis suponuoja, kad viena yra žymiai viršiau už kita“ (G. K. Chesterthon, ten pat, p. 153).
Taip ir atvirkštinis procesas – nusigręžimas nuo Dievo – prasideda nuo… tikėjimo: „Nuopuolis pirmiausia buvo tikėjimo nuopuolis. Pirmiausia Ieva patikėjo gyvate, kuri sakė, kad žmogus nemirs, jei užvalgys uždrausto vaisiaus, o ne Dievu, kuris įspėjo nevalgyti, antraip – mirsianti. Ji nepakluso, nes pritrūko tikėjimo. Iš tikėjimo ar jo trūkumo kyla paklusnumas ir nepaklusnumas, ištikimybė ir nuodėmė. Nuodėmė – tikėjimo trūkumas, taigi neištikimybė“ (P. Kreeft, ten pat, p. 72). Tad „puikybė, sudaranti pirmapradės nuodėmės esmę, atsiskleidė ne kaip pirmųjų tėvų troškimas įgyti dieviškojo pažinimo pilnatvę ar „būti kaip Dievas“ (šie dalykai jiems teisėtai priklausė jų pašaukimo pagrindu), bet kaip nepasitikėjimas Dievo nustatyta tvarka palaimingajam regėjimui bei sudievėjimui pasiekti“ (Benas Ulevičius. Dieviškasis žaidimas: liturginio mąstymo apmatai. Aidai, 2009, p. 94).
Tikėjimo dorybė „nusileisdama“ pasitelkia mūsų prigimtyje jau esamą mechanizmą: patikėti viena ar kita žinia pirmiausia reiškia patikėti ją perdavusiu žinianešiu. Tai rodo, kad patikime Bažnyčios šimtmečiais išsaugotu Apreiškimu dėl to, kad patikime Dievu ir patikime taip radikaliai, kad ant to pastatome visą savo gyvenimiškų lūkesčių statinį. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1), ir įtikėjus tikrąja to žodžio prasme „iš neregimybės atsiranda regima“ (plg. Žyd 11, 3). Tuo pasižymi visi teiginiai, išdėstyti Tikėjimo išpažinime, kurį priimdamas žmogus tampa krikščioniu: juk apie Dievą kažką pasakyti gali… tik pats Dievas, nepasiekiamas žmogaus protui, uždarytam sukurtojoje (taigi, antrinėje Dievo atžvilgiu) tikrovėje. Todėl šio Credo nepakanka balsu pakartoti per kiekvienas Mišias, nes jis taip ir liks neregimas, neįsikūnijęs. O krikščionis yra tik tas, kuris ant šio jokiu žmogišku įnagiu neapčiuopiamo pamato ima statyti savo gyvenimą: patikėjęs, kad gyvenimas, pasaulis ir žmonės yra mylinčio ir dar daug daugiau jam duoti trokštančio Tėvo dovana, niekada neištars, kad kiti yra pragaras (cit. Jean Paul Sartre).
Taip tikėjimas „nusileidžia“ į vieną iš trijų pagrindinių sielos galių: protą, kurį apšviečia, padeda priimti teisingą vertybių hierarchiją (tikslus) ir teisingą elgesio idealą (priemones jiems siekti). Tokiu pat būdu viltis sustiprina atmintį: nukrepia išgyvenimų ir jausmų energiją į proto (tikėjimo) nurodytą tikslą. Galiausiai dosnioji meilė perkeičia valios nusikreipimą: nuo savininkiško visa ko godėjimosi – prie atsivėrimo kitiems ir Kitam (plg. Josef Pieper. Mylėti, viltis, tikėti. Katalikų pasaulio leidiniai, ruošiama spaudai).
Pagrindinės dorybės – protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas, aptartos ankstesniuose „Kelionės“ numeriuose – atlieka paruošiamąjį darbą. „Neteisingam, kvailam, bailiam ir nesivaldančiam žmogui bus daug sunkiau tikėti, viltis ir mylėti Dievą. Prigimtinės dorybės yra dieviškųjų dorybių dirva, trąšos ir daigynas. Etika mus parengia religijai, nes „Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų“ (Gal 3, 24)“ (P. Kreeft, ten pat, p. 71). Tiesa, pastaruosius žodžius parašęs šv. Paulius atskleidė, kad nepajėgiame to Dievo duotojo Įstatymo laikytis taip labai, kad Dievui teko pačiam įsikūnijus ištiesti mums pagalbos ranką – kaip Kristus turėjo sugriebti Petro ranką, kai tasai ėmė skęsti težengęs vandeniu porą žingsnių.
Todėl Dievo malonei tenka palaikyti net minėtąsias prigimtines dorybes: „Jei svarbiausiems dalykams neteiksime deramos reikšmės, neateis ir ne tokie svarbūs dalykai. Be dieviškųjų dorybių negyvuoja ir prigimtinės. Pavyzdžiui, neturinčiam geros širdies, kuri peržengtų teisingumą, neįmanoma būti teisingam. (…) Taip pat ir nesiviliančiam dangaus labai sunku būti visiškai drąsiam. (…) Be Dievo malonės negalime būti geri“ (P. Kreeft, ten pat, p. 71). „Auklėjimu, sąmoningais veiksmais ir ištvermingomis pastangomis įgytas žmogiškąsias dorybes išskaistina ir išaukština dieviškoji malonė. Dievui padedant, jos užgrūdina charakterį ir palengvina daryti gera. Dorybingas žmogus, gyvendamas tomis dorybėmis, jaučiasi laimingas“ (kursyvas J. M., KBK 1810). Tai gal verta kuo greičiau ištiesti ranką į laimę – įtikėti?
Tikėjimo dorybės nauda
Net religijos psichologijos mokslo tėvu vadinamas Viljamas Džeimsas, paveldėjęs švietėjų epochos kritiškumą religijos atžvilgiu, pripažino, kad „iškiliausi religinės patirties vaisiai yra geriausia, ką galime rasti pažvelgę į istoriją“ (William James. The Varieties of Religious Experience. London, 1902, p. 197). Šitaip garbusis psichologas pareiškė, kad šventieji dėl kažkokios priežasties (į šį klausimą jis bevelijo nesileisti giliau emocijų lygmens) nugyveno sėkmingiausius gyvenimus, kokie įmanomi žmogui.
Biblija pilna pavyzdžių, kaip tikėjimas sutaurino, regis, paprastų ar net aiškiai silpnų žmonių gyvenimą. „Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus, kurie tikėdami užkariavo karalystes, vykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus“ (Žyd 11, 32–34). Kaip pats Dievas pasakė per pranašą Izaiją, „Žodis, išeinantis iš mano burnos: nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas“ (Iz 55, 11); kitaip tariant, Dievo žodis kartu yra ir veiksmas, todėl viduramžiais jį vaizduodavo kaip rodančią plaštaką. „Ne todėl, kad savo protu čia ką nors suprantu, bet todėl, kad taip liepia Dievas, kad aš gana tiesmukai Juo pasitikiu ir nesvarstau, kiek pajėgsiu tai pasiekti, ar pakankamai didelis mano tikėjimas, o gal per mažas. (…) Jis sako „Kelkis“, ir žmogus keliasi. Taip buvo anuomet, taip yra ir šiandien. Dievo Žodis pats savyje turi gyvybę ir jėgą. Ši jėga apsigyvena žmoguje kaskart, kai jis priima Dievo Žodį tam, kad Jam tarnautų, pats atsisakydamas vertinti, kiek jam tai įveikiama ar neįveikiama“ (Adrienne von Speyr. „Šventumas kasdienybėje“, Kelionė, 2023, I, p. 67).
Todėl, užuot skelbus draudimus, verta pirmiausia paskelbti Gerąją Naujieną: „Draudimų moralė yra nepakankama kaip tik todėl, kad nesugeba mūsų pakelti iki tikrai žmogiško lygmens. Ji primeta elgsenos modelius, bet nepasirūpina jų šaknimis ir gyvybingumu. Tuo ji primena šv. Pauliaus žodžiais įstatymą be malonės (Rom 7, 7). Reikia pasakyti, kad apaštalas Paulius, kalbėdamas apie ištvirkavimą ir ragindamas jo vengti, nenurodinėja įstatymo. Jis primena mūsų kilnumą: jie yra Kristaus kūno nariai ir Šventosios Dvasios šventovės (1 Kor 6, 15. 19). Taip jis mus stengiasi pakelti iki dieviško modelio, panardinti Švč. Trejybės gyvenime. (…) Apreikšdamas Trejybės paslaptį, Jėzus įveda mus į Dievo vidinį gyvenimą. Tai kontrastuoja su Senuoju Testamentu, kuris pristato Dievą tik per išorinius santykius su kūrinija, neatskleisdamas jo santykio su pačiu savimi“ (Maurice Zundel. Koks žmogus ir koks Dievas? Magnificat, 2021, p. 191). Kitaip tariant, „žmoguje veikianti tikėjimo dorybė yra ne kas kita kaip Dievo savęs pažinimas, suteiktas žmogui mažesniu laipsniu; ji suvienija su Dievu ir leidžia dalyvauti Jo mintyse“ (B. Ulevičius, ten pat, p. 88).
Nuostabiausia, kad priėmęs Dievo duotą žinią apie kūriniją ir žmogų, protas staiga išsprendžia daugybę iki tol juos gaubusių mįslių, kaip pasilypėjus ant aukšto kalno atsiveria platesnis peizažas. „Kas gi realioje žmonijos istorijoje padėjo žmonėms neišprotėti? Tai misticizmas (…), o jo paslaptis štai kokia: žmogus gali suprasti viską, padedamas keleto dalykų, kurių nesupranta“ (G. K. Chesterthon, ten pat, p. 32). Sveikas protas pataria pasitikėti laiko išbandytais receptais, net jei ne visada suprantame, kaip ir kodėl jie veikia. Anot vieno iš šv. Ignaco biografų: „Labai tikėtina, kad žmogus, kurį mačiau pataikant devyniasdešimt devynis kartus iš šimto, taip pat pataikys ir šimtąjį kartą, nors dabar man taip neatrodo“ (Christopher Hollis. San Ignacio de Loyola. Buenos Aires, 1946, p. 15). Jis pasirinko sąžiningiausią laikyseną: susidūręs su tuo, kas jį pranoksta, bet veikia, jis… ryžosi pasitikėti – panašiai kaip neišmanydami lėktuvo sandaros vis tiek į jį lipame.
Toks mūsų pasirinkimas nesiskiria nuo švietėjų išjuokto „anglininko tikėjimo“: pasakojama, kad inkvizitoriaus apklausiamas žmogelis atsakė tikįs visu tuo, ko mokanti Motina Bažnyčia. Belieka žavėtis jo proto sveikumu: užuot apsimetęs išmanąs lėktuvo pilotavimo mokslą jis tiesiog sudėjo savo pasitikėjimą į pilotą – juk tas, kuris 99 kartus atskraidino keleivius iki tikslo, greičiausiai taip padarys ir šimtąjį, jiems visiškai nesusigaudant, kaip jis tai padarė.
Nepalyginamai labiau nei lėktuvo sandara mūsų protą pranoksta atsakymai į svarbiausius ribinius gyvenimo klausimus ir kaip tik todėl tenka šiuos priimti, nes jie apsaugo ne tik protą, bet ir visą žmogaus būtį, anot G. K. Čestertono, kaip tvorelė vaiką, kad saugus žaistų ant bedugnės krašto. „Išpažinimai ir kryžiaus žygiai, hierarchija ir siaubingi persekiojimai organizuoti ne tam, kad, kaip sako neišmanėliai, slopintų protą. Jie telkti sudėtingai proto gynybai. Aklas instinktas pasakė žmogui, kad jeigu jis pradės viską be atodairos kvestionuoti, protas bus kvestionuojamas pats pirmas. (…) Užsiėmę Dieviškojo autoriteto idėjos griovimu, beveik sugriovėme to žmogiškojo autoriteto idėją, nuo kurios pradedame visa skaičiuoti“ (Ten pat, p. 38). Kitaip tariant, „Tradicija siūlo neniekinti gero žmogaus nuomonės, net jeigu jis – tavo tėvas“ (Ten pat, p. 54).
Tikėjimas perduodamas kaip užkratas
„Esame nykštukai, pasilipę ant milžinų pečių, todėl galime matyti daugiau ir toliau nei jie. Bet ne dėl savo įžvalgos, ne dėl savo aukšto stoto, o dėl to, kad gimėme ir išaugome iš praeities milžinų“, – VI a. sakė šv. Bernardas Šartrietis. Toks jau tas gyvenimas, kad neišvengiamai turime stotis ant anksčiau gyvenusiųjų pečių, ir Dievas gerbia šią savo nustatytą tvarką: net tada, kai, regis, kažką į tikėjimą pakviečia tiesiogiai, visuomet paliepia tuoj pat „pasilypėti“ ar bent atsiremti į kitą žmogų. Kitaip tariant, tikėjimo dorybė visuomet perduodama prisilietimu – kaip „virusas“. Vienintele išimtimi gali būti laikomas Abraomas, pirmas „užkrėstasis“, dėl to pagrįstai tituluojamas tikėjimo tėvu.
Net šv. Jonas Krikštytojas, pranašavęs kitiems: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29), pasitraukus per jį bylojusiai Dvasiai suabejojo ir siuntė mokinius pas Jėzų Kristų paklausti, ar Jis ir esąs lauktasis Mesijas, o šis atsakydamas nukreipė jį į ankstesnes pranašystes, kad jose „pasitikrinęs“ atpažintų Jėzų iš Jo darbų (plg. Lk 7, 19–23). O kaipgi Saulius, kai „nukritęs žemėn išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Ir jį Jėzus tuoj nusiuntė pas „viruso nešiotoją“ Ananiją: „Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“ (plg. Apd 9, 4–6). To prireikė netgi Mozei: tik gavęs patvirtinimą iš savo brolio Aarono (to paties, kuris vėliau tautai padirbino aukso veršį) jis patikėjo savo misija: „Išgirdęs šiuos žodžius, Mozė iš karto sukaupė drąsą, (…) nes nusižeminusi siela nedrįsta susidurti su Dievu viena ir negali būti visiškai patenkinta be žmogaus patarimo ir vadovavimo.“ (Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Aidai, 2013; 2K 22, 11).
Taip nutiko ir iškiliausiems šventiesiems, paskatinusiems Bažnyčią drąsiai atsinaujinti ir žengti ten, kur dar niekas nebuvo pramynęs kelio – dėl to jie nerasdavo sau mokytojų: „Šiuo metu Dievas elgėsi su juo kaip mokytojas su mokiniu: jį mokė (…) gal todėl, kad nebuvo, kas jį pamokytų“, – prisiminė šv. Ignacas (Piligrimo pasakojimas. Lietuvos Jėzuitų provincija, 2020, Nr. 37); „Neradau mokytojo, noriu pasakyti, mane suprantančio nuodėmklausio, nors jo ieškojau dvidešimt metų“, – antrino šv. Teresė Avilietė (Gyvenimo knyga. Katalikų pasaulio leidiniai, ruošiama spaudai; G 4, 7). Tačiau ir jie tikėjimo „virusą“ gavo iš kitų tikinčiųjų: šv. Ignacas – iš knygų apie Kristaus ir šventųjų gyvenimus bei iš kažkokios davatkėlės („minėta moteriškė, kuri sakė, kad meldžia Dievą, jog jam pasirodytų Jėzus Kristus, tik ji vienintelė atrodė giliau pažįstanti Dievo dalykus“, – ten pat), šv. Teresė – iš savo tėvų ir iš šv. Augustino „Išpažinimų“… Ką gi, „dažnai daug išmintingiau klausyti patikrintų ir knygose surašytų patarimų, nei sekti netikrais mokytojais, kurie giriasi savo dvasingumu“ (Dysmas de Lassus. Vienuolinio gyvenimo pavojai ir nukrypimai, Magnificat, 2020, p. 199).
Todėl mums būtini tikėjimo pavyzdžiai, ypač tokie ryškūs kaip Nojus, Abraomas ar Mergelė Marija: „Dėl tikėjimo gavęs apreiškimą apie tuo metu nematomus dalykus, Nojus su baime pasistatė arką savo šeimynai išgelbėti; tikėdamas jis pasmerkė pasaulį ir paveldėjo tikėjimo teisumą. Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. (…) Jie visi mirė tvirtai tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami“ (Žyd 11, 7–8. 13–14). Pabandykime įsivaizduoti, kad esame Nojaus kaimynai ir per tvorą stebime, kaip jis 40 metų kepinant saulei už dešimčių kilometrų nuo jūros savo kieme renčia milžinišką laivą… Arba štai – Abraomas: būdamas 75-erių patiki Dievo pažadu duoti sūnų, (Pr 12, 4), tik atšventęs 86-erius iš vergės susilaukia Izmaelio (Pr 16) ir švęsdamas 100 metų jubiliejų – po 25-erių metų! – susilaukia Izaoko iš 80–metės Saros (Pr 17; 21), o po keleto metų ryžtasi paklusti ir berniuką paaukoti (Pr 22)…
Mergelė Marija irgi galingai skleidžia tikėjimo „virusą“, nes „jos mergeliškumas yra jokios abejonės nesužaloto jos tikėjimo ir neblaškomo atsidavimo Dievo valiai ženklas. Tai jos tikėjimas leido jai tapti Gelbėtojo Motina: „Dar labiau palaiminta Marija, priėmusi Kristaus tikėjimą, negu pradėjusi Kristaus kūną“ (KBK 506).
Tačiau geriausiai „užkratą“ platina pats Jėzus Kristus, būdamas tas, kas Jis yra, pasitikėjęs Tėvo valia iki pat mirties, ir dar kokios mirties… Kaip „užsikrečiame“ tikėjimu, jeigu gyvename po dviejų tūkstantmečių ir net Jo apsiausto kraštelio nepalietėme? Tikėjimo tradicija skelbia, kad tai – netiesa, ir kad Jis pats pasirūpino suteikti galimybę visų laikų žmonėms Jį sutikti gyvai: gyvenusiems iki Jo – kai nužengė į mirusiųjų karalystę, o gyvensiantiems vėliau – kaskart, kai priims Komunijos sakramentą.
Tuomet kam gi kruopščiai ieškoti vadinamojo „istorinio Kristaus“, kaip darė šeštojo dešimtmečio tyrinėtojai? Jų pastangos galėjo net pakenkti, nes „sudarė įspūdį, kad žinome labai mažai tikrų dalykų apie Jėzų, ir kad vien tikėjimas Jo dieviškumu vėliau suformavo Jo paveikslą. (…) Tai – dramatiška tikėjimui, nes išblukina tikrąjį jo atskaitos tašką: artimą draugystę su Jėzumi, nuo kurios visas priklauso, ir štai kyla rizika, kad čia atsivers tuštuma. (…) Tyrimų pastangos siekiant identifikuoti [Biblijos rašymo] tradicijas ir užčiuopti istorinį jų pagrindą ir kontekstą yra vertos didžiausios pagarbos, tačiau mus įpainioja į nesibaigiančią diskusiją apie tų tradicijų ir redakcijų istoriją“ (Josef Ratzinger. Jesús de Nazaret. Vaticano, 2007, T. 1, p. 9). Todėl vienas garsiausių tyrinėtojų gyvenimo pabaigoje pripažino, kad „žinoma, egzistuoja istorinis pamatas, tačiau jį kaupinai viršija Evangelijų tikėjimo žvilgsnis“ (Rudolf Schnackenburg, cit. ten pat).
Tada pats tikėjimas skatina tyrinėti: „istorija, faktai sudaro esminę krikščionių tikėjimo dalį, ir šia prasme ji turi būti tyrinėjama pasitelkus istorinį metodą – pats tikėjimas to reikalauja. (…) Jei atidėsime į šalį istoriją, kaip Dievas iš tiesų įžengė į tikrą istoriją, krikščionių tikėjimas bus sunaikintas ir taps kita religija“ (ten pat, p. 11).
Būsimuosius apaštalus Jėzus pasikvietė kartu praleisti dieną: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (Jn 1, 38–41). Tačiau mes, neturintys galimybės „ateiti ir pamatyti“, nesusigundykime aniems tyrinėtojams būdingu pagarbiu skepticizmu: „diskredituoti antgamtiškas istorijas, turinčias šiokį tokį pagrindą, pasakojant natūralias istorijas, neturinčias jokio pagrindo. Mes negalime patikėti tuo, ką šventasis padarė, todėl turime apsimesti tiksliai žiną, ką jis jautė“ (G. K. Chesterthon. Ten pat, p. 49).
Tikėjimu „užsikrečiama“ tik pradedant pažintį nuo „tikėjimo Kristaus“ – patikint tais, kurie aną dieną atėjo pas Jį dešimtą valandą, „užsikrėtė“ ir nuo to laiko perduoda „virusą“ ne tik tekstais, bet ir gyvu rankų uždėjimu: būtent taip nuo Kristaus laikų vyskupai pašventina vyskupus, o šie – kunigus, kurie galiausiai palaiminimu Jo rankų šilumą perduoda mums.
Tikėjimo priėmimas
„Kartais sakoma, kad tikėti yra sunku, dėl to žmogus renkasi netikėjimą. Bet netikėti yra daug sunkiau, nes tuomet žmogus gyvena neviltyje. O baisesnės situacijos nei gyvenimas niekuo netikint nėra“ (kun. Vaidotas Labašauskas, ten pat, p. 21). Belieka gūžčioti pečiais matant daugybę žmonių, kurie „nuoširdžiai pavydi tiems, kurie gali tikėti, pripažinti Bažnyčios Magisteriumo autoritetą ir visiškai įsitraukti į katalikišką gyvenimą su visomis jo teisėmis ir pareigomis. Jei geba suprasti, kad būti tikrai religingam yra laimė. Katalikybės teiginius jie laiko visiškai pagrįstais. (…) Ir vis dėlto jie negali tikėti“ (T. Merton, ten pat, p. 46). Tokie į tikinčiuosius žvelgia kaip mes į šokančius, jeigu patys negirdime muzikos. Tai gal kažkas yra tiesiog neapdovanotas tikėjimu, kaip kai kurie neturi muzikinės klausos? Kitaip tariant, gal Kristus liepia eiti vandeniu ne visiems?
„Valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ (Mt 14, 24–31). Užuot derėjusis audringoje nakty trypčiojant ant vandens, Viešpačiui būtų buvę paprasčiau imti ir ištraukti dvejojantį Petrą iš tuoj apvirsiančios valties, tačiau… tikėjimas niekada nėra „2 x 2 = 4“, tai yra nuo mokslinių ar loginių įrodymų jis esmiškai skiriasi tuo, kad palieka erdvės žmogui laisvai apsispręsti. Nė viena iš svarbiausių Bažnyčios pripažintų autentiškomis relikvijų – Kryžiaus gabalas Šv. Toribijaus Liebaniečio vienuolyne, Kristaus skarelė Oviedo katedroje ir Turino drobulė, Paskutinės vakarienės taurė Valensijos katedroje – nėra „patikima“ šimtu procentų, nes jų perdavimo istorijoje visada žioji viena ar kita keleto šimtmečių spraga. Tai – laisvės erdvė tikinčiajam, kad patikėtų arba ne.
Ir čia Bažnyčia nesilaiko bešališkai: patvirtindama kai kurių relikvijų (stebuklų, šventųjų gyvenimo faktų…) autentiškumą, kviečia savuosius „išlipti“ iš apčiuopiamos valties į audringą tamsą – užsimerkti (tikėjimo dorybė dažnai vaizduojama užrištomis akimis). Tik atlikus valingą veiksmą atsivers kitas, kitoks vaizdas, kaip išnirus pro kalno viršūnę gaubiančius debesis atsiveria horizontas. „Nors šis valios veiksmas jam atrodo neįmanomas, tegu jį atlieka. Jį atlikęs supras, kad jis buvo įmanomas“ (T. Merton, ten pat, p. 52).
„Tikėjime žmogus turi pavesti savo gyvenimą tiesai, kurią jis priima iš Dievo. (…) Todėl šventumo šaknis yra paklusnumas. Tikėjimo paklusnumas, kuris iš tikrųjų yra visiškai aklas, nes savo gilumoje žino, kad vien žmogiškomis jėgomis čia nėra ko pamatyti“ (A. von Speyr, ten pat, p. 67). Tenka iš tiesų patikėti Kviečiančiuoju ir… tą parodyti pirmiausia sau pačiam. „Tikėjimas – kai Aš sako taip, asmuo įsipareigoja. Tikėjimo objektas – Dievas, o ne idėjos apie Dievą. (…) Kaip moralinės ištikimybės objektas yra ne įstatymas, bet įstatymdavys (įstatymas – ištikimybės aprašymas) (P. Kreeft, ten pat, p. 73). „Protą gali persmelkti akimirką blykstelėjęs aiškumas. Tačiau jis nesitęsia. (…) Tikėjimas savo paties, kaip dorybės lygmenyje – tai tiesiog pritarimas autoritetui, siūlančiam tiesą, kuria dera tikėti. Jis nekontempliuoja tiesos, nesiskverbia į jos gelmes su nuostaba ir ją suprasdamas – jis tiesiog sako „taip“. (T. Merton, ten pat, p. 195–197).
Štai kodėl „tikėti nereiškia artėti prie Dievo lėtai, skaičiuojant savo žingsnius ir išlaikant atstumą. Tikėti taip pat nereiškia po truputį atsiversti, mėginant priimti lengvesnius Kristaus žodžius, sunkiausius atidedant vėlesniam neapibrėžtam laikui. Tikėti – tai išdrįsti viskam ir iškart, nedelsiant sutikti su labiausiai neįtikėtinais ir nesuprantamais Jėzaus žodžiais“ (A. von Speyr, ten pat, p. 64–67).
Tokį valingą veiksmą atliko Petras, lipdamas per valties kraštą: „Būtent valia mes tikime. Nes kitus su išoriniu Dievo garbinimu susijusius dalykus žmogus gali atlikti nevalingai. Tačiau nė vienas negali tikėti nenorėdamas“ (Šv. Tomas Akvinietis. Coment. Ep. Romanum, 10, 2). Ir gali būti, kad jau penkis šimtmečius trunkanti šv. Ignaco Dvasinių pratybų sėkmės paslaptis slypi kaip tik tame, kad jis pasiūlo „parepetuoti“ – be jokių įsipareigojimų saugioje aplinkoje, su vadovu, tik savaitę ar mėnesį imti ir pabandyti… paėjėti vandeniu.
Tiesą sakant, galbūt kaip tik dėl to ir nežengiame per valties kraštą: nujaučiame, kad kartą patyrę galį eiti vandeniu, jau nepajėgsime gyventi kaip ligi tol. Gali būti, kad neįstengiantis tikėti „tiesiog nepajėgia drąsiai pasitikti šios būsimos vidinės revoliucijos. Jis nuoširdžiai nori taikos, tačiau ne kovos kaina. (…) Tai reiškia, kad tiesa, kuria tikime, turi užvaldyti mūsų esybę taip, kad tikėjimas ims „veikti meile“, ir mumyse įvykusi gyvenimo permaina pasireikš išoriškai – žodžiais ir veiksmais“ (T. Merton, ten pat, p. 50). Kitaip tariant, pasireiškus tikėjimui išorėje žmogus tampa liudytoju – perdavėju (druska, šviesa, mielės), „užkrato“ nešiotoju.
Įpareigojanti dovanos našta
„Kristaus mokinys turi ne vien saugoti tikėjimą ir juo gyventi, bet ir jį išpažinti, drąsiai liudyti ir skleisti: „Visi turi būti pasirengę išpažinti Kristų prieš žmones ir sekti juo kryžiaus keliu, supami persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekuomet netrūksta.“ Tarnavimas tikėjimui ir jo liudijimas yra būtini išganymui“ (KBK 1816). Šie griežtoki žodžiai – ne reikalavimas, bet paprastas padėties apibūdinimas: kaip ir „žemiškas užkratas“, tikėjimo „virusas“ neišvengiamai pasireiškia išorėje, o jei kažkas neturi „simptomų“, tai ir neserga – giliai apsigauna priskirdamas save prie tikinčiųjų.
Pastarųjų poveikis dar labiau sustiprėja, jei jie susiburia krūvon: „Jeigu tik turėčiau bent mažiausią galimybę būti išgirstas, norėčiau maldauti visų kontempliatyviųjų vienuolynų, kurie skundžiasi tuštėjantys ir skuba atsiverti pasauliui, naikindami savo uždaras erdves, prisiminti, kad jų misija yra atverti pasaulį Dievui ir kad jie ją įvykdys tik tuo atveju, jei patys taip intensyviai išgyvens jo buvimą, kad jis taps „ryjančia ugnimi“ (M. Zundel, ten pat, p. 137). Būti tokiais tikėjimo „viruso“ židiniais ir yra uždarųjų vienuolynų „darbas“ – kaip snieguotų viršūnių „darbas“ yra skatinti mus, slėnių žmones, pakelti akis į akinantį ir, regis, nepasiekiamą jų baltumą.
To baltumo spindesį Dievas stiprina išbandymais: tamsiąją naktį „keliaujant per tamsybes ir vidinius suspaudimus sielos protas negavo jokio šviesos atokvėpio nei iš aukštybių, nes jam atrodė, kad dangus uždarytas, o Dievas pasislėpęs, nei iš apačios, nes jį mokiusieji jau jo nebepatenkino, tačiau [siela] ištvermingai iškentė ir išsilaikė, perėjo tuos vargus nenusilpusi ir neišdavusi Mylimojo, kuris varguose ir sielvartuose išbando Sužadėtinės tikėjimą taip, kad ji vėliau gali ištarti tokius žodžius kaip Dovydas (plg. Ps 17, 4): „Brangindama žodį iš tavo lūpų ištvėriau sunkiuose keliuose.“ (Šv. Kryžiaus Jonas. Tamsioji naktis. Katalikų pasaulio leidiniai, 2019; 2N 21, 5).
Valingas apsisprendimas tikėti žinios Siuntėju nėra jausmas, todėl ir pajėgia išvesti per tamsiausias gyvenimo naktis, kai, anot šv. Kryžiaus Jono poemos eilutės, sielai „nesirodo niekas“. „Kartais sielos dangus aptemsta, ir ilgus vienumos laikotarpius negali rasti nė vieno šviesos spindulio ar buvusio saldumo krislo. (…) Kaip sunku susikaupti, kaip nuobodžiai slenka valandos, su kokiu kartėliu siela vilkte velkasi keliu, vedančiu pas Dievą! Tačiau tarp šių neišvengiamų dvasinio gyvenimo vingių yra kas nesikeičia ir nesibaigia, – kas labai tvirta ir neleidžia sielai pasimesti, o kaip patikimas kompasas nurodo dievišką kryptį. Tai tikėjimas visada atskleidžia mums, kas dieviška, – kad ir kur tai būtų. Būtent tikėjimas skatina žvelgti į mielą sielos Svečią – ir nepaguodos sutemose, ir giedrame dangiškos paguodos spindesyje“ (Luis M. Martinez, Šventoji Dvasia, Katalikų pasaulio leidiniai, 2022, p. 68).
Daugybė šventųjų išgyveno šią tyrinančią „tamsiąją šviesą“. Viena jų – šv. Teresė Lizjietė gyvenimo pabaigoje: „Aš tada mėgavausi tokiu gyvu ir aiškiu tikėjimu, kad mintys apie dangų buvo visa mano laimė. Man netilpo galvoje, kad gali būti žmonių, neturinčių tikėjimo. Maniau, kad jie tiesiog tuščiažodžiauja, neigdami, kad egzistuoja tas nuostabusis dangus (…) Viešpats leido, kad mano sielą užlietų tirščiausios tamsybės ir kad iki tol malonios mintys apie dangų dabar man taptų vien kova ir kankynėmis (…). Abejojau ne Dievo egzistavimu, bet anapusybe. Man atrodė, kad po mirties nieko nėra – maniau, kad manęs laukia nebūties naktis. Abejonės liedavosi mano dvasion, tačiau aš nepasidaviau. Manau, kad tuo laikotarpiu atlikau daugiau tikėjimo aktų negu per visą savo gyvenimą. Buvo taip baisu, kad net savo krauju užrašiau visą Credo tekstą ir įsidėjau į kišeninę Evangeliją, norėdama aiškiai parodyti Viešpačiui, kad ir toliau tikiu į amžinąjį gyvenimą. Be to, nuolat prisimindavau Jėzaus žodžius: „Einu jums vietos paruošti… Mano Tėvo namuose daug buveinių“ (Jn 14, 2). Taip pat remdavausi prisikėlusiojo Jėzaus pasirodymais Marijai Magdalietei ir apaštalams, apie kuriuos pasakoja evangelijos. Šis išbandymas leido man dalyvauti mano brolių netikėjime ir juos užtarti. Meldžiausi, kad „visi, kurių gyvenimo neapšviečia tikėjimo deglas, pagaliau išvystų jo šviesą“ (cit. iš Malonių lietaus nuplauti. Paštuva, 2012, p. 25).
Šventoji pamini visus tikėjimo „įnagius“: Tikėjimo išpažinimas, Jėzaus pažadas ir Jo prisilietimą lyg estafetę toliau perdavę apaštalai. Ir dar – malda už netikinčius brolius, tai yra darbas. Juk „tikėjimo dovaną išlaiko tas, kas jai nenusideda. Tačiau „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2, 26). Tikėjimas be vilties ir meilės tikinčiojo dar nesuvienija visiškai su Kristumi ir nepadaro gyvu Jo kūno nariu“ (KBK 1815). Bet apie šiuos, tolimesnius žingsnius dieviškųjų dorybių keliu – kituose „Kelionės“ numeriuose.