„Kelionė“ 2024 m. Nr. I (29)
Garsiai kalbėti apie nevaisingumą, kaip negalėjimą susilaukti vaikų, gali greičiausiai su tuo tiesiogiai nesusidūrę žmonės. O štai paliesti šios „rykštės“ net ir šiandien, nepaisant suvokimo, jog asmens orumas ir savivertė nuo palikuonių nepriklauso, dažniausiai gėdijasi atverti širdį aplinkiniams, savo slepiamą „gėdą“ išdrįsdami įvardinti vien Dievui. Juolab taip buvo pranašo Izaijo laikais, kuomet nevaisingumas laikytas prakeiksmu, įspaudžiančiu asmeniui neįgalumo žymę, pasmerkiančią atskirčiai net tik visuomeniniame, bet ir religiniame tautos gyvenime (plg. Iš 12, 43; Kun 21, 17–20; Įst 23, 2).
Tokia „netobulumo“ ar net ir luošumo būsena eunuchui (vyrui, kuriam pašalintos sėklidės) lemia nudžiūvėlio medžio likimą – išnykimą. Nors Biblijoje apie eunuchus kalbama ir kaip apie gerbtinus aukštas pareigas užimančius dvaro tarnautojus, valdovo haremo prižiūrėtojus, karaliaus „guolio“ saugotojus (plg. Est 2, 3. 14; Apd 8, 27–28), pranašo Izaijo knygos ištraukoje eunuchas suvokiamas kaip fiziškai neįgalus pratęsti savo giminę vyras.
Šis pasmerktasis dargi, kol gyvas, turi pakelti ir nuolatinį žeminimą. Tokioje būsenoje eunuchas, jei ką ir gali, tai paslapčiomis raudoti Dievui, išliedamas savo kančią, kuri vien Jam ir tegirdima: „Štai aš – medis nudžiūvėlis“ (Iz 56, 3). Toks savęs įvardijimas itin skausmingas suvokiant, jog laimingas žmogus apibūdinamas kaip žaliuojantis ir derlingas medis. Antai psalmynas atveriamas psalme, kurioje laimingas žmogus panašus į medį, nevystančiais lapais, pasodintą prie tekančio vandens, duodančio vaisių laikui atėjus. Kad ir ką jis darytų, jam sekasi (plg. Ps 1, 3). Kitoje psalmėje tiesiogiai užsimenama apie vaikus nurodant, jog jie yra laimingo žmogaus atlygis už pagarbią Dievo baimę ir Jo kelių laikymąsi. Ne tik jis, bet ir jo žmona – tarsi vaisingas vynmedis, o vaikai – lyg vynmedžio atžalos prie stalo (plg. Ps 128, 3).
Nevaisingumas nuo pat pirmų Biblijos puslapių vertinamas neigiamai, kaip žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, prigimčiai svetimas dalykas. Pirmajai porai skiriamas Dievo palaiminimas išreiškiamas nurodymu būti vaisingais ir daugintis, pripildyti žemę ir ją valdyti (plg. Pr 1, 28). Po Ievos ir Adomo nuopuolio pirmųjų žmonių būklė keičiasi, tad nauja gyvybė galės rastis tik kaip Dievo malonė. Antai, pagimdžiusi Kainą, Ieva sakys: „Viešpaties padedama gavau berniuką“ (Pr 4, 1).
Pirmojoje Biblijos knygoje susiduriama ir su šios malonės stoka – su negalėjimu susilaukti vaikų, visai nemėginant paaiškinti, kodėl ir už ką tai ištinka. Abraomas iki pat sandoros su Dievu lieka bevaikis. O ir po jos gyvenimui senkant teliks pasitikėjimas vien Dievo pažadu, palaikančiu susenusio Abraomo viltį. Pažado išsipildymas pranoko žmogiško mąstymo ir fizikos dėsnių ribas, tačiau reikėjo tikėjimo, jog Dievui viskas įmanoma, reikėjo kantrybės, reikėjo stebuklo. Galbūt tai ir yra atsakymas.
Kalbėti apie šią situaciją iš teologinės perspektyvos reiškia suvokti, jog gyvybė yra stebuklas, Dievo malonė. Jam ir tik Jam priklauso žmogaus gyvybė ir tik Jis gali mirtingajam dovanoti atžalą. Ir visa tai – Dievo malonės išraiška, kurios nesulaukus vargu ar galima Jį kaltinti šykštumu ar prikaišioti verčiant jaustis skolingą. Joks asmuo niekuomet negalės pareikšti Dievui esą jam – žmogui – priklauso teisė į kūdikį. Galbūt Dievui rūpi ne tik žmonių gausa ir konkretaus vardo tęstinumas, užtikrinamas ateities kartomis. Juolab kad ir pats vaisingumas savaime neapsprendžia žmogaus laimės…
Pranašo Izaijo lūpomis kaip tik ir mėginama keisti nusistovėjusias neigiamas nuostatas, pristatant Dievo poziciją žmonių, kurie negali turėti palikuonių, atžvilgiu, pabrėžiant ir tai, jog iš tiesų kančia eunucho širdyje kyla ne dėl vaikų nebuvimo, bet dėl palaiminimo ar dalies su Dievu neturėjimo. Tokiam ir kiekvienam žmogui Dievas siūlo savo gelbstintį santykį, į kurį atsiliepiant patiriama palaima ir gyvenimo pilnatvė. Būtent tai skelbia pranašas Izaijas (Iz 56, 1–5):
Taip kalba VIEŠPATS: „Laikykitės teisės ir vykdykite teisingumą, nes greitai ateis mano išganymas, greitai ims reikštis mano teisingumas. Palaimintas žmogus, kuris tai daro, ir žmogaus sūnus, kuris to laikosi, švenčia šabą, jo neišniekindamas, ir sergstisi bet kokio pikto darbo“. Svetimšalis, atėjęs pas VIEŠPATĮ, tenesako: „VIEŠPATS tikrai išskirs mane iš savo tautos“. Eunuchas tenekalba: „Štai aš – medis nudžiūvėlis“. Juk taip kalba VIEŠPATS: „Eunuchams, švenčiantiems mano šabus, noriai darantiems tai, kas man patinka, ir besilaikantiems mano Sandoros, aš duosiu savo Namuose ir savo mūruose paminklą ir vardą, vertingesnį už sūnus ir dukteris, duosiu jiems amžiną ir nemarų vardą.
„Taip sako Viešpats“ – Dievo autoritetą išreiškianti įžanga, pabrėžianti to, kas bus skelbiama, dievišką kilmę ir svorį. Tuoj seka du nurodymai žmogui: „Laikykitės teisingumo ir praktikuokite teisumą“. Tai – ne šiaip nuomonė ar paraginimas, bet paties Dievo reikalavimas žmogui, palydimas motyvo, atskleidžiančio ir jam numatomas pasekmes: „Nes greitai ateis mano išganymas, greitai ims reikštis mano teisingumas.“
Aprašyti du dieviški veiksmai, per kuriuos Dievas apsireiškia: išganymas – tiems, kurie laikosi teisės; teisingumas – tiems, kurie to nedaro. Dievas žmogaus gyvenime apsireiškia kaip išganymas, kaip palaiminimas, bet taip pat ir kaip teisingumas arba pasmerkimas, pačiam žmogui apsisprendžiant už vieną ar kitą. „Palaimintas žmogus, kuris tai daro, ir žmogaus sūnus, kuris to laikosi.“ Žmogus yra palaimintas ne dėl savo ypatybių ar priklausymo tam tikrai grupei, bet dėl to, kad vykdo aptartus nurodymus.
Įdomu, jog pranašo lūpomis Dievas kreipiasi į kiekvieną žmogų, Adomo palikuonį, ne apipjaustytąjį Abraomo gentainį ar izraelitą. Kreipiamasi į kiekvieną žmogų, į sukurtąjį pagal Dievo paveikslą. Visi turi galimybę dalyvauti ryšyje su Dievu ir per tai patirti laimę, būti palaiminti.
Toliau tekstas pristato, kaip konkrečiai šis palaiminimas reiškiasi žmogaus gyvenime, kas apsprendžia teisės laikymąsi ir teisingumo puoselėjimą: šabo šventimas, savo rankos atitraukimas nuo bet kokio blogio. Retas kuris nurodyme švęsti šabą įžvelgia visuotinumą. Ar tai nėra tik Išrinktajai tautai skirtas reikalavimas? Įsakymas švęsti šabą aptinkamas trijose penkiaknygės vietose (plg. Iš 20, 8–11; 31, 13–17; Įst 5, 12–15) ir pasitarnauja Išrinktosios tautos atminties puoselėjimui; atminties, kuomet Dievas savo tautą išlaisvino iš Egipto vergovės ir sudarė su ja sandorą ant Sinajaus kalno. Visgi šabo kilmės šaknys gerokai gilesnės, siekiančios pasaulio ir žmonijos sukūrimą: „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų savo darbų“ (Pr 2, 3). Tad šis reikalavimas skirtas visai žmonijai, nepriklausomai nuo žmogaus kilmės ir religijos. Švęsdamas šabą žmogus pripažįsta Dievo viešpatavimą kūrinijai ir taip gali palaikyti santykį su Dievu kaip Kūrėju.
Tokiame kontekste galime suprasi ir Dievo žodžius „tenesako svetimšalis“, „eunuchas tenekalba“. Nes ir kitataučiai, ir eunuchai priklauso žmonijai – ir jie yra žmogaus sūnūs, ir jiems suteikiama galimybė būti palaimintiems. Visa lemia santykis su Dievu.
Pranašas Jeremijas sako: „Laimingas žmogus, kuris pasitiki Viešpačiu, kurio viltis – tik Viešpats. Toks žmogus – tarsi medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, nebijantis kaitros, kai ji užeina; jo lapai nuolat žaliuoja, nepabūgsta sausros metų, nenustoja duoti vaisių“ (Jer 17, 7–8). Nepakanka būti atstumtam ir kitokiam, kad pelnytum Dievo palankumą. Reikia asmeninio apsisprendimo ir pasirinkimo kurti santykį laikantis Dievo nurodymų.
Tokiems eunuchams, nepaisant žmonių atstūmimo, Dievas žada malonę, kuri pranoksta vaisingumo dovaną: „Aš duosiu savo Namuose ir savo mūruose paminklą ir vardą, vertingesnį už sūnus ir dukteris, duosiu jiems amžiną ir nemarų vardą.“ Eunuchams pažadama dalis Dievo namuose ir amžinas vardas. Tai išreiškia labai artimą santykį su Dievu – jie taps tarsi giminės.
Turėti dalį ir vardą reiškia priklausyti tautai, kuri aptariama kaip Dievo tauta. Eunuchai taip pat gaus ir vardą, kuris niekuomet nebus ištrintas. Tas, kuris negali turėti palikuonių, tų, kurie perimtų vardą ir pratęstų jį istorijoje, tas, po kurio mirties, regis, nutrūks giminės linija ir vardas, iš tiesų turės vardą, kuris nebus niekad ištrintas. Tai – Dievo atlygis, kuris pranoksta bet kokią dinastiją. Juos Dievas pašauks vardu ir jie bus Dievo nuosavybė (plg. Iz 3, 1), amžinai priklausys Tam, kuris yra amžinas.
Santykis su Dievu suteikia žmogui amžinybę, išsaugant savo tapatybę ir vardą. Eunucho atlygis ir palaiminimas yra būtent šis. Negalėjimas susilaukti vaikų nebėra išimtinai negatyvi asmens aptartis, net jei jis ir konkrečiai neįveikiamas. Dievas šią liūdną žmogaus būseną įveikia suteikdamas dvasinį gyvybingumą ir vaisingumą. Eunucho likimas santykio su Dievu dėka keičiasi. Prakeiksmas virsta palaiminimu. „Laimingas ir tas eunuchas, kuris nėra neteisėtai elgęsis ar Viešpaties plūdęs, nes už ištikimybę bus jam suteikta ypatinga malonė ir didžio džiaugsmo vieta viešpaties šventykloje“ (Išm 3, 14).
Dar daugiau, Tas, kurio palankumo šaukiamasi kreipiantis Jo paties nurodytais vardais – Abraomo Dieve, Izaoko Dieve ir Jokūbo Dieve (plg. Iš 3, 15) – šių patriarchų gyvenimuose apsireiškia kaip vaisingumą ir gyvybę dovanojantis Dievas. Iš prigimties nevaisingos jų žmonos – Sara, Rebeka ir Rachelė – Dievui atveriant jų įsčias gyvybei, patiria stebuklą. Būtent Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas eunuchui žada suteikti savo vardą. Nuo dabar šis Dievas galės būti vadinamas ir eunucho Dievu. Eunucho vardas taps amžinu, karta iš kartos skelbdamas, jog Dievo dovanojamas tęstinumas nepriklauso nuo fizinio vaisingumo ir būsimosiomis kartomis grindžiamos ateities.
Galiausiai Švenčiausios Mergelės Marijos įsčiose įsikūnijęs, žmogumi tapęs Dievas, atveria naujo pasaulio tikrovę, kurioje nei vedama, nei tekama, nei gimdoma, kurioje visi – kaip Dievo angelai (plg. Mt 22, 30). Joje jau regime ne tik Jėzų, bet ir Juozapą, ir Paulių, ir visus Dievo malonės dėka pasirinkusius celibato dovaną. „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. Kas pajėgia išmanyti, teišmano“ (Mt 19, 11– 12).