Renata Šerelytė. Pasirinkimo šviesa
O amžinybės didingumas šiandien įsikūnija labai paprastuose dalykuose. Mirtis įgyja tokią pat prasmę, kaip ir gyvenimas. Vertybės tampa dorybėmis. Pasirinkimas tampa neišvengiamas. Nebėra gyvenimo anapus gėrio ir blogio.
Ligita Ryliškytė, SJE. „Kur yra Dievas? Kur Jis yra?“
Masinio smurto prieš nekaltus žmones Ukrainoje akivaizdoje ne vienas mąstome apie kančios prasmę, ką reiškia Dievo ištikimos meilės pažadas šios tragedijos akivaizdoje ir ką Dievas daro (arba nedaro), atsiliepdamas į radikalaus žmogaus sukelto blogio problemą.
Laisvės kruizą prisiminus. Pokalbis su arkivyskupu Gintaru Grušu
Šis kruizas papildė kitus veiksmus, kurie buvo daromi dėl Baltijos šalių laisvės. Norint sudominti žiniasklaidą ir politikus, reikėjo iš įvairių pozicijų skelbti ir kartoti tiesą apie Baltijos tautų padėtį. Kruizas laivu tikrai buvo neįprastas būdas tą žinią skelbti.
Laura Sintija Černiauskaitė. Kad ant mūsų niekas nenukristų
Prieš visas tas baisias liepsnojančias žvaigždes ir pukšintį neištirto vandenyno dugną… Tas žmogaus trapumas tiesiog protu nesuvokiamas; gal ir gerai – juk mirčiau iš siaubo lygindama save su likusios kūrinijos „ūgiu ir smūgiu“.
Jūratė Micevičiūtė. Labiausiai pamiršta mūsų laikų dorybė – protingumas
Kai kurios dorybės yra tokios pat nepamainomos, kaip alpinistui nors vidutiniškai ištreniruoti raumenys, juolab kad į savo gyvenimo Everestą žmogus visuomet privalo užkopti pats.
„Didžioji vertybė man yra kūrybos procesas“– pokalbis su Dainiumi Trumpiu
Menininkas Dainius Trumpis, nors eksperimentuoja su pačiomis įvairiausiomis medžiagomis ir formomis, kalbėdamas apie savo kūrybą, nejučiomis grįžta į ištakas ir įvardija, jog savyje visų pirma mato tapytoją. Tai yra jo, kaip menininko, formavimosi atspirties taškas.
Danutė Lapėnaitė ir Daiva Morozovienė. Apie netektis ir gedėjimą
Visi ritualai padėdavo priimti mirtį: ir atsisveikinimas, ir palaiminimai, ir raudos. Apskritai, anksčiau mirtis buvo mažiau neigiama: visi gimdavo, visi ir mirdavo. O dabar… esame gražūs, jauni ir nemirtingi. Žmonės
Kun. Martynas Povylaitis, SC. Palaiminimas kančia: šv. Rita Kašietė
Šios visame pasaulyje žinomos šventosios istoriją brangina ir jos užtarimo šaukiasi tie, kurie patiria didelių išmėginimų ar yra patekę į, regis, neišsprendžiamas situacijas, – šv. Rita laikoma greitai išklausančia šventąja.
Liudyti Lietuvą. Pokalbis su Elze Simonkevičūte-Di Meglio
Italijos lietuvių širdimi galima vadinti Elzę Simonkevičiūtę-Di Meglio, kuri jau penkioliktus metus gyvena Romoje ir savo laiką bei jėgas dovanoja lietuvių bendruomenei.
Ses. Liucija Aušra Grybaitė, FMA. „Mūsų dienų iššūkis – negyventi sau“
Būna labai gera, kai prieina koks barzdotas vyrukas ir sako: „Laba diena. Jūs mane mokėt tikybos. Ar dar dirbat mokykloj?“ Išgirdęs, kad dirbu, sako: „Dirbkit, dirbkit, tada, kai mums šnekėjot, mes nieko nesupratom, bet dabar jau pradedu suprasti.“
Ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF. Pašaukimo paieškos: tarp „noriu“ ir „reikia“
Šiandien kai kuriuose kontekstuose pati pašaukimo idėja yra mitologizuojama: pašaukimas vaizduojamas kaip idealus, iš anksto nulemtas gyvenimo kelias, kurį žmogus privalo atrasti.
Kaip išmokyti vaiką nepasiduoti?
Jei norite, kad vaikas užaugtų atkaklus, atkreipkite dėmesį į tai, kiek jūs patys įdedate jėgų ir pasiryžimo siekdami savo tikslų. Vaikai iki tam tikro amžiaus kopijuoja tėvų elgesį, neretai siekia juos pasivyti ir aplenkti.
Aušra Čebatoriūtė. Bedugnė, atsiverianti tarp pačių artimiausių.
„Buvau iš mamos girdėjusi tokį posakį, kad lietuviai yra nacistai arba fašistai. Paklausdavau – mama, ar tu pažįsti tokių žmonių iš mūsų pažįstamų rato, draugų? Tuomet ji nutildavo“, – teigė Lina.
Regimantas Tamošaitis. Autoritetas kaip valia ir vaizdinys
Jeigu man prieš akis ūmai išdygtų tikras, neabejotinas autoritetas, nelygstamas ir visų pranašiausias asmuo, aš juk netekčiau laisvės. Tarsi patį Dievą pamatytum ir jau nebegalėtum būti toks, koks nori.
Kun. Arūnas Jankauskis: „Mano atsakomybė – atidaryti duris“
Paradoksalu, bet po didelių netekčių žmonės dažnai atranda dvasinį gyvenimą. Kančia yra iššūkis, bet kartu ji gali būti vaisinga ir išgryninti vertybes. Tai pasireiškia egzistenciniais klausimais: dėl ko aš gyvenu, dėl ko verta mirti?
Inga Filipovič. „Teatre pamirštu savo negalią“
Kai skauda, kiekvienas žingsnis – didžiausias išbandymas, turiu apmąstyti kiekvieną judesiuką, kaip žengti, kad mažiau skaudėtų. Jei tą padarau ir nueinu, galiu pasakyti – gyvenimas yra nuostabus.
Valdas Mackela. Gražiausioji Saliamono giesmė: peržengus troškimų horizontą.
Giesmių giesmė yra ir kosminė giesmė. Tai suvokti galima tik tuomet, kai mylimoji yra labai arti Mylimojo. Suvokimas, kaip Kūrėjas myli kiekvieną kūrinį, yra tiesioginė mistinės vienybės su Juo pasekmė. Tuomet, kai suvoki, kaip Viešpats myli tave ir kad Jis yra tavo mylimasis, tu supranti, kaip Dievas myli visus – ir žmones, ir kūrinius.
Maurice Zundel. Akmeninės šventovės gali sugriūti
Giliausia ir jautriausia bet kurio žmogaus vieta, kurioje prabyla jo tikrasis žmogiškumas, išskiriantis jį iš visų kitų gyvų būtybių, yra toji asmens neliečiamumo pajauta. Jausdamas ją, kiekvienas konkrečiai gali pajusti, kad yra žmogus.
Dominyka Navickaitė. Vienišas migrenos rūkas
Skaudėdavo ir po poilsio, ir po darbo. Ir po gulėjimo, ir po fizinės veiklos. Tiesiog atrodė, kad neįmanoma, kad neskaudėtų. Gyvenimas priminė trumpas sekundes ir vos kelias dienas per mėnesį be priepuolių, o visas likęs laikas tebuvo migla.
„Skausmas kviečia leistis į kelionę“. Pokalbis su psichologe Justina Kymantiene
Visa, kas mums duota Dievo, yra reikalinga ir prasminga. Net ir nelengvai pakeliami dalykai: fizinis ir dvasinis skausmas ar neigiami jausmai, tokie kaip liūdesys ar neviltis.