Tekstai

Buvusi prabangiausio Vilniaus restorano virtuvės šefė Onutė drąsiai atsiliepė į Bažnyčios kvietimą. Ir teko jai maitinti ne tik vargstančiuosius, bet… ir patį popiežių Joną Paulių II.

Pasak pašnekovės, kai žmogus atranda savo gyvenimo „medų“ – mėgstamą prasmingą veiklą, tikrus gilius santykius, dvasinį maistą, savižala tampa nebeaktuali.

Baba – visų kartų moterų sukaupta išmintis, kuri yra gyva. Ir, manau, ypač dabar turime ja kliautis. Su amžiumi šis jausmas stiprėja, leisdamas iš perspektyvos pažvelgti į tai, kas vyksta, ir priimti tai, ko negali pakeisti.

Kalbame ne tik žodžiais. Turime ir įprastų veikimo bei išraiškos būdų. Tai, kaip mylime, priklauso nuo to, kaip buvome mylimi vaikystėje, kokių pavyzdžių matėme, kokių  meilės kalbos būdų  išsiugdėme.

Sausio 8 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko susitikimas su žurnalo „Kelionė“ kūrėjais ir herojais. Renginyje įkvepiančiomis istorijomis dalinosi rašytoja Agnė Žagrakalytė, pulkininkas Eugenijus Lastauskas ir virtuvės šefas Gian Luca Demarco.

Lietuvoje jau beveik du dešimtmečius gyvenančio italo Gian Lucos Demarco didžiausia svajonė kadaise buvo turėti jaukų knygynėlį ir mažą namelį kalnuose. „Bet su Dievu įdomiau neplanuoti“, – juokiasi jis.

Susitikimas vyks sausio 8 d., Vilniuje – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje.

„Dirigavimas tuo ir žavus, kad dirigentas, neišleisdamas jokio garso, rankomis tarsi liečia pačią muziką“, – sako dirigentas, kompozitorius dr. Imantas Jonas Šimkus.

Kas žmones traukia į kalnus? Kas įkvepia kopti į pačias aukščiausias ir pavojingiausias viršūnes? Ką reiškia būti „mirties zonoje“?

Pasirodė žiemai skirtas žurnalo „Kelionė“ numeris. Jame šįkart kalbame apie laisvę būti savimi ir prabangą sustoti kasdienybės tėkmėje.

Negalėjau suprasti, kodėl to, kas svarbiausia, nesugebu, neįmanoma ištarti. Kodėl kalba nuščiūva. Kodėl tyla, pauzė yra iškalbingesnė už žodžius. Nežinau, ar man pavyks pasakyti tai, ką noriu pasakyti.

Laisvė būti savimi… ką gi iš tiesų tai reiškia? Ši frazė negali būti taip paprastai suvokiama – juk žmonės iki užkimimo ginčijasi, kas iš tiesų yra laisvė.

Tai buvo vakaras Rašytojų klube. Įteikiama Trijų Karalių premija. Laureatą kalbino žinoma, literatūros vakaruose retai dalyvaujanti rašytoja.

Dėl patirtų nusivylimų mums sunku galvoti apie ateitį ir turėti vilties. Vis dėlto, žvelgdami į Bibliją, matome, kad kentėjimai čia labai dažni – Šventojo Rašto puslapiai tiesiog pripildyti raudų.

Nežinomybėn žingsnį jis žengė tokį, kad Europos Sąjungos šalys tarpusavy nekariauja jau beveik 80 metų – tiek tarpusavio taikos metų, kiek dar nėra buvę.

Dar prieš penkis šimtmečius niekam nerūpėjęs žodis „laisvė“ nuo Renesanso virto universaliu raktažodžiu.

Gali būti, kad tokių asmenų aplinkoje yra gerokai daugiau, negu manome. Tai gali būti kūrybingi ir net genialūs žmonės, kurių smegenys tiesiog veikia kitaip.

„Netikėtai pasidariau populiarus. Tai mane šiek tiek slegia, nes kartu didėja ir tenkanti atsakomybė.“

Profesionali tekstilės menininkė ir drabužių dizainerė – energinga ir veikli kūrėja, lengvai žongliruojanti tarp asmeninių konceptualių parodų, kostiumų teatro spektakliams kūrimo ir dėstymo Vilniaus dailės akademijoje.

„Kelionės“ skaitytojams jis pasakoja apie tai, kaip muzikologija padėjo įsižiebti aistrai keliauti, atskleidžia, kaip rasti draugų bet kurioje pasaulio vietoje, kokias kalbas svarbu mokėti norint keliauti po pasaulį.