Laisvė būti savimi… ką gi iš tiesų tai reiškia? Ši frazė negali būti taip paprastai suvokiama – juk žmonės iki užkimimo ginčijasi, kas iš tiesų yra laisvė. O kas esu „aš“, kodėl „aš“, ar tikrai „aš“ ir kam „aš“ esu – šis klausimas nedavė ramybės ištisoms žmonių kartoms. Ir tikėkimės, kad neduos, nors pasitaiko atvejų, kad rimčiausia mina imama neigti ir žmogaus laisvę kaip įpareigojančią duotybę, ir patį žmogaus kaip unikalios fizinės ir dvasinės būtybės apibrėžimą, eliminuojant jo valią ir pasirinkimo laisvę.
Būdami tik protingi gyvūnai ir turėdami išsivysčiusius instinktus, bet neturėdami valios jėgos, moralės kodekso ir pasirinkimo laisvės, vargu ar dar galėtume apskritai kalbėti apie savo būties laisvę, nes baigtinei būtybei tokios sąvokos paprasčiausiai nereikia. Ją pakeičia simuliakras. O simuliakrai šiandienos pasaulyje taip įsigalėję, kad su jais susigyvenome ir jų nebepastebime.
Štai todėl frazė „laisvė būti savimi“ toli gražu nėra paprasta. Ypač jeigu atmestume visas paskui ją kerėplinančias klišes, tokias kaip „bėgti nuo savęs“, „atrasti save“, „išreikšti save“ ir panašiai, dažniausiai liudijančias tik paviršines mūsų gyvenimo formas, susijusias su kasdiene veikla, buitimi, profesija, karjera, pomėgiais, dvasingumo paieškomis per įvairiausių formų ezoteriką. Keisčiausia, kad žodis „laisvė“ šioms frazėms lyg ir nereikalingas; frazė „laisvė bėgti nuo savęs“ skambėtų juokingai, o „laisvė išreikšti save“ – banaliai.
Bet iš tiesų „laisvė“ yra kertinis visų šių frazių žodis. Ir ji slepia, sakyčiau, bauginamą potekstę: juk visi puikiai suprantame, kad laisvė be atsakomybės, be išminties ir be meilės yra siaubinga, griaunanti, destruktyvi jėga. Todėl frazė „laisvė būti savimi“ man neatrodo tokia jau nekalta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio ir šia tema būtų galima priplepėti ištisus moterų žurnalų puslapius.
Laisvė būti savimi susijusi su dideliais dvasiniais iššūkiais; apie juos kalbėti nelengva, nes tie iššūkiai auga augant žmogaus sielai. Nebrandi siela dažnai nenori priimti savęs tokios, kokią ją sukūrė – ir savo fizinio, ir dvasinio pavidalo. O tai juk ir būtų pirmas žingsnis į laisvę. Tačiau, kaip minėjau, pasaulio akyse laisvė jau senokai tapusi simuliakru ir tapatinama ne su asmenybės augimu ir branda, o su įnorio tenkinimu. Perfrazuojant šv. apaštalą Paulių – užuot dirbę vyriškus darbus, tebežaidžiame vaikų žaidimus. Taigi nepriimdamas savęs tokio, koks yra sukurtas, asmuo netenka laisvės būti savimi; patenkinęs savo įnorį, jis nebetenka savo dvasios augimo perspektyvos, ir klausimai „kas aš esu?“ „kam aš esu?“ nebeturi ontologinės prasmės.
Ir nepaisant to, ši prasmė egzistuoja, ir netgi simuliakrai nepajėgia jos nuslopinti.
Juk būna akimirkų, kai žvelgi į veidrodį ne tik norėdamas pamatyti savo veidą, bet ir kažką, kas yra anapus jo. Sielos paslaptį, sapno giją, save kitokį. Būna akimirkų, kai išsigąsti kitokio savęs.
Tas išgąstis susijęs ne tik su vadinamąja žemės atmintimi, kai suvoki, kad atėjai iš laiko bedugnės, tamsaus inertiško vandenyno, pirmykščio liūdesio prisisunkusių fosilijų, uolienų, rūdų ir dirvožemio sluoksnių, kiautelių, plunksnų, griaučiukų, pelekų ir žvynų, iš tiršto ir beaistrio klodo, įkalinto laike ir neteikiančio nemirtingumo vilties. Išgąstis susijęs ir su tuo, kas „Tikėjimo išpažinime“ įvardijama kaip neregimoji visata, kas yra anapus laiko, ko pragmatiškos gyvenimo praktikos nepajėgia įvardyti, o ezoterinės – apibrėžti. Tai lyg blyksnis kurčioje tamsoje, Malonės spindulys, šviesos provaizdis. Klausimas, į kurį nesugebame atsakyti ir niekados neatsakysime, ilgesys, kurio jokia maloni gyvenimo praktika neišsklaidys. Dvasingumas, kuris mūsų gendantį kūną apvilks negendančiu.
Kokia baisi būtų toji „laisvė būti savimi“, jeigu išvaduotume šią frazę iš neįpareigojančių žodžių kiauto, iš malonių, prasmės neturinčių sakinių ir frazių kalėjimo, iš lipnaus ir slidaus politkorektiškumo voratinklio, neveiklaus plepėjimo, gražaus plepėjimo, šnekesių vėjui ir grifams!.. Žodžiai išseko, žodžiai paseno, jie nebedaro stebuklų, neprikelia mirusių, negydo ligonių, neliepia kalnams mestis į jūras, o jūroms – užlieti kalnus. Todėl dabar vienas iš laisvės būti savimi požymių – tylėti. Tylėti tada, kai negali kalbėti. Savo tylėjimu priešintis. Nešti savo tylėjimą kaip kalaviją, žibantį saulėje. Tegu jo ašmenys žilpina akis. Ir kalbėti sapne. Maldoje. Po aiškiais žiemos žvaigždynais. Po degančia saule. Po sugriautais skliautais.
Tiesą pasakius, ką gi reiškia būti šiame pasaulyje laisvam? Būti savimi?.. Kokiu gi žmogumi man šiame pasaulyje būti? Tokiu, kokį mane įsivaizduoja visuomenė, kolegos, artimieji, draugai ir neprieteliai? Juk jie tik įsivaizduoja, bet nežino ir nemato, taigi aš ne kas kita, o tik savotiškas simuliakras. Ir kartais netgi topteli, kad pagal tą jų įsivaizdavimą ir reikėtų būti. Nes tai pats paprasčiausias kelias. Tuolab jei laisvę įsivaizduočiau irgi kaip simuliakrą.
Tas vaizdinys kažkodėl kelia liūdesį.
Aš žinau, ką maždaug reikštų „laisvė būti savimi“ padoriu lygmeniu. Domėtis menais, politika, atrasti naujus savo talentus, dirbti mėgstamą darbą (o kartais – ir nemėgstamą), pasirašinėti liepsningas peticijas dėl žodžio laisvės ir žmogaus teisių (dėl žmogaus pareigų ir atsakomybių mieliau pasirašinėčiau), dalintis savo pomėgiais socialiniuose tinkluose, užsiiminėti sportu bei sveikos mitybos paieškomis ir t. t. Žinoma, kartais išsišokti, paerzinti autoritetus, bet saikingai. Žodis „saikas“ čia labai tinka. Neigiamų savybių neminėsiu. Bet jos visos labai savos. Kartais su jomis kur kas labiau būnu savimi, nei su teigiamybėmis.
Bet, Viešpatie, kaip man nebūti savimi? Tik savimi?..
Juk visa tai, kas už veidrodžio amalgamos, kas anapus laiko, kas gąsdina praktišką protą ir kiškio širdį, kas šviečia neregimojoje visatoje, kas atėję ne iš žemės, o iš Dangaus atminties – visa tai yra bastionas, į kurį sudūžta paikas ir išdidus mano „aš“ ir mano laisvė būti savimi.
Ir tu, mano siela, tai žinai.
Mano laisvė būti savimi nėra iš manęs, tik iš Viešpaties. Iš Jo atminties, iš Dangaus atminties.
