„Kelionė“ 2024 m. Nr. IIV (32)
Rasa Jundulaitė (g. 1977) – menininkė, juvelyrė, patyriminių kūrybinių stovyklų vaikams ir jaunimui vadovė. Rasa aktyviai dalyvauja tarptautinėse juvelyrikos parodose, yra pelniusi ne vieną apdovanojimą. Jos meninei kūrybai būdingi „ready-made“ elementai, gilią asmeninę prasmę turinčių objektų perprasminimas, perkontekstinimas. Juvelyrikos kūryboje menininkei svarbus ne tiek pats medžiagiškumas, ne tiek estetinė papuošalo vertė, kiek jo kuriama prasmė. Pokalbis su R. Jundulaite nuo jos meninių objektų krypsta prie socialinių aktualijų, visuomenės pokyčių, reagavimo į juos būdų.
Šis pokalbis – vienas tų retų atvejų, kai atėjau į susitikimą su žmogumi, kurio beveik nepažįstu. Panorau susipažinti, kai buvau priblokšta nepaprastai skaidraus objektų formos ir prie jų esančių tekstų taiklumo. Nedaug informacijos apie Jus ir socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje. Ar tai – sąmoningas pasirinkimas?
Manau, kad manęs mažai spaudoje iš dalies dėl to, kad esu intravertė. Nors dauguma mane pažįstančių žmonių to nepasakytų, nes atrodau gan atvirai ir laisvai bendraujanti. Man sunku kalbėti apie save ir savo meną. Kitas dalykas – dažnai nesijaučiu itin svarbi ar reikalinga. Iš dalies visą laiką jaučiausi nepritampanti, netgi nepatogi, tik anksčiau tai kėlė diskomfortą, o dabar tiesiog išmokau su tuo gyventi ir jaučiuosi gana gerai.
Studijavau ir Lietuvoje, ir užsienyje. Iki šiol manau, kad geriausia, kas man nutiko, tai studijos Gerrito Rietveldo akademijoje Amsterdame. Šios studijos radikaliai pakeitė mano mąstymą. Dėstytojų metodika sukuria nepatogias aplinkybes ir visiškai netraumuodama skatina kūrybiškumą. Per ketverius gyvenimo Amsterdame metus nė karto neišgirdau žodžio „negalima“. Tik visą laiką lyg padrąsinimą: kodėl gi ne? Taip kuriasi visai kitoks suvokimas, nes studijų Lietuvoje laikais dažnai būdavo kažkas negalima, pabrėžiama, kad kažką darau ne taip. Po šių mokslų grįžusi į Lietuvą įstojau į Vilniaus dailės akademijos magistrantūrą, bet tada jau jaučiausi visai kitaip.
Visuotinė lietuvių enciklopedija aiškina, kad ready-made yra fabrikinės gamybos daiktas, kuriam (kartais truputį modifikavus) suteikiamas meno statusas. Kodėl renkatės tokį šiuolaikinio meno saviraiškos būdą? Kas Jums pačiai yra daiktas, kuris ateina į gyvenimą ir tampa visu kūriniu ar jo dalimi?
Galbūt jei viską pradedi daryti nuo nulio pats, kuri savo pasaulį ir tarsi jį įdaiktini. Jei renkiesi jau egzistuojančius, gyvenimo mačiusius daiktus, kurie dažniausiai būna arba sulūžę, arba jiems kažko trūksta, iš dalies jie tampa savotišku pasaulio rekvizitu. Tai yra pasaulio atspindys. Taisydama juos ir keisdama, matyt, iš dalies pasąmonės lygmeniu protestuoju prieš dabartinį pasaulį, kuriame man kažkas kliūna. Gal tai yra savotiškas būdas su juo susigyventi. Tai nėra tik žaidimas. Tai, ko gero, ir tam tikra terapinė būsena, kai daug ko negali pakeisti realiai. Negali sustabdyti karo, negali sunaikinti neteisybės. Tų daiktų keitimas savaip ramina. Keiti tik tai, ką gali pakeisti, nors ir labai labai mažai.
Pagyvenę daiktai man yra nepaprastai įdomūs. Ypač įdomu keisti jų kontekstą jungiant savaime nesusijusius objektus grupėmis, suteikti jiems visiškai kitokią prasmę. Labai gaila, kad suaugę žmonės pamiršta žaisti. Mano supratimu, tiesiog nusikalstame, kai pradedame vaidinti didžiausius rimtuolius. Jei žaismingiau žiūrėtume į pasaulį, į gyvenimą, viskas įgytų visiškai kitokią kokybinę vertę.
Vieno labiau išvystytas garso pojūčių kanalas, kito – lytėjimo. Man tie daiktai turbūt tokie svarbūs dėl to, kad juos čiupinėdama daug suvokiu apie pasaulį. Bet pažinimo per materiją kelionė turi nukelti į visišką abstrakciją, universalią idėją. Mano supratimu, meno paskirtis nėra sukelti žiūrovo reakciją – ir aš taip galiu (negaliu) padaryti. Turime matyti ne tik dažų sluoksnį, nupieštą žmogeliuką. Tai turi būti nuėjimas nuo… iki.
Manau, kad kalbant apie jau egzistuojančius daiktus kyla mintis apie menininko žvilgsnį, jog greta gebėjimo sukurti yra ir gebėjimas kažką pamatyti unikaliu kampu.
Manau, kad taip. Kiekvieno reiškinio suvokimo lygmenys yra labai skirtingi. Tai neišvengiama. Neįduosi daugiau negu žmogus sugeba priimti. Bet labai gerai, kai kontekstas analizuojamas keliais sluoksniais. Visuomet norisi gelmės. Ji visada neapčiuopiama, niekuomet nebus materiali, bet proceso metu reikia nuo kažko atsispirti. Kaip ir muzikoje – pirma mokomasi natų, paskui konkrečios melodijos, ir tik vėliau prasideda džiazas, kai viską gali paleisti. Bet visuomet turi būti kažkokia pradžia, atspirties taškas.
Šiek tiek apie kūrybines paieškas. Kas ateina pirmiau – idėja, su kuria vaikštote ir jau turite galvoje norimą formą, ar patys objektai padiktuoja kūrinio mintį?
Manau, kad kelias yra abipusis. Kai kurie kūriniai gimsta, kai už objekto užkliūva akis ir forma padiktuoja idėją, kartais būna atvirkščiai. Žinau, ką tiksliai noriu pasakyti, bet ieškau, kaip tai padaryti, kokia forma galėtų tą išreikšti. Vienas ryškiausių pavyzdžių kūrinys „Aš tau – ne malka“. Tai istorija apie Pinokį. Man buvo labai svarbu pavaizduoti procesą, ilgai sėdėjau ir galvojau, kaip tai padaryti. Senus kurpalius išdėliojau evoliucine tvarka nuo mažiausio ir grubiai tašyto, nepatrauklaus iki tobulos poros. Pirmieji kurpaliai buvo sustatyti vertikaliai, jie žymėjo autoriaus ir kūrinio santykį. Norėjosi perteikti jausmą, kai būni nepatenkintas tuo, ką padarei, ir imiesi darbo iš naujo, vėl ir vėl, kol galiausiai pavyksta. Mezgasi savotiškas dialogas: kūrinys veikia kūrėją. Galutinė kurpalių pora buvo paguldyta horizontaliai, tarsi būtų pasiruošta savarankiškai kelionei be autoriaus pagalbos. Lyg būtų įsijungęs sąmoningumas.
Bet yra buvę, kad turimo daikto forma sukelia minčių. Turėjau klumpę ir šalia atsidūrė sulūžusi šakė. Net suskaudo įsivaizdavus, kaip netyčia galima prisismeigti koją. Dar pagalvojau, kad pyktis yra tas veiksnys, kai atsijungia racionalus mąstymas, o tada norima kažką įrodyti sau ir kitiems iki galo, bet kokia kaina. Tai savivertės ir nepasitikėjimo išraiška.
Šią vasarą tvarkiau daiktus, nes prieš porą metų mirė mano tėvas. Iki tol neištaikiau laiko atrinkti, ką turėčiau palikti, o su kuo jau galbūt reiktų atsisveikinti. Žaidimas su daiktais, pervertinimas vėl grąžino man parodos, kurią surengiau „ARgenTum“ galerijoje „Tur(t)ėjimas“, temą. Šio turtėjimo idėja buvo išreikšta per susmulkintų kupiūrų pervertinimą. Tarsi pinigas turi nominalą, tu jį supjaustai ir klausimas – kuo jis tuomet virsta? Ar tai vis dar tas pats pinigas?
Dabar šią temą noriu išrutulioti kitame kontekste, iš dabartinių patirčių žvelgti į šią vasarą peržiūrėtus daiktus. Taip jau yra – ratais kvadratais apsisuki ir kaskart grįžti prie to paties.
Kažkada buvo pinigų kupiūros, o dabar atsirado tokie senoviniai daiktai. Ar jų radimąsi paskatino šis tvarkymasis?
Aplinka, kurioje augau ir gyvenu šiuo metu – kūrybinės dirbtuvės. To neįmanoma pavadinti butu. Daugelį atėjusių į svečius žmonių stebina daiktų gausa, atrodo, kad visko perkrauta. Manau, kad tai mane iš dalies formavo.
Turbūt net negalėčiau pradėti kurti, jei prieš mane būtų tik baltas stalas be jokių daiktų ir lapas popieriaus bei pieštukas. Neabejoju, kad kiltų panika. Aplinka turbūt sukuria terpę idėjoms gimti. Man netgi nepatinka savo kūrybai įsigyti daiktų parduotuvėje. Gal dėl to, kad augau nelabai turtingoje šeimoje. Daiktus taisydavome, kol tik tai būdavo įmanoma.
Taip pat dirbu su jaunimu patirtinėse stovyklose. Kai matai, kad vaikas žaidžia su barbėmis, suvoki, jog tame žaidime barbė yra tik barbė ir niekas daugiau. O kai vaikas žaidžia su kaštonais, šie gali tapti bet kuo. Kai gali daiktams priskirti kitokią reikšmę, prasmę, atsiveria labai įdomus kūrybinis procesas, kiek artimas žaidimui. Kai viskas ne taip akivaizdu ir lėkšta, o gali turėti gelmės ir potekstės, tai kuria pridėtinę vertę.
Mes patys atsimename, kaip vaikystėje dėl stygiaus lavėdavo vaizduotė, nes paprasčiausia kartoninė dėžė galėdavo tapti tiek erdvėlaiviu, tiek nameliu ar dar kažkuo. Kita vertus, net ir barbė galėtų tapti kūrybine medžiaga, jeigu jai būtų suteikiama kokia nors potekstė.
Manau, kad tada ją reikėtų dekonstruoti, nes net ir negatyvus santykis gali tapti kūrybiniu pagrindu.
Viena priežasčių, kodėl noriu kalbėti platesniam žmonių ratui, yra tai, kad per edukacijas, ugdymo procesą matau, kokie staigūs pokyčiai vyksta visuomenėje. Labai sparčiai kinta mitologija, trupa tarmės. Jaunoji karta nesugeba nusiimti jai ne visai suprantamo konteksto ir įžvelgti jame universalią prasmę. Mūsų patirtas stygius atverdavo labai daug augimo galimybių.
Mintimis grįžtu į Jūsų parodą „Auklėjimas“. Visų kūrinių pavadinimai – senieji mūsų mitai ir pasakos, įkūnyti įvairiomis senovinių daiktų transformacijomis, tačiau tekstai prie kūrinių kalba apie šių mitų struktūros atsikartojimus šiandienoje, socialinėse aktualijose. Kokios socialinės temos Jus labiausiai išjudina? Kaip jos susijusios su asmenine patirtimi?
Praktiškai viskas ateina iš gyvenimo ir asmeninių patirčių, iš kuriozų ir paradoksų. Manau, kad man nesvetimas ir sarkazmas. Kartais taip liūdina tai, ką matai, kad tiesiog nerandi kito būdo, kaip iškelti klausimą ir kažkaip į tai reaguoti.
Konkretus pavyzdys – „Aukštujų Šimonių likimas“. Skaitome literatūros kūrinį su šeštos–septintos klasės mokiniais. Viename sakinyje rašoma: „Šimonis rankove persibraukė per veidą“. Man akivaizdu, kad jis verkia, o vaikai žiūri didelėmis išpūstomis akimis ir to nesupranta. Sako, kad taip neparašyta. Jie negali to suvokti iš konteksto, iš detalės, iš bendros nuotaikos. Dabartinės vaikų kartos nebepagąsdinsi vilku, nes jie net nežino, kaip jis atrodo. Jų baimės yra visai kitokios. Lipti penkis metrus aukštyn į medį nebaisu, o pamatę žiogą apsiverkia, nes išsigąsta. Kartais galvoju, ar tos baimės adekvačios? Kita vertus, viskas keičiasi nesuvokiamai greitai.
Kai kurie pokyčiai iš dabarties taško atrodo tikrai šiurpinantys, primenantys ėjimą į antiutopinę sterilios visuomenės, kur viskas persikėlę į virtualybę, ateitį. Tačiau įvairūs pokyčiai vyko daugelyje epochų, daugybė kartų išgyveno kardinalius virsmus, susijusius su išradimais, kai keitėsi gyvenimo būdas ir net pati žmogaus sąmonės struktūra. Kur yra ta riba, kai pokytis yra natūralus mūsų visuomenės raidos elementas, o kur jau turėtume stabtelti ir susimąstyti?
Nesinori virsti sena boba bambekle, nes kaita yra gerai, net jei ir pats nesugebi prisitaikyti. Stagnacija nėra geras bruožas. Tik šioje vietoje, sakyčiau, reikia rasti kažkokį priimtiną būdą, gal per kūrybiškumą, kad vis tik rastųsi galimybė sujungti sena ir nauja. Galėtų gimti savotiškas neofolkloras, įgalinantis svarbius dalykus perteikti kita kalba.
Parodos „Auklėjimas“ tekstų sąmoningai nerašiau labai sudėtingomis frazėmis. Netgi įstrigo, kaip vienas žmogus atidarymo metu pasakė: nemenotyrininkiškas konceptualumas. Norisi paimti ir parašyti viską gana aiškia, prieinama publikai kalba, kad žmonės skaitydami nejaustų įtampos. Visada siekiu vartoti gana paprastus žodžius. Be abejo, norisi, kad nebūtų banalu. Kartais sunku tarp šių dalykų išlaviruoti.
Nesikuklinau gerokai laisviau interpretuoti pasakas bei mitologinius siužetus, nors puikiai žinojau ir tradicinį kelią. Kita vertus, man visai gerai atrodo perkūrimas: „Seniai seniai, kai nebuvo mobiliakų…“ Tai jau neofolkloras, suprantamas dabartiniams vaikams. Jiems atrodo, kad tėvai gyveno vos ne dinozaurų laikais. Tai tyrinėti labai smagu. Net kasetiniai magnetofonai, nors, atrodo, buvo gana neseniai, nukeliavo užmarštin. Dabartiniai vaikai net nebežino, kam jie skirti. Tai irgi be galo įdomu. Man labai svarbu tą tyrinėti, būti šių virsmų stebėtoja. Nenoriu, kad tai nuskambėtų kaip kritika, tai yra stebėtojo pozicija.
Norėčiau pakreipti pokalbį dar viena linkme – esate ir juvelyrė. Kur yra riba tarp paprasto papuošalo ir meno kūrinio?
Man turbūt būtų neįdomu kurti vien estetinę vertę turinčius papuošalus. Visi konkursus laimėję mano papuošalai buvo ne tik funkciniai, bet ir turintys ką pasakyti, gilesnio konteksto daiktai. Medžiagiškumas manęs nejaudina. Pirma sugalvoju, ką noriu pasakyti, o paskui žiūriu, ką turiu po ranka, kas mane įgalintų tai padaryti.
Mano a. a. tėvas buvo vargonų restauratorius, todėl nuo mažens viską darėme kartu – taisėme, remontavome, pjovėme, kalėme, siuvome. Daugybė daiktų buvo taisomi begales metų. Koks skirtumas, ar tu mezgi, ar siuvi, ar drožinėji, ar pjaustai? Per daug nesureikšminu nei materijos, nei technikos. Svarbu tai, ką noriu pasakyti.
Kurdamas papuošalą mąstai apie žmogų, apie jo kūną. Kas Jums pačiai yra juvelyrika, kas pastūmėjo tokios kūrybos link?
Atmintyje iš karto suskambo Kotrynos Vaitekūnaitės žodis „priekūniai“. Ji savo juvelyriką ir vadina priekūniais. Tai tarsi tavo kūno pratęsimas, neatsiejamas priedas. Panašus analogas galėtų būti rankšluostis. Tai nėra drabužis, nėra baldas, tik tam tikra interjero detalė. Galbūt jį pirkdamas spalvą derini prie savo vonios plytelių. Bet iš tikrųjų tai yra net ne interjero dalis, bet kažkoks tarp. Beje, man labai svarbus žodis tarp. Jis mane lydi visą gyvenimą. Kai būnu prie jūros, man neįdomu maudytis, nes nemoku plaukti, degindamasi nuobodžiauju, o štai bangomūšą, kur formuojasi patys įvairiausi dalykai, man įdomu tyrinėti. Panašūs momentai persikelia ir į kūrybos pasaulį.
Kaip savo kūryboje išgyvenate tą „tarp“? Gal atskleistumėte, kokie ryškiausi Jūsų gyvenimo „tarp“?
Gana dažnai tenka girdėti, kad menininkas yra „toks truputį priplaukęs“. Tai gana neigiama nuomonė, bet po „menininku“ gana patogu pasislėpti, kai turi ką svarbaus pasakyti, o tavo nuomonė nesutampa su masine, kai esi kritiškas arba nepatogus. Ta klasikinė frazė – „Kas galėtų paneigti?“ – yra auksinė. Juk aš menininkė – aš taip matau. Nors iš tikrųjų, ypač jei esi laisvai samdomas, esi ir truputį ne buhalteris, ne politikas, ne dizaineris ir ne mokslininkas. Gal net juvelyre savęs vadinti nedrįstu, nes nemoku to, ką moka tikri juvelyrai. Greičiau pasivadinčiau konceptualiste arba tarpdisciplinininke (nors į Tarpdisciplinininkų sąjungą manęs nepriėmė).
Pokalbio pradžioje minėjote, kad jaučiatės intraverte, kuriai sunku kalbėti apie save. Paradoksalu, kad tą patį apie save galėtų pasakyti dauguma menininkų. Bet visi kažkokiu būdu norime kalbėti per savo kūrybą. Ir Jūs šiame interviu ne kartą pabrėžėte – noriu kalbėti, man svarbu pasakyti…
Manau, kad kiekvienas žmogus nori būti išgirstas ir ieško jam patogios kalbos, kurioje jaustųsi saugus. Vieni turi verbalinę, kiti – materinę išraišką. Intravertiškumas lemia, kad tai, ką darau, man svarbiau nei tai, kas esu. Todėl man labai sunku išbūti parodų atidarymuose. Man nereikia scenos apšvietimo ar šlovės. Nenoriu būti labai atpažįstama. Man labai artimas menininkas, kuris slepiasi po slapyvardžiu Banksy, jis gali daryti tai, ką nori. Man irgi norisi po kažkuo pasislėpti.
Menininkas yra gyvenimo būdas, o ne profesija, kurioje dirbi nuo aštuonių iki šešių. Tame tiesiog gyveni visą parą, ištisus metus. Neįmanoma atskirti, kur yra pomėgis, kur uždarbis, kur mąstymas, kur vertybiniai dalykai, gyvenimo principai. Menininkas aprėpia viską, todėl pati tiksliausia frazė šiai būsenai nusakyti – holizmas.
Kalbino Vaiva Monika Lanskoronskytė
Viršelis – Rasa Jundulaitė. Jurgitos Kunigiškytės nuotrauka
