„Kelionė“ 2024 m. Nr. IIV (32)
Tai buvo vakaras Rašytojų klube. Įteikiama Trijų Karalių premija. Laureatą kalbino žinoma, literatūros vakaruose retai dalyvaujanti rašytoja.
Sėdžiu, klausausi dviejų talentingų, žodžio kišenėje neieškančių žmonių pokalbio. Klausausi ir galvoju: koks svarbus yra kiekvieno mūsų sąmonėje užsilikęs vaikas, tas, neturėjęs laisvės rinktis, nežinojęs, kur, kada ir kokioje šeimoje ateis į pasaulį, kokioje aplinkoje praleis pirmuosius savo gyvenimo metus. Išskyrus, žinoma, Jėzų Kristų. Taigi, kiek ta duotybė padėjo ar pakenkė mūsų dvasiniam augimui? Ką iš šios gautos medžiagos nusilipdėm? Ar dar vis lipdom? Kas iš to laiko šiandien mumyse liko? Vienam – gal daug nuoskaudos, kitam – daug šviesos, į kurią atsigręžia norėdamas pasisemti naujų jėgų?
Įdomiausia, kad tie patys dalykai palieka visiškai skirtingus pėdsakus. Nuotrauka, kurioje mano pusseserė stovi su baltų putų ūsais, jai primena vieną maloniausių vaikystės įpročių – kiekvieną vakarą išgerti aliumininę kvortukę ką tik pamelžto šilto karvės pieno. Man – tik vaiko nerimą ir bejėgystę, įvairiausias kombinacijas, kaip kiekvieną vakarą išsisukti nuo dėdienės man brukte brukamos tos pačios kvortukės. Primena pirmąją neviltį, kai atimama laisvė rinktis. Mama greitai suprato ir patikėjo, kad man šiltas pienas dvokia karvės tešmeniu ir kelia vimdulį. Valdinga, griežto būdo dėdienė – ne: negersi šviežio pieno – neužaugsi.
Taigi esame sudaryti ir iš to laiko, kai negalėjome rinktis. Laureatas, kalbėdamas apie savo vaikystę, prasitarė: mano tėvas nekalbėjo. O maniškis – galvoju – neužsičiaupdavo. Arba kalbos, arba dainos. Sėdi prie siuvamosios mašinos ir porina keisčiausias istorijas: apie savo tėvą, senelį, jo kaimynus, apie ano meto žiaurius dvarininkus, kažkokius vaiduoklius ir antgamtinius reiškinius. Gaila, kad viso to neužrašiau. Tačiau su manimi kalbėjo retai. Per visą gyvenimą buvo gal du trys pokalbiai. Kartą, kai jau mokiausi Punsko licėjuje, per rugiapjūtę užklausė, ar perėjau į kitą klasę. Patvirtinau nustebusi, kad pirmą kartą gyvenime jam parūpo mano mokslai. Kiek man dar liko, ką veiksiu baigusi mokyklą – nepasidomėjo. Dukterys – motkos reikalas, tokia buvo jo nuostata.
Kitas pokalbis – ilgesnis, lig šiol kaip koks šienu kvepiantis atvirukas: vežimas prie tvarto galo. Čyte – siauros durelės į palėpę, pro jas tėvas krauna šieną: pakabinęs ant šakių kelia nuo vežimo milžinišką pluoštą ir grūda tiesiai ant manęs, stovinčios prie atvirų durelių palėpėje. Privalau tą čežantį debesį nutverti ir suvaldyti – jeigu slys atgalios – tėvas pyks ir keiksis. Tėvas nesupranta, kad man – dar tik septyniolika, o gal ir tiek nėra, ir kad nesu tvirtai sudėtas vyriokas. Aš tik kaulėta mergiūkštė, kuriai linksta kojos ir braška visi sąnariai, kai ji įsiręžusi tempia šieną į palėpės gilumą ir suprakaitavusi skuba atgalios, kad spėtų priimti jau kitą visą šviesą palėpėje užtemdžiusį debesį. Tų debesų šitiek daug, jie plūsta nesibaigiančiais kamuoliais, o rankų raumenys jau virpa kaip šaltiena – pervargę nuo jiems pernelyg didelio krūvio.
Ar sakysiu, kad nepajėgiu? Kad jis sustotų, kad leistų atsikvėpti. Ne, net necypteliu: „Tėte, palaukit“, nes šitaip su mano tėvu neįprasta. Neturiu teisės rinktis. (Taip galvojau tuomet, bet ne šiandien.) Jeigu jis gali, gali ir visi kiti šalia esantys. Nesvarbu, kokio amžiaus ar lyties. Dabar aš esu jo darbo ir regos lauke, dabar aš privalau galėti. Jis nuspręs, kada galima atsiremti ant šakių, nusiimti nuo prakaito blizgią, niekada gyvenime neskalbtą kepurę, ir atgalia ranka perbraukti per retus plaukus. Tada vėl ją tvarkingai užsimaukšlinti ant galvos ir rymoti akis įsmeigus į kaimyno Sendos laukus, į tolumoje stūksantį Kasciešaus miškelį ir pro jį lekiančią vos įžiūrimą asfalto liniją. Ją išvysti gali tik apie ją žinantys, svetimi net nenumanytų, kad ten esama plento, nes mašinos važiuoja retai. Labai retai. Kas kita autobusai: du reisai ryte, vienas trečią valandą po pietų ir vienas – aštuntą vakare. Štai ir visas judėjimas. Štai tokia visata per tvarto palėpės langelį atsiveria.
Tėvas rymo pernelyg ilgai, o paskui netikėtai klausia: „Pasakyk, Birutka, kap tau atrodo, ar gerai, kad motka už mani išėjo? Galėjo gi tavo tėvas būc ir Juozas. Gi su juom buvo metrikacijai padavus, o paskui atšaukė.“
Juozas – stambus turtingas ūkininkas, gyvenąs į tą pusę, kur baigiasi Seivų kaimas ir prasideda Vaitakiemis. Jo sodybos nesimato. Ją užstoja Jankausko baloj augantys juodalksniai ir bene kokios penkios kalvelės. Už jų teka saulė.
Mudu žiūrim į vakarus. Tėvas – nuo vežimo. Aš pro atlapas palėpės dureles. Mano akiratis platesnis. Į šitą pusę žiūrėdama atsakymo nerandu. Nes į vakarus bėgantis asfaltas mano žvilgsnį nuveda iki keliuko į dvarą, o dvare buvo mano tėvų povestuvinė naktis ir visos pirmosios motinos kalvarijos. Matau tuos laukus, kuriuose prakasus žemės sluoksnius dar būtų galima aptikti motinos prakaito kvapą. Ir tėvo klientų išgertos baltosios kvapą jų dvare buvusio nuomojamo kambarėlio sienose. Tik reikėtų prakrapštyti naujai perdažytų sienų tinką. Tos sienos prisigėrusios mano trijų sesių verksmo ir mamos raudų, ir maldų, ir atodūsių. Gal yra ir vaikiško krykštavimo, ir juoko atgarsių, ir prarūkytų kaimo vyrų balsų, kai jie rudens vakarais lošia karuselę ar tūkstantį… Ilgai ir kruopščiai reikėtų gremžti dažus, ieškoti buvusių ilgų ir tamsių žiemos naktų su žibalinės lempos šviesa ant tėvo Singer mašinos, nes siuvinys daug svarbesnis už vaikus, už motinos adatos šokį rankose, kai buria iš savo senų suknelių mažytes sukneles dukroms, iš kaimynės duotų vilnų – kojines, kepures, šalikus, kai lopo ir lopo tėvo darbines kelnes.
Motina turėjo laisvę rinktis. Ir pasirinko. Tu klysti, tėve: Juozas negalėjo būti mano tėvas.
Motina pasirinko tave, judu atkėlėte vartus man ir mano sesėms.
Vakaruose, tėvai, visas buvęs tavo ir motinos gyvenimas. Aš nieko nežinau, kokie gyvenimai – ten, kur nesimato – rytuose. Tik žinau, kad ten irgi keturios dukros ir paskutinis pagrandukas – sūnus. Irgi Juozas. Regis, ten vargo nedaug. Tas ūkis visada buvo ir liko turtingas. Du senberniai Juozo broliai nudirba visus darbus, o Juozienė – stambiastrėnė, kreivakojė, lėtapėdė moteris, tik sėdi virtuvėje ir lėtai apmąsto visus ūkio reikalus. Tiek mačiau. Tik tiek, tėve. Ką man atsakyti? Kad Juozas – aukštas, kaulėtas, visais metų laikais ilga raudona (ne nuo gėrimo, o nuo ligų), snarglėta nosim man nepanašus į sėkmingą jaunikį, bet jis, kaip sakė motina, buvo ir yra labai geras. Tiesiog geras žmogus. O tu, tėvai?
Laureatas kalba apie Tris Karalius, apie tai, kad visą vaikystę, žiūrėdamas į kreida ant durų užrašytus ženklus, galvodavo: pliusiukas K, pliusiukas M, pliusiukas B. Vaikystė su ženklais, kurių prasmės niekas jam neaiškino. Gal iš baimės, iš abejingumo ar atsargumo, o gal todėl, kad vaikas paprasčiausiai nepaklausė. Nežinau, ar laureatui svarbu suprasti priežastį.
Man buvo paprasčiau: vienaip ar kitaip suvokiamas Dievas nuo vaikystės gyveno troboj kartu su mumis, žvelgė iš paveikslų, klausėsi motinos maldų (atlaidžiai žvelgdamas į jos pavargusias rankas, iš kurių išslysdavo rožinio grūdeliai ir suirdavo Sveikų Marijų skaičius) ir tėvo Graudžių verksmų giedojimo, sekmadieniais visus kvietė į Smalėnų bažnyčią (trys kilometrai, nesvarbu, ar lyja, sninga, ar šaltis stingdo nosį ir rankas – anoks čia tolumas), be Jo palaiminimo negalėjai net pirmo sriubos šaukšto pasemti. Todėl žinojau: kryželis K, kryželis M, kryželis B. Jokių čia paslapčių. Ir jokio gražaus aiškinimo: tegul Kristus palaimina mūsų namus ir pasilieka su mumis per visus metus. Motina užrašydavo tylėdama, nes taip reikia, nes mes katalikai. Kryžius ir visos iš jo kylančios Biblijos tiesos – tiesiai atmintin ir į širdį nuo tada, kai išmokau persižegnoti.
Pasakojimas apie tris išminčius mano lakiai vaizduotei kaip vyšnių sirupas ant liežuvio: Kasparas, Melchioras (mano laikais nebuvo Merkelio) ir Baltazaras maldaknygėse rastuose paveikslėliuose tokie egzotiški, paslaptingi, gal net primenantys Tūkstančio ir vienos nakties veikėjus, bet vis tiek su liūdesio atspalviu: po Trijų Karalių baigiasi ir mistiškas Kalėdų eglutės svečiavimosi namuose laikas. Čakšt, čakšt, čakšt nuraškom nuo šakų tarsi skalbinių spaustukus metalinius liktoriukus su degusių žvakučių galiukais, sukraunam į dėžę nuo batų kartu su angelo plaukais, vienu kitu pirktiniu žaisliuku ir daugybe pačių padarytų iš popieriaus, kiaušinių lukštų ir saldainių popierėlių – tūnos spintos kampe iki kitų Kūčių. O balta kreida brūkštelėti kryželiai liks ant kiekvienų durų ir visus metus matysiu juos, o ne dosnius, trumpam užsukusius išminčius, atnešusius mažam Vaikeliui aukso, smilkalų ir miros – keistų dovanų, kurios man tokios pat neregėtos ir fantastiškos kaip ir pats Betliejus, kurio vaiko sąmonė dar ieško žiemos dangaus pakraštyje, o ne geografijos vadovėlyje.
Per Kalėdas ir aš gaunu dovanų. Jos kvepia apelsinais. Oranžinį stebuklą, kurio dar visiškai nesusieju su gimusiojo Vaikelio kraštais, randu per mokyklinę eglutę Mikalojaus padovanotame pilko popieriaus maišelyje tarp saldainių ir graikinių riešutų.
Vienas stebuklų vakaras. Vienas apelsinas. Visos likusios metų dienos – daugybė kryželių. Ir daugybė su jais susijusių istorijų. Ar rinkčiausi vaikystę be jų? Ar rinktųsi laureatas kitą – šnekesnį –tėvą?
Turbūt gerai, kad neturime laisvės rinktis, kokioje šeimoje gimti. Be tokių, o ne kitokių vaikystės patirčių kažin, ar laureatas būtų laureatu, ar šiandien rašyčiau šiuos žodžius ir svarstyčiau, kiek vaikystės išgyvenimai nulemia vėlesnius pasirinkimus. Kad pirmoji šviesa arba tamsa, pirmoji kančia arba meilė, pirmieji kito ištarti žodžiai yra svarbūs rašantiems žmonėms, įrodo kalnai autobiografinių romanų ir atvirų išpažinimų. Czesławas Miłoszas yra sakęs, kad poetas niekada neišbrenda iš vaikystės, ir todėl jo potyriai kupini pirmųjų apžavų stiprybės, o pasaulis nuolatos atsiveria kaip stebuklų kupina šalis. Tą vaiką savyje Miłoszas puoselėjo visą gyvenimą, kad neprarastų pirmųjų pojūčių aštrumo, o vaizduotė diktuotų fantastiškas, pasakiškas vizijas. Ir nuolatos rašė apie tą „niekada menininkui nesibaigiančią vaikystę bei per visą gyvenimą jį vedančią galią – ne proto, o instinktų, aistrų, troškimų“.[1]
Vadinasi, vaikystę reikėtų priimti kaip Dievo dovaną? Net jeigu ji, anaiptol, nebuvo panaši į gyvenimą rojaus pakraščiuose? Jau yra ir dar bus daug skirtingų atsakymų, daug apie tai mąstė ir mąsto filosofai bei psichologai, nuolatos mano pačios galvoje vyksta karštos diskusijos šia tema, ypač perskaičius sukrečiantį romaną „Mažas gyvenimas“ (jį parašė šiuolaikinė amerikiečių rašytoja Hanya Yanagihara), bet šiandien vis dėlto sakau: kad ir kiek tų kryželių kam lemta, visada viskas prasideda džiugiu Vaikelio gimimu ir baigiasi viltinga Jo pergale prieš mirtį – Prisikėlimu. Tiems, kas Jį tiki.
[1] Andrzej Franaszek. Miłosz. Biografija. – Apostrofa, Vilnius, 2015, p. 14.
Teksto viršelis – Žilvino Kempino instaliacija „02“, MO muziejaus kolekcija
