Mano briuselietiškoje parapijoje kartą per metus parapijiečiai susirenka „sūrio vakarienės“. Parapijos salėje visi vaišinasi sūriais, paštetais, bare už kuponus perkamas vynas ir alus, vyksta loterija (esu laimėjusi žygių pėsčiomis po Belgiją knygelę, manikiūro rinkinį, apelsiną ir šokoladuką), visi surinkti pinigai skiriami labdarai ir Bažnyčios reikalams.
Per vieną tokių vakarienių susipažinau su trumų (tie baisiai brangūs grybai) augintoju, tiekiančiu tuos grybus geriausiems Europos restoranams. Jis papasakojo, kad netoli Liuksemburgo, kur kadaise buvo dabar jau nebenaudojamos anglies ir plieno kasyklos, kasant šachtas iškeltų žemių kauburiuose įdiegta trumų grybiena ir jau gana greitai visa Europa turės tų grybų iki… soties? Anglis ir plienas – tai, dėl ko kilo šitiek karų, jau nebėra tiek svarbūs.
Neprisipažinsiu šiame rašinyje jums, kad ne ką nutuokiu apie politiką. Noriu papasakoti ne visus Robero Šumano (Robert Schuman), kaip politiko, žingsnius, – juos lengvai rasite oficialiame ES tinklapyje, be to, Šumanas, kaip politikas, žinomas tiek, kad Kaune 2003 m. atidarytas R. Schuman Centras.
Žingsnis nuo postamento
Noriu papasakoti apie Šumaną, laiškuose minintį kumpį („kabo sandėliuke prie virtuvės, būtinai pasiimkite!“), noriu papasakoti apie Šumaną, apie kurį politikai sakė, kad yra „su nematoma sutana“. Šiandien noriu jums papasakoti apie Roberą Šumaną tokį, kokia jam skirta skulptūra stovi Briuselio ES institucijų kvartale, Šumano kvartale: žmogus, nuo postamento žengiantis į nežinią. Nežinomybėn žingsnį jis žengė tokį, kad Europos Sąjungos šalys tarpusavy nekariauja jau beveik 80 metų – tiek tarpusavio taikos metų, kiek dar nėra buvę.
Pasienio zona
Kas gali būti sudėtingiau nei gyvenimas pasienyje? Net trijų valstybių sienos (Prancūzijos, Vokietijos ir Liuksemburgo) buvo stumdomos netoli Robero Šumano gimtųjų namų dar gerokai prieš jam gimstant. O po Robero Šumano mirties liuksemburgietiškas Šengeno miestelis tapo atviros Europos simboliu.
Po 1871 m. gegužės 10 d. Frankfurto sutarties, kai vietovė atiteko Vokietijai, dauguma Meco (Metz) ir Tjonvilio (Thionville) gyventojų pasirinko likti Prancūzijos prancūzais ir turėjo emigruoti. Tačiau kaimiečiai – žemdirbiai, visada pririšti prie namų ir žemės: jie nusprendžia likti namuose ir tapti vokiečiais. Taip nutiko ir Šumano tėvui, kuris gimė prancūzu, bet po aneksijos tapo vokiečiu. Šumano motina buvo liuksemburgietė.
Robero vaikystė
1884 m. rugpjūčio 22 d. susituokė dvidešimtmetė Eugenija ir Žanpjeras (Jean-Pierre) – 47-erių. Sūnus, vienturtis Roberas, Šumanams gimė 1886 m. birželio 29 d., jam prižiūrėti pasamdoma devyniolikmetė Elisa. Roberas gimdamas gavo vokišką pilietybę. Namuose gimtoji Robero kalba – liuksemburgiečių, nors su motina jis kalbasi prancūziškai. Nuo šešerių mokykloje mokosi vokiečių ir prancūzų kalbų, su draugais čiauška liuksemburgietiškai.
Buvo labai stropus mokinys, jo pažymiai vien tik vienetai („1: sehr gut“ – „labai gerai“).
Šeima – katalikai. Kaip visa jo karta, katalikišką religinį išsilavinimą jis gauna namuose, mokykloje ir parapijoje.
Drovus, silpnų plaučių berniukas vasaromis išsiunčiamas į Vogėzų kalnus pakvėpuoti.
Robero tėvo sveikata silpsta, jis parašo testamentą, viską palikdamas sūnui (su priesaika rūpintis ir mylėti Mamytę), o po metų, 1900-aisiais, miršta.
Bona, Miunchenas, Berlynas
Baigęs mokyklą Roberas puikiai kalba ir rašo vokiškai ir prancūziškai. Paveldėjęs lotaringiškas šaknis, pasirenka studijas Vokietijoje, nors visi kiti klasės draugai renkasi studijas Paryžiuje. Roberas studijuoja Bonoje (patogu iš Liuksemburgo nuvažiuoti traukiniu), vėliau – Miunchene ir Berlyne. Visuose miestuose aktyviai dalyvauja studentų katalikų korporacijoje „Unitas“, prisijungia prie katalikų intelektualų judėjimo.
Mylėti Mamytę
Motinai prašant, kad sūnus būtų arčiau jos, 1906 m. žiemos semestrui užsirašo į Strasbūro universitetą ir lieka ten penkeriems metams. Taigi, savo teisės mokslų daktaro laipsnį jis gauna Elzase.
Motina jam rašydavo kas savaitę prancūziškai, kartais įterpdama vokišką ar liuksemburgietišką žodį. Laiškuose jam liepia netaupyti per daug, nesušalti, nusipirkti užtektinai briketų šildymuisi.
Sūnus beveik viską išleidžia knygoms, kaupia antikvarinę istorinių knygų kolekciją. „Tos tavo knygos, ypač senos – kažkoks košmaras“, – rašo jam motina (kuri pati labai daug skaito, bet daugiausia – šiuolaikinę grožinę ir religinę literatūrą).
1908 m. Robero (dėl silpnos sveikatos) nepaima į vokišką kariuomenę. Tais metais motina su sūnum keliauja į Lurdą, o kitų metų Velykas sutinka Romoje, kur dalyvauja Žanos Arkietės beatifikacijoje.
1911 m. rugpjūčio 30 d. nutinka baisi nelaimė. Robero motina, Eugenija Šuman, traukiniu vyksta į dukterėčios vestuves. Išlipusi iš traukinio, tęsdama kelionę, ji lipa į jau keturias ponias sutalpinusį arklių vežimą, tie kažko pasibaido, nespėjusi atsisėsti Eugenija iškrinta iš vežimo, prie jos pribėga stebuklingai šalia stoviniavęs kunigas, kuris dar spėja suteikti palaiminimą, o po penkių minučių – ji jau mirusi. Pasibaidę arkliai sustoja už puskilometrio, niekas kitas nesužeistas. Motina buvo tik keturiasdešimt septynerių.
Sielvarto palaužtas sūnus kelias savaites kankinasi, nusprendęs atsitraukti nuo pasaulio ir užsidaryti vienuolyne. Jo draugas Zimermanas (Zimmermann) rašo jam švelnų laišką, kurio pabaigoje tikina, kad šiuo metu ypač trūksta pasaulietinių apaštalų, kad Roberas galėtų būti tokiu, pačiu geriausiu apaštalu: „Manau, kad ateities šventieji bus šventieji su švarkais…“
Jaunas Meco advokatas
1912 m. baigęs mokslus Roberas įsikuria Mece, Lotaringijoje. Jaunas, lieknas, jau pradėjęs plikti 26 metų advokatas tuojau įsilieja į Šv. Martyno parapijos gyvenimą. Kadaise Meco mieste daugiausia buvo prancūzų katalikų, nedidelė žydų bendruomenė, tačiau po aneksijos mieste daug daugiau čia atsikėlusių vokiečių, tad rytinės Mišios – vokiškai, o suma – prancūziškai.
Tampa Lotaringijos katalikų liaudies sąjungos, Carito ir katalikų mokslininkų draugijos nariu, važinėja po Lotaringiją ir vokiškai bei prancūziškai skaito paskaitas, apie kurias kalbama tiek vokiškuose, tiek prancūziškuose katalikiškuose laikraščiuose.
Paskutinėmis 1914 m. liepos dienomis Meco miestas įsielektrinęs: aludėse visi džiugiai sveikina kareivius, šūkauja karo šūkius gatvėse.
Dar prieš Vokietijai oficialiai paskelbiant karą, sustabdomi traukiniai į Prancūziją, uždaromos sienos, draudžiama prancūziška spauda, suiminėjami kunigai ir žurnalistai.
Roberas, kaip netinkamas karo laukui, vis tiek turi rengtis uniformą ir tarnauti raštininku karo ligoninėje, tačiau neilgam, nes jo prireikė gretimo miesto administracijoje, kur vėl galėjo dėvėti savo švarką. Rūpinosi socialiniais reikalais, pabėgėliais, evakuotaisiais, vargšais, draudimu, netgi išgelbėjo nuo išlydymo kelis bažnyčių varpus.
1918 m. lapkričio 21 d. Mecas vėl tampa prancūzų miestu. Per keletą mėnesių gyventojai vokiečiai išvyksta. Šumanas praranda daug draugų. Šumanas rūpinasi, kad katalikiška vokiška spauda išliktų. Jis yra tarpininkas tarp prancūzakalbių katalikų ir vokiečių katalikų.
1919 m. kovą po ligos miršta Šumano vaikystės auklė Elisa, kuri visą gyvenimą rūpinosi jo namais ir atstojo jam motiną.
Lapkritį jis išrenkamas Mozelio regionui atstovaujančiu Prancūzijos parlamento nariu. Iki pat 1930 m. jis ir advokatas, ir parlamentaras.
1920 m. gegužės 15–16 dienomis vyksta į Romą, kur kanonizuojama šv. Žana Arkietė (Romoje jis lankydavosi bent kartą per metus – per Velykas arba Sekmines).
Satyriniame laikraštyje „Meco Riksmas“ (Le Cri de Metz) dažnai pasirodydavo jo karikatūrų. Vienoje jų – advokatas su šventojo aureole (taigi, aureolė, nors ir šaipantis, jam nupiešta jau 1923 m.)
Daug dirbo prancūzų katalikiško jaunimo organizacijose, pavyzdžiui, 1925 m. pirmininkavo regioniniame (ACJF – belgiškų „žosistų“) kongrese, kur atvyko aštuoni vyskupai ir 800 vaikinų, ir merginų (1935 m. į tokį kongresą susirinko 2000 jaunų žmonių iš trijų aplinkinių miestų).
Buvo daugelio katalikiškų asociacijų narys, susirinkimuose skaitydavo pranešimus. Daug metų kovėsi už tai, kad mokyklose liktų katalikiškas religinis auklėjimas.
1930 m. rugpjūtį Šumanas vyksta į Vengriją, kur minimas šv. Stepono tūkstantmetis.
1933 m. sausio 30 d. Hitleris paskirtas Reicho kancleriu.
1934 m. Vienoje Šumaną priima kancleris Engelbertas Dolfusas (Engelbert Dollfuss), kuris po dviejų mėnesių bus nužudytas nacių.
1937 m. Šumanas išrenkamas į savivaldybės tarybą, rinkimuose nugalėjęs priešininką iš komunistų partijos.
Namai prie bažnyčios
Robero kasdienybė – darbas, apmąstymai ir malda. Kasdien priima Eucharistiją. Mece savo namus jis įsirengė prie Šv. Martyno bažnyčios, Paryžiuje nuomojosi kuklų butą prie Šv. Tomo Akviniečio bažnyčios. 1926 m. Scy-Chazelles nusipirko namą Šv. Kventino bažnyčios papėdėje. Artimieji pasakojo, kad šiuos namus jis pasirinko todėl, kad užtekdavo pereiti gatvę – ir tu jau bažnyčioje. Namuose nebuvo nei centrinio šildymo, nei telefono. Namais rūpinosi po Elisos mirties pasamdyta Marie Kelle, puskurtė, kukli darbštuolė (ji tarnaus Roberui Šumanui visą likusį jo gyvenimą. Jam nesant namie, rašys laiškus: „Grįžkite valgyti braškių, kol dar yra“). Iš miestelio ateidavo sodininkas. Buitis kukli: iki karo Šumanas neturėjo automobilio – darbo reikalais važinėdavo autobusais ir traukiniais, eidavo pėsčias.
Nors dažnai vaizduojamas kaip atsiskyrėlis, vasaromis su draugais keliaudavo po Pirėnus ar Alpes, dažnai važiuodavo Italijon ir Vokietijon.
Vienintelė aistra – kolekcionuoti senovinius rankraščius, laiškus ir senovines knygas apie Lotaringiją. Kolekciją pradėjo rinkti 1919 m. pas Paryžiaus Senos pakrantės bukinistus, surinko daugiau nei 6 tūkst. dokumentų. Priklausė Lotaringijos istorijos ir archeologijos draugijai, 1937 m. išrinktas jos pirmininku.
Oratorius
1938 m. lapkritį Šumanas Lotaringijos laikraštyje primena, kad vien tik gynybinis karas yra pateisinamas.
Oratorius jis buvo neįprastas: kalbėjo lėtai, atsargiai tardamas žodžius, nemokėjo nei suburti minių, nei su jomis flirtuoti. Kalboje justi akcentas, kuris skambėjo visai normaliai Lotaringijoje ar Elzase, tačiau Paryžiuje išduodavo jo kilmę.
Bažnyčios laisvės tema jis pasisako Rueno konferencijoje. „Galiausiai Bažnyčia moko ir liepia paklusti nustatytai valdžiai. Tačiau ji negali tapti paprasta politikos priemone. Ji nesitapatina su jokia valdžia, su jokiu režimu. Ji egzistavo iki dabartinių valstybių gimimo. <…> Bažnyčia yra tarptautinė ta prasme, kad yra bendra visoms tautoms, o ne kaip nacionalinių bažnyčių federacija.“
Jis be kompromisų kovojo su sovietiniu komunizmu, su jo kolektyvizmu ir mesijiniu ateizmu, ir su nacionalsocializmu, kurio rasizmas, antikrikščioniškumas ir keršto troškimas atvedė Europą į karą.
Reikia priminti, kad gimdamas Šumanas gavo Vokietijos pilietybę, o prancūzu tapo tik 1918 m. lapkritį, sulaukęs 32 metų.
Tremtiniai
1939 m. rugsėjo pradžioje 200 tūkst. Mozelio gyventojų buvo perkelti giliau į Prancūziją. Strasbūras taip pat ištuštėjo, tad kartu su Elzasu perkelti reikėjo 600 tūkst. žmonių. Per kelias valandas jie turėjo palikti savo namus, gyvulius, daiktus.
Į Vjeno departamentą padėti iškeltiesiems nusprendžia keltis ir Šumanas. Ten jis gauna biurą ir įkuria Pabėgėlių centrą. „Tremtis yra baisi, – nuoširdžiai“, – baigia laiškus savo draugams.
Likusiam Mece pusbroliui jis rašo: „Niekaip nebeatvyksiu. Pasiimkite spintoje prie virtuvės pakabintą kumpį.“
Kalinys
1940 m. liepą jis rašo: „Mes išgyvenome šimtmetį per kelias savaites. Kas bus su Prancūzija?“
Rugsėjį jam liepiama kolaboruoti su vokiečių valdžia. Šumanui nesutikus (į Mecą tąkart jis buvo atvykęs sudeginti dokumentų), jis įgrūdamas į kalėjimą.
Žinome tik, kad vokiečiai Šumano pusseserėms leido į kalėjimo celę perduoti megztinį ir 26 „Popiežių istorijos“ tomus.
1941 m. balandį nusprendžiama Šumaną perkelti į Dachau koncentracijos stovyklą. Tačiau kažkodėl generalinis prokuroras įtikina, kad Šumaną geriau ištremti, perkeliant į mažą miestelį. Šumanas vėliau apie tai kalba kaip apie Apvaizdos įsikišimą.
Vienõs šeimõs pensione gauna kambarėlį (už kurį turi pats susimokėti), vaikšto į Mišias gretimam vienuolyne, pradeda mokytis anglų kalbos, gilina graikų kalbos žinias ir bibliotekoje ima teologijos ir istorijos knygas. „Jaučiuosi labai gerai. Svarbiausia yra išlaikyti kantrybę. Jums to linkiu, su Aukščiausiojo malone, kuri gali viską, jeigu tik leidžiamės jos veikiami.“ Svajoja grįžęs Prancūzijon dirbti katalikiškame institute.
Kasdien turi prisistatyti gestapui. Šumanas yra pusiau laisvas, gali gauti paštą, priimti draugus ir netgi vykti Vokietijon (išskyrus Elzasą ir Lotaringiją). Tad vieną dieną jis… sprunka.
Bėglys
1942 m. rugpjūtį traukiniu pasiekia Strasbūrą, keliauja toliau keisdamas traukinius ir pėsčiomis (turi tik kuprinę ir skėtį), gauna padirbtus tapatybės dokumentus Robero Dureno vardu (motinos mergautinė pavardė). Jam pavyksta sėkmingai pabėgti ir slapstytis.
Nugabenamas į Ligužė (Ligugé) benediktinų vienuolyną ir ten gauna celę.
Po kelių savaičių jis pasiekia Lioną (kitą dieną dalyvauja Žolinės mišiose).
Dar vėliau gauna vietą Snieginės Dievo Motinos vienuolyne aukštai kalnuose. Dar vėliau atsiranda Grenoblyje ir ten slapstosi bažnytiniuose pastatuose, pvz., šv. Agnietės vienuolyne dirba mokytoju ir sodininku.
Už jo galvą buvo pasiūlytas 100 tūkst. reichmarkių atlygis. Nei gestapas, nei Viši policija jo neranda.
Visus aštuoniolika mėnesių jis studijuoja Tomo Akviniečio Summa Teologica ir šv. Kryžiaus Jono raštus.
1944 m. lapkritį Roberas gali grįžti į išlaisvintą Mecą. Jo namuose okupantai buvo įsirengę karinį administracinį biurą, tad ne tik įrengė centrinį šildymą, bet ir išsaugojo du jo motinos siuvinėtus fotelius.
Žingsniai politikon
Generolas de Golis į Šumaną žiūri kreivai, nors jis ne tik niekad nebuvo, kaip generolas jį pravardžiuoja, „Viši produktas“, jis buvo dar ir pirmas iš prancūzų parlamentarų įkalintas nacių.
Šešiasdešimtmetis parlamentaras nesiekė nei suvilioti, nei siūlyti demagoginę ar utopinę programą, o tik kuo geriau tvarkyti žmonių kasdienybę ir šalies ateitį.
1945 m. jis – Finansų tarybos prezidentas.
1946 m. paskiriamas Prancūzijos finansų ministru.
1947 m. sausį prasideda prezidento rinkimai, Šumanui siūloma kandidatuoti, bet jis griežtai atsisako. Tampa ministru pirmininku.
Prezidentas Vensanas Oriòlis (Vincent Auriol) Šumaną vadina „žmogumi su nematoma sutana“: „Jis yra sąžiningas, drovus, susitaikęs; jis nusilenkia sveiko proto argumentams; tikiu, kad jam pavyks sukurti ilgalaikę vyriausybę. Jis nuosaikus, bet galintis priimti drąsiausius sprendimus.“
(1947 m. lapkritį Žakas Diuklò (Jacques Duclos), komunistas, įžeidinėjo jį kaip bošų (taip paniekinamai vadinti vokiečiai) kareivį. Roberas Šumanas, niekad nebuvęs nei kareiviu, nei karininku kaizerio kariuomenėje, liko ramus, bet žiauriai įskaudintas.)
Kasdienybės žingsniai
1947 m. vasarį žurnalistui pavyksta paimti interviu iš guvernantės Marie, kuri papasakoja Šumano kasdienybę, kai jis atvyksta į Scy-Chazelles. „Atvykęs mane pabučiuoja, tada iškart įsitaiso savo kabinete, kur tvarko knygas. Dirba iki 2–3 valandos ryto. Ponas beveik nemiega. 8 val. ryto jam į lovą atnešu pusryčius: kavos, duonos ir uogienės, kai turime – dar ir pieno bei sviesto. Jis keliasi 9 val. ir grįžta į kabinetą.“ Jo poreikiai minimalūs. Marie jam paruošia daržovių ir vaisių iš jo sodo. Jis mėgsta keptą žuvį, omletą. Mėgstamiausias valgis vakarienei –virtos bulvės su lupena ir varškė.
Ilgai jis neturi automobilio, tik tapęs ministru gauna vairuotoją, kuris jį paveža iki traukinių stoties.
Vaikšto pėsčias, be apsauginių, vengia brangių viešbučių, ilgai kratosi specialios vietos traukinyje. Visada ramus, visada geros nuotaikos.
Ištikimas savo draugams, išlaikė jaunystės draugus visam gyvenimui. Katalikų instituto Katalikų intelektualų centre susitikdavo su studentais.
Skaitytojas
Jo bibliotekoje – istorinės, religinės knygos ir šiek tiek klasikos. Užuot nusipirkęs šiuolaikišką romaną, jis geriau rinkdavosi naujus Psalmių vertimus.
Nei Sartras (Sartre), nei Simona de Bovuar (Simone de Beauvoir), nei Aragonas (Aragon), nei Kamiu (Camus), jo amžininkai, rodos, nepatraukė jo dėmesio.
Tiesa, vienoje kelionių į Ciurichą jam prisireikė susitikti su Tomu Manu (Thomas Mann) ir su juo pasikalbėti. (Studijų metais Šumaną sužavėjusios knygos „Budenbrokai“ autorius po kelių mėnesių mirė).
Ypač atidžiai studijuodavo Šventojo Sosto pranešimus. Popiežių enciklikas perskaitęs palygindavo vertimą su vokiškomis versijomis.
Ministras ir Vatikanas
Šumanas neturėjo jokių ypatingų oratoriaus gabumų, jokio šarmo, nenaudojo jokių politikams būdingų patrauklių vilionių. Senasis advokatas oratorius buvo labai vidutiniškas, blankus ir nuobodus. Bet klausydamasis jo jautei, kad kalba darbštus, kompetentingas, nesiekiantis nei suvilioti, nei apgauti žmogus; jokios demagogijos – tarp politikų jis rodėsi visiškai netipiškas politikas.
Tačiau jis buvo pilnas ramios vidinės jėgos, kuri nebuvo nei ambicijos, nei galios troškimas, o tik troškimas vykdyti tai, ko iš jo laukė Apvaizda. Noras būti įrankiu. Tarnauti visuotiniam gėriui.
Priešai tauškė apie ministrą, kuris, pamanyk tik: vaikšto į Mišias, dalyvauja procesijose, kurio draugai – kunigai ir vienuoliai. Ir popiežiai.
Eduaras Erio (Edouard Herriot), Nacionalinės asamblėjos prezidentas, pasakė: „Šumanas – tai Vatikanas“.
Roberas Šumanas Romoje jautėsi kaip namie. Dažnai ten vykdavo, lankydavosi bažnyčiose.
1948 m. gegužę popiežius Pijus XII jam parašo privatų sveikinimo laišką, į kurį likęs Šumano atsakymo juodraštis.
„Mane labai sujaudino pastabos, kurias Jūsų Šventenybė teikėsi padaryti mano atžvilgiu, ir drįstu atsakydamas paliudyti kuo pagarbiausią savo atsidavimą. Gana sunkių pareigų našta kasdien man primena, kad mano asmeninės išgalės nėra pakankamos ir kaip man būtina ypatinga malonė.“
Juokai
Nuplikusi ministro galva nepaprastai džiugino karikatūristus. Pasakojamas anekdotas, kad kartą ministerijos darbuotojas neatpažino savo ministro. Šumanas sustojo, nusiėmė skrybėlę ir tarė: „Pone, nejaugi niekad nematėte šios plikės karikatūrų?“
1948 m. metais, jam tapus Prancūzijos užsienio reikalų ministru, jo pirmtakas, šaipydamasis iš Šumano lėtos, nuobodžiai skambančios kalbėsenos, kartą metė: „Šumanas – tai motoras su mažai dujų“, į ką Šumanas ramiai atsakė: „Ne visi gali turėti alkoholiu varomą motorą.“
Šumano planas
Šumanas nebuvo tribūnų žmogus, tačiau jo tikslūs preciziški žodžiai vertė būti dėmesingai išklausomi.
1950 m. gegužės 9 d. Roberas Šumanas, klausantis šimtams žurnalistų, perskaitė deklaraciją, dabar žinomą kaip Šumano deklaraciją, kurią parengti pasiūlė ir didžiąją dalį parašė Žanas Monė (Jean Monnet).
„Europos negalima sukurti vienu mostu arba pagal vienintelį planą. Ji bus sukurta pasiekus konkrečių laimėjimų, kurie pirmiausia sudarys sąlygas atsirasti tikram solidarumui. Norint suartinti Europos tautas, reikia panaikinti nuo amžių tarp Prancūzijos ir Vokietijos esančias priešybes.“
Jis pasiūlė įvesti bendrą anglių ir plieno, svarbiausių medžiagų ginkluotės pramonėje, gamybos kontrolę. Negalintys kontroliuoti anglių ir plieno gamybos negalės ir kariauti. Deklaracijos paskelbimo data šiandien laikoma Europos Sąjungos gimimo diena.
Su šiuo planu, pagal kurį karas būtų „ne tik neįsivaizduojamas, bet ir iš esmės neįmanomas“, R. Šumanas supažindino Vokietijos kanclerį Konradą Adenauerį (Konrad Adenauer). Šis pritarė planui – šalims dirbti išvien siekiant suvienyti savo ekonominius interesus, sutikdamas, kad taip būtų galima užtikrinti taiką Europoje. 1951 m. balandį Prancūzija, Vokietija, Italija, Nyderlandai, Belgija ir Liuksemburgas pasirašė susitarimą steigti Europos anglių ir plieno bendriją.
Tuo savo monotonišku balsu perskaitęs deklaraciją, Šumanas greitai paliko apstulbusią salę, nesileisdamas klausinėjamas.
„Normalus vidutinis krikščionis“
1953 m. vasarą jis rašė: „Vėl galiu gyventi normalaus vidutinio krikščionio gyvenimą.“
1955–1956 m. Šumanas – teisingumo ministras. Pagrindinis derybininkas dėl Europos Tarybos, Maršalo plano ir NATO iniciatyvų.
1956 m. popiežius Pijus XII Šumanui įteikia Švento Grigaliaus Didžiojo ordiną.
Roberas Šumanas mėgo atsitraukti vykdamas į vienuolynus ir piligrimines keliones. 1955 m. pavasarį Šventojoje Žemėje Didįjį Penktadienį Šumanas ėjo procesijoje Kalvarijų keliu ir padėjo nešti kryžių.
Grįžęs poilsio į savo namus Chazelles, keliskart per dieną pereidavo gatvę melstis kaimyninio vienuolyno koplyčioje.
Laiškuose draugams dažnai primindavo: „Man reikia tavo maldų“. Ne, ne „pasimelsk už mane“. Tiesiog – melskis, tai man būtina.
Europos tėvai: senatvė
1958 m. Acheno mieste jam įteikta Karolio Didžiojo premija.
R. Šumanas nuo 1958 m. iki 1960 m. – Europos Parlamento garbės pirmininkas.
Jam pasitraukus iš tarnybos, Parlamentas jam suteikė „Europos tėvo“ vardą.
1959 m. spalį Romoje oficialioje ceremonijoje sakydamas kalbą ėmė painiotis. Jį vis sparčiau ima semti liga.
1960 m. birželį laiške draugei rašo: „Laikas spaudžia: tampame seni ir tingūs; artėja galutinio poilsio laikas. Galbūt tai ir yra išeitis.“
1960 m. gruodžio 31 d. jį aplankiusiam kunigui pasakojo: „Kai turi idėją ir žinai, kad ji teisinga ir tikra, turi ją bet kokia kaina realizuoti.“
1961 m. gražią sausio dieną Šumanas išeina pasivaikščioti po apylinkes keliais, kuriais vaikščiodavo pusšimtį metų. Ir pasiklysta. Pasiklysta, parkrinta, nesugeba atsistoti ir visą žiemos naktį praleidžia lauke. Rytą jį rado visiškai sutrikusį, po to mėnesį jis praleido ligoninėje.
Senoji guvernantė Marie Kelle nebesugeba Roberu rūpintis, be to, nesutaria su ateinančiais gydytojais. Nusprendžiama ją išleisti pensijon, pasamdyti naują guvernantę, gydytoją ir naktinį slaugą.
1962 m. pabaigoje Šumanas gydosi Šveicarijos klinikoje, tačiau viskas veltui.
1963 m. jis nebeskaito, nebegali rašyti ir beveik nebekalba. Nustoja valgyti. Šumaną aplanko vyskupas. Šumanas, reaguodamas į svečią, gali tik verkti.
Mirė rugsėjo 4 d. Išvakarėse atpažino savo padėjėją ir silpnu balsu ištarė: „Ačiū… Iki pasimatymo.“ Tai buvo paskutiniai jo žodžiai.
Į laidotuves atvykęs jo bendražygis ir kitas Europos tėvas Žanas Monė net nebuvo pakviestas prefektūros surengtų oficialių gedulingų pietų. Taigi po laidotuvių Europos tėvas su draugais užkando traukinių stoties bufete.
Politikas – šventasis?
1980 m. pabaigoje nuspręsta pradėti Robero Šumano beatifikacijos procesą. 1989 m. Meco vyskupas paskyrė atsakingą komitetą. 2003 m. gegužę Liuksemburgo arkivyskupas savo kalboje lygina Robero Šumano veikalą ir popiežiaus Jono XXIII encikliką Pacem in Terris. Lėtai įsibėgėjantis tyrimas 2004 m. buvo baigtas, Šumanas Bažnyčios paskelbtas Dievo tarnu.
2021 m. birželio 19 d. Šventųjų skelbimo kongregacija patvirtino, kad kandidatas į palaimintuosius ir šventuosius katalikas pasaulietis Roberas Šumanas, Prancūzijos politikas, vienas Europos Sąjungos tėvų kūrėjų, savo gyvenime herojiškai liudijo Evangelijos vertybes ir dėl to nuo dabar, kol vyks tolesnis beatifikacijos procesas, jis gali būti vadinamas garbinguoju Dievo tarnu.
Kol kas liudijimo apie Šumanui priskiriamą antgamtinį aktą neturime, tačiau ar ne stebuklas yra Europos Sąjungos įkūrimas, ar šitiek taikos ir ramybės metų buvo ne stebuklas?
Šaltiniai
François Roth. Robert Schuman 1886–1963 du Lorrain des frontièrres au père de l’Europe. Fayard. 2008.
Vatican News. Europos Sąjungos kūrėjas – arčiau skelbimo palaimintuoju. 2021 m. birželio 19 d.
Oficiali ES interneto svetainė, european-union.europa.eu, Roberas Šumanas. Europos integracijos projekto kūrėjas.
Viršelis – Mato Janušonio instaliacija „Moonwalk“, autoriaus nuotrauka
