„Kelionė“ 2024 m. Nr. II (26)
Būdos kaime (Trakų r.) esančiame „Laimos žirgyne“ Laima Martinavičienė-Šalčiūtė vienintelė Lietuvoje vykdo terapiją su žirgais pagal „HorseDream“ metodiką. Prieš keletą metų vienoje jų dalyvavau ir aš. Nors apie žirgus ničnieko neišmaniau, tai buvo transformatyvi patirtis, iš kurios kilusios įžvalgos mane lydi iki šiol. Tuomet rašiau: „Žirgai – šios didžiulės elegantiškos būtybės – yra visiškai nešališkos ir nesprendžia apie mus nei pagal išvaizdą, nei pagal praeities klaidas. Žirgui visi esame lygūs ir jis nuoširdžiai, atvirai reaguoja į mus tokius, kokie esame iš tikrųjų.“ O Laima kalbėjo: „Žirgai mus moko bendrauti giluminiu „aš“, be jokių kaukių. Žirgo neapgausi, jis iškart lyg veidrodis atspindės visas tavo manipuliacijas.“
Šį rudenį, regis, atsitiktinai – nors iš tiesų niekas gyvenime nevyksta tiesiog šiaip sau – vėl apsilankiau pas Laimą ir po trumpų, bet prasmingų pasikalbėjimų pakviečiau ją ilgesniam pokalbiui, kurį išgirsti kviečiu ir „Kelionės“ skaitytojus. Pasakoja Laima.
Kas yra žirgas?
Man „žirgas“ yra labai plati sąvoka, į kurią daug visko telpa. Visų pirma, tai – Dievo kūrinys. Per jį Dievas mus stiprina, dvasiškai maitina. Ne veltui ir Biblijoje žirgui bei asilui skirta daugiau dėmesio nei bet kuriam kitam gyvūnui. Žirgo gelmė yra labai gili ir tikrai dar ne viską apie jį žinome, tačiau daug dalykų, kuriuos aš kadaise supratau būdama su šiais gyvūnais, šiandien jau patvirtina ir mokslininkai. Pavyzdžiui, kad žirgo intelektas aukštas, jis gali pažinti ir išmokti raides, gabesni – ir sakinius sudėlioti. Tik, žinoma, tam reikia laiko.
Žirgui skiriama įvairių epitetų – jis ir duonpelnys, ir draugas, ir psichoterapeutas, padėjėjas, globėjas. Kūrėjo reikėtų klausti, kodėl taip yra. Šiandien automobilio galios vis dar skaičiuojamos arklio jėgomis, o anuomet jojant į karą žirgas buvo vienintelis kario psichologas. Taigi žmogaus santykis su žirgu nėra tik darbinis – joti, važiuoti, įkinkyti, – bet ir dvasinis. Mūsų protėviai buvo vienaip ar kitaip susiję su žirgais, tad egzistuoja genetinė istorinė atmintis. Iš tiesų, kiekvienas žmogus yra „žirgų užkalbėtojas“, tereikia tas gilumines žinias pažadinti.
Susikirtę keliai nebeišsiskiria
Ir vieni, ir kiti mano seneliai laikė arklius. Seneliai iš tėvo pusės buvo pasiturintys ūkininkai (vėliau išvežti į Sibirą), turėjo ir šventinius žirgus, kuriais sekmadieniais važiuodavo į bažnyčią. Senelis buvo apdovanotas ypatingais gebėjimais: gydė sergančius rože ir žmones, ir arklius. Visi Žaslių apylinkės daktarai pas jį siųsdavo pasiligojusius. Gal būtent iš jo ir paveldėjau ypatingą ryšį su žirgais – su jais bendrauju intuityviai, todėl kalbėdama ir pabrėžiu genetinę istorinę atmintį. Senelis pasakojo, jog aš dar nevaikščiojau, bet jau reikalaudavau, kad sodintų mane ant arklio: jis vagodavo bulves, aš įsikirtusi sėdėdavau. Vėliau, kai mokiausi pas sertifikuotus terapijos meistrus Vokietijoje, supratau, kad žirgų terapija, nors oficialiai užpatentuota tik šiame amžiuje, iš tikrųjų egzistuoja jau labai seniai.
Lietuvoje stengiamės populiarinti terminą ipovencija. Galbūt labiau girdėta hipoterapija, t. y. žmonėms su negalia skirta terapija su žirgais. Yra trys ipovencijos kryptys: pirmoji vykdoma dalyvaujant žmogui, žirgui ir psichologui arba psichoterapeutui, jei šis gerai išmano tiek žmonių, tiek žirgų psichologiją. Jei ne – reikia fasilitatoriaus arba tarpininko. Antra kryptis – koučingas su žirgais, nes įrodyta, kad būdamas šalia žirgo žmogus greičiau randa atsakymus į sau rūpimus klausimus. O trečia sritis yra asmenybės ugdymas per žirgą – tai ir lyderystės, ir komandinio darbo mokymai pasitelkiant pratimus su žirgais. Mes užsiimame pastarosiomis dviem kryptimis.
Pradžioje buvo sunku. Dabar jau lengviau, be to, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nori ne joti, o įeiti į žirgų pasaulį, jį suprasti. Mes patys augame būdami su žirgais, jie ir mane veda bei augina – žirgai yra mano mokytojai.
„Tarsi rekolekcijos“
Praktiškai per kiekvieną terapinį užsiėmimą su žirgais esu akivaizdaus pokyčio žmoguje liudytoja. Pamenu, į prieš kelerius metus vykusį pirmąjį užsiėmimą užsirašė vienas žmogus. Galvoju, gerai, vesiu ir jam vienam. Išvakarėse, apie dešimtą valandą vakaro, sulaukiu skambučio: „Laima, norim rytoj pas tave atvažiuoti.“ Tai grupė seserų vienuolių iš Brazilijos, atliekančių misiją Lietuvoje. Puiku, sakau, gal norėsite sudalyvauti terapijoje? „O, gerai!“ Daug tokių draugysčių užmezgiau per itin sunkų laikotarpį asmeniniame gyvenime, kuomet vienuolynuose dažnai dalyvaudavau rekolekcijose. Kitą rytą vienuolės atvyko, o tas iš anksto užsirašęs žmogus taip ir neatvažiavo. Taigi, pirmuosiuose užsiėmimuose man net nesistengiant dalyvavo… kunigai ir vienuolės.
Viena jų paniškai bijojo žirgų. Užsiėmimas vyko lauke, tad paprašiau, kad nuo žirgų tabūno (bandos) ji stovėtų tokiu atstumu, kuris leidžia jai jaustis saugiai. Procesams pasibaigus, pastebėjau, kad viena kumelė, kuri šiaip yra gana grubi, rupšnodama žolę pamažu juda tos vienuolės link, o jai iš paskos visas tabūnas tarsi pagal komandą irgi pradeda eiti jos link. Mes apmirusios viską stebim. Ta kumelė vis arčiau, arčiau… Kai liko toks atstumas, kada žmogus sprendžia – likti ar bėgti, – kumelė sustojo. O vienuolė tuomet pati prie jos priėjo… ir apsikabino. Tada ir kiti žirgai ją apsupo. Vos neapsiverkėm.
Šiaip būti žirgų būryje yra pavojinga – jie konkuruoja tarpusavyje, gali netyčia užkabinti. Tačiau terapijos metu žirgai elgiasi visiškai kitaip. Nežinau, kaip jie žino, kad tuo metu vyksta gydymas, bet tikrai žino. Ir jie taip švelniai elgėsi su ta vienuole, kad ji ištarė: „Aš pagijau. Aš nebebijau.“ Vėliau ji paliudijo, kaip tai gilu – tarsi rekolekcijos.
Šalia žirgo žmogus žymiai greičiau randa atsakymus į jam rūpimus klausimus, o skausmingi procesai praeina lengviau nei kitur, nes būnant šalia žirgo žmogaus organizme gaminasi tiek fizinį, tiek dvasinį skausmą slopinančios medžiagos.
Jie renkasi patys
Kartą atlikau bandymą, kuriame dalyvavo 15 žmonių: paprašiau, kad kiekvienas pasirinktų, kurioje levatoje (aptvare) su žirgais norės pabūti. Kaip įdomiai jie pasirinko! Pirmame aptvare dainavo, šoko ir lakstė su žirgais. Lakstė! Šiaip nemokančiam bėgioti su žirgais yra pavojinga, nes dūkdamas žirgas gali ir spirti. Bet nieko panašaus – atrodė, tarsi žirgai tuos žmones saugotų. Antrame aptvare gulėjo ir žirgai, ir žmonės. Paprastai taip nebūna: priėjus žmogui gulintis žirgas iškart atsikelia, nes yra sutrukdytas. Kaip ir mes: šokam iš lovos, jei kas netikėtai užeina. Nebent tai labai artimas žmogus, tuomet žirgas pakels galvą: a, čia tu? Ir toliau gulės. O čia – suvažiavę svetimi žmonės. Buvom apstulbę. Prie trečio aptvaro susirinko bailiai: jie stovėjo už aptvaro ir tik žiūrėjo. Patariau likti ten, kur jiems atrodo saugu. Po užsiėmimo pirmieji pasakojo, kad greitai išsisprendė savo turėtus klausimus ir juos apėmė džiaugsmas, norėjosi šokti, dainuoti – ką jie ir darė. Antrame aptvare visus traukė prie žemės, gulint ant jos apėmė ramybė. O trečiame aptvare visi dalyviai, kurie iš pradžių bijojo, galiausiai sulipo pas žirgus – atitraukt negalėjom.
Nepratę su savimi dirbti žmonės terapijų metu nebūtinai pamato ar supranta gautus atsakymus į savo klausimus, bet vis tiek patiria gerų emocijų. O žirgai po terapijos vėl tampa žirgais – bet terapijos metu elgiasi kitaip nei įprasta.
Turėjome sunkų atvejį Palangoje: juodai apsirengusią, veidą slepiančią paauglę į terapiją atvežė mama. Po dviejų valandų jau buvo matyti pokyčiai: mergaitė apsikabino žirgą, išsitiesė. Po mėnesio skambina jos mama: „Negaliu patikėti, mes tiek laiko bergždžiai vaikščiojom pas psichologus, o dabar dukra vos per mėnesį susirado net tris drauges!“ Į kitą seansą ta paauglė jau atėjo spalvotai apsirengusi, apsikirpusi. Atrado save. Išjudėjo ir jos santykiai su mama.
Mūsų rengiamoje stovykloje vaikams buvo kitas sunkus atvejis. Mergaitė pasigavo berniuką, prikišo jam į burną sausos duonos ir šaukė: „Sprink, sprink, ryk.“ Nuėjau pasikalbėti su jos tėvais, jie sutiko išbandyti komandinės lyderystės terapiją, kur dalyvavo mergaitė, jos mama ir du svetimi žmonės. Po tos terapijos mergaitė pripažino, kur buvo neteisi. Buvimas šalia žirgų žmogų perkelia į visai kitą lygmenį.
Terapijos daug net nereikia. Kas iš to, kad lakstysi kaip turistas? Net ir rekolekcijos rekomenduojamos kartą ar du per metus. Juk dažniausiai norime tik savo emocijas pamaitinti, o reikia eiti į gelmę ir radus atsakymus kažką keisti. Paprastai po terapijos, jei vyksta tikrai gilūs procesai, kažkas pradeda keistis dviejų mėnesių laikotarpiu. Šį cikliškumą atsekėme su vienu kunigu, kuris pas mus yra atvežęs daug sunkumų gyvenime patiriančio jaunimo.
Žirgų mums dovanojamos pamokos
Iš žirgo žmogus gali išmokti įveikti savo baimes – iš to kyla didesnis pasitikėjimas savimi, taip pat atpažinti ir suvaldyti savo jausmus bei emocijas, pažinti savo kūną. Būnant prie žirgo viskas svarbu: kaip tu stovi, kaip eini, kaip judi. Tuomet mokaisi ir apsiginti, nes jei gyvenime nemoki nustatyti savo ribų, žirgas su tavim nesiskaitys – būsi apstumdytas. Turi išmokti reguliuoti savo kvėpavimą, kvėpuoti pilvu – tai atpalaiduoja. Mokaisi tvarkyti savo vidinę būseną, nes tiek dėl jos, tiek dėl kvėpavimo gali žirgą arba nuraminti, arba suaktyvinti.
Žirgas nemėgsta, kai žmogus neapsisprendžia ir trypčioja vietoje – nori paglostyti, bet bijo, staigiais judesiais lyg glosto, lyg ir ne, ranką tai pritraukia, tai atitraukia. Žirgas neleis taip su savimi elgtis: arba eik ir žiūrėk iš toli, jei bijai, arba jei priėjai – tada jau glostyk, nes nežinojimas, ką darai, žirgui sukelia didžiulį nepasitikėjimą tavimi ir, tiesą sakant, erzina. Tuomet žirgas tave tiesiog išvys iš savo erdvės: apsispręsi – ateisi.
Stebėjau žmones, įpratusius primesti savo valią, valdyti šeimos narius bei aplinką: „Turi būti tik taip ir ne kitaip“, „aš žinau geriau“. Tokius žmones žirgai visiškai ignoruoja. Kai kurie įsiskaudina: „Kodėl jis prie visų priėjo, o prie manęs – ne?“ Žirgas prie tokio žmogaus prieis tik tada, kai susprogs šiojo ego, jis suduš, pasiduos ir pripažins: „Taip, gali būti ir kitaip, nei noriu aš.“
Kitąkart tą grubiąją kumelę, kuri stumdosi, vienas dalyvis maitino žole. Viskas buvo gerai, kol jam atėjo mintis: „Aha, aš tave maitinu, todėl tu šalia manęs ir stovi kaip kokia draugė.“ Tik jis taip pagalvojo – ji nebeėmė iš jo nė kuokšto žolės. Privedė jį iki ašarų… Kaip tai paaiškinti? Dažnai gyvenime nemokame priimti nuoširdumo, visur matom tik išskaičiavimą. Arba esame tiek save nuvertinę, kad negalim patikėti, jog šalia mūsų kažkas nori tiesiog būti. Tada papirkinėjame. Tad žirgai moka ir mūsų savivertę pakelti.
Niekada nesi viena
Kai dalyvavau terapijos mokymuose Vokietijoje, mums liepė išsirinkti po žirgą, su kuriuo dirbsime. Tas, kuris man labiausiai patiko, pasirodė besąs bandos vadas, eržilas. Tuo metu sprendžiau santykių su vyrais problemas. Buvau tikra, kad tą eržilą iškart prisijaukinsiu – juk daugybę metų dirbu su įvairaus charakterio žirgais, – ir nieko. Kiti dalyviai pradėjo savo procesus, o aš stoviu viena kaip pamestinukė, mano eržilas ramiai sau ėda šieną ir net galvos į mano pusę nepasuka. Pajutau didžiulį skausmą, norėjosi verkti, bet juk gėda – aplink daug nepažįstamų žmonių, o aš esu uždara. Paleidau žirgą iš akiračio ir susigūžiau, kad užsiimčiau tik savo raudom. Ir staiga priešais mane atsirado kažkas didelio – žiūriu, jis. Savo kūnu uždengė mane nuo visų. Stovėjo ten, kol aš išsiverkiau, o tada ramiai nuėjo šieno. Tai vyko tris kartus. Kai mano emocijos sukildavo iki „nebegaliu“, jis atsirasdavo. Tuomet supratau svarbų dalyką: tu niekada nesi viena. „Aš visada su tavimi, – per šią situaciją man tarė Viešpats. – Kai labiausiai reikės, aš būsiu šalia.“ Man tai buvo didžiulis sukrėtimas, bet įgijau ramybę – nuo to laiko niekada nesijaučiu vieniša.
Įžeminimas 350°
Nuo vaikystės daug laiko praleidžiu žirgų tabūnuose ir puikiai pažįstu jų elgesį. Žirgas yra labai įžemintas gyvūnas – ant žemės jis stovi keturiomis kojomis ir sprendimus priima čia ir dabar. To paties moko ir mus. Be to, žirgo matymo laukas yra 350 laipsnių, o mūsų – tik 180. Praplėsti savo matymo ribas naudinga kiekvienam.
Būnant šalia žirgo, žmogaus širdies ritmas harmonizuojasi, prisitaiko prie žirgo ir suvienodėja – mes nurimstame. Būnant arti žirgo, žmoguje pradeda gamintis laimės hormonai ir skausmą slopinančios medžiagos – tiesa, tik šalia sveiko, o ne užguito, jojimu ar darbu nukamuoto žirgo. Tai galiu paliudyti savo šeimos pavyzdžiu: tiek aš, tiek mano vyras trikovininkas ir dukra po visų patirtų fizinių traumų turėtume mažiausiai pusę metų iš lovos nesikelti, bet vos po kelių savaičių jau vaikštome. Prie žirgo žmogus žymiai greičiau gyja tiek dvasiškai, tiek fiziškai.
Tiesa, jojant gaminasi ir kaifo hormonai, dėl kurių atsiranda baisi priklausomybė. Tokiais atvejais žmogui jau niekas nebeįdomu – nei pats žirgas, nei jo poreikiai, nei buvimas su juo – tik jojimas. Ypač jei jis neina sąmoningumo keliu. Skaičiau apie vieną tyrimą, kai buvo apklausta 50 geriausių pasaulyje raitelių. Dėl ko jie joja? Mes įsivaizduojame, kad dėl santykio su žirgu, meilės jam. Ne. Pasirodo, tik dėl šitų kaifo hormonų ir savo ego patenkinimo: štai, į mane žiūri, galiu kažkam kažką įrodyti. Ir tik labai nedaug žmonių su žirgu dirba kitaip. Mąstant tik iš savo padangės apie jokį santykį su žirgu negali būti nė kalbos.
Taip, padaryta didžiulė klaida: tai, kas prie žirgo turėtų būti nenormalu, tapo norma vien dėl vergavimo pinigams. Kai atsisakiau šios vergystės, mane ištiko bankrotas. Tik Dievo dėka iš jo išsikapsčiau. Šiandien pas mus vis daugiau žmonių sąmoningai eina į santykį su žirgu, ir tas santykis padeda keistis patiems ir keisti savo aplinką. Todėl pasirinkau sritį, kurioje žmonės rinktųsi ne pažiūrėti, kokių triukų moka žirgas, o kelią, skirtą mokytis, kaip teisingai elgtis su žirgu, ir kiekviename pažadinti tą „arklių užkalbėtoją“ – žinias, kurios glūdi viduje ir nuo kurių tereikia nubraukti dulkes. Norisi, kad kai manęs nebebus, ši veikla gyvuotų.
Per kieno prizmę
Žirgų tabūne lyderis yra tas, kuris šimtu procentų vertas savo padėties – skirtingai nei tarp žmonių. Tabūne kiekvienas užima savo vietą pagal tai, kiek tuo metu jos nusipelno. Tarpusavyje žirgai lyderystę nusistatinėja nuolat, nes jie auga, bręsta, keičiasi. Tačiau skausmą žirgai slepia iki paskutiniųjų, nė už ką jo nerodo: juk gamtoje parodęs silpnumą būsi pasmerktas. O mes tik tada suprantame, kad kažkam skauda, kai išgirstame cypimą, bliovimą, žviegimą. Kitokių skausmo išraiškų nepriimame, todėl turime mokytis jas atpažinti.
Kartą matau: joja raitelis, jo žirgas liežuviu tabaluoja. Sakau: „Žirgui be galo skauda, jis jau nebežino, kur dėtis, apžiūrėkit, kas jam yra.“ Jis man atsako: „Baikit, jis jau metus tabaluoja ir tik iš neturėjimo ką veikti.“ Bet juk ir mes, kai ką nors skauda, intuityviai pradedame linguoti, siūbuoti, nes atrodo, kad taip mažiau skaudės. Žirgas – taip pat.
Kitas dalykas: jokiu būdu negalima pulti glostyti nepažįstamo žirgo galvos. Ar ką nors sutikę gatvėje puolate kišti rankas žmogui prie veido? Ne, pirmiausia reikia stebėti žirgo kūno kalbą, ar jis nori su tavim bendrauti. Suskliaustos ausys, piktas žvilgsnis – nesiartink. Prie žirgo ein§ama tik įstrižai į petį, iš šono, ne iš priekio. Pirmiausia glostai kaklą ir tik po to, jei leidžia – galvą. Rankos judesys iškart link galvos žirgui yra kaip grobuonies puolimas. Tu jam turi įrodyti, kad nesi grobuonis.
Deja, dažnai žmonės į gyvūnus žiūri tik per savo prizmę. Klausia: ar žirgui žiemą lauke nešalta? Na, o ar stirnai nešalta? Negi vesies ją pas save į butą? Nereikia iš žirgo daryti lėlės barbės. Jei jis sveikai augęs, lauke jam tikrai nešalta. Reikia leisti jam būti žirgu – ir purvinam, visokiam.
Plačios gelmės
Lietuviškai informacijos apie žirgų terapiją praktiškai nėra. O kaip aprašyti dvasinę gelmę? Skaitau šventųjų knygas: kaip jiems pavyko tuos dalykus išreikšti? Mokausi.
Kas nėra dalyvavęs terapijoje, apie ją išgirdęs dažnai pasukioja pirštą prie smilkinio. Iš tolo juk nesimato ten vykstančių stebuklų, tik tai, kad kažkas vaikščioja su arkliu. Kaip ir rekolekcijos – rodos, sėdi ir tiek. Nesudalyvavęs ir nepatyręs negali suvokti, kas vyksta. Tačiau ilgesnis pabuvimas su žirgu padeda žmogui tapti geresne savo paties versija.
Turiu minčių, kad į rekolekcijų programas galima įtraukti etapus su žirgais. Su jais galima važiuoti ir pas įkalintuosius, sunkiai sergančiuosius – jei tai ir nepratęstų gyvenimo trukmės, emocinę bei dvasinę būseną tikrai pagerintų. Mokyklose taip pat derėtų mokyti tinkamo bendravimo su žirgais. Tam įsigijome miniatiūrinius Amerikos žirgelius, kurių charakteris labai geras – juos galima vedžioti po mokyklas ar ligonines, kur žmonės galėtų juos glostyti ir būti šalia jų. Turiu viziją, kad taip ir bus.
Viršelis – Giedrės Steikūnaitės nuotrauka
Kalbino Giedrė Steikūnaitė