„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27)
Rémy de Gourmont (1858–1915) – simbolizmui artimas prancūzų poetas, rašytojas, žurnalistas ir meno kritikas, padaręs didelę įtaką savo laikų meno pasauliui. Kaip ir kiekvienas talentingas menininkas, Rémy de Gourmont netelpa į rėmus – nors sirgo agresyvia vilkligės forma ir gyveno atsiskyręs, užmezgė ryšius su daugeliu menininkų, ekstensyviai rašė, skatindamas diskusijas tiek savo šalyje, tiek ir už jos ribų. Jis – daugiabriaunis inovatorius, nuolat keičiantis rašymo stilių, bet kartu prisidėjęs prie simbolizmo literatūros kanonizavimo; laisvamanis mistikas; literatūros istorikas, reformavęs tuometį literatūros panteoną ir kartu metodiškai siekęs sukurti būsimą savo laiko literatūros istoriją. Taigi, gyva ir prieštaringa asmenybė.
Rémy de Gourmont tikriausiai būtų pritaręs popiežiaus Pranciškaus žodžiams, kad liaudies pamaldumas yra brangus Bažnyčios turtas. Tai liudija ir autoriaus eilėraščių ciklas „Rojaus šventosios“, kur susipina tikėjimas ir pasitikėjimas, liaudies pamaldumo formos ir folkloras, gyvas ir įkūnytas santykis su šventosiomis. Pats poetas domėjosi daugybe šventųjų vyrų ir moterų ir suteikė estetinę išraišką tam įspūdžiui, kurį paliko jų gyvenimo istorijos. Tegu ir mums, skaitytojoms ir skaitytojams, šis eilėraščių ciklas padės atrasti arba atnaujinti bendravimą su šventaisiais, kurie visada šalia.
„Kelionės“ skaitytojams pateikiami šeši Rémy de Gourmont ciklo „Rojaus šventosios“ tekstai.
Vertėjas Tomas Taškauskas
Dedikacija
O piligrimės, žengiančios svajingai,
Svajojančios gal apie rožes toli,
Kol dulkės lygumų ir saulė kaitri,
Degino jūsų nuogas rankas ir sielą, kuri nepažini,
O piligrimės, žengiančios svajingai,
Galbūt svajojančios apie rožes toli!
Štai kelias, vedantis į kalną,
Štai fontanai vaiskūs, kur žydi kvapnios gėlės,
Štai miškai, kur burias anemonos ir šešėliai,
Štai pušynai, ramybė ir skliautai mėlyni,
Štai kelias, vedantis į kalną,
Štai fontanai vaiskūs, kur žydi kvapnios gėlės!
O piligrimės, žengiančios svajingai,
Sekit balsą, kuris į dangų kviečia jus,
Medžių lapija esti saldi kaip medus
Ir tyraširdės moterys dar gražesnės šalia jų.
O piligrimės, žengiančios svajingai,
Sekit balsą, kuris į dangų kviečia jus.
Agota
Brangakmeni, surastas tarp Sicilijos akmenų,
Agota, mergele, parduota meilės pirklėms,
Agota, vėrinių ir žiedų užkariautoja,
Septynių magiškųjų rubinų ir trijų mėnulio akmenų,
Agota, džiūgaujanti įkaitintos geležies ugnimi
Tarsi migdolo medis švelniais rudens lietumis,
Agota, įamžinta jauno, purpuru apsigaubusio angelo,
Agota, akmuo ir geležie, Agota, aukse ir sidabre,
Agota, Maltos ritere,
Šventoji Agota, įliek į mūsų širdis ugnies.
Agniete
Agnele, ugnies nuotaka, Agnele, Avinėlio bičiule,
Agniete, tu galingesnė už jaunų plaukų magiją,
Agniete, šventoji kryžiaus ženklo dukra,
Agniete, Agnele ir Daniele, tu tyra ranka
Glostei liepsnos gaurus žiauriuosius,
Baltoji Agniete, nukirsdinta aklo kalavijo
Ir sutrypta nekaltoje raudonų lelijų garbėje,
Avele, Vilna, Apsiauste, palijų gijos ir siūlai,
Šventoji Agniete, nuausk mums amžinybės vilną.
Kotryna
Herojiška Sapno kontempliuotoja,
Kotryna, tave velnias plakė, kaip jūra
Plaka nekaltą kopų ir užutekių smėlį,
Kotryna, Jėzaus draugiškai aplankyta,
– Jėzus atėjo kartu su ja psalmių giedoti, –
Kotryna, tavo kaktą puošia kruvina diadema,
Kotryna, ašarų pilnoji, žavesio pilnoji, sapnų pilnoji,
Šventoji Kotryna, apsaugok mūsų sielas, kupinas sapnų.
Margarita
Meilės malonumas, vėliau dulkės
Ant šventojo Pranciškaus sandalų,
Iš kūno išgydyta per garbinamo kūno siaubą,
Išgelbėta tėviško figmedžio gerumu,
Trejus metus tūnojusi liūdesio limbe;
Margarita, nebyli drobulės maldininke,
Tavo išpažintis nustebins katedros patamsius,
Margarita, atgailaujanti nusidėjėle,
Plytų smėlio sutrintu veidu,
Šventoji Margarita, mūsų puikybę nulenk iki žemės.
Marija
Kartūs bučiniai Nilo laivėse,
Saulės suknia ir mėlyna burė, kurią glosto naktis,
Marija, vargše ir įsimylėjus keliautoja,
Išmesta į atgailos salą uragano,
Kuris nudegino tau lūpas siera Jordano,
Smėlynų Marija, palmių Marija, liūtų Marija,
Marija, septynerius metus duona stebuklinga maitinta,
Šventoji Marija, nudegink mūsų širdis dieviška ugnim.
Zita
Šventoji, švelniomis akimis, šventa su kepure, šventa su klumpėmis,
Zita, tavo maldykla buvo virtuvė,
Zita, tau virėjais tarnavo dangaus angelai,
Zita, gera širdis, geras židinys, gera sriuba ir gera pastogė,
Zita, tavo rausvos rankos žydi mėtomis ir peletrūnais,
Šventoji Zita, padenk stalą, prie kurio sėdasi Meilė.