„Kelionė“ 2022 m. Nr. III (23)
Indrė Valantinaitė (g. 1984) yra keturių poezijos knygų autorė. Gimusi Kaune, dabar gyvena Vilniuje. Anksčiau daugiau dainavo, dabar daugiau kuria raštu. Kartais ją galima išvysti kurioje nors iš miesto šventovių arba įvairiose medijose, kur ji jau parengusi kokį nors pokalbį su rašytoju. O štai „Kelionės“ redakcija nutarė pakalbinti pačią Indrę – kaip ir kuo gyvena menininkė? Kviečiame skaityti.
Rodos, Tave lydėjo ir turbūt tebelydi ne viena Mūza gyvenime. Ypač ryškios muzikos ir literatūros sritys. Kas nulėmė, kad ilgainiui pasirinkai pastarąją? Kodėl? Kas Tau yra rašymas?
Tarsi ir nesirinkau, lyg savaime, natūraliai mane „pasiėmė“ poezija. Vaikystėje norėjau būti dainininke. Pasisekė dalyvauti ne viename gražiame projekte. Drauge kūrę žmonės pasuko profesionaliu keliu, dauguma tuometinių bendražygių baigė Muzikos akademiją, o aš pasirinkau Kultūros vadybą. Rašymas taip pat visuomet buvo greta.
Kurti eiles man yra taip natūralu lyg kvėpuoti. Kūryba – labai svarbi mano vidinio gyvenimo dalis. Kai jau ateina eilėraštis – o svarbiausia jo kantriai išlaukti – kūrinio atėjimo diena tampa išskirtinė, svarbi, nes niekad nežinai, kada ir ar ištiks kita tokia.
Muzika, scena – visai kas kita negu rašymas. Esminis skirtumas – atlikėjas tarsi įlenda į kito kailį (pati muzikos nekūriau, atlikdavau kitų parašytus kūrinius). Jis siekia patikti publikai, ją sujaudinti, įtikinti, išgyventi personažo emocijas, o kaip poetė kurdama pirmiausia turiu drąsiai pažvelgti į save.
Dabar kartais per šv. Mišias giedu psalmes – bet tai visai kita patirtis, lyg garsiai melstumeisi.
Kiek įtakos kūrybai atsirasti turėjo artimieji? Kokia namų aplinkos reikšmė Tavajai poezijai?
Mano mama – muzikos mokytoja, tėvas – fotografas. Iki tėvų skyrybų, kurios įvyko man būnant 7-erių, buvau palepinta, turėjau didelį kambarį, pilną vaikiškų knygų ir žaislų. Kas vakarą prieš miegą mama skaitydavo pasakas. Anksti išmokau skaityti, kai būdavau viena namie – vis lindau į suaugusiųjų lentynas. Vartydavau ir meno albumus, tėvų prenumeruojamus „Nemuno“ ar „Krantų“ bei lenkiškus mados žurnalus.
Mama grodavo klasikinius kūrinius pianinu, kas vakarą mokydavo skambinti ir mane. Tėvas, tarpukario vaikas iš Laisvės alėjos, klausydavo Sinatros, Preslio, ABBA ir panašios muzikos. Prisimenu ir susigraudinusį, vis užsileidžiantį filmo „Krikštatėvis“ garso takelį.
Taip, tas tarpsnis, toji namų aplinka iki šešerių metų svarbi. Visgi jaučiu, lyg poezija iš kažkur dar toliau, iš giliau ateina.
Manau, kad didelę įtaką turėjo laikas po tėvų skyrybų, kai metus su mama gyvenome pas senelius. Mano dėdė, mamos jaunesnysis brolis, tuometis medicinos studentas, kartais pasiimdavo mane į parodą, kiną ar svečius. Dar pamenu, kaip grieždavo smuiku, o kai jo nebūdavo namie – įsisukdavau į ne savo knygas ir plokšteles.
Esi sudariusi litvakų atminimui skirtą antologiją. Kas paskatino imtis ir įgyvendinti šį sumanymą? Ką jis Tau asmeniškai suteikė?
Niekad nemaniau, kad gali būti toks ypatingas ryšys tarp knygos ir jos sudarytojo. 22 lietuvių poetų 24 eilėraščių surinkimas į „Iš Šiaurės Jeruzalės“ – man lyg viena šiam gyvenimo etape patikėtų užduočių. Suprantu, kad tikrai neatsitiktinai išsinuomojau būstą Šv. Ignoto gatvėje, Šv. Kotrynos bažnyčios kieme. Lyg toji istorija, nutikusi priešais mano langus, laukė tam paskirtos knygos, to stebuklo įprasminimo. Kažkada sakiau, jeigu pamatyčiau filmą, kaip neįtikėtinai buvo išsaugotos 12-os žmonių gyvybės, manyčiau, kad scenarijaus autorius prisifantazavo. Toji vieta išties apgaubta gailestingumo, o knyga – nors ir kalba apie labai skaudžius dalykus, pabaigoje išauga į himną vilčiai. Beje, mano sutvirtinimo vardas yra Kotryna. Kaip bebūtų keista, tai prisiminiau tik po knygos „Apsisiautusios saule“ pristatymo, surengto Šv. Kotrynos bažnyčioje.
Daugel metų dirbi ir žurnalistinį darbą – kas Tau labiausiai patinka rengiant pokalbius ar tekstus?
Susitikimas su žmonėmis, galimybė bendrauti su tais, kurių antraip net nebūčiau pažinusi. Man patinka atverti asmenybę ne tik savo klausimais, bet ir atidžiai klausantis, išgirstant.
Kiek kuriančiam žmogui svarbūs apdovanojimai, įvertinimo ženklai? Turiu omeny Jaunojo Jotvingio, Salomėjos Nėries literatūrines premijas? Ką Tau tai reiškia?
Svarbūs, bet tikrai ne svarbiausi. Įvairūs apdovanojimai ypač reikalingi, kol dar nesi kaip reikiant sutvirtėjęs. Tokiame etape jie lyg ženklai, paliudijantys, kad esi savame kelyje. Teigiamais vertinimais džiaugiuosi, esu dėkinga, bet nesureikšminu.
Kartais pagalvoju, kad dar didesnę reikšmę už vietinius apdovanojimus turi kalbų skaičius, į kurias yra išversta poeto kūryba. Tai – pats gryniausias įrodymas, kad tekstai, poeto mintys, idėjos skleidžiasi, keliauja, yra gyvos ir reikalingos skaitytojams kituose pasaulio kraštuose.
Kaip reaguoji į literatūros kritiką? Ar Tau svarbi nuomonė apie Tavo tekstus? Ar apskritai svarbi kito nuomonė?
Visuomet stengiuosi pagarbiai išklausyti kito asmens nuomonę, tačiau ji man niekuomet netaps nulemiančiu veiksniu. Lygiai taip pat ir su kritika. Kai būdama šiek tiek vyresnė nei 20-ies išleidau pirmą knygelę ir skaitydavau jos recenzijas kultūrinėje spaudoje, ne sykį skaniai juokiausi, net jeigu ir buvo bandyta įžeisti, pašiepti. Tai brandino ir užgrūdino. Kad ir ką pasakytų kritikas, jo žodžiuose pirmiausia yra labai daug informacijos apie jį patį. Kartais skaitydama recenzijas, nebūtinai savo knygų, stebiuosi, kaip žmogus apsinuogino nagrinėdamas svetimą kūrinį, greičiausiai pats to net nesuvokdamas.
Tarkim, naujausia mano poezijos knyga „Apsisiautusios saule“ yra įkvėpta apokalipsės, Apreiškimo šv. Jonui, tačiau, nepanarstęs giliau, vienas kitas kritikas parašė apie „rožinius akinius“.
Esi keturių poezijos rinkinių autorė. Ar nežadi kelti kojos į kito žanro teritoriją? Proza, kūryba vaikams, pjesės?
Tekstai patys „ateina“, o aš tiesiog užrašau, nesirenku, kokia forma juos pateikti. Suprantu, kad būtent poezija yra man duotas būdas kalbėti, dalintis sava patirtimi ir matymu. Vertinu tai kaip didžiulę dovaną, kurią jau keleri metai drąsiai priimu kaip savo savastį.
Neišvengsime literatūros ir tikėjimo sankirtos. Kas atsirado anksčiau – tekstų kūrimo ar bažnyčios lankymo praktika? Kaip sugyvena Tavyje šie dalykai?
Tekstus kūriau dar nemokėdama jų užrašyti – kringeliavau posmelių formos ketureilius.
Tėvai buvo nepraktikuojantys, tad būdama 5-erių metų močiutės iniciatyva buvau pakrikštyta Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje. Ta proga tėvai surengė didelę šventę, atsimenu pačią ceremoniją ir net torto skonį.
Bažnyčią pradėjau lankyti trečioje klasėje. Tėvams išsiskyrus, mama ieškojo geros mokyklos, kuri būtų arčiau namų. Jėzuitų gimnaziją per dešimt minučių galėjau pasiekti pėsčiomis, taigi, sprendimas buvo priimtas. Per stojamąjį pokalbį tuometis gimnazijos direktorius manęs paklausė, kodėl noriu čia mokytis. Atsakiau, kad „noriu būti arčiau Dievo“. Mama tąkart ne tik labai nustebo, bet ir išraudo. Pasijuto, lyg būtų specialiai stojamiesiems „primokiusi“.
Ar turi mėgstamiausią šventovę? Kas Tau yra bažnyčia?
Nuo to laiko, kai prieš daugiau nei ketverius metus persikrausčiau į Vilniaus senamiestį, buvau „susigrąžinta“. Dažniausiai lankausi Dievo Gailestingumo šventovėje ir Aušros Vartuose. Tai – ypatingos mano maldos, atsakymų vietos. Kitų tokių, beje, taip gražiai susijusių tarpusavyje, nėra visame pasaulyje. Apskritai – Vilnius yra stebuklingas miestas, turintis savo paslaptį.
Bažnyčia man yra maldos vieta, kurioje priimu Sakramentus, dėkoju ir prašau. Nepaprastai gera vakarais, kai šventovė būna beveik tuščia, ateiti į adoraciją – lyg žvelgtum į begalybę. Tyloje į širdį ateina atsakymai.
Esi kalbėjusi apie laiko svarbą. Kam Tau svarbiausia atrasti laiko? Kodėl?
Nemažai laiko skiriu amžiniems dalykams – sielai gražinti, stiprinti. Dvasinė disciplina yra mano dienos stuburas, ašis, aplink kurią išdėlioju visus kitus darbus ir įsipareigojimus. Dar man svarbu ir gera vakare atrasti bent keliolika minučių dienoraščiui rašyti.
Ar rašai šiuo metu? Jei taip, tai ką?
Jau keli mėnesiai neparašiau eilėraščio… Norėčiau, kad būtų kitaip, bet jaučiu, kad tai nepriklauso nuo manęs. Neseniai gavau kvietimą parengti naują publikaciją mėgstamam literatūros leidiniui – įlindusi į nepublikuotų savo eilėraščių aruodus, atradau septynis dar niekur nespausdintus tekstus ir išdrįsau jais pasidalyti su leidėjais. Pati naujų eilėraščių neskubu viešinti, išlaukiu, jaukinuosi, išdrįstu tik sulaukusi kvietimo tai daryti. Lyg ženklo, paraginimo, leidimo ar progos, žyminčios, kad jau atėjo laikas.
Taip pat daug laiko skiriu Lietuvos leidėjų asociacijos projektui – aprašau Asociacijos narių leidyklų istorijas, o jų yra 50. Jau atlikau beveik pusę šios užduoties.
Prieš keletą dienų gavau užsakymą parašyti tekstą šv. Kalėdų šiuolaikinei giesmei. Šiuo metu savyje jau nešiojuosi kelias eilutes.
Dar vienas kelioninis trejetų klausimas. Trys vietos, į kurias norėtum nukeliauti. Trys daiktai, kuriuos būtinai pasiimtum. Trys tekstai, kurie padeda keliauti per gyvenimą. Jei galima, tai ir truputį pagrįsti, dėl ko…
Prieš kelerius metų būčiau ilgai svarsčiusi, kaip deramai atsakyti į šį klausimą. Kažkada kurpiau atsakymą į panašų klausimą, kuris buvo susijęs su išlikimu negyvenamoje saloje. Anksčiau išties buvau prisirišusi, tarkim, prie savo bibliotekėlės. Gerai atsimenu, kaip prieš penkerius ar šešerius metus duotame interviu sakiau, kad mano namai ten, kur mano knygos. Apsigyvenus nedidelėje erdvėje, nemažai knygų teko tiesiog atiduoti, nes nebebuvo kur jų padėti. Taip toji rinkimo aistra buvo įveikta. Panašiai nutiko ir su grožėjimusi daiktais bei jų kaupimu. Net ir anksčiau lydėjusiu kelionių goduliu.
Tie keleri metai išmokė ramia širdimi eiti per šį pasaulį ir jį skaityti. Lyg būčiau išmokusi naujos sutartinės kalbos. Tarkim, tvirtai tikiu, kad atsidursiu ten, kur turėsiu būti, kad tam tikru metu man bus suteikta tai, kas bus reikalingiausia išbūti, išlaukti ar atšvęsti tam tikrus įvykius, etapus, situacijas.
Kalbino Antanas Šimkus