Kartą Neapolyje ėjau ilgu apytamsiu koridoriumi senos italų grafienės viloje. Mūsų būrelį grafienė pasikvietė tarsi nuoboduliui prasklaidyti, tarsi darydama kultūrinį gestą. Erdvioje lauko terasoje su vaizdu į miestą ji kaip tik kamantinėjo vieną iš mūsų; aplinkui medžiuose lyg pagerinti teniso kamuoliukai ryškiai švietė mandarinai. Buvau jauna, suglumusi ir įsimylėjusi toli Lietuvoje likusį jį; nepritapau prie šito būrelio ir šitos terasos, ir šito apsiblaususio ilgo koridoriaus, kuriuo lėtai ir blankiai lyg koks grafienės pasamdytas vaiduoklis sklendžiau iš vonios kambario į terasą. Koridoriuje vyravo prieblanda, tarsi lauke amžinai temtų; mandarinų šviesa čia nepasiekė. Šaunus jaunasis (o iš tiesų kokių penkiolika metų už mane vyresnis) čekų dramaturgas prieš vizitą pas grafienę spėjo nelegaliai aplankyti Vezuvijų. Nelegaliai todėl, kad tądien kelias į ugnikalnį kažkodėl buvo uždarytas, autobusas nekursavo. Tai nesustabdė šauniojo čeko, bet, spėju, tik dar labiau pakurstė. Jis leidosi į ugnikalnio viršūnę pėsčiomis, sumaniai aplenkdamas visokias skystas itakas užkardas, ir, laimingai pasiekęs kelionės tikslą, nusileido atgal pas mus baisiai patenkintas, įsiaudrinęs ir kalbus. Negalėjau į tai žiūrėti; viskas buvo taip apmaudžiai nesusiję su tuo, kuris manęs laukė Vilniuje; jaučiausi tarsi likimo atblokšta geležėlė, per visą pietų Europą traukiama į namus galingo magneto. Taigi lėtai, nenorom ir apdujusi žingsniavau tuo sutemusiu grafienės koridoriumi pas žmones, su kuriais neturėjau nė menkiausio noro bendrauti, ir kuriuos akimirksniu būčiau iškeitusį į tą vieną jį. Tai praktiškai ir viskas, kas iškyla atmintyje, išskyrus dar vieną viską nušviečiančią smulkmeną: ogi šaunusis čekų dramaturgas, gyvenimo vėtytas mėtytas jaunuolis siauromis kelnėmis ir išsitaršiusia skiautere, iššoko į koridorių, matyt, vonios kambario kryptim, bet prasilenkdamas su manimi staiga sustojo ir švelniai paglostė man skruostą. Ūmai nusimetęs nuo lūpų amžiną ironišką šypseną, su vyresniojo brolio užuojauta ir paguodimu, maždaug: mergele, regiu, kaip tau yra; patikėk – viskas bus gerai. Iki tol nebuvome net kalbėję, atrodė, kad manęs nepastebi, kad nepatenku į jo interesų lauką. Ir staiga – esu pamatyta. Slaptas solidarumas, paguoda ir pasigėrėjimas jo akyse; viskas sumišę, subtilu ir neprimesta.
Šįryt, praėjus kone penkiolikai metų, nubundu tarsi vėl paglostyta. Žiemos šviesa plūsta į kambarį, ir aš juntu – pasnigo… Pirmasis sniegas visada atneša džiaugsmą ir šventinę nuotaiką; jis pats yra šventė, prisilietimas. Įdomu, ar tas čekas dar gyvas?.. (Kas čia per mintis?..) Gal tai sniegas kaltas, kad jį prisiminiau?.. Bet kodėl būtent jį, juk gyvenime būta daugybė prisilietimų…
Atitraukiu skystutes žiemines užuolaidas ir netyčia nubaidau nuo lesyklos zylę; tai ji kalė snapu Morzės abėcėlę į sušalusias kruopas. Kartą mačiau, kaip autobuse susiginčijo trys kurčnebyliai: jų rankos taip lakstė, kad, maniau, nukris; vieno plaštaka vis atsitrenkdavo į lango stiklą – barkšt… barkšt… barkšt. Ant jo striukės rankovės, matyt, buvo saga. Bet apskritai, be to barkšt, audringos jų emocijos skendo gluminančioj tyloj. O juk mūsų visų emocijos yra visiškai nebylios ir paslėptos, kol jų neparodom. Jos gali siausti mumyse kone nuskandindamos, bet niekas apie jas nesužinos, jei pats jų neišreikši… Žmogus esi absoliuti slėpininga gelmė. Ar ne, zyliuk?.. – Su gimtadieniu, – sako vėl prisistatęs zyliukas, slėpininga gelme!..
Zyliukas ir aš, abu esame sukurti. Stebėdama, kaip nervingai skubėdamas paukštelis rankioja sušalusius ryžius, viena akimi vis pasitikrindamas, ar nepadarysiu jam ko bloga, mėginu apie tai galvoti, bet man išmuša kamščius… Žvelgiu į save gilyn ir nerandu dugno… Mintimis siekiu absoliučiai visur, joms nėra jokių užkardų… Mano vaizduotė yra kuriančioji galia, ir ji tikrai veikia. Esu begalinė?.. Erdvi – tai jau tikrai. Esu, o galėjau ir nebūti… Ar tikrai galėjau?.. Dabar to jau neįmanoma įsivaizduoti. Ir tai man pačiai – neapsakomas, absoliutus stebuklas… Šitaip mano apmąstymai pamažu virsta sprogstamuoju šlovinimu ir dėkingumu. Šiandien visą dieną džiaugsiuosi ir šlovinsiu Tave, Viešpatie, nes vien nuo minties, kad esu, man nuneša stogą!..
Sniegas kviečia mane į lauką. Kol diena dar neįsibėgėjo, kol manieji žmonės užsiėmę, išeinu džiaugtis ir švęsti, apsisiautusi baltutėle lengva it jūros puta skara. Noriu būti panaši į šį pirmąjį sniegą; noriu būti panaši į savo jauną močiutę, kuri – mačiau nuotraukoj – apsigaubdavo tokia pat skara. Mūsų miškas apsunkęs, apsalęs, pritilęs nuo sniego kaip nėščia moteris, kuri paslapčia laukiasi pirmagimio. Kiekvienas medžių pirštelis, aptrauktas sniego pirštinėle, rodo į mane džiaugsmingai sveikindamas. Taip, ačiū, žinau – tai nuostabu – mes visi, visi esam, nes Viešpats mus sugalvojo, mūsų panorėjo. Kiekvieno iš mūsų! Vien šito užtenka ilgam gyvenimui; kiekvieną akimirką – nesvarbu aplinkybės – šis džiaugsmas išskyla vis nauja kibirkštim, jis yra gyvenimo kuras.
Toli ant takelio pasirodo tamsus žirgas su raiteliu. Pasitraukiu į šalikelę ir laukiu, kol prajos.
– O jau kažkuo išsikvėpinusi! – šaukia iš tolo žmogus. – Visas miškas kvepia! – ir juokiasi prajodamas.
– Aha, vyras padovanojo kvepalus, – atsakau išsišiepusi.
Jis užverčia galvą ir nusikvatoja. Jam aiškiai patinka joti, ir man pažįstamas, savas jo džiaugsmas, tarsi būčiau sutikusi giminaitį. Jo plaukai ir barzda beveik balti, kaip tas sniegas. Tetrūksta Kalėdų senio kepurės. O man tikrai nereikėjo kvėpintis į mišką, daugiau taip nedarysiu. Bet kvėpindamasi dar nežinojau, kad eisiu. O kai pasikvėpinusi priėjau prie lango, sniegas pakvietė mane į lauką, kaip draugas vaikystėje, lygiai taip pat, stovėdamas po langais: Lauryte, greičiau išeik!.. Ir aš išėjau.
Žmogus nujoja; stebiu, kaip tolsta ir dingsta už posūkio, garuodami abu su žirgu. Mėginu ir aš žingsniuot jiems pavymui, bet miškas stabdo mane, kalbina, traukia į savo vidų… Galėčiau taip eiti ir eiti vis stabčiodama ir siųsdama meilės žodelyčius kiekvienam gyvam sąnariui! Jaučiuosi kiaurai, iki alpulio įsimylėjusi. Žinau, kad kažkur po šituo sniegu manęs laukia žibuoklės – kaip pasakoje; po sniegu visada juntu esant žibuokles, tą melsvą pavasario kutulį gilų viduržiemį, ir jis mane iki nuprotėjimo jaudina. Turbūt nesivaldau, šypsena šviečia kaip tie stiprūs nauji kvepalai, nes dabar takelio gale išdygusi raitelė – elegantiška blondinė raudonai dažytomis lūpomis – sutinku ją ne pirmą kartą – ir visada ji atrodo kaip pagyvenusi Merlin Monro – irgi man šaukia nuo žirgo lyg senai pažįstamai:
– O jau grožis grožis!..
– Aha, pagaliau pasnigo!.. – atsakau išsišiepusi.
– Ne, jūsų grožis!.. – šūkteli moteris nuo žirgo.
– Pasipuošiau senelės skara…
– Kaip iš vaikystės!..
Nuščiuvusi linksiu, paglostau skarą. Jos vaikystė turėjo būti dešimčia metų anksčiau už manąją, bet jau aišku, kad ir ji tokią skarą pažįsta. Dabar žinau, kad vėl siūlys atsisėsti ant žirgo, kaip visada, kai susitinkam šituose takeliuose, ir man vėl reiks mandagiai išsisukti, nes žirgų aš bijau. Bet šį kartą ji nepasiūlo, tik klausia:
– Ar čia neprajojo toks vyras?..
– Aha, prajojo, ką tik.
– Darau jam staigmeną.
Ir pagyvenusi Merlin Monro nuskrieja ant savo karamelinio žirgo, palikusi tik žirgo kvapą ir stiprų moteriškų kerų apsvaigimą. Ir nekantrių kanopų įspaudus sniege. Stoviu apsvaigus, kiaurai laiminga, ir jaučiu, kad pamažiukais jau pavargstu švęsti, o juk laukia dar visa diena! Aha, reik susiskliausti. Reik sukti namo, eiti torto, reik, kol dar neiššvaisčiau visų jėgų, nešt savo šventę tiems, kuriuos myliu. Patraukiu namopi, o žibuoklės kruta po sniegu, jau tuoj pasimatys… Su gimtadieniu, sese! Ačiū jums, mieli maži stebuklėliai, apsikamšykit šiltai iki pavasario, juk laukia dar visa žiema…
Einu atgalios takeliu per laukymę ir pasiveju juos: du žirgai, du raiteliai; jis ir ji. Garuoja žiemos miške lyg dvi karšto vyno amforos, ir žėri tarp jų įsimagnetinusi gija. Man artėjant paleidžia viens kito rankas ir vėl nusikvatoja, abu užvertę galvas. Man drovu pro juos eiti, juos jungianti gija labai intensyvi, nesinori jos užkliudyti. Kaip trečias lyšnas išsuku iš takelio ir aplenkiu juos iš toli. Ir man gera, kad šiandien manyje ir aplinkui tiek įsimylėjimo, tiek paslaptingo intensyvo.
O mūsų lange su kavos puodeliu stovi tas jis, dėl kurio prieš penkiolika metų taip skubėjau grįžt iš Neapolio. Atsidaro langą, moja – juk tikrai – staiga susivokiu – išlėkiau niekam nieko nepasakiusi…
– Kur buvai? – klausia, kai įžengiu pro duris.
O virtuvėje ant stalo mažame kavos puodelytyje su smulkiais žibuoklių žiedeliais garuoja ir mano kava… Manimi pasirūpinta. Štai kas yra nuostabu – kai tau pradingus tavęs laukia ir rūpinasi taip, lyg turėtum netrukus sugrįžti. Nes juk visada sugrįžti. O sniegas už lango jau drėksta ir tirpsta, silpna ta lietuviška žiema. Tarytum trumpas, stipriai sujaudinęs ir staiga atslūgstantis prisilietimas. Tačiau atmintyje jis išliks ilgai ilgai… Gal net iki amžinybės.