Dažnas katalikas, kalbantis Apaštalų tikėjimo išpažinimą ir tariantis: „tikiu šventųjų bendravimą“, net nesusimąsto, kokia gelmė ir koks tikėjimo turinys slypi šiuose žodžiuose. Dievas yra nuostabus savo šventuosiuose. Vis dėlto kartais šventųjų kulto klausimas kelia nemenka įtampą, kai į santykį su šventaisiais imama žvelgti pernelyg sudėtingai. Pasižiūrėkime labai paprastai: jei tikime amžinąjį gyvenimą ir tai, kad po mirties niekur neišgaruojame ir nedingstame, tai ir šventųjų šaukimasis, ir meilės bei draugystės ryšiai, užsimezgantys su mūsų tikrosios Tėvynės gyventojais, neatrodo keisti. Kaip mums šiame gyvenime gyvybiškai reikalingi draugai, taip ir amžinybėje. Juk Jėzus tam ir atėjo, kad pagaliau sujungtų dangų ir žemę, atkurtų ryšį tarp šiapusybės ir anapusybės, kurį nutraukė nuodėmė. Taigi, pagarba šventiesiems, jų aukštinimas yra normalus dalykas. Žinoma, jame galime pastebėti daug folkloro elementų, nuoširdaus paprasto santykio, paremto ne dideliu išmanymu ar teologiniais išvedžiojimais, bet net nepaaiškinamu artumo jausmu bei stebuklų patyrimais, apie kuriuos pasinėrusieji į draugystę su Dievo žmonėmis, jau pasiekusiais savo gyvenimo tikslą, pripasakotų šimtus, o kai kurie ir tūkstančius istorijų.
Šiandien skaitytojams norėčiau pristatyti šventąją Ritą Kašietę (1381–1457, Italija). Šios visame pasaulyje žinomos šventosios istoriją brangina ir jos užtarimo šaukiasi tie, kurie patiria didelių išmėginimų ar yra patekę į, regis, neišsprendžiamas situacijas, – šv. Rita laikoma greitai išklausančia šventąja. Pagelbėti keliaujantiems per tamsiausius slėnius, kenčiantiems dvasios ir kūno skausmus, atsidūrusiems bėdoje patikėta šv. Ritai, nes ji pati savo gyvenime patyrė itin didelių sunkumų ir skausmingų išbandymų. Jos gyvenimo istorija rodo, kad šventųjų „pareigos“ bei jų globojamos sritys yra išties susijusios su jų gyvenimais. Ir, nors kartais kyla pagunda susiaurinti šventųjų globą iki tam tikros srities, atpažindami šventąjį, kaip galintį pagelbėti tam tikroje situacijoje, pajuntame, kaip labai rūpime Dangui – turime krūvą ambasadorių ir ministrų, kurie rūpinasi mūsų žemiškąja kelione. Taigi, viena iš Dangiškųjų bičiulių būrio, per kurios užtarimą Viešpats leidžia patirti savo meilę ir rūpestį, yra šv. Rita, kurios gimimo Dangui dieną kasmet minime gegužės 22-ąją.
Rita gimė 1381 m. Rokaporenoje (Roccaporena), už kelių kilometrų nuo Kašios (Cascia), ir buvo vienturtė Antonio Lotti ir Amatos Ferri dukra. Tėvai pasirūpino, kad Rita būtų išsilavinusi, taigi, ji mokėjo skaityti ir rašyti. Pasakojama, jog dieną po šventosios Krikšto, jos tėvai dirbo laukuose, o mažoji Rita miegojo lopšyje. Tėvas susižeidė dalgiu ir ėjo į namus apsirišti žaizdą, tačiau praeidamas pro mergaitės lopšį labai išsigando – aplinkui ją buvo didelis spiečius bičių: jos ne tik skraidė aplink, bet ir tūpė ant kūdikio lūpų. Antonio nuostabai, bitės negėlė mergaitės, o… tik nešė ant jos lūpų medų. Tėvui bevaikant bites, jo sužeista ranka staiga pagijo, o bitės pranyko. Šis atsitikimas lėmė tai, jog ikonografijoje šv. Rita kartais vaizduojama su bitėmis, o jos globai patikimi bičių ūkiai bei bitininkų darbas.
Ritos amžininkai rašė, kad „ji nebuvo prisirišus prie pasaulio ir atsisakė pasaulietiškos tuštybės“. Kai šventosios tėvai primygtinai reikalavo, kad ji „gyventų atsižvelgdama į šeimos padėtį ir jai priskirtas pareigas“, ši atkirto, jog „jos padėtis ir pareigos yra ne kas kita, kaip tarnavimas už ją mirusiam ir nukryžiuotam Jėzui Kristui“. Kartą, kai Rita meldėsi Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje, jai labai stipriai suskambėjo Viešpaties žodžiai: „Ego sum Via, Veritas et Vita“ („Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“). Ši Evangelijos eilutė Ritai padarė tokį didelį įspūdį, kad nuo tos akimirkos Viešpats iš tiesų tapo jos Gyvenimu: nuo to laiko moteris atverdavo savo sielą tik Jam, nuolat būdavo su Juo ir su kitais bendravo per Jį. Rita svajojo tapti seserimi augustijone ir padovanoti savo gyvenimą Kristui.
Nors nuo mažens Rita troško žengti keliu, vedančiu ją pasišventimo Dievui link, tačiau pagyvenę tėvai nepaisė didžiulio dukters troškimo tapti vienuole ir norėdami, kad jų vienturtė dukra ištekėtų, pažadėjo ją ūmaus ir karšto būdo vyrui Paolo Mancini. Rita nuolankiai sutiko su tėvų sprendimu, jį priimdama kaip Dievo valią. Taigi, Rita ir Paolo susituokė, jiems gimė dvyniai. Rita gyveno namų šeimininkės, motinos ir žmonos gyvenimą, uoliai atlikdama savo pareigas, o jos vyras įsidarbino miesto sargybiniu. Kašios mieste buvo stipri dviejų politinių frakcijų – Gvelfų ir Gibelinų – priešprieša. Pareigūnas Paolo neretai patekdavo į šių dviejų grupių konfliktus ir nuolat patirdavo įtampą, kuri vis dažniau išsiliedavo šeimoje. Audringas temperamentas pasireikšdavo brutalumu, ir apimtas pykčio Paolo net mušdavo savo žmoną. Maldomis, kantrybe ir meile Rita sugebėdavo atsilaikyti prieš smurtą, tačiau ji negalėjo apginti vyro nuo to pavojaus, kurį jam kėlė jo pareigos ir karštas būdas.
Vieną dieną iš darbo grįžtantis Paolo pateko į pasalą ir buvo nužudytas. Vyro mirties sukeltas skausmas Ritai buvo dar didesnis dėl sūnų nuostatos: jie laikėsi nerašytų įstatymų ir prisiekė siekti kraujo keršto. Vienintelis Ritos atsakas buvo malda ir įkalbinėjimai neatsilyginti blogiu už blogą. Ritos pastangos davė vaisių: jos sūnūs, nors dėl ligos mirė jauni, prieš mirtį atgailos ir atsivertimo dvasioje priėmė sakramentus ir iškeliavo ramybėje. Nepaisydama sunkios netekties skausmo, Rita nuolat dėkojo Dievui, kad abu jos vaikai mirė laisvi nuo mirtinos keršto nuodėmės.
Rita įvykdė savo kaip taikdarės misiją: ne tik atleido vyro žudikams,
bet ir sugebėjo sutaikyti mieste susipriešinusius miestiečius.
Vis dėlto po artimiausiųjų netekties Rita pasijuto labai vieniša – palaidojusi savo vyrą ir vaikus, ji ėmė klimpti į gilų ir destruktyvų liūdesį. Tokį, kokį šiandien greičiausiai pavadintume depresija. Moteris buvo neatpažįstamai pasikeitusi – jos grožis buvo išdarkytas skausmo ir nevilties. Kurį laiką Rita net buvo atsiskyrusi nuo žmonių ir buvojo negyvenamose vietose, kur nuolat meldėsi. Kančioje jos žvilgsnis nenukrypo nuo Nukryžiuoto Išganytojo ir, padedama Dievo malonės bei gerų žmonių palydėjimo, pamažu atsitiesė.
Tiesa, bebandančią grįžti į gyvenimą Ritą ištiko dar vienas skaudus smūgis: ji mėgino stoti į augustijonių vienuolyną, tačiau nuo vaikystės svajoto pašaukimo durys jai vis dar liko užvertos. Rita nebuvo priimta, viena vertus, dėl to, kad nebuvo pagijusi jos jautri siela, bet kartu ir dėl politinių priežasčių – Gveltai ir Gibelinai vis dar kovojo tarpusavyje ir vienuolynui būtų buvę grėsminga priimti Paolo žmoną.
Vis dėlto šis įvykis Ritos nesugniuždė, ji rado jėgų atsitiesti ir, negana to, miestui tapo tikru palaiminimu, savo geraširdiškumo, taktiškumo, išminties ir argumentuoto žodžio dovanas panaudodama visuomenės labui. Būtent šiuo metu Rita, kuriai skaudėjo širdį dėl žmonių neapykantos vieni kitiems, įvykdė savo kaip taikdarės misiją: ne tik atleido vyro žudikams, bet ir sugebėjo sutaikyti mieste susipriešinusius Gveltus ir Gibelinus.
1413 m. trisdešimt šešerių sulaukusi Rita pagaliau galėjo išpildyti savo vaikystės svajonę pasišvęsti Viešpačiui vienuolyne ir pasižadėjo sekti šv. Augustino pėdomis bei laikytis jo regulos. Likusius 40 savo gyvenimo metų ji paskyrė nuoširdžiai maldai ir labdaringiems darbams. Ji stropiai meldėsi už žmones, kurie buvo apleidę savo religines pareigas. Rita ypatingai siekė išsaugoti taiką bei sutarimą tarp miestiečių.
Tiesa, Ritą vargino nuolatinės ligos, tačiau savo kant-ry-bę, dvasios skaidrumu ir nuolatine malda ji vienijosi su kenčiančiu Kristumi. Su didele ir tyra meile Rita siekė kuo artimiau susisieti su atperkamąja Jėzaus kančia. Šis jos troškimas išsipildė ypatingu būdu. Būdama šešiasdešimties, vieną dieną Rita, kaip įprastai, meldėsi priešais Nukryžiuotojo Kristaus paveikslą, prašydama Jėzaus pasidalinti su ja savo kančia. Staiga jos kaktoje atsirado nedidelė žaizda – tarsi spyglys iš Kristaus erškėčių vainiko pervėrė jos odą. Iki pat mirties šventoji turėjo kaktoje šį niekada neužgyjantį vienybės su Viešpačiu ženklą. Būtent dėl patiriamų galvos skausmų ir stigmos kaktoje ji laikoma ir patiriančių galvos skausmą, sergančių migrena globėja.
Ritą vargino nuolatinės ligos, tačiau savo kantrybę,
dvasios skaidrumu ir nuolatine malda ji vienijosi su kenčiančiu Kristumi.
Nepaisydama sunkios ligos ir skausmo, šv. Rita iki pat mirties neatsisakė labai asketiško gyvenimo būdo. Paskutinius ketverius savo gyvenimo metus ji gulėjo ligos patale ir valgė tiek mažai, kad galima sakyti, jog jos gyvybę palaikė vien Eucharistija. Nepaisydama didžiulių kančių, begaline kantrybe ir džiaugsmingu nusiteikimu Rita labai įkvėpė savo seseris. Viena iš jų, aplankiusi šventąją likus vos keliems mėnesiams iki jos mirties, vėliau liudijo apie vieną iš pirmųjų Ritos stebuklų. Paklausta, ar turi kokių nors ypatingų pageidavimų, Rita atsakė, kad norėtų gauti raudoną rožę iš savo tėvų namų. Rodos, paprastas, bet iš tiesų sunkiai įvykdomas pageidavimas – buvo sausio mėnuo. Vis dėlto sesuo nuvažiavo į Ritos tėviškę ir nustebo radusi ant rožių krūmo vienintelį ryškiai raudoną žiedą.
Šventoji Rita mirė 1457 m. gegužės 22 d. Kašioje. Paskutinius jos žodžius paliudijo seserys: „Pasilikite šventoje Jėzaus meilėje. Likite paklusnios šventajai Romos Bažnyčiai. Likite taikoje ir broliškame dosnume.“ 1627 m. popiežius Urbonas VIII paskelbė ją palaimintąja, o 1900 m. gegužės 24 d. popiežius Leonas XIII – šventąja. Šv. Rita globoja tėvystę ir motinystę, prievartautojų aukas, vienatvėje esančius, našles ir sužeistuosius. Į ją meldžiamasi nevaisingumo, kūniškų negalavimų bei įvairiais beviltiškais atvejais. Ji užtaria išgyvenančius santuokos krizę, yra dangiškoji patiriančiųjų galvos skausmus globėja.
Kiekvienas šventasis turi savo raktinę žinią, kuri, skaitant jo gyvenimo istoriją, stiprina Dievo tautą ir teikia vilties pasiekti Tikslą. Šventieji yra tarsi receptų knygos, kuriomis vadovaudamiesi galime iškepti patį skaniausią savo gyvenimo tortą, kurį valgysime kartu su Viešpačiu. Šventosios Ritos receptas yra aiškus – šventuoju tampama ne darant ypatingus ženklus, bet pirmiausia atliekant savo pašaukimo pareigas ir visuose sunkumuose vienijantis su Nukryžiuotuoju. Ritos pavyzdys, jos darbai ir gyvenimas dėl draugystės su Nukryžiuotu Jėzumi yra daug paveikesni nei išoriniai ženklai ar stebuklai. Šios šventosios žinia paprasta, bet stipri: jei vieniji savo kančią, negalią ir bejėgiškumą su Kenčiančiu Jėzumi, ne tik esi palaimintas, bet ir matai savo tikėjimo bei pasitikėjimo vaisius. Šv. Ritos užtarimu vykstantys stebuklingi ženklai yra raginimas susidraugauti su Jėzumi, su savo gyvenimo tikrove ir kurti taiką tarp žmonių.
Palaiminti mes, kai jaučiamės esantys prikalti prie savo problemos kryžiaus, bet žinome, kad Kitas jau nuėjo šitą kelią. Ir ne tik nuėjo: Jis pats yra Kelias į Šviesą. Ženkime drąsiai!
Malda šventajai Ritai
Geroji ir nuostabioji Rita, greitai išklausanti esančių sunkumuose maldą,
Išgirsk mano prašymą, kurį dedu į tavo seseriškas ir motiniškas rankas.
Padėk man garbinti Dievą gyvenimo kasdienybėje ir Jo ieškoti,
nuolat vienijantis su Jėzaus kančia.
Išmokyk mane nenusiminti, kai kas nors vyksta ne pagal mano troškimą.
Tebūna mano gyvenime Dievo valia.
Šlovingoji Rita, padedanti visiems praradusiems pasitikėjimą ir viltį,
duok man dar didesnį pasitikėjimą Dievo Apvaizda bei rūpestį savo ir kitų sielos išganymu.
Būk mano globėja ir vedlė, kad amžinai kartu su tavimi giedočiau himną Dieviškajai Trejybei:
Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.
Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius.
Amen.
.
Žurnalas Kelionė 2021 m. Nr. II