Arūnas Jankauskis, edukologas, atpažinęs kunigo pašaukimą, atrado glaudų ryšį tarp sielovados ir geštalto psichoterapijos. Šiandien kunigas Arūnas nestokoja veiklos: jis tarnauja Šiaulių vyskupijos jaunimo centre, dalyvauja vyskupijos Šeimos centro veikloje, yra „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės ir Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos kapelionas, skautas. Kun. Arūnas, psichoterapiją atpažįstantis kaip pagalbą artimo meilės srityje, teikia asmenines konsultacijas, buria savipagalbos grupes.
Kunigas viliasi, kad mums visiems išgyvenant nepaprastą laiką, paženklintą pandemijos ir karo Ukrainoje, padidėjusi asmeninė atsakomybė ir ryžtas bendram tikslui sumažins pasyvių stebėtojų būrius. Taigi, šiuo sudėtingu metu su kun. Arūnu Jankauskiu kalbamės apie skausmą, liūdesį, kančią, gedėjimą, sielos ramybę ir prisikėlimą.
Esate kunigas, bet drauge darbuojatės kaip psichoterapeutas. Ar galėtumėte papasakoti apie save, savo veiklą ir tarnystes. Kaip atsidūrėte šiuose keliuose?
Mano gyvenimas dėliojosi kaip mozaika. Giliausi troškimai, svajonės pildėsi per konkrečius pasirinkimus, per įvykius, žmones. Nuo pat paauglystės svajojau tapti pedagogu, tad pasirinkau ir baigiau edukologijos studijas, po jų dvejus metus dirbau fizikos ir matematikos mokytoju. O pašaukimas kunigystei subrendo Šiaulių Šv. Jurgio parapijoje gyvavusioje jaunimo bendruomenėje, kurioje teko savanoriauti, organizuoti vasaros stovyklas, dalyvauti jaunimo veikloje, bendruomenės kūrimo mokymuose. Dirbdamas mokytoju domėjausi darbu grupėse, grupių psichologija, o vesdamas rekolekcijas, organizuodamas renginius bei konsultuodamas individualiai, turimas žinias pritaikau praktiškai.
Kuo skiriasi dvasininko ir psichoterapeuto užduotys, o kuo šios tarnystės papildo viena kitą?
Kunigas skiriamas konkrečiai bendruomenei, jo pareiga – kartu švęsti, auginti tikėjimą bendruomenėje ir atsiliepti artimo meilei, tad ši tarnystė susijusi su konkrečiais žmonėmis ir čia psichologinės žinios būtinos. Vesdamas rekolekcijas, palydėdamas žmones maldos gyvenime susidūriau su žinių trūkumu. Žmonės išgyvena situacijas, kur užtarimo maldos ar dvasinio palydėjimo nepakanka, tai: skyrybos, netektys, potrauminės patirtys, staigios mirtys… Tokiose situacijose vykstantys procesai reikalauja specialių žinių. Ta patirtis bei patyriminio ugdymo principai skautų judėjime paskatino pradėti domėtis geštalto psichoterapija. Manyje augo troškimas suprasti grupės, bendruomenės vystymosi etapus, tad pasirinkau į procesą orientuotą geštalto psichoterapijos kryptį. Esu baigęs grupės vedimo ir darbo su šeimomis specializacijas, konsultuoju individualiai ir grupėse, vedu gedėjimo grupes žmonėms, kurie yra netekę artimojo.
Kaip psichoterapeutui su teologiniu išsilavinimu, man lengviau orientuotis mentaliteto, kultūros istorijoje, filosofijoje ir dvasinio gyvenimo poreikiuose. Baigus psichoterapijos studijas kunigo tarnystėje tapo lengviau atskirti kaltę nuo neurotinės kaltės; lengviau žmonėms rekomenduoti psichiatro ar psichoterapeuto paslaugas.
Geštalto terapijoje stengiamasi sudaryti žmonėms sąlygas suprasti, išgyventi neužbaigtas situacijas ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tie dalykai labai padeda kunigo tarnystėje. Be to, sakydamas homilijas galiu lengviau aktualizuoti Šventojo Rašto skaitinius, susieti juos su žmonių gyvenimu. Psichoterapeuto patirtis leidžia geriau suprasti, kokie procesai vyksta šeimoje, grupėje, santykiuose. Tai padeda atskirti, kada yra pagunda naudoti galią, vertinti. Psichoterapiją matau kaip pagalbą artimo meilės srityje.
Gal galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie geštalto psichoterapiją?
Žodis „geštaltas“ vokiečių kalba reiškia visumą, figūrą, pilnos formos sukūrimą. Geštaltinėje terapijoje jis naudojamas apibūdinti kažką, kas yra užbaigta.
Frederikas Perlsas, vienas iš šios krypties psichoterapijos kūrėjų, analizavo kliento elgesį dabartyje, didindamas sąmoningumą bei skatindamas remtis daugiau savimi nei aplinka, taip oponuodamas Zigmundo Froido teorijai, kuri pabrėžė asmens praeities įtaką. Be to, įdomu, kad geštalto psichoterapijos teorijos kūrimas – ne vieno asmens, o komandinio, bendruomeninio darbo rezultatas.
Man svarbu, kad geštalto psichoterapija pripažįsta dvasinio gyvenimo ir vertybių svarbą. Ši terapija remiasi M. Buberio dialogo principu, Edmundo Huserlio, kuris buvo Editos Štein [šv. Kryžiaus Teresė Benedikta – G. P.] mokytojas; fenomenologija, egzistencializmu, kurio vienas iš pradininkų krikščionių mąstytojas Siorenas Kirkegoras, ir Kurto Levino, vieno iš socialinės psichologijos pradininkų, Lauko teorija.
Konsultuojant geštalto psichoterapijos būdu kiekvienas susitikimas reikalauja atidumo, kūrybingumo ir aktyvaus tiek terapeuto, tiek kliento įsitraukimo, todėl nėra šabloniškas, ir tai mane labiausiai žavi.
Geštalto psichoterapijoje, kaip ir kitose humanistinėse psichoterapinėse mokyklose, vengiama dalinti patarimus: juk tas, kuris duoda patarimą, prisiima atsakomybę ir už tą asmenį. Žmogus auga, kai suvokia savo laisvę ir pats priima sprendimus. Kaip krikščionys trokštame, kad kiekvienas augtų savęs pažinime ir artimo meilėje, o geštalto terapijoje per santykį, susitikimą su aplinka ir savo ribų suvokimą auginama žmogaus atsakomybė. O tai nėra lengva, juk dažniausiai mes, žmonės, priešinamės augimui, kartodami: „Kaip radom, taip paliksim“… Kad žmogus keistųsi, reikia resursų. Esam linkę bėgti nuo atsakomybės arba tą atsakomybę perduoti kitiems – autoritetams ar valdžiai.
Ši psichoterapija sako, kad pokytis vyksta santykyje su aplinka. Ta aplinka gali būti materiali – namų aplinka, finansiniai resursai; socialinė – santykiai, kolektyvas, darbas, naujų įgūdžių, žinių įgijimas. Žmogus keičiasi ir per dvasines praktikas, ir per santykį su savo kūnu.
Prasidėjus karui Ukrainoje, veikiausiai teko suteikti nemažai psichologinės pagalbos palydimiems žmonėms. Kokie iššūkiai tokiose aplinkybėse daugiausiai vargina žmones? Kokios pagalbos jiems reikia? Ką jiems patariate?
Prasidėjus karui Ukrainoje, pasikeitė, geštalto terapijos terminais kalbant, visas mus supęs fonas, aplinkybės. Nors mes esame tie patys, pasikeitė aplinka, ir į tą pokytį reagavome labai skirtingai. Kai kam sustojo gyvenimas, kai kas prisiminė savo senelių tremtis, kai kam pavyko atpažinti savo traumas, kai kas mobilizavosi ir pradėjo savanoriauti, remti pabėgėlius, organizuoti paramą, kai kas vengia tos temos, neigia karo grėsmę…
Manau, kad šiuo laiku labai svarbios savitarpio pagalbos grupės, todėl planuoju jas rengti žmonėms, kurie patiria dideles baimes, nerimą ar patiria sunkumų priimant pabėgėlius. Be to, manau, kad ne mažiau svarbu į tokias grupes kviesti ir čia atvykusius ukrainiečius – jiems suteikti pagalbą šiuo metu yra svarbiausia. Savipagalbos grupės yra saugi erdvė žmonėms dalintis, išsikalbėti, išpasakoti skaudžius nutikimus, netektis ir kartu išreikšti jausmus, kurie buvo užgniaužti ar nebuvo laiko ir sąlygų juos išreikšti. Be to, svarbu, kad susibūrę ukrainiečiai galėtų dalintis informacija apie darbo paieškas, dokumentų tvarkymą ir kalbėti apie ateitį, svajones…
Atrodo, net pandemija nebuvo tokia baisi, kaip karo grėsmė. Kaip palaikyti kitus, neperduoti pačių išgyvenamo nerimo, karo baimės? Kaip patiems atgauti sielos ramybę?
Į situaciją žmonės reaguoja individualiai, tad sudėtinga, greičiausiai net neįmanoma kalbėti apie visus. Tiek pandemija, tiek karas paliečia bazinius poreikius ir egzistencinius klausimus. Dažniausiai gali būti patiriama šoko būsena – juk tiek pandemija, tiek karas Ukrainoje ištiko neplanuotai. Trūko informacijos, nežinojome, kas laukia, kas gali atsitikti, kiek tai tęsis. Tokiu atveju išgyvenama šoko būsena. Kai kurie žmonės, sužinoję apie karą, patyrė reakciją į stresą, kai susiaurėja dėmesys, užsisklendžiama savyje, sumažėja gebėjimas suprasti aplinką, atsiranda dezorientacija, gali pasireikšti panikos požymiai. Reikia laiko ir informacijos, kad suprastum, kas vyksta. Tačiau gera žinia, kad tai išgyvenę, turime patirtį. Jei mus ištiktų naujas virusas ar karo situacija, jau turėtume tam tikrą suvokimą, kas vyksta, ką daryti, tai gali tapti svarbia pagalba ateityje. Paradoksalu, bet skaudi patirtis leidžia pozityviai mąstyti, kai jau atrodo, kad blogiau nebebus…
Kai kurie psichoterapeutai sako, kad žmogus per pusę metų turėtų adaptuotis prie sunkios situacijos ir išgyventi persiorganizavimo skausmą. Tai gali būti darbo, santykių, asmenų netektys. Yra tam tikri kriterijai, kurie parodo, kad žmogus išgyvena užsitęsusį gedulą, po skaudžių įvykių besitęsiantį ilgiau nei metus. Pavyzdžiui, iškyla prisiminimai apie įvykį, sapnuoja ryškius sapnus, košmarus, išgyvena jausmų blankumą, atsiskiria nuo aplinkinių žmonių, padidėja jautrumas, baimingumas, nemiga, gali kilti net suicidinių minčių. Kaip greitai žmogus atgaus ramybę, labai priklauso nuo šeimos, nuo vaikystės patirčių. Ar šeima suteikė bazinį saugumą, o gal vaikystėje išgyventos traumos sąlygoja tam tikrų situacijų vengimą?
Blogiausia nusijautrinti arba stengtis nieko nejausti. Svarbu rasti saugią aplinką ir dalintis savo baimėmis, savo jausmais. Nors tai nelengva, pokalbis su specialistu arba artimu žmogumi apie savo jausmus yra vienas iš būdų savimi pasirūpinti.
Kai nesaugumo jausmas jau yra sumažėjęs, sunkiausia priimti, kad gyvenimas nebebus toks, koks buvo. Tad svarbu įsivardinti, ko netekau ir ko nebeturėsiu. Sutikti, kad pyktis dėl mano patirtos neteisybės yra teisėtas – pyktis, kad turėjau tai išgyventi, pyktis, kad netekau. Svarbu atskirti, kas nuo manęs šioje situacijoje priklauso, o ko negaliu pakeisti, juk labai lengva pradėti kaltinti, ieškoti priešų… Po to ateina etapas, kai pradedu galvoti apie savo planus: reikia konkrečiai planuotis šią dieną, paskui savaitę, mėnesį ir taip toliau. Kita svarbi dalis – stengtis atlikti savo pareigas.
Be to, svarbu leisti sau liūdėti, tačiau per daug tame liūdesyje neužsibūti, neprisiimti aukos vaidmens. Pamėginti atpažinti ir pozityvius dalykus, pavyzdžiui, prasmės įsivardijimą: jei žinau, kas mano gyvenimui suteikia prasmę, ten galiu rasti ramybę. Kaip sako evangelistas Matas, į Jėzaus lūpas įdėjęs tokius žodžius: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 19–23).
Kai išgyvenu visas gedėjimo būsenas, imu gyventi nebe praeitimi, o dabartimi, gimsta svajonės. Ir jei antrą kartą pasikartotų šis sukrėtimas, jau būčiau stipresnis.
O mūsų praradimai gali būti ne tik artimo žmogaus netektis, net ir su kainų kilimu gali būti nelengva susitaikyti – juk ekonominiai pokyčiai irgi yra praradimas.
Ar patiriamą skausmą, liūdesį, širdgėlą dėl įvykių Ukrainoje galima laikyti gedėjimo patirtimi? Jei taip, ko mes gedime? Ar tai asmeninė, ar bendruomeninė gedėjimo patirtis? Kuo jos skiriasi? Kiek ilgai tas gedėjimas gali užsitęsti?..
Manau, daugelis patyrė stresinę situaciją, kai negalėjo suprasti, kas vyksta, ir atitinkamai reaguoti. Dauguma ukrainiečių gedi, nes neteko namų, konkrečių žmonių, ir tai yra didelė rizika emocinei sveikatai. Be to, persikraustymas streso skalėje yra labai aukštai, o milijonai ukrainiečių paliko ne tik savo būstą, bet ir tėvynę, tapdami pabėgėliais, atsidūrusiais kitoje kultūroje. Tad reikia laiko adaptacijai. Galime prisiminti lietuvius Amerikoje: jie visą gyvenimą verkė prarastos tėvynės…
Žmonės, patyrę neteisingumo jausmą, patyčias, smurtą, yra jautresni kenčiantiems, dėl to lietuviai lengvai susitapatina su ukrainiečiais. Be to, mūsų istorinė trauminė atmintis gyva, turime tam tikrą mentalitetą ir gerai suprantame, kas vyksta. Turime patirtį, ką reiškia gyventi Sovietų Sąjungoje ir ką reiškia gyventi laisvoje Lietuvoje.
Yra žmonių, kurie nori pasirūpinti pabėgėliais, aukoja savo poreikius kitų labui, tačiau po tam tikro laiko pavargsta, pavyzdžiui, nesulaukę dėkingumo, ir išgyvena nusivylimą, ypač jei vengia konfliktų ar juos neigia. Konsultavę ukrainiečius po 2014-ųjų įvykių mini, jog po metų ar kelių savanorių organizacijos iširo, nes nebuvo atvirai moderuojami konfliktai ir neturėta žinių, kaip patiems savanoriams padėti išgyventi sunkias emocijas.
Kitas aspektas, kurį noriu paminėti – kito gailestis, kuris nuvertina. Svarbu jausti ribas: kiek pagalbos reikia, kad žmogus nepatirtų pažeminimo, kad nepasijaustų elgeta ar visišku vargšu. Gailestis gali labai slėgti. Dažnai tai jaučia neįgalieji: norime patarnauti, bet drauge juos nuvertinam. Tad teikiant pagalbą reikėtų klausti savęs: ar nebėgu nuo savo baimės? Kokie mano pagalbos motyvai?
Kartais žmonės išgyvena kaltę, kad gerai gyvena, o kiti yra nelaimėje, ir ta kaltė tampa motyvu, nepasvėrus savo emocinių ir fizinių galimybių, imtis veiklos. Čia norisi pacituoti S. Kirkegorą, kuris sakė: „Didžiausias pavojus – prarasti save – pasaulyje gali praeiti taip tyliai tarytum nieko ir nebūtų atsitikę. Joks kitas praradimas nepraeina taip nepastebėtai; kiekvieną kitą praradimą: rankos, kojos, penkių auksinių, žmonos ir taip toliau, vis dėlto pastebime.“
Visais gedėjimo atvejais galime suformuluoti kelis tikslus, kuriuos aprašė Viljamas Vordenas. Pirmiausia – pripažinti netekties realumą ir priimti šį skaudų faktą. Ne bandyti neigti, o giliai priimti suprantant, kad buvusio ryšio galimybės jau nebebus. Tuomet svarbu leisti sau iki galo išgyventi skausmingą gedėjimą, jį taip pat priimant kaip neišvengiamybę ir nebandant nuo jo „pasislėpti“. Tuomet – prisitaikyti prie naujos realybės, stipriai besiskiriančios nuo buvusios. Ir galiausiai – atrasti „naują ryšį“ su prarastu žmogumi, objektu ar reiškiniu, priimant jų buvimą kaip svarbią savo patirtį ir gyvenimo dalį, svarbią, bet neužkertančią kelio gyvenimui dabartyje.
Karas Ukrainoje prasidėjo likus savaitei iki gavėnios, laiko, kai apmąstome Kristaus kančios ir kryžiaus patirtis. Kaip žvilgsnis į Kristaus kančią, krikščioniškas kančios suvokimas gali padėti priimti pasaulio ir savo kančią? Kuo tai gali būti pagalba minėtame gedėjimo kontekste?
Krikščioniui Kristaus kančia yra Dievo meilės ženklas. Tai – slėpinys, kuriam pažinti reikia laiko, pastangų bei malonės. Apaštalas Paulius sako, kad kryžius yra pasauliui papiktinimas, iš tiesų, daugelį žmonių tai piktina. Tačiau kryžius yra ir atsakymas į vyraujantį blogį. Kristaus kryžius yra kaina už patiriamą neteisybę, skausmą, nekaltų žmonių, vaikų žūtis. Krikščionis nėra mazochistas, kuris patiria malonumą kentėdamas. Tačiau vienijimasis su Kristumi, supratimas, kad Jis yra šalia, Eucharistijos, Komunijos supratimas ir Dievo pažado priėmimas: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20), – gali būti didelė paguoda, pastiprinimas.
Paradoksalu, bet po didelių netekčių žmonės dažnai atranda dvasinį gyvenimą. Kančia yra iššūkis, bet kartu ji gali būti vaisinga ir išgryninti vertybes. Tai pasireiškia egzistenciniais klausimais: dėl ko aš gyvenu, dėl ko verta mirti? Kita vertus, niekas taip neapnuogina ir nesuteikia bendrumo su žmonija patirties kaip kančia ir mirtis.
Per Šventojo Rašto paskaitas a. a. prelatas profesorius Antanas Rubšys sakydavo: ,,Jokioje kokioje situacijoje nepraraskite vilties. Net mirtis nėra krikščioniui pabaiga!“ Kas mums gali padėti išsaugoti viltį, kai itin stinga saugumo, kai dūžta mūsų įsivaizdavimai, ištinka krizės?
Prasidėjus karui, dažnai stiprinant vieni kitus girdime raginimą neprarasti vilties. Kartais gali kilti pavojus pabėgti į religingumą, apleisti savo pareigas. Viltis turi turėti pagrindą. Popiežius Benediktas enciklikoje apie krikščioniškąją viltį ,,Spe Salvi“ mini, kad krikščioniškas tikėjimas nėra tiesiog duotas, bet mums siūlomas. Mums dovanojama viltis, patikima viltis, kurios dėka galima pakelti dabartį, net jei ji sunki. Galime ją priimti, jei ji veda į kokį nors tikslą, dėl kurio esame tikri, dėl tokio tikslo, kuris yra pakankamai didis, kad pateisintų kelionėje dedamas pastangas.
Evangelija yra ne tik Geroji Naujiena ar koks nors pranešimas, bet perkeičianti gyvenimą patirtis. Perkeičianti santykį su kūnu, su Dievu, su artimu… Suartinanti žmones. Pandemija izoliavo žmones, o karas suartino, atnaujino santykius. Yra viltis, kad gali pasikeisti gyvenimo kokybė ir vertybės, prasmė, tikslas, socialinis ir bendruomeninis gyvenimas. Pavyzdžiui, viliuosi, kad pagalba ukrainiečiams padeda parapijiečiams labiau bendrauti ir su klebonais. Taigi, viltis yra labai konkreti, pasireiškianti per meilės darbus. Apaštalas Paulius sako, kad Dievas mums davė ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią (2 Tim 1, 7).
Na, o amžinojo gyvenimo viltis gali būti pamatas nestabilumo situacijoje. Jei amžinasis gyvenimas mums yra vertybė, tai jo viltis suteikia pagrindą po kojomis ir padeda priimti realybę.
Be to, viltį stiprina ir tai, kad žinome, jog po kančios laiko ateina Prisikėlimas…
Vargu ar kas pasikeis, jei nuolatos kartosime žodį „prisikėlimas“, kita vertus, kalbėjimas apie tai gali būti sąlyga susitikimui ar klausimų kėlimui – juk Dievas kartais prakalbina ir akmenis.
Manau, ši kančios patirtis duos vaisių, o kokių – priklauso nuo kiekvieno. Pandemija atvėrė galimybes nuotoliniams susitikimams ir konferencijoms. Labai norisi tikėti, kad karo patirtis sustiprins bendruomenes, atkurs santykius, žmonės atras savanorystę, padidės nevyriausybinių organizacijų indėlis ir reikšmė. Viliuosi, kad padidėjusi asmeninė atsakomybė ir ryžtas bendram tikslui sumažins gelbėtojų poreikį ar pasyvių stebėtojų būrius. Pasikeitus aplinkybėms, atsivėrė daugiau galimybių per santykį su kitu išgyventi bendrumo, atvirumo, pažeidžiamumo patirtis.
Apreiškime Jonui Jėzus sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Kad įvyktų prisikėlimas ar susitikimas su Jėzumi, svarbu išgirsti tą beldimą ir… atidaryti duris. Mano atsakomybė – atidaryti duris.
Kalbino Genovaitė Matusevičienė
Straipsnis iliustruotas kun. Arūno Jankauskio asmeninio archyvo nuotraukomis